Sidharta Gautama (Siddhartha Gautama), žmogus, kurį vėliau pasaulis imsis vadinti Buda, gimė ne kaip dieviškas veikėjas, o kaip karališkosios šeimos sūnus. Vėlesnėje tradicijoje jis dažnai vadinamas Buda Šakjamunis – „Šakjų išminčiumi“, nes priklausė Šakjų genčiai ir jo mokymas kilo iš šios kultūrinės aplinkos. Žodis „Buda“ nėra jo vardas ar pavardė – tai titulas, kilęs iš senovės Indijos kalbų ir reiškiantis „Nubudusysis“ arba „Tas, kuris praregėjo“. Šis titulas žymi ne antgamtinę kilmę, bet ypatingą dvasinę būseną – nušvitimą. Šiandien jo mokymas vadinimas budizmas, pats Sidharta niekada nelaikė savęs religijos kūrėju: jis teigė tik atradęs kelią, kuris egzistavo ir anksčiau, o jo užduotis buvo jį parodyti kitiems. Sidhartos gyvenimo kelias tapo pasakojimu apie radikalų lūžį: nuo prabangaus rūmų pasaulio iki visiško atsiskyrimo ir galiausiai – naujos filosofinės sistemos sukūrimo, kuri šiandien vienija šimtus milijonų pasekėjų.
Šio žmogaus kelias nuo princo iki dvasinio mokytojo yra viena įtakingiausių istorijų žmonijos civilizacijoje, pakeitusi ne tik Azijos, bet ir viso pasaulio mąstymą apie kančią, laimę ir žmogaus protą.
Sidhartas Gautama: Nuo prabangos iki dvasinės krizės
Sidharto Gautamos istorija prasideda maždaug 563 m. pr. Kr. (nors mokslinės diskusijos dėl tikslios datos vis dar vyksta) Lumbinio (Lumbini) giraitėje, kuri šiandien priklauso Nepalui. Jis gimė Šakjų genties valdovo Šudhodanos (Suddhodana) ir karalienės Majos (Maya) šeimoje. Jo gimtąjį miestą Kapilavastu (Kapilavastu) supo turtai ir galia, o pats Sidhartas priklausė kšatrijų – karių ir valdovų – kastai.
Legenda sako, kad gimus berniukui, rūmų išminčius Asita išpranašavo du galimus jo kelius: arba jis taps didžiuoju pasaulio valdovu, suvienysiančiu Indiją, arba taps didžiu dvasiniu mokytoju, kuris atsisakys visko. Tėvas, trokšdamas, kad sūnus tęstų jo dinastiją, nusprendė apsaugoti jį nuo bet kokio religinio postūmio ar liūdesio. Sidhartas augo izoliuotoje prabangoje, apsuptas trijų rūmų, skirtų skirtingiems metų laikams. Jis nežinojo, kas yra skurdas, liga ar mirtis. Būdamas šešiolikos, jis vedė savo pusseserę Jašodharą (Yasodhara), o po kurio laiko jiems gimė sūnus Rahula.
Tačiau gyvenimas „auksiniame narve“ negalėjo tęstis amžinai. Būdamas 29-erių, Sidhartas išvyko už rūmų sienų ir susidūrė su realybe, kurią tėvas taip ilgai slėpė. Tai vadinama „Keturiomis pamokančiomis regybėmis“. Pirmiausia jis pamatė paliegusį senį, vėliau – baisios ligos kankinamą ligonį, o galiausiai – lavoną, kurį nešė deginti. Šie susidūrimai jam atvėrė akis: senatvė, liga ir mirtis yra neišvengiamas kiekvieno žmogaus likimas, nepriklausomai nuo jo turto ar statuso. Ketvirtoji regybė – ramus, nieko neturintis, bet vidinę taiką spinduliuojantis atsiskyrėlis – nurodė Sidhartui galimą išeitį.
Ši patirtis sukėlė egzistencinę krizę. Jis suprato, kad viskas, ką jis turi – grožis, šeima, valdžia – yra laikina ir pasmerkta nykti. Vieną naktį, slapta atsisveikinęs su miegančia žmona ir sūnumi, jis paliko rūmus, nusikirpo plaukus, nusiėmė papuošalus ir išėjo į pasaulį ieškoti atsakymo į klausimą: kaip žmogui išsivaduoti iš kančios?
Ieškojimai ir Vidurinis kelias
Atsisakęs princo statuso, Sidhartas tapo klajojančiu asketu. Tuometinėje Indijoje buvo įprasta manyti, kad dvasinė tiesa pasiekiama per griežtą kūno kankinimą. Jis šešerius metus praleido mokydamasis pas garsiausius to meto jogus, tokius kaip Alara Kalama ir Udaka Ramaputa (Uddaka Ramaputta). Jis išmoko gilios meditacijos technikų, tačiau jos suteikdavo tik laikiną ramybę, bet ne galutinį atsakymą.
Vėliau jis prisijungė prie penkių asketų grupės ir praktikavo kraštutinį badavimą bei kitas kūną alinančias praktikas. Pasakojama, kad jis pasiekė tokią būseną, jog palietęs pilvą jautė savo stuburą. Tačiau merdėjantis kūnas nepadėjo praskaidrinti proto. Sidhartas suprato: nualintas kūnas yra ne pagalbininkas, o kliūtis.
Šis lūžis įvyko prie Naraidžanos (Niranjana) upės. Priėmęs dubenėlį ryžių košės iš merginos, vardu Sudžata (Sujata), jis nusprendė nutraukti badavimą. Jo draugai asketai palaikė tai silpnumo požymiu ir jį paliko. Tačiau Sidhartas būtent tada atrado tai, kas tapo budizmo pamatu – Vidurinį kelią (Majjhima Patipada). Tai kelias tarp dviejų kraštutinumų: besaikio malonumų siekimo (kaip jo gyvenimas rūmuose) ir beprasmiško savęs kankinimo (kaip gyvenimas tarp asketų).
Nušvitimas po Bodhio medžiu
Atsigavęs fiziškai, Sidhartas nuėjo į vietovę, dabar vadinamą Bodh Gaja (Bodh Gaya), ir atsisėdo po šventuoju figmedžiu, kuris vėliau pavadintas Bodhio medžiu (Nušvitimo medžiu). Jis pasižadėjo nepakilti iš tos vietos, kol nesuvoks galutinės tiesos.
Legenda pasakoja, kad šią lemiamą naktį jį atakavo Mara – demoniška jėga, kuri personifikuoja žmogaus ego, baimes ir aistras. Mara siuntė savo gražias dukras jį sugundyti, siuntė audras ir armijas jį išgąsdinti, tačiau Sidhartas liko nepajudinamas. Galiausiai Mara pareikalavo įrodyti, kad Sidhartas turi teisę sėdėti nušvitimo vietoje. Tada Sidhartas dešine ranka palietė žemę, kviesdamas pačią Žemę paliudyti jo nuopelnus ir dvasinę brandą.
Auštant, būdamas 35-erių, jis pasiekė nušvitimą. Jis pamatė visą priežastingumo grandinę, suprato, kaip veikia karma (veiksmo ir pasekmės dėsnis) ir kodėl žmonės vėl ir vėl atgimsta kančioje. Sidhartas Gautama tapo Buda.
Ar Buda yra Dievas?
Vienas svarbiausių aspektų, skiriančių budizmą nuo krikščionybės, islamo ar hinduizmo, yra Budos prigimtis. Buda nėra dievas. Jis nėra kūrėjas, pasaulio valdytojas ar būtybė, galinti atleisti nuodėmes. Jis pats pabrėždavo, kad yra tik žmogus, radęs kelią, kuriuo gali eiti kiekvienas.
Kas jį garbina? Budistai ne meldžiasi Budai kaip dievybei, prašydami stebuklų, bet gerbia jį kaip mokytoją. Statulos ir ritualai šventyklose yra skirti prisiminti jo mokymus ir įkvėpti save praktikai. Budos figūra yra labiau panaši į idealų pavyzdį ar „gydytoją“, kuris nustatė ligą (kančią), rado jos priežastį ir pasiūlė vaistus (mokymą). Todėl budizmas dažnai vadinamas ne tiek religija, kiek „proto disciplina“ ar filosofine psichologija.
Pagrindinės mintys: Ką Buda nori pasakyti pasauliui?
Buda savo mokymą vadino Dharma (Dharma). Pirmąjį savo pamokslą jis pasakė Sarnate (Sarnath), Elnių parke, tiems patiems penkiems asketams, kurie jį buvo palikę. Šis momentas vadinamas „Dharmos rato pajudinimu“.
Pagrindinė Budos žinutė yra sukoncentruota į Keturias kilnias tiesas:
- Gyvenime yra kančia (Dukkha): Čia nereikia suprasti, kad gyvenimas yra tik skausmas. Žodis dukkha reiškia bendrą nepasitenkinimą, netobulumą, netikrumą. Net kai esame laimingi, mes kenčiame, nes bijome tą laimę prarasti.
- Kančia turi priežastį (Samudaya): Pagrindinė priežastis yra troškimas, godumas ir prisirišimas. Mes norime, kad tai, kas malonu, truktų amžinai, o tai, kas nemalonu, niekada neįvyktų. Kadangi pasaulis nuolat kinta, šis mūsų noras prieštarauja realybei, todėl mes kenčiame.
- Kančią galima užbaigti (Nirodha): Jei pašaliname priežastį (troškimą ir neišmanymą), išnyksta ir pasekmė (kančia). Ši būsena vadinama Nirvana – tai visiška ramybė, kai protas nebeturi godumo, pykčio ir iliuzijų.
- Yra kelias į kančios pabaigą (Magga): Tai praktinė programa, vadinama Kilniuoju aštuoneriopu keliu.
Buda norėjo pasakyti, kad žmogus nėra auka. Mes nesame nulemti likimo ar dievų valios; mūsų laimė ir nelaimė priklauso nuo to, kaip mes mąstome ir elgiamės. Jo mokymo tikslas – išugdyti žmoguje dvi savybes: išmintį (suvokti, kaip veikia pasaulis) ir atjautą (jausti ryšį su visomis gyvomis būtybėmis).
Kilnusis aštuoneriopas kelias: Kaip tai veikia?
Buda nesiūlė dogmų. Jis siūlė metodą, kurį galima suskirstyti į tris sritis:
- Moralė (Sila): Tai teisinga kalba (nemeluoti, neapkalbinėti), teisingas elgesys (nežudyti, nevogti, nesielgti amoraliai) ir teisingas pragyvenimo šaltinis (dirbti darbą, kuris nekenkia kitiems). Be dorovinio pagrindo neįmanoma nuraminti proto.
- Sąmoningumas ir meditacija (Samadhi): Buda mokė, kad protas yra tarsi laukinis gyvūnas, kurį reikia prisijaukinti. Per meditaciją žmogus mokosi stebėti savo mintis be vertinimo ir būti „čia ir dabar“.
- Išmintis (Panna): Tai supratimas, kad viskas yra laikina ir kad nėra jokio pastovaus „Aš“. Mes esame nuolatinio kitimo procesas.
Budos misija, visuomeninė revoliucija ir mirtis
Likusius 45 metus Buda keliavo pėsčiomis po visą Gangos slėnį. Jis mokė tūkstančius žmonių: nuo galingų karalių, tokių kaip Bimbisara (Bimbisara), iki nusikaltėlių, kaip pirštų pjaustytojas Angulimala (Angulimala).
Svarbus Budos sprendimas buvo Sanghos – vienuolių bendruomenės – įkūrimas. Jis priimdavo visus, nepaisant jų kastos. Tuometinėje Indijoje tai buvo neregėta – brahmanas (aukščiausia kasta) ir neliečiamasis (žemiausia kasta) sėdėjo kartu ir buvo lygūs. Taip pat, nors pradžioje dvejojo, vėliau, savo ištikimo mokinio Anandos (Ananda) prašymu, jis leido vienuolėmis tapti ir moterims, kas buvo radikalus žingsnis to meto visuomenėje.
Buda mirė sulaukęs 80-ies metų Kušinagaro (Kushinagar) mieste. Jo mirtis budizme vadinama Parinirvana – galutiniu nušvitusiojo išėjimu. Pasakojama, kad jis mirė ramiai, gulėdamas ant dešinio šono tarp dviejų salmedžių. Jo paskutiniai žodžiai mokiniams buvo priminimas apie jo viso gyvenimo filosofiją: „Viskas, kas sukurta, turi sunykti. Uoliai dirbkite savo išsilaisvinimo labui“.
Po mirties Budos palaikai buvo kremuoti, o relikvijos išdalintos aštuonioms gentims ir saugomos kupolo formos statiniuose, vadinamuose stupomis. Jo mokymai nebuvo užrašyti iškart – mokiniai juos deklamavo mintinai kelis šimtmečius, kol galiausiai jie buvo užfiksuoti pali kalba (vadinamasis „Pali kanonas“).