Romėnų dievai yra senovės Romos politeistinės religijos pagrindas – tai daugybė dievybių, kurios valdė įvairias gyvenimo sritis: karą, meilę, žemdirbystę, namų židinį ir net gamtos reiškinius. Kiekvienas dievas turėjo savo specifinę funkciją ir buvo garbinamas per ritualus bei šventes, atspindinčias Romos visuomenės vertybes. Šie dievai buvo ne tik mitologinės būtybės, bet ir neatsiejama Romos kultūros dalis, susijusi su kasdieniu gyvenimu bei valstybės gerove.
Dažnai maišome romėnų ir graikų dievus. Romėnų ir graikų dievai turi daug panašumų, tačiau skiriasi kilme, laikotarpiu ir savybėmis. Graikų dievai kilo iš senovės Graikijos, kur mitologija susiformavo apie VIII–VI a. pr. Kr., o romėnų dievai – iš senosios Italijos religijų, etruskų ir sabinų kultų, kurie pradėjo jungtis į vieną sistemą dar VII–V a. pr. Kr. Tik helenizmo laikotarpiu, maždaug III–II a. pr. Kr., romėnai pradėjo aktyviai tapatinti savo dievus su graikų dievybėmis. Teritoriniu požiūriu graikų dievai buvo garbinami Graikijoje ir Egėjo regione, o romėnų dievai – Romos Respublikoje ir vėliau visoje imperijoje, apėmusioje didžiąją dalį Viduržemio jūros regiono.
Nors daugelis romėnų dievų buvo perimti iš graikų mitologijos (pvz., Dzeusas tapo Jupiteriu), jų savybės skyrėsi: graikų dievai dažnai vaizduojami kaip turintys žmogiškas silpnybes ir emocijas, o romėnų dievai buvo labiau idealizuoti, susieti su moralinėmis vertybėmis, valstybės interesais ir visuomenės pareigomis. Romėnai savo dievus laikė pragmatiškais globėjais, saugančiais imperiją ir jos piliečius, o ne dramatiškomis asmenybėmis, kaip graikai.
Romėnų dievai kilo iš įvairių šaltinių: dauguma perimti iš graikų mitologijos, kiti – iš etruskų ar vietinių Italijos genčių tikėjimų. Romėnai buvo atviri kitų kultūrų įtakai, todėl jų panteonas nuolat plėtėsi, įtraukiant naujas dievybes. Šie dievai buvo reikalingi tam, kad paaiškintų gamtos reiškinius, žmonių likimus ir valstybės įvykius. Žmonės tikėjo, kad dievai gali įtakoti jų gyvenimus, todėl meldėsi ir aukojo jiems, siekdami palankumo. Romėnų dievai buvo ypatingi tuo, kad glaudžiai siejosi su Romos politika ir valstybingumu – pavyzdžiui, Jupiteris buvo Romos globėjas, o Marsas saugojo kariuomenę ir valstybės plėtrą.
Šiame sąraše pateikiama apie 100 pagrindinių romėnų dievų, tačiau tai tik dalis visų dievybių, kurias garbino romėnai. Jų funkcijos buvo itin įvairios: Altorius simbolizavo šventą vietą, Angerona saugojo tylą ir paslaptis, Anna Perena valdė metų ciklą, Antevorta žvelgė į ateitį, o Apolonas, perimtas iš graikų, Romoje tapo imperatoriaus globėju. Šie pavyzdžiai rodo romėnų mitologijos turtingumą ir gilų tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, valdžiusiomis tiek kasdienį gyvenimą, tiek imperijos likimą.
Romėnų dievai
Abeona (Abeona) – vaikų globėja, lydinti juos pirmuosiuose žingsniuose į pasaulį. Ji saugo ne tik fizinį judėjimą, bet ir dvasinį atsiskyrimą nuo tėvų – pirmąsias keliones, išėjimą, augimą. Kartu su Adeona sudaro porą: viena lydi iš namų, kita – sugrąžina. Jos vardas siejamas su lotynišku abeo – „išeiti, nueiti“.
Adeona (Adeona) – sugrįžimo deivė, sauganti keliautoją, kuris grįžta namo. Jei Abeona globoja išėjimą, Adeona globoja sugrįžimą. Ji ypač svarbi vaikams, grįžtantiems į tėvų glėbį, ir keliautojams, siekiantiems vėl pasiekti namų slenkstį. Vardas kilęs iš adeo – „prieiti, pasiekti“.
Aekvitas (Aequitas) – teisingumo, lygybės ir socialinės pusiausvyros įsikūnijimas. Tai ne ta pati dievybė kaip Justicija, bet moralinė dvasia, primenanti apie saiką, pagarbą ir orumą teisėje. Aequitas reiškia sąžiningumą ir teisingą santykį tarp valdžios ir žmonių.
Aeternitas (Aeternitas) – amžinybės deivė, simbolizuojanti tai, kas nesikeičia: valstybės tęstinumą, valdovo galią, dievų tvarką. Imperatorių laikais ji tapo Romos idealu – ant monetų vaizduota laikanti saulę ir mėnulį, lyg valdytų laiką.
Aijus Lokutijus (Aius Locutius) – paslaptingasis „kalbantysis balsas“, dievybė be veido ir kūno. Jis išgarsėjo perspėdamas romėnus apie artėjantį galų puolimą. Gerbtas kaip dieviškas įspėjimas, prabyla tik kritinėmis valstybės akimirkomis.
Aka Larentija (Acca Larentia) – paslaptinga motina, susijusi su Romos pradžia. Kartais laikoma vilke, užauginusia Romulą ir Remą, kartais – turtinga moterimi ar net deive, palikusia vaikams paveldą. Ji garbinama kaip žemės dosnumo ir motiniškumo dvasia, o kai kur laikoma Lares – namų dvasių – motina.
Angerona (Angerona) – tylos, paslapties ir skausmo slopinimo deivė. Vaizduojama su pirštu prie lūpų, sauganti Romos slaptą vardą ir raginanti tylėti, kad nebūtų sunaikinta tai, kas šventa. Ji taip pat laikoma ligų ir kančios malšintoja.
Anna Perena (Anna Perenna) – metų ciklo ir pavasario atsinaujinimo deivė. Romoje švenčiama kovo viduryje, šalia Tiberio, kur žmonės gerdavo, juokaudavo ir prašydavo ilgų metų. Kartais tapatinama su Dido seserimi, perkelta į romėnišką tradiciją.
Antevorta (Antevorta) – ateities deivė, viena iš dvynių kartu su Postvorta. Ji žvelgia į tai, kas dar neįvyko, todėl jai meldėsi moterys prieš gimdymą, prašydamos sėkmingos ateities. Ji – būsimo likimo veidas.
Apolonas (Apollo) – šviesos, pranašystės, muzikos ir gydymo dievas, į Romą atkeliavęs iš graikų pasaulio. Romėnai jį perėmė beveik nepakitusį, bet suteikė politinį vaidmenį – imperatoriaus globėjo ir valstybės sveikatos sergėtojo.
Aurora (Aurora) – aušros deivė, atverianti dangų dienai. Jos žingsniai pažadina pasaulį, o vežimas rieda dangaus pakraščiu. Dažnai vaizduojama liūdinti, nes jos mylimasis vis iš naujo miršta, o ji kas rytą keliasi viena.
Bakchas (Bacchus) – vyno, įkvėpimo ir laukinės ekstazės dievas, romėniškasis Dioniso atitikmuo. Jo apeigos buvo triukšmingos, laužančios ribas, kartais keliančios baimę tvarkai, bet kartu nešančios vidinį išsilaisvinimą.
Belona (Bellona) – karo deivė, lydinti Marsą, bet kartais pranokstanti jį savo žiaurumu. Jos šventykloje simboliškai skelbiami karai – metant ietį į priešų žemę. Ji įkūnija ne garbę, o žiaurų karo veidą.
Cerera (Ceres) – derlingumo, grūdų ir žemdirbystės deivė, romėniškoji Demetros atitikmuo. Ji globoja derlių, duonos kepimą, sezonų tvarką ir žemės ritmą. Cerera – motinos ir netekties dievybė, išgyvenusi dukters pagrobimą.
Dea Dia (Dea Dia) – paslaptinga žemdirbystės deivė, garbinta Arvalių brolių – seniausios romėnų kunigų giminės. Jos šventė vyko laukų žydėjimo metu, meldžiant gero derliaus ir žemės taikos. Vardas reiškia „Dienos Deivė“.
Decima (Decima) – viena iš trijų likimo deivių Parcų. Ji atsakinga už gyvenimo siūlo ilgį – kiek dienų žmogui skirta, tiek ji išvynioja. Jos seserys Nona ir Morta pradeda ir nukerta siūlą, o Decima palaiko gyvybės tėkmę.
Diana (Diana) – miškų, medžioklės ir skaistumo deivė, glaudžiai susijusi su mėnuliu. Ji saugo laukinę laisvę, bet kartu ir gimdančias moteris – lyg laukinė motina, kuri nepriklauso jokiam vyrui. Kartais vaizduojama kaip kerštinga, jei pažeidžiama jos tyla ar laisvė.
Dis Pateris (Dis Pater) – požemio ir mirusiųjų dievas, kartais tapatinamas su Plutonu. Jo vardas reiškia „turtingasis tėvas“, nes po žeme slypi ne tik mirusiųjų pasaulis, bet ir brangieji metalai. Jam priklauso paslaptys, kurios nėra nei šviesoje, nei laike.
Egerija (Egeria) – miško nimfa ir dieviškoji patarėja, davusi įstatymus karaliui Numiui Pompilijui. Ji dažnai aprašoma kaip šaltinio dvasia – iš jos tekėjo ne tik vanduo, bet ir išmintis. Po vyro mirties ji pavirto versme, gailėdamasi pasaulio skausmo.
Epona (Epona) – arklių ir keliautojų globėja, iš pradžių garbinta galų žemėse, bet vėliau priimta ir Romoje. Ji vienintelė keltų kilmės deivė, įtraukta į romėnų oficialų panteoną. Epona vaizduojama apsupta arklių, kaip rami, motiniška figūra, lydinti per tolimus kelius.
Eskulapijus (Aesculapius) – gydymo dievas, perimtas iš graikų Asklepijaus. Jis vaizduojamas su gyvatės apsukta lazda – gyvybės, atsinaujinimo ir išgijimo ženklu. Romėnai meldėsi Eskulapijui ne tik dėl ligos, bet ir dėl aiškumo, kas gydo – žolelė, malda ar žmogaus valia.
Fabulinas (Fabulinus) – mažai žinoma dievybė, globojusi pirmuosius kūdikio žodžius. Jam dėkota už kalbos dovaną, gebėjimą tarti vardus, pasakoti. Fabulinas jungė kalbą ir likimą – kas ištarta, tas tampa pasaulio dalimi.
Falaceris (Falacer) – senovinis dievas, galimai susijęs su medžiais ar oro dvelksmu. Jo vardas minimas retai, bet jo garbinimo pėdsakai rodo ryšį su gyvybės pradu, slypinčiu augalijoje. Spėjama, kad tai galėjo būti etruskų paveldas romėniškoje tikėjimo sistemoje.
Fama (Fama) – gandų ir šlovės deivė, nešanti žinią visiems – ir tikrą, ir melagingą. Ji skrenda sparnuota, su daugybe liežuvių ar burnų, kartais – vamzdžiais. Fama neatskiriama nuo viešumos – nuo to, ką žmonės kalba, nesvarbu, ar teisingai.
Fauna (Fauna) – gamtos ir moteriškos išminties deivė, sesuo arba motina Faunui. Ji kalbėjo pranašystes ne žmonių kalba, bet gamtos balsu – per paukščius, vėją, gyvūnus. Fauna globojo miškus ir visas laukines dvasines erdves.
Faunas (Faunus) – miško dvasia, piemenų ir sapnų dievas, artimas graikų Panui. Jis ne visada švelnus – gali gundyti, šokdinti, vesti iš kelio. Bet kartu Faunas duoda ženklus, perspėja per sapnus, šnabžda ateities vaizdus.
Felicitata (Felicitas) – laimės ir sėkmės įsikūnijimas, dažnai vaizduojama šalia imperatorių kaip jų palydovė. Ji simbolizuoja išsipildymą, vidinę ramybę po pergalės ar klestėjimo laikotarpį. Jos vardas reiškia ne tik trumpalaikį džiaugsmą, bet gyvenimo pilnatvę.
Feronia (Feronia) – laukinių vietų, laisvų žmonių ir išlaisvinimo deivė. Buvo garbinama netoliese miškų, kur vergai galėjo būti paleidžiami į laisvę. Feronia – gamtos jėga, kuri gydo ne per kontrolę, o per atvirą erdvę, kvėpavimą, šaknų laisvę.
Fides (Fides) – ištikimybės ir pasitikėjimo deivė, sauganti sutarčių ir pažadų šventumą. Senato nariai prisaikdavo prieš ją, paliesdami savo krūtines – tai buvo rimtesnis veiksmas nei parašas. Fides saugojo ne tik politiką, bet ir paprastą žmonių žodį.
Flora (Flora) – gėlių ir pavasario deivė, atgimimo simbolis. Jos šventės – Floralia – buvo kupinos spalvų, juoko ir teatro. Flora globojo ne tik augalus, bet ir visą jauną, dar neišsiskleidusią gyvybę.
Fontas (Fontus) – šaltinių ir tekančio vandens dievas, kurio garbei aukodavo prie versmių. Jis buvo gyvybės tekėjimo sergėtojas – be vandens neauga nei augalas, nei žmogaus siela. Fontas buvo pagerbiamas tyliai, bet nuolankiai – kaip pats vanduo.
Forikulas (Forculus) – namų durų dievas, saugantis perėjimo vietas. Jo vardas reiškia „durų varčia“ – jis stovėjo ties slenksčiu tarp vidaus ir išorės. Jis kartu su kitomis buities dvasiomis saugojo romėnišką kasdienybę.
Fortūna (Fortuna) – likimo ir atsitiktinumo deivė, kurią romėnai laikė nenuspėjamą, bet ne aklą. Ji galėjo būti dosni ir nuožmi, priklausomai nuo žmogaus nuostatų, maldų ar aplinkybių. Dažnai vaizduojama su ratu ar vairu – valdanti kryptį, bet ne garantuojanti sėkmės.
Furina (Furrina) – senoji romėnų vandenų deivė, kurios kultas buvo beveik pamirštas jau Respublikos laikais. Jos šventovė stovėjo ant Tiberio kranto, netoli šaltinio. Furina primena, kad senieji tikėjimai ne visada išlieka gyvi, bet jie įsirėžia į vietos atmintį.
Genijus (Genius) – kiekvieno žmogaus dvasinis globėjas, tarsi vidinis šešėlis, saugantis gyvybės srovę. Jis gimsta su žmogumi ir miršta kartu – saugo ne tik asmenį, bet ir namus, net miestus. Imperatoriai turėjo savo genijų, kuriam buvo aukojama kaip dievui.
Geroji Deivė (Bona Dea) – paslaptinga vaisingumo ir žemės galia, garbinta moterų apeigose. Vyrams buvo draudžiama apie ją kalbėti ar net žinoti jos tikrą vardą. Jos šventės būdavo kupinos tylos, žolynų, mėnulio simbolikos.
Herkulis (Hercules) – stiprybės, kančios ir pergalės dievas arba dievintas herojus. Jis atliko dvylika žygdarbių, bet Romoje tapo ir prekybininkų, ir sargybinių globėju. Herkulio jėga yra ne tik fizinė – ji susijusi su išlikimu, kai aplink niekas nepadeda.
Hilaritas (Hilaritas) – džiaugsmo ir sielos lengvumo dvasia, lydinti šventes ir palankius laikus. Ji simbolizuoja akimirką, kai žmogus praranda baimę ir pradeda juoktis be išskaičiavimo. Hilaritas būdavo garbinama kartu su Felicitata ir Laetitia.
Honosas (Honos) – garbės ir orumo dievas, ypač siejamas su kariais ir pareigūnais. Dažnai minimas kartu su Virtus – jėgos ir drąsos dvasia. Jam būdavo statomi paminklai, kai žmogus pasiekdavo šlovę, kurios nepalaužė valdžia ar pinigai.
Horta (Horta) – sodų globėja, sauganti augimą, brandą ir vaisių nokimą. Jos vardas susijęs su žodžiu hortus – sodas, derlius, gyvastis. Horta globoja ramų, natūralų virsmą – iš žiedo į vaisių, iš pradžios į brandą.
Insitor (Insitor) – dievas, globojantis sėklos įterpimą į dirvą. Jis svarbus ne tiek dėl pačios sėjos, kiek dėl tikėjimo, kad įdėta gyvybė bus priimta. Romėnai jam aukodavo prieš pasėlių pradžią – kad žemė ne tik priimtų, bet ir atsakytų.
Intercidona (Intercidona) – kirvio dvasia, sauganti gimdančią moterį nuo blogųjų dvasių. Jos vardas reiškia „kirtimą“ – jos buvimas nutraukia demonų kelią į namus. Ji garbinama kartu su Pilumnu ir Deverra – saugančiomis gimdymo dievybėmis.
Inuas (Inuus) – gyvulių ir jų poravimosi globėjas, panašus į Fauną. Jo apeigos buvo laukinės, susijusios su prigimtinių jėgų garbinimu. Romėnai jį šaukė pavasarį, kai gyvuliai vėl įžengdavo į derlingą metų dalį.
Invidija (Invidia) – pavydo ir keršto deivė, kurios žvilgsnis, tikėta, gali užtraukti nelaimę. Ji nėra žmogiška emocija, o galinga jėga, stebinti tuos, kuriems pernelyg gerai sekasi, ir siekianti atstatyti „teisingumą“ per griūtį. Romėnai jos bijojo ir kartu gerbė.
Janas (Ianus) – vartų, pradžių ir pabaigų dievas, vienas seniausių romėnų tikėjime. Jis turi dvi veido puses – viena žiūri atgal, kita į priekį. Jam skirta sausio pradžia (Ianuarius) – metų slenkstis, kai viskas dar tik ima ryškėti.
Junona (Iuno) – moterų, santuokos ir valstybės globėja, Jupiterio žmona. Ji gina moters orumą – tiek karalienės, tiek paprastos namų šeimininkės. Romėnės ją laikė sargu ne tik per vestuves, bet ir gimdant.
Jupiteris (Iuppiter) – dangaus, žaibo ir valdžios dievas, romėnų panteono viršūnė. Jo valia laikoma galutine – politine ir dvasine prasme. Jam priklauso pergalės, priesaikos, teisingumas, audros.
Justicija (Iustitia) – aukščiausioji teisingumo deivė, įkūnijanti įstatymo galią ir moralinį tvirtumą. Ji laiko svarstykles ir užtikrina, kad kiekvienas gautų tai, ko nusipelnė. Tai romėniškos teisės sistemos dvasinis pamatas.
Kamėjos (Camenae / Parcae) – likimo deivės, atitinkančios graikų Mojiras. Jos trys – viena verpia siūlą, kita matuoja, trečia nukerpa. Kamėjos nebaudžia – jos tiesiog vykdo likimą.
Kardėja (Cardea) – durų vyrių dvasia, sauganti nuo įsibrovimo ir piktųjų jėgų. Garbinama su spygliuočių šakelėmis – kad niekas blogo nepraslystų. Jos vardas susijęs su cardo – ašimi, vyriu, riba.
Karmenta (Carmenta) – pranašystės ir moterų žinių deivė, poetų ir kalbos globėja. Jos vardas reiškia „dainą“, „išpranašavimą“. Ji globojo motinas – kalbančias, gimdančias, mokančias.
Karna (Carna) – vidaus organų ir gyvybės dvasia, sauganti širdį, kepenis ir gyvybinę žmogaus esmę. Jai aukodavo dėl sveikatos ir vidinės stiprybės. Karna siejama su paslėpta, bet būtina žmogaus dalimi.
Kloakina (Cloacina) – kanalizacijos ir nuotekų deivė, susijusi su Cloaca Maxima – didžiąja Romos nuotekų sistema. Ji saugojo nuo užtvindymo ir ligų, kylančių iš stovinčio vandens. Kloakina – miesto vidaus sveikatos sergėtoja.
Konkordija (Concordia) – santarvės ir sutarimo deivė, vienijanti priešybes. Ji garbinama siekiant taikos tarp visuomenės sluoksnių ar politinių stovyklų. Konkordija – bendros valios gyventi kartu simbolis.
Konsas (Consus) – grūdų sandėliavimo dievas, kurio šventės būdavo slaptingos ir švenčiamos po žeme. Jis saugojo ne derlių, o jo išsaugojimą. Konsas laikytas ir paslapties, tylos globėju.
Kopija (Copia) – gausos ir dosnumo deivė, dažnai tapatinama su gausybės ragu (cornucopia). Ji saugojo klestėjimą per dalijimąsi, o ne per perteklių. Kopija – ramios pilnatvės simbolis.
Kupidonas (Cupido) – meilės geismo dvasia, dažnai vaizduojamas kaip sparnuotas berniukas su lanku. Jis gali sužeisti bet ką – dievą ar žmogų – ir priversti pamesti protą. Kupidonas – troškimo, ne švelnumo jėga.
Kvirinas (Quirinus) – senas karingas dievas, vėliau sutapatintas su dievintu Romulu. Jis saugojo tautą, kariuomenę ir piliečių tapatybę. Kvirinas – viena iš trijų seniausių Romos dievybių.
Larai (Lares) – namų dvasių pora, sauganti šeimą ir židinį. Jie stovėjo prie slenksčio, lydėjo žmogų per gyvenimą ir liko ištikimi namams. Jiems aukodavo kasdien – lašą vyno, trupinį duonos.
Laverna (Laverna) – apgavystės ir vagysčių deivė, gerbiama net nusikaltėlių. Ji saugojo slaptą dvilypumą, veidmainystę ir šešėlio veiksmus. Tai tamsioji romėnų tikėjimo figūra.
Liberas (Liber) – vyno, vaisingumo ir vyriško brandumo dievas, artimas Dionisui. Kartu su Ceres ir Libera sudarė seną trejybę, saugančią derlių ir palikuonis. Liberas išlaisvina iš baimių ir socialinių ribų.
Libertas (Libertas) – laisvės personifikacija, garbinama ypač išlaisvintų vergų. Ji vilkėjo laisvės kepurę – pileus. Libertas tapo ir politiniu idealu, kurį mėgo pasisavinti imperatoriai.
Libitina (Libitina) – mirties deivė, globojanti laidotuves, kapines ir mirusiojo paruošimą. Jos šventykla buvo ir registravimo vieta – ten fiksuodavo mirusiuosius.
Limentinas (Limentinus) – sienos dvasia, sauganti ribas tarp erdvių: miesto ir laukų, šventos ir profaniškos žemės. Jam aukodavo statant miestą ar šventovę. Jis primena, kad riba yra apsauga.
Lucina (Lucina) – gimdymo deivė, padedanti vaikui ateiti į pasaulį. Kartais tapatinama su Junona, bet dažnai garbinama atskirai. Lucina reiškia „atnešanti šviesą“.
Lukina (Lucina / Lucinna) – vietinė gimdymo dievybė arba Lucinos epitetas. Ji saugojo gimdyves ir kūdikius nuo mirties. Jos buvimas reiškė, kad gimimas bus sėkmingas.
Luna (Luna) – mėnulio deivė, nakties šviesa, sauganti moterišką ciklą, sapnus ir tylą. Ji važiuoja dangaus ratu kaip Sol, bet jos kelias tylesnis ir paslaptingesnis. Vaizduojama su pusmėnuliu ant kaktos.
Manai (Manes) – mirusiųjų protėvių dvasios, gerbiamos namuose. Joms skirtos šventės būdavo tyliai, su duona ir vynu. Manai – tie, kurie išėjo, bet tebėra šeimos dalis.
Marsas (Mars) – karo ir žemdirbystės dievas, vienas svarbiausių romėnų panteone. Jam aukodavo prieš mūšį ir pavasarį, kad palaimintų laukus. Marsas – veiksmo, jėgos ir veržlumo dievas.
Mater Matuta (Mater Matuta) – rytmečio ir vaikų globėja, kartais laikyta uošvių ir moterų draugiškumo deive. Jos šventės skirtos moterų ryšiui, motinystei ir rūpesčiui. Matuta reiškia rytą.
Mefitė (Mefitis) – nuodingų garų ir pelkių dvasia, garbinama prie gamtinių šaltinių. Ji galėjo ir apsaugoti, ir pražudyti. Mefitė – nematomų, bet galingų jėgų įsikūnijimas.
Merkurijus (Mercurius) – prekybos, kelionių ir apgavysčių dievas, greitas ir sumanus. Jis turėjo sparnuotas pėdas ir nešiojo kaducejų – lazdą, galinčią nuraminti ginčus. Merkurijus – judėjimo ir proto dievas.
Minerva (Minerva) – išminties, amato ir strategijos deivė, artima graikų Atėnei. Ji globojo ne tik mokslą ir meną, bet ir teisę bei miestų gyvenimą. Minerva – tylus, bet stiprus protas, neštas ne per jėgą, o per aiškumą.
Moneta (Moneta) – atminties ir perspėjimo deivė, dažnai laikyta Junonos aspektu. Jos šventykloje buvo kalamos monetos, todėl jos vardas tapo pinigų sinonimu. Tačiau pirminė jos funkcija buvo saugoti istorinę atmintį ir duoti išmintingus patarimus valstybės valdovams. Ji yra ta, kuri primena praeities pamokas, kad ateityje būtų išvengta klaidų.
Morta (Morta) – viena iš trijų likimo deivių (Parkų), ta, kuri nukerta gyvybės siūlą. Ji nebaudžia, ji tiesiog nutraukia – kai laikas ateina. Morta vaizduojama kaip nepermaldaujama, bet ne pikta – tiesiog galutinė.
Muta (Muta / Tacita) – tylos deivė, kurios liežuvis, pasak mitų, buvo nukirstas Jupiterio. Ji globoja tas akimirkas, kai žodžiai nebegali nieko pakeisti, ir saugo slaptas maldas. Muta, dar vadinama Tacita, yra Angeronos palydovė – jos abi saugo romėnišką tylą kaip dvasios stiprybės ir paslapčių išsaugojimo ženklą.
Nemorensis (Diana Nemorensis) – miško dvasia arba Dianos epitetas, garbinamas prie Nemi ežero, susijęs su medžiokle ir šventu girios ratu. Šioje vietoje kunigas galėjo būti tik tas, kuris nužudė savo pirmtaką – tai miško teisė.
Neptūnas (Neptunus) – jūrų dievas, vėliau perimtas iš graikų Poseidono, bet iš pradžių labiau susijęs su drėgme nei su vandenynu. Jis globojo šulinius, lietų, žemės drėkinimą. Tik vėliau tapo audringo vandenyno viešpačiu, su tridentu ir žirgais.
Nona (Nona) – likimo deivė, verpianti gyvybės siūlą – pirmoji iš trijų. Jos vardas siejamas su devintuoju nėštumo mėnesiu – kai gyvybė jau pasiruošusi išeiti. Nona pradeda, bet nežino, kada bus pabaiga – tai palieka Mortai.
Nortija (Nortia) – etruskų kilmės deivė, susijusi su likimu ir metiniu laiku. Jos garbei kalama vinis – kaip metų įtvirtinimo simbolis, kaip nulemties ženklas. Romėnai perėmė ją kaip laiko tvirtinimo ritualą, ne tik vardą.
Numėja (Numea) – vardo deivė, globojanti žmogaus asmeninį pavadinimą ir tapatybę. Ji saugo tą dalį, kurią kažkas pašaukia, bet niekas kitas neturi. Jos šauksmas – ne garsas, o žinojimas, kas esi.
Obarator (Obarator) – arimo dvasia, sauganti pirmąjį vagos brėžimą žemėje. Jis neša atsakomybę – nes ten, kur įbrėži vagą, ten ir kris sėkla. Jis buvo minimas kartu su kitais žemdirbystės dievais pavasario apeigose.
Ops (Ops) – gausos ir žemės dosnumo deivė, Jupiterio žmona, dažnai sėdinti ir laikanti sėklas ar ragą. Ji ne tik maitina – ji saugo žemės slėpinius, paverčia juos duona. Ops buvo švenčiama tyliai – kad neišgąsdintų to, kas dar tik bręsta po paviršiumi.
Orbona (Orbona) – našlaičių globėja, sauganti vaikus be tėvų. Ji – tyli motina, kurios rankos nematomos, bet būtinos. Jai aukodavo tie, kurie neteko vaikų, ar tie, kuriems vaikai buvo vienintelė viltis.
Orkas (Orcus) – požemio baudėjas ir mirties dievas, tamsesnis ir griežtesnis už Plutoną. Jei Plutonas valdo turtus ir mirusiųjų karalystę, tai Orkas yra tas, kuris baudžia piktadarius ir saugo priesaikų sulaužytojus. Jis vaizduojamas kaip negailestinga jėga, ištinkanti tuos, kurie manė, jog gali išvengti atsakomybės už savo darbus.
Paksė (Pax) – taikos ir harmonijos deivė, tapusi ypač svarbi imperijos klestėjimo laikais. Ji nėra tiesiog karo nebuvimas, o aktyvi būsena, kai klesti menai, prekyba ir žemdirbystė. Jos altorius (Ara Pacis) Romoje simbolizavo aukščiausią civilizacijos pasiekimą – gebėjimą sugyventi be kraujo liejimo.
Palė (Pales) – gyvulių ir kaimo šventumo dvasia, susijusi su piemenių ir ugnies švente – Parilija. Ji globoja ne tiek avis, kiek jų dūmus, šieną, pavasarinį lengvumą. Palė buvo šaukiama, kad ugnis neišdegintų, o apsaugotų.
Parkos (Parcae) – trys likimo deivės: Nona, Decima ir Morta. Jos verpia, matuoja ir nukerta žmogaus gyvenimo siūlą. Parkos nesitaria, nepaaiškina – jų darbas tylus, bet galutinis.
Penatai (Penates) – vidinės namų dalies ir maisto atsargų dievai, neatsiejami nuo Larų. Jie saugojo šeimos gerovę „iš vidaus“ – rūpinosi, kad aruodai būtų pilni, o šeimos nariai – sotūs ir saugūs. Penatai buvo laikomi šeimos tęstinumo simboliu, perduodamu iš kartos į kartą kartu su namų raktais.
Pertunda (Pertunda) – deivė, globojanti lytinį aktą ir pirmąją moters sueitį. Jos vardas kilo nuo „pramušti“ – pereiti per ribą, įeiti. Romėnai ją šaukė, kad neštų ne prievartą, o atvirumą ir palaiminimą vaisingumui.
Pietas (Pietas) – pamaldumo ir šeimyninės pareigos dvasia, įkūnijanti pagarbą dievams, tėvams ir valstybei. Ne jausmas, o laikysena – gyvenimo kryptis su pagarba tam, kas virš tavęs. Imperatoriai mėgo būti vadinami Pius – kaip tie, kurie ne tik valdo, bet ir tarnauja.
Plutonas (Pluto / Pluton) – požemio ir mirusiųjų dievas, kartais sutapatinamas su Dis Pateriu, bet labiau akcentuojantis turtus po žeme. Jo vardas kilęs iš žodžio ploutos – turtas. Plutonas – tai šešėlių karalius, bet ne pabaisa – tvarkos, ne chaoso valdovas.
Pomona (Pomona) – vaisių, ypač sodo medžių globėja, rūpinasi brandumu ir rinkimu. Skirtingai nei Ceres, ji neauga laukuose – jos derlius iš medžių, lėtas, saulėje nokstantis. Pomona – sodininkų ir laukiančiųjų deivė.
Portūnas (Portunus) – uostų, raktų ir vartų dievas, padedantis įplaukti į saugią vietą. Jo šventė buvo prie Tiberio, kur vanduo pereina į krantą. Portūnas globoja perėjimą iš pavojingo į saugų – iš kelio į prieglobstį.
Postverta (Postverta) – viena iš dviejų gimdymo dievybių kartu su Antevorta. Jei Antevorta žvelgia į ateitį, tai Postverta saugo praeitį – ypač gimdymo pabaigą, išeinančio vaiko kelią. Ji saugo motiną nuo likusių pavojų po gimdymo – tarsi atlošia duris atgal, kad niekas negrįžtų negerai.
Priapas (Priapus) – senovės graikų ir romėnų mitologijos dievas. Tapo ypač populiariu, nors buvo perimtas iš graikų. Romėnai jį garbino kaip sodų, daržų ir vynuogynų sergėtoją, statydami jo statulas laukuose kaip praktiškus sargus nuo vagių. Romėnų Priapas buvo labiau komiška figūra nei sakrali – jis tapo obsceniškų pokštų, satyros ir erotinės poezijos simboliu. Romėnų poetai sukūrė literatūros žanrą Priapea – humoristinių ir vulgarių eilėraščių rinkinį, parašytą tarsi paties Priapo balsu. Romėnų vilose ir soduose Priapo statulos turėjo dvigubą funkciją: religinę (kaip vaisingumo simbolis) ir praktinę (su užrašais, grasinančiais vagims).
Providentija (Providentia) – numatymo, išmintingo planavimo dvasia, dažnai sieta su valstybės tvarka. Ji ne pranašė, o veikėja – ta, kuri veikia dabar, kad išvengtų blogio rytoj. Providentija ypač išryškėja imperatorių laikais kaip jų išmintingo valdymo simbolis.
Prozerpina (Proserpina) – požemio karalienė, mirties ir atgimimo ciklo deivė, romėniškasis graikų Persefonės atitikmuo. Ji buvo pagrobta Plutono, bet kasmet trumpam sugrįždavo į žemę – tai aiškino augalų ciklą. Prozerpina nėra tik auka – ji tapo valdove, turinčia dvi pasaulio puses.
Robigus (Robigus) – kviečių rūdžių ir kitų pasėlių ligų dvasia, kurią reikia nuraminti, kad neišplistų. Jam aukodavo šuniuką – ne kaip bausmę, o kaip mainus už išsaugotą derlių. Robigus primena, kad net augalų liga turi savo veidą.
Roma (Roma) – miesto dvasia, personifikuota sostinė, tapusi beveik gyva būtybe. Ji įkūnija ne tik vietą, bet valstybės garbę, jėgą, trukmę. Ant monetų Roma vaizduojama kaip karė, kartais – kaip moteris su šalmu ir skydeliu.
Rumina (Rumina) – kūdikių žindymo deivė, sergstinti mažylių mitybą ir motinos pieną. Jos vardas siejamas su ruma – krūtimi, iš kurios teka gyvybė. Jai aukodavo ne vyną, bet pieną – iš pagarbos gyvybės pradžiai.
Salus (Salus) – sveikatos ir gerovės deivė, dažnai garbinama kartu su Eskulapijumi. Ji saugo ne tik fizinę sveikatą, bet ir visos valstybės klestėjimą. Jos vardas tapo žodžių „sveikata“ šaknimi daugelyje kalbų.
Saritor (Saritor) – lauko purentojas, dirvos paruošimo dvasia. Jis dar nesėja ir nepjauna – tik išjudina, kvėpuoja žemę. Saritor buvo vienas iš daugelio žemės darbo dvasių, kurių visų reikėjo – nes dirva gyva.
Saturnas (Saturnus) – senasis laiko, derliaus ir aukso amžiaus dievas, kurio valdymo laikai buvo be skurdo ir karo. Jo šventės – Saturnalia – buvo džiaugsmo, apversto pasaulio dienos, kai vergai tapdavo šeimininkais. Saturnas laikomas Dzeuso tėvu, bet Romoje jo kultas įgavo rimtą, gilų svorį.
Segetia (Segetia) – sėjamų laukų dvasia, sauganti augalą nuo pat pasėjimo iki pjūties. Ji neatsiejama nuo Seia ir Tutilina – visos trys saugo skirtingus augalo gyvenimo etapus. Segetia buvo tyliai pagerbiama prie lauko krašto, kad niekas nepastebėtų jos miego.
Seia (Seia) – sėklų dvasia, dar prieš jų išėjimą į lauką. Ji saugo, kad sėkla būtų sveika, kad ją rastų tinkama vieta. Seia – tai būsimo gyvenimo globėja, kol jis dar slypi rankoje ar aruode.
Sekuritatė (Securitas) – saugumo ir pasitikėjimo deivė, globojanti valstybės stabilumą. Ji vaizduojama atsipalaidavusi, pasirėmusi į koloną, rodanti, kad po jos sparnu nieko nereikia bijoti. Tai dievybė, kurią romėnai šaukdavosi neramiais laikais, prašydami sugrąžinti tikėjimą rytojumi ir užtikrinti ramų miegą.
Semonija (Semonia) – galimai Sabinų kilmės deivė, sieta su sėkla, sodinimu, pirmine gyvybės jėga. Jos kultas itin senas, beveik išnykęs vėlesniame romėnų laikotarpyje. Semonija globojo pačią pradžią – kai žmogus dar tik ketina auginti.
Silvanas (Silvanus) – miškų ir kaimo pakraščių dievas, saugantis gyvulius, sodybas, medžius. Kartais – gąsdinantis, nes pasirodo netikėtai, dvelkia laukine jėga. Silvanui statėsi šventoves toli nuo miesto – kad jo dvasia liktų laisva.
Sol (Sol) – saulės dievas, važiuojantis per dangų su spindinčiu vežimu. Vėlesnėje Romoje įgavo svarbų vaidmenį kaip Sol Invictus – nenugalimoji šviesa, kurios galia stipresnė už mirtį. Sol tapo ir imperatoriaus atspindžiu – valdovas virš pasaulio.
Somnus (Somnus) – miego dievas, tylus, lėtas, apgaubiantis žmones naktimi. Jis neša sapnus, ilsina kūną, o kartais – būna labai artimas mirčiai. Somnus eina nešaukdamas – bet kai jis ateina, net dievai nutilsta.
Spes (Spes) – vilties deivė, sauganti tikėjimą, kad bus dar viena diena. Ji dažnai vaizduojama kaip jauna moteris, stovinti ramiai, žiūrinti pirmyn. Spes lydi ne laimę, bet laukimą – ir tai kartais stipriau už bet ką.
Stata Mater (Stata Mater) – miesto sienų ir pastovumo deivė, sauganti tai, kas jau pastatyta. Ji globojo statinius, jų tvirtumą ir stovėjimą vietoje. Jai aukodavo, kad namai neiširtų, kad pamatai laikytų.
Sterculinas (Sterculinus) – mėšlo ir žemdirbystės ciklo dievas, susijęs su dirvos derlingumu. Jo vardas ne visiems skambėjo maloniai, bet romėnai gerbė ir šią gyvybės pusę – nes be mėšlo nebūtų derliaus. Sterculinas atstovauja žemės kūną – kaip jis virškina, maitina, perdirba.
Sumanas (Summanus) – naktinio žaibo dievas, tamsioji Jupiterio žaibo forma. Jis trenkiantis ne dieną, bet naktį – netikėtai, tyliai, grėsmingai. Sumanas buvo mažiau žinomas, bet labai bijotas – nes kai žaibas trenkia tamsoje, jį siunčia ne Jupiteris, o kažkas gilesnio.
Telus (Tellus) – žemės deivė, artima Terai, kartais su ja tapatinama. Ji simbolizuoja pačią žemės esmę – ne derlių, bet gyvybę, slypinčią po viskuo. Tellus buvo minima maldose prieš sodinimą ar laidojimą – kaip motina, kuri ima ir atiduoda.
Tera (Terra / Terra Mater) – žemė kaip gyvas kūnas, motiniška ir nepermaldaujama. Romėnai ją laikė viena pirmųjų dievybių – be jos negalėtų būti nei žmogaus, nei gyvulio, nei dievo šventyklos. Terra Mater – Žemė motina – buvo vadinama tyliai, su pagarba, nes ją mindžiojo, bet niekas jai neprilygo.
Terminas (Terminus) – ribų ir ženklų dievas, saugantis atskyrimą tarp sklypų, miestų, net dievų sričių. Jo statulėlės būdavo nedidelės, bet neliečiamos – net karaliai negalėjo jų perkelti. Terminui aukodavo ten, kur baigiasi viena erdvė ir prasideda kita.
Trivija (Trivia) – trijų kelių sankryžos deivė, romėniškasis graikų Hekatės atitikmuo. Ji valdo tas vietas, kur susitinka skirtingos kryptys, ir saugo keliautojus nuo klaidžiojimo tamsoje. Trivija siejama su magija, naktimi ir gebėjimu matyti tai, kas paslėpta už kampo – ji yra ribų ir pasirinkimų sergėtoja.
Tutilina (Tutilina) – aruodų ir naktinio derliaus saugotoja, kad niekas neišplėštų to, kas užauginta. Ji saugojo nuo vagių, vėtrų, blogų dvasių. Jos vardas siejamas su apsauga, bet tylesne, nematoma.
Vacuna (Vacuna) – Sabinų deivė, vėliau perkelta į romėnų panteoną, galėjusi būti tiek poilsio, tiek derliaus pabaigos globėja. Jai statydavo šventyklas tyliose vietose – toli nuo miestų triukšmo. Vacuna – tai dvasia po darbo, ne tinginystė, bet nusipelnytas sustojimas.
Venera (Venus) – meilės, grožio, vaisingumo deivė, viena ryškiausių romėnų panteone. Ji ne tik švelni, bet ir galinga – gundanti, vedanti, gimdanti imperatorius. Venera buvo ne tik kūno grožio, bet ir kosminės traukos įsikūnijimas.
Veritatė (Veritas) – tiesos deivė, Saturno (Laiko) dukra, kuri, pasak romėnų, slepiasi gilaus šulinio dugne. Ji įkūnija nuogą, nepagražintą tiesą, kurią sunku rasti, bet kurios neįmanoma nugalėti. Jos buvimas būtinas bet kokiam teisingam sprendimui ir nuoširdžiam žmonių bendravimui.
Vervactor (Vervactor) – pirmasis artojas, tas, kuris pirmą kartą verčia dirvą. Jis simbolizuoja pradžią, įrankio prisilietimą prie nejudinto grunto. Kartu su kitomis žemdirbystės dvasiomis Vervactor buvo šaukiamas, kad žmogaus darbas derėtų su žeme.
Vesta (Vesta) – namų židinio, ugnies ir valstybės deivė, kurios šventykla Romoje niekada neturėjo durų – ji visada atvira. Jos ugnį saugojo vestalės – tyros mergelės, kurios atstovavo miestui. Vesta buvo be veido – nes ji ne asmuo, o namų kvapas, šiluma, pasitikėjimas.
Viktorija (Victoria) – pergalės deivė, lydinti karius ir imperatorius. Ji dažnai vaizduojama sparnuota, su lauro vainiku ar delnu. Viktorija nėra žiauri – jos veidas rimtas, nes pergalė visada kainuoja.
Virtus (Virtus) – vyriškoji jėgos dorybė – drąsa, pasiaukojimas, ištvermė. Kartu su Honosu (Garbe) jis simbolizuoja karinio idealizmo aukštumas. Virtus buvo laikomas pavyzdžiu – bet tik tiems, kurie veikia, o ne kalba.
Volturnus (Volturnus) – upės dievas, dažniausiai tapatinamas su Tibru ar rytiniu vėjų. Jis buvo šaukiamas kaip tekančio, besikeičiančio vandens globėjas. Jo jėga – lėta, bet nepertraukiama.
Volupija (Voluptas) – malonumo deivė, susijusi su pasitenkinimu, džiaugsmu, kūnišku patogumu. Ne tokia aštri kaip Kupidonas, bet artima jam – nes malonumas ilgainiui tampa įpročiu. Volupija globojo ne geismą, bet tą akimirką, kai nieko netrūksta.
Vulkanas (Vulcanus) – ugnies, kalvystės ir sprogimų dievas, kartais laikomas pavojingiausiu iš visų. Jis neša liepsną – kuria miestus ir juos sunaikina. Vulkanas garbinamas su baime – jo ugnis gydo, bet neklaužada ranka ją paleidžia.