Nahumo knyga (hebrajiškai נַחוּם Naḥûm, reiškiantis „guodėjas“ arba „paguoda“) – dar vadinama Nahumo pranašyste, Nahum, Pranašo Nahumo knyga arba tiesiog Nahumu – viena iš dvylikos mažųjų pranašų, telpanti į tris skyrius, bet skambanti kaip karo trimitas, kuris nesiliauja. Priklauso Senojo Testamento daliai, vadinamai Dvylika mažųjų pranašų (hebrajiškai Trei Asar).
Autorius – pranašas Nahumas, vadinamas „Elkošitu“, nors Elkošo vieta nėra tiksliai žinoma. Manoma, kad jis gyveno Judėjoje. Knyga parašyta tarp 663 ir 612 metų prieš Kristų – tai laikotarpis tarp Egipto miesto Tebų žlugimo ir Ninevės sunaikinimo. Nahumas rašo ne kaip kvietimą atgailauti, bet kaip pranašišką paskelbimą apie neišvengiamą Dievo teismą. Tai žinia, skirta paguosti Judą, kuris kentėjo nuo Asirijos spaudimo.
Pirmasis skyrius pristato Dievo charakterį – Jis yra pavydus, keršijantis, bet kartu geras ir saugus tiems, kurie Juo pasitiki. Antrasis skyrius aprašo Ninevės puolimą: kovos vežimai, griūvantys rūmai, išsigandę gyventojai. Trečiasis skyrius vaizduoja Ninevę kaip kraujo miestą, pilną melo ir plėšimo, ir skelbia jos gėdą bei sunaikinimą. Nahumas primena, kad net galingas miestas No-Amonas (Tebai) buvo sunaikintas, todėl Ninevė taip pat neatsilaikys.
Literatūriškai Nahumo knyga išsiskiria poetiniu stiliumi, vaizdingais palyginimais ir stipria emocine įtampa. Ji naudoja simbolius – žaibus, skėrius, liūtus – kad perteiktų Dievo galybę ir neišvengiamą teismą. Nors knyga trumpa, ji yra galingas priminimas, kad Dievas mato net didžiausių imperijų blogį ir galiausiai įvykdo teisingumą.
Nahumo knyga
1 skyrius
- Sprendimas apie Ninevę. Nahumo iš Elkošo regėjimo knyga.
- Dievas yra pavydus, Viešpats keršija; Viešpats keršija ir yra įniršęs. Jis atlygina savo priešams ir saugo rūstybę savo priešams.
- Viešpats yra lėtas pykti, bet didis galia, ir niekada nepaliks kaltųjų nenubaustų. Jo kelias yra viesule ir audroje, o debesys – Jo kojų dulkės.
- Jis sudraudžia jūrą ir padaro ją sausą, išdžiovina visas upes. Bašanas ir Karmelis sunyksta, Libano žiedai nuvysta.
- Kalnai drebėja prieš Jį, kalvos tirpsta, žemė dega Jo akivaizdoje – visa pasaulio žemė ir jos gyventojai.
- Kas gali atsilaikyti prieš Jo rūstybę? Kas gali ištverti Jo įniršio jėgą? Jo įniršis liejasi kaip ugnis, uolos griūva nuo Jo.
- Viešpats yra geras, tvirtovė nelaimės metu. Jis pažįsta tuos, kurie Juo pasitiki.
- Bet kaip galingas tvanas Jis sunaikins tą vietą, Jo priešus persekios tamsa.
- Ką jūs planuojate prieš Viešpatį? Jis padarys galą – nelaimė nepasikartos antrą kartą.
- Jie susipynę kaip erškėčiai, girti kaip girtuokliai, bus sunaikinti kaip visiškai išdžiūvusi ražiena.
- Iš tavęs išėjo tas, kuris planuoja blogį prieš Viešpatį – nedoras patarėjas.
- Taip sako Viešpats: „Nors jie ramūs ir gausūs, jie bus nupjauti, kai Aš praeisiu. Nors Aš tave kankinau, daugiau tavęs nekankinsiu.“
- „Dabar sulaužysiu jo jungą nuo tavęs ir nutrauksiu tavo pančius.“
- Viešpats paskelbė apie tave: „Tavo vardas nebebus sėjamas. Iš tavo dievų namų pašalinsiu išdrožtą ir lietą stabą. Paruošiu tau kapą, nes esi niekingas.“
- Štai ant kalnų – gerą žinią nešantis, skelbiantis taiką! O Judai, švęsk savo šventes, vykdyk savo įžadus, nes nedorėlis daugiau nebeis per tave – jis visiškai sunaikintas.
2 skyrius
- Tas, kuris traiško gabalais, atėjo prieš tave. Saugok tvirtovę, stebėk kelią, sutvirtink savo strėnas, stipriai sustiprink savo jėgą.
- Viešpats atstatė Jokūbo didybę, kaip ir Izraelio didybę, nors naikintojai juos buvo ištuštinę ir sunaikinę jų vynmedžių šakas.
- Jo galingųjų skydai nudažyti raudonai, narsieji apsirengę raudonai. Kovos vežimai liepsnos kaip fakelai jo pasiruošimo dieną, o pušys drebės baisiai.
- Vežimai siautės gatvėse, susidurs vieni su kitais plačiuose keliuose. Jie atrodys kaip fakelai, bėgs kaip žaibai.
- Jis prisimins savo išrinktuosius – jie klups eidami, skubės prie sienos, gynyba bus paruošta.
- Upės vartai bus atverti, rūmai sugriauti.
- Huzzab bus išvesta į nelaisvę, iškelta, o jos tarnaitės lydės ją kaip balandžių balsai, plakdamos sau krūtines.
- Ninevė nuo seno buvo kaip vandens telkinys, bet dabar jie bėga. „Stokite, stokite!“ – šauks, bet niekas neatsisuks.
- Imkite sidabro grobį, imkite aukso grobį – nes nėra galo turtų sandėliams ir visam puošniam turtui.
- Tuščia, ištuštinta, sunaikinta! Širdys tirpsta, keliai dreba, skausmas apima strėnas, o visų veidai pajuodę.
- Kur liūtų buveinė, kur jauniklių ganykla, kur liūtas, senasis liūtas, vaikščiojo, o liūtukai – niekas jų negąsdino?
- Liūtas plėšė pakankamai savo jaunikliams, dusino savo patelėms, pripildė savo urvus grobiu ir savo guolius plėšiniu.
- Štai Aš prieš tave, – sako kareivijų Viešpats. – Sudeginsiu tavo vežimus dūmuose, kardas prarys tavo jauniklius, pašalinsiu tavo grobį nuo žemės, ir tavo pasiuntinių balsas daugiau nebus girdimas.
3 skyrius
- Vargas kruvinam miestui! Jis pilnas melo ir plėšimo, grobis niekada neišnyksta.
- Rimbų garsas, ratų dundėjimas, šuoliuojančių žirgų triukšmas, šokinėjančių vežimų ūžesys.
- Raitelis pakelia spindintį kalaviją ir žėrinčią ietį. Daugybė žuvusiųjų, lavonų gausybė – nėra galo kūnams, jie klumpa ant jų.
- Dėl daugybės gerai atrodžiusios paleistuvės paleistuvysčių, burtų meistrės, kuri per savo ištvirkimą pardavinėjo tautas, o per savo burtus – šeimas.
- Štai Aš prieš tave, – sako kareivijų Viešpats. – Pakelsiu tavo sijoną ant tavo veido, parodysiu tautoms tavo nuogumą, o karalystėms – tavo gėdą.
- Užmesiu ant tavęs bjauriausią purvą, padarysiu tave niekingą, pastatysiu tave visų žvilgsniui.
- Visi, kurie tave matys, bėgs nuo tavęs ir sakys: „Ninevė sunaikinta! Kas ją apraudos? Kur rasiu paguodėjus jai?“
- Ar tu geresnė už No-Amoną, kuris buvo tarp upių, apsuptas vandens, kurio tvirtovė buvo jūra, o siena – iš jūros?
- Etiopija ir Egiptas buvo jos stiprybė, be ribų; Putas ir Lubimas buvo jos pagalbininkai.
- Vis dėlto ji buvo išvesta į nelaisvę, jos vaikai sutraiškyti gatvių kampuose, jos kilmingieji išlošti burtų keliu, o didikai surakinti grandinėmis.
- Tu taip pat tapsi girtas, pasislėpsi, ieškosi stiprybės prieš priešą.
- Visi tavo tvirtovės bus kaip figmedžiai su prinokusiomis figomis – pajudinus jos kris į valgytojo burną.
- Štai tavo žmonės tavo viduje – tarsi moterys. Tavo šalies vartai bus plačiai atverti priešams, ugnis prarys tavo užraktus.
- Semk vandenį apgulčiai, stiprink tvirtoves, eik į molį, mindyk skiedinį, stiprink plytų krosnį.
- Ten tave prarys ugnis, kardas tave nukirs, sunaikins tave kaip skėrius. Pasidaugink kaip skėriai, pasidaugink kaip žiogai.
- Tu padauginai savo pirklius daugiau nei dangaus žvaigždžių – skėriai plėšia ir išskrenda.
- Tavo karūnuotieji – kaip žiogai, tavo vadai – kaip dideli žiogai, kurie stovyklauja gyvatvorėse šaltą dieną, bet saulei patekėjus išnyksta, ir niekas nežino, kur jie yra.
- Tavo piemenys miega, Asirijos karaliau, tavo didikai ilsisi dulkėse. Tavo žmonės išsisklaidę po kalnus, niekas jų nesurenka.
- Nėra gydymo tavo žaizdai, tavo sužeidimas sunkus. Visi, kurie girdi apie tave, plos rankomis dėl tavęs, nes kas gi nepatyrė tavo nuolatinio blogio?