LAIŠKAS ŽYDAMS


ĮŽANGA

1Įsikūnijusio Dievo Sūnaus didybė 1Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, 2o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. 3Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse 4ir tapo tiek prakilnesnis už angelus, kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą.

SŪNUS NEPALYGINTI PRAKILNESNIS UŽ ANGELUS

Šventojo Rašto įrodymai 5Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta:

Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!
Ir vėl:
Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus.
6 Toliau, įvesdamas Pirmgimį į pasaulį, jis sako:
“Tepagarbina jį visi Dievo angelai”.
7 Angelams sako:
Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams,
savo tarnus – kaip ugnies liežuvius.
8 O Sūnui:
Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo lazda
yra tavo karališkoji lazda.
9 Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės,
todėl patepė tave Dievas,
o Dieve, džiaugsmo aliejumi
gausiau negu tavo bičiulius.
10 Ir:
Iš pradžių tu, Viešpatie, sukūrei žemę,
ir dangūs – tavo rankų darbas.
11 Jie išnyks, o tu pasiliksi,
jie visi sudils lyg drabužis,
12 ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi, tartum drabužį,
ir jie bus pakeisti.
Bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.
13 Ar kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs:
Sėskis mano dešinėje:
aš patiesiu tavo priešus
tarsi pakojį po tavo kojų?

14Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?

2Raginimai įsigilinti į Dievo ženklus 1Todėl mes turime kuo rūpestingiau apmąstyti, ką girdėjome, kad nepraplauktume [tarsi laivas] pro uostą. 2Jei per angelus paskelbtas žodis turėjo galią ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėtos bausmės, 3tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos, nepaisydami tokio didžio išganymo? Juk jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, yra mums patvirtintas tų, kurie patys buvo girdėję, 4Dievui prisidedant prie jų liudijimo ženklais ir stebuklais, visokiais galybės darbais ir Šventosios Dvasios dovanomis, paskirstytomis jo valia.

Išganymą įvykdė ne angelai, o Kristus 5Ne angelams jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame. 6Beje, kažkas kažkur yra liudijęs:

Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas Žmogaus Sūnus,
kad juo rūpiniesi?!
7 Padarei jį trumpam laikui mažesnį už angelus,
didybe ir garbe jį apvainikavai,
8 visa pajungei jo valdžiai.

Jeigu jau visa pajungė, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam pajungta. Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta. 9Mes tik regime tą trumpam laikui mažesnį negu angelai – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties. 10Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą. 11Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais; 12jis sako:

Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams,
susirinkime tave šlovinsiu giesme.
13 Ir vėl:
Aš juo pasitikėsiu.
Ir vėl:
Štai aš ir mano vaikai,
kuriuos davė man Dievas.

14Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, 15ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją. 16Juk iš tiesų jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys. 17Todėl jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. 18Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi.

JĖZUS – IŠTIKIMAS IR ATJAUČIANTIS KUNIGAS

3Kristus viršesnis už Mozę 1Taigi, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite mūsų tikėjimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų, 2kuris kaip ir Mozė visuose jo namuose buvo ištikimas jį paskyrusiam.

3Juk jis yra pripažintas vertu didesnės garbės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už namą. 4Mat kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas. 5Mozė ištikimas visuose jo namuose kaip tarnas būsimiems apreiškimams paliudyti. 6O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime vilties drąsą ir pasididžiavimą.

“Neužkietinkite savo širdžių” 7Todėl, anot Šventosios Dvasios žodžių:

Jei šiandien išgirsite jo balsą,
8 neužkietinkite savo širdžių,
kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje,
9 kur jūsų tėvai gundė mane ir mėgino,
nors regėjo mano darbus per keturiasdešimt metų.
10 Todėl aš įnirtau prieš šią giminę ir pasakiau:
“Visuomet jie klysta širdyje;
jie nepažįsta mano kelių”.
11 Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau:
“Jie neįžengs į mano atilsį!”

12Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo. 13Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar tebėra šiandien, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta. 14Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, – tik išlaikykime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą. 15Juk pasakyta:

Jei šiandien išgirsite jo balsą,
neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą.

16Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto?! 17Prieš ką jis buvo įnirtęs per keturiasdešimt metų? Argi ne prieš nusikaltusius, kurių lavonai krito dykumoje?! 18O kam prisiekė, jog neįžengs į jo atilsį, jei ne tiems, kurie jo neklausė?! 19Taigi matome, kad jie negalėjo įžengti dėl netikėjimo.

4Dievo žodžio klausymas 1Dar galioja pažadas leisti įeiti į jo atilsį. Todėl nesnauskime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą. 2Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję. 3O mes, įtikėjusieji, einame į atilsį, kaip jo pasakyta:

Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau:
“Jie neįžengs į mano atilsį”.

Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sukūrimo; 4vienoje vietoje jis yra pasakęs apie septintąją dieną: Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų. 5Ir vėl anoje vietoje:

Jie neįžengs į mano atilsį.

6Kadangi kai kuriems skirta įžengti, o tie, kurie pirma gavo gerąją naujieną, neįėjo dėl neklusnumo, 7jis ir vėl nustato dieną – šią dieną, po tiek laiko kartodamas Dovydo lūpomis, kas ir kadaise buvo pasakyta:

Jei šiandien išgirsite jo balsą,
neužkietinkite savo širdžių.

8Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į atilsį, Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną. 9Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, 10nes kas įeina į atilsį, ilsisi po darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų. 11Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu.

Dievo žodis 12Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. 13Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą.

Vyriausio kunigo artumas žmonėms 14Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. 15Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. 16Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.

5 1Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. 2Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo 3ir dėl jo turi atnašauti aukas tiek už tautos nuodėmes, tiek ir už savo. 4Ir niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas kaip Aaronas.

5Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė:

Tu esi mano Sūnus,
šiandien aš tave pagimdžiau.
6 Kitoje vietoje sako:
Tu esi kunigas per amžius
Melchizedeko būdu.

7Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. 8Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo 9ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi, 10Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.

TIKROJI JĖZAUS KRISTAUS KUNIGYSTĖ

Krikščioniškas gyvenimas ir krikščionybės mokslas 11Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. 12Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimą. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. 13Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. 14Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo.

6Nupuolusiųjų būklė 1Todėl, palikę pradinį Kristaus mokslą, kreipkimės prie tobulo mokslo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, 2iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prisikėlimo ir amžinybės teismo. 3Jei Dievas duos, ir tai padarysime.

4Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, 5patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę 6ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai. 7Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos, 8bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta.

Dievo priesaika 9Nors šitaip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išganymą, dalykų. 10Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems. 11Todėl mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą, idant ištobulintų viltį iki galo, – 12kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus.

13Kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi 14ir tarė:

Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave,
dauginte padauginsiu tave.

15Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. 16Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos. 17Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. 18Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. 19Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, 20kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.

Kristaus pranašumas prieš Senojo Testamento kunigus

7Melchizedekas 1Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas, sutiko Abraomą, kai jis grįžo sumušęs karalius, ir palaimino jį. 2Abraomas jam atidavė nuo visko dešimtinę. Išvertus jo vardą, jis pirmiausia teisumo karalius, paskui Salemo, arba ramybės, karalius, – 3be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius.

Melchizedeko dešimtinė 4Pažvelkite, koks didis tasai, kuriam patriarchas Abraomas atidavė dešimtinę nuo karo grobio! 5Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi teisę imti iš žmonių dešimtinę, tai yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo giminės. 6O tas, kuris savęs iš jų nekildino, yra ėmęs dešimtinę iš Abraomo ir palaiminęs tą, kuris turėjo pažadą. 7Be abejonių, visuomet žemesnį laimina aukštesnis. 8Ir čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai – žmogus, apie kurį paliudyta, jog jis tebegyvenąs. 9Ir, taip sakant, per Abraomą ir Levis yra mokėjęs dešimtines, pats būdamas dešimtinių ėmėjas. 10Žinoma, jis dar tebebuvo strėnose tėvo, kurį pasitiko Melchizedekas.

Levitų kunigystė ir kunigystė Melchizedeko būdu 11Jeigu tobulumas būtų buvęs pasiekiamas per levitų kunigystę, – o tauta jos pagrindu buvo gavusi įstatymą, – tai kam dar būtų reikėję iškilti kitam kunigui Melchizedeko būdu ir nesivadinti kunigu Aarono būdu? 12Juk, besikeičiant kunigystei, būtinai keičiasi ir įstatymas. 13O tas, apie kurį tai sakoma, priklausė kitai giminei, iš kurios niekas netarnavo aukurui. 14Aišku, kad mūsų Viešpats buvo kilęs iš Judo giminės, apie kurios kunigus Mozė nieko nėra kalbėjęs.

Senasis Įstatymas panaikintas 15Tai dar labiau paaiškėja, kai iškyla kitas kunigas, panašus į Melchizedeką, 16tapęs kunigu ne kūniško įstatymo teise, bet nenykstamo gyvenimo galybe. 17Juk liudijama:

Tu esi kunigas per amžius
Melchizedeko būdu.

18Šitaip atšaukiamas ankstesnis įstatymas dėl silpnumo ir bergždumo, – 19įstatymas juk nieko dar nepadarė tobulo, – ir įvedama tvirtesnė viltis, kuria priartėjame prie Dievo.

Kristaus kunigystė nekintama 20Juo labiau kad tai neįvyko be priesaikos, mat anie tapdavo kunigais be priesaikos, 21o šis su priesaika to, kuris jam pasakė:

Viešpats prisiekė, ir jis nesigailės:
tu esi kunigas per amžius!

22Taigi Jėzus yra tapęs geresnės Sandoros laiduotoju.

23Anų daugelis tapdavo kunigais, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti. 24O kadangi šitas išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę. 25Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.

Dangiškojo vyriausiojo kunigo tobulumas26Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. 27Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. 28Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones, turinčius silpnybių, o po įstatymo duotos priesaikos žodis paskyrė amžiams tobulą Sūnų.

Kristaus pranašumas kulto, šventumo ir tarpininkavimo atžvilgiais

8Nauja kunigystė ir naujas šventumas 1Bet mūsų svarstymų svarbiausias dalykas tas: mes turime tokį vyriausiąjį kunigą, kuris danguje atsisėdo Didenybės sosto dešinėje 2kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats. 3Kiekvienas vyriausiasis kunigas skiriamas atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas privalo turėti, ką atnašauti. 4Jeigu jis būtų žemėje, jis nebūtų kunigas, nes čia jau yra kas pagal įstatymą atnašauja dovanas. 5Tie žmonės tarnauja dangiškųjų dalykų paveikslui ir atspindžiui, panašiai kaip buvo pamokytas Mozė, kai rengėsi statyti padangtę: Žiūrėk, – sako jam, – kad viską padarytum pagal tą pavyzdį, kuris tau buvo parodytas ant kalno.

Kristus – aukštesnės sandaros Tarpininkas 6Dabar jis užima juo prakilnesnę tarnystę, juo aukštesnės, svarbesniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra.

7Jeigu ana pirmoji būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. 8Jis sakė, peikdamas juos:

Štai ateis dienos, – sako Viešpats, –
ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais
sudarysiu naują Sandorą.
9 Ne tokią Sandorą,
kokią buvau sudaręs su jų tėvais
tą dieną, kai paėmiau juos už rankos,
norėdamas išvesti iš Egipto žemės.
Jie neišsaugojo mano Sandoros,
ir aš juos apleidau, – sako Viešpats.
10 Ir štai kokia bus Sandora,
kurią sudarysiu su Izraelio namais,
praslinkus anoms dienoms, –
sako Viešpats:
– Aš duosiu savo įstatymus jų protams
ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas,
o jie bus man tauta.
11 Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio
nei savo brolio, sakydamas: “Pažink Viešpatį!”
Jie visi mane pažins,
nuo mažiausio iki didžiausio.
12 Aš atleisiu nedorybes
ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių.

13Sakydamas naują Sandorą, jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.

9Kelias į tikrąją šventovę 1Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. 2Buvo pastatyta padangtė: priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi “šventoji”. 3Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama “šventųjų šventoji”. 4Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo auksinis ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir sandoros plokštės. 5Viršum jos buvo šlovės cherubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

6Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, 7o į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. 8Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, 9kuri yra dabartinio laikotarpio atvaizdas. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžine tobulo, 10bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus – pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.

Kristaus aukos ypatingumas 11Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, 12taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. 13Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, 14tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui.

Naujoji Sandora Kristaus kraujyje 15Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusikaltimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą. 16Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. 17Testamentas įgyja galią mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja. 18Štai kodėl ir pirmoji Sandora nebuvo priimta be kraujo. 19Paskelbęs tautai visus įstatymo nuostatus, Mozė, paėmęs veršių bei ožių kraujo su vandeniu ir purpurinės vilnos su yzopu, apšlakstė pačią knygą ir visą tautą 20ir tarė: Tai yra kraujas Sandoros, kurią priimti įsakė jums Dievas! 21Jis apšlakstė krauju ir padangtę bei visus apeigų indus. 22Taip pat bemaž viskas pagal įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo.

Kristaus aukos vienkartiškumas 23Taigi dangiškųjų dalykų atvaizdai turi būti šitaip apvalomi, o patys dangaus provaizdžiai – aukštesnėmis aukomis negu šitos. 24Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. 25Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju, – 26tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. 27Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.

Kristaus aukos ypatingumas ir prakilnumas

10Senosios aukos neveiksmingumas 1Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių atspindį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekuomet negali tomis pačiomis atnašomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, nuvesti į tobulumą tų, kurie artinasi prie Dievo. 2Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nusikaltimo? 3Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes. 4Juk neįmanomas dalykas, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. 5Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja:

Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.
6 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.
7 Tuomet aš tariau:
štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta,
vykdyti tavo, o Dieve, valios!

8Anksčiau pasakęs: Aukų ir atnašų, deginamųjų ir permaldavimo aukų tų nebenori, nemėgsti, – o jos atnašaujamos pagal Įstatymą, – 9jis paskui paskelbė: Štai ateinu vykdyti tavo valios.

Jis panaikina viena ir nustato kita. 10Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.

Kristaus aukos veiksmingumas 11Kiekvienas kunigas kasdien stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. 12O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, 13laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų. 14Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius. 15Tai mums liudija ir Šventoji Dvasia. Ji yra pasakiusi:

16 Štai Sandora, kurią aš su jais sudarysiu,
praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats:
Aš duosiu savo įstatymus jų širdims
ir juos įrašysiu jų mintyse,
17 ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių
nei jų nedorybių.
18 O kur jos atleistos, ten nebereikia aukos už nuodėmes.

IŠTIKIMYBĖ TIKĖJIMUI

Skatinimas atsinaujinti 19Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. 20Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; 21mes turime ir didį kunigą Dievo namams. 22Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! 23Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus, 24ir sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. 25Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną.

Atkritimo pavojai 26O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai nusidedame, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebėra, 27ir lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris priešininkus. 28Jeigu kas nors pamina po kojų Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trims liudytojams paliudijus. 29Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia kojomis Dievo Sūnų, išniekina Naujosios Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią! 30Juk mes žinome, kas yra pasakęs:

Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu.
Ir vėl:
Viešpats teis savo tautą.

31Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!

Skatinimas ištverti 32Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didžių kentėjimų kovą, 33tiek patys išstatyti viešam pajuokimui ir smurtui, tiek būdami bendrininkai tų, kurie taip buvo skriaudžiami. 34Jūs kentėjote drauge su kaliniais ir linksmai sutikote savo turto išplėšimą, žinodami, jog turite geresnį ir nenykstantį lobį. 35Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis! 36Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.

37 Nes dar trumpa, trumpa valandėlė,
ir ateis laukiamasis, ir neužtruks.
38 Mano teisusis gyvens tikėjimu,
ir jeigu jis bailiai pasitrauktų,
mano siela juo nebesigėrės.

39Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.

11Protėvių tikėjimo pavyzdžiai 1Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. 2Per jį protėviai gavo gerą liudijimą. 3Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.

4Tikėjimo įkvėptas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas. Dėl tikėjimo jis ir miręs tebekalba.

5Tikėdamas Henochas buvo perkeltas, kad neregėtų mirties, ir žmonės jo neberado, nes Dievas jį perkėlė. Mat prieš perkeliamas, pasak liudijimo, jis patikęs Dievui. 6Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina. 7Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė arką savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą.

8Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. 9Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. 10Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. 11Tikėdama ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galią susilaukti palikuonio, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. 12Ir todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

13Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. 14Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. 15Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. 16Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu: jis prirengė jiems Miestą!

17Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, 18kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. 19Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį. 20Taip pat Izaokas, tikėdamas ir žvelgdamas į ateitį, laimino Jokūbą ir Ezavą. 21Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį. 22Tikėdamas merdintis Juozapas užsiminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.

23Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo. 24Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. 25Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. 26Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes jis žvelgė į atpildą. 27Tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį. 28Tikėdamas jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmgimių. 29Tikėdami jie perėjo per Raudonąją jūrą tarytum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

30Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui. 31Dėl tikėjimo paleistuvė Raaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.

32Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, 33kurie tikėdami užkariavo karalystes, vykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, 34užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. 35Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą. 36Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. 37Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. 38Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose.

39Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, 40nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą.

12Jėzaus Kristaus pavyzdys 1Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, 2žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. 3Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! 4O jums dar ir neteko priešintis iki kraujų, grumiantis su nuodėme.

Tėviškasis Dievo auklėjimas 5Nejaugi būsite užmiršę paguodos žodžius, pasakytus jums kaip sūnums:

Mano sūnau,
nepaniekink Viešpaties auklybos
ir nenusimink jo baramas:
6 nes Dievas griežtai auklėja, ką myli,
ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia.

7Jums reikia pakentėti dėl drausmės. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja?! 8Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai. 9Jau mūsų kūno tėvai mus pabausdavo, ir mes juos gerbėme. Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?! 10Juk anie savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. 11Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams. 12Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius 13ir vaikščiokite palikdami tiesius pėdsakus, kad kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

Bausmės už neištikimybę 14Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. 15Žiūrėkite, kad kas nors nenustotų Dievo malonės, kad kokia karti, žalinga šaknis neišleistų daigų ir daugelis ja nesusiterštų; 16kad neatsirastų ištvirkėlių ir vėjavaikių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmgimio teises. 17Jūs žinote, kad jis ir paskui, norėdamas gauti palaiminimą, buvo atmestas ir nerado progos atgailai, nors su ašaromis jos ieškojo.

Senoji ir naujoji sandoros 18Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamos ir liepsnojančios ugnies ar prie audringos tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, 19ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų jiems kalbama. 20Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis turi būti užmuštas akmenimis. 21Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: “Bijau ir visas drebu!” 22Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, 23prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių 24ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują.

25Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neišsisuko, kai atmetė tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neišsisuksime mes, nusigręžę nuo to, kuris kalba iš dangaus. 26Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar jis žada: Aš dar kartą supurtysiu ne tik žemę, bet ir dangų! 27Žodžiai dar kartą rodo, kad bus permainyti sudrebintieji dalykai kaip sukurtieji, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama. 28Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, 29nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

PAPILDYMAI IR PARAGINIMAI

13Paskutiniai raginimai 1Teišsilaiko brolių meilė. 2Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus. 3Prisiminkite kalinius, tarsi patys būtumėte kaliniai, prisiminkite skriaudžiamuosius, nes patys tebesate kūne. 4Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas. 5Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu. 6Todėl galime su pasitikėjimu tarti:

Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu!
Ką man gali padaryti žmogus?!

Ištikimybė Jėzaus sandorai 7Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu. 8Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. 9Nesiduokite suvedžiojami įvairių svetimų mokslų. Gera, kai širdis sustiprinta malonės, o ne valgių, nedavusių naudos tiems, kurie laikėsi jų švarumo. 10Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei. 11Juk kūnai gyvulių, kurių kraujas vyriausiojo kunigo įnešamas į šventyklą aukai už nuodėmes, sudeginami už stovyklos. 12Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. 13Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. 14Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo. 15Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių. 16Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui.

Klusnumas vyresnybei 17Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tegu jie tai daro su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. 18Melskite už mus, nes mes esame įsitikinę turį ramią sąžinę ir norį visame kame dorai elgtis. 19Itin prašau melsti, kad būčiau greičiau jums sugrąžintas.

PABAIGA

20Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją – mūsų Viešpatį Jėzų, 21tepadaro jus tinkamus viskam, kas gera, idant vykdytumėte jo valią; tenuveikia mumyse, kas jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

22Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį paraginimo žodį: juk parašiau jums trumpai. 23Žinokite, kad mūsų brolis Timotiejus yra išleistas laisvėn. Jei jis greičiau atvyks, aš su juo pamatysiu ir jus.

24Sveikinkite visus savo vadovus ir visus šventuosius. Jus sveikina broliai iš Italijos. 25Malonė teesie su jumis visais!