Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio.
Pranašo veikla iš esmės skiriasi nuo raganavimo ar šamanizmo. Pranašas veikia ne magijos ar burtų, bet dieviško įkvėpimo pagrindu. Pranašystė nėra burimas ar burtų žinojimas – tai perduota žinia, kurią pranašas skelbia kitiems pagal aukštesnės jėgos (Dievo ar dievų) valią. Šamanizme dažniausiai bandoma užmegzti ryšį su dvasiomis ar gamtos jėgomis per ritualus, transą ar maginius veiksmus. Pranašai, ypač Biblijos ar Korano tradicijoje, išsiskiria tuo, kad jų misija – perduoti vieno Dievo valią, o ne manipuliuoti gamtos jėgomis.
Nėra žmogaus galimybės „išmokti“ būti pranašu kaip profesijos – tikima, kad pranašo pašaukimas ateina per dievišką išrinkimą ar ypatingą įkvėpimą. Pranašai dažnai net nenori šios pareigos (pvz., Mozė ar Jeremijas Biblijoje), bet jie paklūsta, nes jaučia, kad turi įvykdyti aukštesnę užduotį. Islamo, žydų, krikščionių, budistų ir kitų tradicijų šventraščiuose dažnai pabrėžiama, kad pranašas – ne būrėjas, ne karalius, o dieviškos žinios pasiuntinys.
Pranašai dažniausiai tapo įkvėpimu milijonams žmonių. Jie skelbia viltį, atgailą, atsinaujinimą ar išmintį. Kai kurie iš jų laikomi didžiausių religijų įkūrėjais, kiti – pagrindiniais moralės mokytojais ar reformatoriais.
Šiame puslapyje rasi įvairių laikmečių ir tradicijų žymiausius pranašus: nuo Biblijos ir Korano asmenybių iki tokių dvasinių mokytojų kaip Buda, Zoroastras ar Konfucijus. Kai kurie jų žinomi visame pasaulyje, kiti – tik tam tikrose kultūrose. Kiekvienas pranašas šiame sąraše turėjo unikalią žinią ir paliko savo pėdsaką žmonijos istorijoje.
Žymiausi pranašai
Abdijas (Obadiah) Abdijas buvo vienas iš mažųjų pranašų Senajame Testamente, gyvenęs tikėtina apie VI a. pr. Kr., po Babilonijos tremties pradžios. Jo vardas reiškia „Dievo tarnas“. Abdijo knyga yra trumpiausia Senajame Testamente, turinti tik 21 eilutę, ir daugiausia skirta pranašystei prieš Edomo tautą, kaltindama ją išdidumu ir smurtu prieš Izraelį. Jis skelbė, kad Dievas nubaus Edomą už jų išdavystę ir pasipūtimą, o Izraelis bus atstatytas. Abdijas pabrėžė Dievo teisingumą ir Jo suverenumą virš tautų. Jo pranašystės buvo skirtos parodyti, kad niekas neišvengs Dievo teismo, net galingos tautos. Apie jo asmeninį gyvenimą ar kilmę žinoma labai mažai, nes knyga sutelkia dėmesį tik į jo žinią. Manoma, kad jis buvo Judėjos gyventojas, galimai gyvenęs tarp tremtinių. Abdijo pranašystė baigiasi vilties nata, žadant Siono kalno atstatymą ir Dievo karalystės pergalę. Jo žodžiai: „Viešpats sako Edomui: mes girdėjome žinią iš Viešpaties, ir pasiuntinys buvo išsiųstas tautoms.“ Istoriniai duomenys apie jo gyvenimo pabaigą neišlikę, tačiau jo palikimas išlieka kaip teisingumo ir atpildo skelbėjas.
Adomas (Adam) Adomas, pirmasis žmogus pagal Biblijos pasakojimą, laikomas pranašu islamo tradicijoje, tačiau krikščionybėje jis labiau žinomas kaip žmonijos protėvis. Sukurtas Dievo iš žemės dulkių, jis gyveno Edeno sode, kur buvo Dievo bendravimo su žmogumi pradžia. Jo gyvenimo laikas nėra tiksliai datuojamas, nes jis priklauso mitologinei Genezės knygos pradžiai. Adomas gavo Dievo įsakymą prižiūrėti sodą ir laikytis Jo nurodymų, tačiau, paveiktas Ievos ir gyvatės, jis valgė uždraustą vaisių, dėl ko buvo išvarytas iš Edeno. Šis įvykis, vadinamas nuopuoliu, tapo žmogaus nuodėmės ir atskyrimo nuo Dievo simboliu. Adomas islamo tradicijoje laikomas pirmuoju pranašu, gavusiu Dievo apreiškimą ir perdavusiu jį savo vaikams. Jo gyvenimas buvo ilgas – pagal Bibliją jis gyveno 930 metų, pagimdė Kainą, Abelį, Setą ir kitus vaikus. Adomo istorija pabrėžia žmogaus atsakomybę prieš Dievą ir nuodėmės pasekmes. Jo palikimas yra visos žmonijos pradžia, o islamo tradicijoje jis gerbiamas kaip tas, kuris mokė žmones Dievo garbinimo. Citata iš Korano: „Ir mes pasakėme: ‘O Adomai, gyvenk tu ir tavo žmona rojuje ir valgyk iš jo gausiai, kur tik nori.’“ Apie Adomo mirtį nėra daug detalių, tačiau jo istorija išlieka pamatine įvairiose religijose.
Agėjus (Haggai) Agėjus buvo pranašas, gyvenęs apie 520 m. pr. Kr., po Babilonijos tremties, kai žydai grįžo į Jeruzalę atstatyti šventyklos. Jo vardas reiškia „šventė“ arba „džiaugsmas“. Agėjaus knyga Senajame Testamente yra trumpa, bet galinga, raginanti tautą užbaigti Dievo šventyklos statybą, kuri buvo apleista dėl žmonių savanaudiškumo ir tingumo. Jis skelbė, kad tautos vargai ir nepritekliai yra Dievo bausmė už jų abejingumą šventiems darbams. Agėjaus žinia buvo tiesioginė ir praktinė, pabrėždama, kad Dievo garbinimas turi būti prioritetas. Jis dirbo kartu su pranašu Zacharija, įkvėpdamas tautos vadovus, tokius kaip Zerubabelis ir Jozua, imtis veiksmų. Jo pranašystės buvo sėkmingos – šventyklos statyba buvo atnaujinta ir užbaigta per kelerius metus. Agėjaus mokymas taip pat turi mesianistinę viltį, žadančią Dievo palaiminimus ir Jo karalystės atėjimą. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma mažai, tačiau manoma, kad jis buvo vyresnio amžiaus, galimai matęs pirmosios šventyklos griūtį. Jo darbai baigėsi tautos dvasiniu atgimimu, o jo žodžiai išlieka aktualūs: „Ar dabar laikas jums gyventi savo namuose, kai Viešpaties namai guli griuvėsiuose?“ Agėjaus palikimas yra raginimas ištikimybei Dievo tikslams.
Ahija (Ahijah) Ahija, pranašas iš Šilo, gyveno apie X a. pr. Kr., Saliamono valdymo ir Izraelio karalystės skilimo laikais. Jo vardas reiškia „Dievo brolis“. Ahija yra žinomas dėl savo pranašystės, skelbusios Jeroboamo pakilimą į Šiaurinės Izraelio karalystės sostą. Jis simboliškai suplėšė savo apsiaustą į dvylika dalių, duodamas Jeroboamui dešimt, taip parodydamas, kad Dievas atiduos jam dešimt Izraelio genčių. Tačiau Ahija taip pat perspėjo Jeroboamą, kad jo valdžia priklausys nuo ištikimybės Dievui. Vėliau, kai Jeroboamas nukrypo į stabmeldystę, Ahija paskelbė griežtą Dievo teismą prieš jo namus, pranašaudamas jo sūnaus mirtį ir dinastijos žlugimą. Ahija taip pat patarė Saliamono laikais, rodydamas savo įtaką karališkuose rūmuose. Jo pranašystės pabrėžė Dievo teisumą ir Jo reikalavimą laikytis sandoros. Apie Ahijos gyvenimą žinoma nedaug, tačiau jis buvo gerbiamas kaip Dievo balsas savo laikais. Jo istorija baigiasi be aiškių duomenų apie mirtį, tačiau jo žodžiai išsipildė, kai Jeroboamo dinastija žlugo. Citata: „Viešpats sako: ‘Aš nuplėšiu karalystę iš Saliamono rankų ir duosiu tau dešimt genčių.’“ Ahijos palikimas yra ištikimybės Dievo žodžiui svarba.
Amosas (Amos) Amosas, vienas pirmųjų rašančių pranašų, gyveno apie VIII a. pr. Kr., Šiaurinės Izraelio karalystės klestėjimo metu, valdant Jeroboamui II. Jis buvo piemuo ir figmedžių augintojas iš Tekoa kaimo Judėjoje, neturėjęs formalaus pranašo išsilavinimo. Dievas pašaukė jį skelbti teisingumą ir atgailą Izraeliui, kuris buvo pasinėręs į turtus, korupciją ir stabmeldystę. Amoso knyga garsėja stipriais socialinio teisingumo pamokslais, smerkiančiais turtuolių engimą ir neteisingumą vargšams. Jis skelbė, kad Dievo teismas neišvengiamas, jei tauta neatgailaus, pranašaudamas Asirijos invaziją. Jo žinia buvo nepopuliari, ir jis buvo išvytas iš Betelio šventovės, kur kunigas Amasijas apkaltino jį sąmokslu. Amoso drąsa skelbti tiesą, nepaisant pasipriešinimo, padarė jį išskirtiniu Dievo tarnu. Jo pranašystės išsipildė, kai Izraelis buvo užkariautas Asirijos 722 m. pr. Kr. Apie jo gyvenimo pabaigą nėra daug žinių, bet manoma, kad jis grįžo į Tekoa. Jo žodžiai išlieka galingi: „Tegul teisingumas teka kaip vanduo, o teisumas kaip neišsenkanti upė.“ Amoso palikimas yra raginimas gyventi teisingai ir nuolankiai prieš Dievą.
Azarijas (Azariah) Azarijas, mažiau žinomas pranašas, gyveno apie IX a. pr. Kr., Judėjos karaliaus Asos valdymo laikais. Jo vardas reiškia „Viešpats padėjo“. Azarijas, Hananio sūnus, yra paminėtas 2 Kronikų knygoje kaip pranašas, kuris įkvėpė karalių Asą vykdyti religines reformas. Jis skelbė, kad Dievas bus su Judėja, jei jie ieškos Jo, bet paliks juos, jei jie nusigręš. Azarijo žinia paskatino Asą pašalinti stabus, atnaujinti aukurą ir sugrąžinti tautą prie Dievo sandoros. Jo pranašystė buvo trumpa, bet veiksminga, padėdama sustiprinti Judėjos dvasinį gyvenimą. Apie Azarijo asmeninį gyvenimą ar kilmę nėra daug informacijos, ir jis daugiau niekur nėra minimas. Jo žodžiai buvo skirti ne tik Asai, bet ir visai tautai, ragindami juos būti ištikimiems Dievui. Manoma, kad jis gyveno Jeruzalėje arba netoli jos, tačiau jo gyvenimo pabaiga lieka nežinoma. Azarijo palikimas yra jo drąsa kalbėti karaliui ir tautai apie Dievo valią. Citata: „Viešpats yra su jumis, kol jūs esate su Juo; jei Jo ieškosite, Jis bus rastas, bet jei Jį paliksite, Jis paliks jus.“ Azarijo indėlis padėjo Asos reformoms, kurios atnešė trumpalaikį Judėjos atgimimą.
Baháʼuʼlláh (Mirza Husayn-Ali Nuri) bahajų tikėjimo įkūrėjas, gyveno 1817–1892 m. Persijoje ir Osmanų imperijoje. Jo vardas reiškia „Dievo šlovė“. Gimęs Teherane kilmingoje šeimoje, jis atsisakė turtų, kad skelbtų dvasinę žinią apie žmonijos vienybę. Baháʼuʼlláh paskelbė esąs Dievo pasiuntinys, atnešęs mokymus, kurie sujungia visas religijas į vieną visuotinę tikėjimo sistemą. Jo raštai, tokie kaip „Kitáb-i-Aqdas“, pabrėžia taiką, teisingumą, lygybę ir vieno Dievo garbinimą. Dėl savo mokymų jis buvo persekiojamas, įkalintas ir ištremtas iš Persijos į Bagdadą, Konstantinopolį, o galiausiai Akrą. Kalėjime jis parašė daug laiškų ir knygų, kurie tapo bahajų tikėjimo pagrindu. Jo mokymai pasklido po pasaulį, įkvėpdami milijonus sekėjų. Baháʼuʼlláh mirė Acre, sulaukęs 74 metų, po ilgos tremties. Jo žodžiai: „Žemė yra viena šalis, o žmonija – jos piliečiai.“ Baháʼuʼlláh palikimas yra bahajų tikėjimas, skatinantis vienybę ir taiką tarp tautų.
Buda (Siddhartha Gautama) Buda, gimęs kaip Siddhartha Gautama apie VI–V a. pr. Kr. dabartiniame Nepale, buvo Indijos princas, tapęs dvasiniu mokytoju ir budizmo įkūrėju. Jo vardas reiškia „pažadintasis“. Atsisakęs karališkų turtų, jis ieškojo atsakymų į kančios prigimtį, medituodamas po Bodhi medžiu pasiekė nušvitimą. Buda mokė Keturių tauriųjų tiesų ir Aštuongubo kelio, ragindamas atsisakyti geismų, siekti nušvitimo ir gyventi su užuojauta. Jo mokymai pasklido po Aziją, paveikdami milijonus. Buda keliavo Indijoje, mokydamas įvairių luomų žmones, įkūrė vienuolių bendruomenę – Sanghą. Jo gyvenimas baigėsi apie 80 metų, Kušinagaroje, kai jis pasiekė paranirvaną – galutinį išsivadavimą iš atgimimų ciklo. Budos palikimas išlieka per Dharmos mokymus, kurie pabrėžia vidinę ramybę ir moralinį gyvenimą. Citata: „Niekas mūsų neišgelbės, tik mes patys. Turime patys eiti keliu.“ Jo mokymai nebuvo pranašystės Dievo vardu, bet veikiau filosofinis kelias į išsilaisvinimą. Budos įtaka formavo kultūras, meną ir etiką visame pasaulyje.
Danielius (Daniel) Danielius, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VI a. pr. Kr., Babilonijos tremties metu. Jo vardas reiškia „Dievas yra mano teisėjas“. Būdamas jaunas žydas, jis buvo ištremtas į Babiloną, kur tarnavo karaliaus rūmuose dėl savo išminties. Danieliaus knyga pasakoja apie jo gebėjimą aiškinti sapnus, įskaitant karaliaus Nebukadnecaro vizijas apie ateitį. Jis išliko ištikimas Dievui, atsisakydamas garbinti stabus, už ką buvo įmestas į liūtų duobę, bet stebuklingai išgelbėtas. Danielius pranašavo apie ateities karalystes, Mesijo atėjimą ir Dievo karalystės triumfą. Jo vizijos, pilnos simbolių, paveikė vėlesnes apokaliptines tradicijas. Manoma, kad jis gyveno ilgai, tarnaudamas keliems karaliams, įskaitant Kyrą Persą. Apie jo mirtį nėra tikslių duomenų, bet jis liko ištikimas iki galo. Citata: „Dievas danguje, kuris atskleidžia paslaptis, parodė, kas bus paskutinėmis dienomis.“ Danieliaus palikimas yra jo drąsa ir tikėjimas Dievo suverenumu net priešiškoje aplinkoje.
Dhul-Kiflas (Dhul-Kifl) Dhul-Kiflas, islamo tradicijoje laikomas pranašu, yra paslaptinga figūra, minima Korane, tačiau apie jį žinoma nedaug. Jo vardas reiškia „tas, kuris turi dvigubą dalį“. Kai kurie mokslininkai jį tapatina su Ezekieliu ar kitais Biblijos pranašais, bet tai nėra patvirtinta. Manoma, kad jis gyveno senovės Mesopotamijoje, galimai apie VII–VI a. pr. Kr. Korane jis giriamas už kantrybę, teisumą ir atsidavimą Dievui. Jo misija buvo mokyti tautą garbinti vienintelį Dievą ir gyventi dorai. Dhul-Kiflo istorijos detalės neišlikusios, tačiau jis laikomas pavyzdžiu tiems, kurie ištveria išbandymus. Islamo tradicijoje jis dažnai siejamas su ištikimybe ir dvasine stiprybe. Apie jo gyvenimo pabaigą nėra žinių, bet jo vardas išlieka kaip Dievo tarno simbolis. Citata iš Korano: „Ir prisimink Dhul-Kiflą, kai jis buvo vienas iš teisiųjų.“ Jo palikimas yra kuklus, bet reikšmingas islamo dvasinėje tradicijoje, pabrėžiant ištvermę ir tikėjimą.
Dovydas (David) Dovydas, Izraelio karalius ir pranašas, gyveno apie X a. pr. Kr. Jo vardas reiškia „mylimas“. Iš pradžių piemuo, jis tapo žinomas nugalėjęs filistiną Galijotą. Dovydas buvo pašauktas Dievo kaip antrasis Izraelio karalius, pakeitęs Saulių. Jis suvienijo Izraelio gentis, užkariavo Jeruzalę ir padarė ją sostine. Dovydas garsėjo savo psalmių knyga, kurioje išreiškė tikėjimą, atgailą ir šlovinimą Dievui. Jo gyvenime buvo ir nuodėmių, įskaitant svetimavimą su Batšeba, bet jis atgailavo, parodydamas nuolankumą. Dievas pažadėjo, kad jo dinastija išliks amžinai, kas siejama su Mesijo kilme. Dovydas mirė sulaukęs senatvės, palikdamas sostą sūnui Saliamonui. Jo palikimas yra kaip „Dievo širdies žmogus“, kurio psalms tebegiedamos visame pasaulyje. Citata: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūks.“ Dovydo gyvenimas atspindi tikėjimo, nuodėmės ir atleidimo dramą, daranti jį ikona tiek judaizme, tiek krikščionybėje.
Elieza (Eliezer) Elieza, mažai žinomas pranašas, minimas 2 Kronikų knygoje, gyveno apie IX a. pr. Kr., Judėjos karaliaus Jehošafato laikais. Jo vardas reiškia „Dievas yra pagalba“. Elieza, Dodavo sūnus, pranašavo prieš Jehošafatą, kai šis sudarė sąjungą su Izraelio karaliumi Ahaziju, įspėdamas, kad dėl šios sąjungos Dievas sunaikins jų laivyną. Jo pranašystė išsipildė, kai laivai sudužo. Apie Eliezą žinoma labai mažai, jo vaidmuo buvo trumpas, bet reikšmingas, pabrėžiant Dievo nepritarimą neteisingoms sąjungoms. Manoma, kad jis gyveno Judėjoje, galimai buvo pranašų mokyklos narys. Jo žinia buvo aiški: ištikimybė Dievui yra svarbiau už politinius aljansus. Apie jo gyvenimo pradžią ar pabaigą nėra duomenų, bet jo žodžiai turėjo įtakos Jehošafato politikai. Citata: „Dėl to, kad susivienijai su Ahaziju, Viešpats sunaikins tavo darbus.“ Eliezo palikimas yra priminimas apie Dievo reikalavimą laikytis Jo valios net sudėtingose situacijose.
Elijas (Elijah) Elijas, vienas iškiliausių Senojo Testamento pranašų, gyveno apie IX a. pr. Kr., Šiaurinėje Izraelio karalystėje, valdant karaliui Ahabui. Jo vardas reiškia „mano Dievas yra Jahvė“. Elijas buvo žinomas dėl savo drąsos, kovodamas su Baalo stabmeldyste. Jis paskelbė sausros bausmę dėl tautos nuodėmių, kuri truko trejus metus. Garsiausias jo poelgis buvo iššūkis Baalo pranašams ant Karmelio kalno, kur Dievas atsakė ugnimi, įrodydamas savo galią. Elijas taip pat prikėlė našlės sūnų Sareptoje, parodydamas Dievo gailestingumą. Jis buvo persekiojamas karalienės Jezabelės, bet Dievas jį saugojo. Elijas ne mirė, o buvo paimtas į dangų ugnies vežimu, kas padarė jį mesianistinių lūkesčių simboliu. Jo mokinys Elišėjus tęsė jo darbą. Citata: „Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Aš esu gyvas, ir prieš mane nėra kito dievo.’“ Elijas laikomas atgailos ir Dievo galios skelbėju, jo vardas minimas ir Naujajame Testamente kaip Jono Krikštytojo pirmtakas.
Elišėjus (Elisha) Elišėjus, Elijos mokinys ir įpėdinis, buvo pranašas Šiaurinėje Izraelio karalystėje apie IX–VIII a. pr. Kr. Jo vardas reiškia „Dievas yra išgelbėjimas“. Būdamas ūkininkas, jis buvo pašauktas Elijos, kuris užmetė ant jo savo apsiaustą. Elišėjus atliko daug stebuklų, įskaitant našlės aliejaus padauginimą, Šunamietės sūnaus prikėlimą ir Naamano išgydymą nuo raupsų. Jis taip pat pranašavo karaliams, patardamas karo ir politikos klausimais. Elišėjaus tarnystė buvo labiau stebuklinga nei Elijos, pabrėždama Dievo gailestingumą ir rūpestį. Jis buvo gerbiamas, tačiau kartais susidurdavo su pasipriešinimu. Elišėjus mirė nuo ligos, bet net jo kaulai turėjo stebuklingą galią, prikeldami žmogų. Jo gyvenimas atspindi Dievo artumą kasdieniame gyvenime. Citata: „Kur yra Viešpats, Elijos Dievas?“ Elišėjaus palikimas yra jo stebuklai ir ištikimybė Dievo misijai, daranti jį svarbia figūra Izraelio istorijoje.
Ezechielis (Ezekiel) Ezechielis, kunigas ir pranašas, gyveno apie VI a. pr. Kr., Babilonijos tremtyje. Jo vardas reiškia „Dievas stiprina“. Būdamas tremtiniu prie Kebaro upės, jis gavo Dievo pašaukimą skelbti Izraeliui. Ezechielio knyga pilna simbolinių veiksmų ir vizijų, įskaitant sausų kaulų slėnio viziją, simbolizuojančią tautos atgimimą. Jis smerkė Izraelio nuodėmes, pranašaudamas Jeruzalės griūtį, bet taip pat skelbė viltį apie atstatymą. Ezechielis buvo žinomas dėl savo keistų veiksmų, tokių kaip gulėjimas ant šono ar valgymas pagal griežtą racioną, kad parodytų Dievo teismą. Jo žinia paveikė tremtinius, ragindama juos atgailauti. Manoma, kad jis gyveno tarp tremtinių iki senatvės, bet apie jo mirtį nėra tikslių žinių. Citata: „Aš duosiu jums naują širdį ir naują dvasią įdėsiu į jus.“ Ezechielio palikimas yra jo vizionieriškas tikėjimas Dievo atnaujinimu, darantis jį vienu įtakingiausių pranašų.
Gad (Gad) Gad, pranašas ir Dovydo patarėjas, gyveno apie X a. pr. Kr., Izraelio karalystės pradžioje. Jo vardas reiškia „sėkmė“. Gad yra minimas 1 ir 2 Kronikų knygose kaip „Dovydo regėtojas“, pataręs karaliui dvasiniais klausimais. Jis pranašavo Dovydui, kai šis nusidėjo, surašydamas tautą, ir pasiūlė tris Dievo bausmes, iš kurių Dovydas pasirinko marą. Gad taip pat nurodė Dovydui pastatyti aukurą, kad sustabdytų bausmę. Jis buvo arti karaliaus rūmų, galimai rašė Dovydo gyvenimo kronikas. Apie Gado asmeninį gyvenimą žinoma mažai, bet jis buvo gerbiamas kaip Dievo balsas. Jo pranašystės pabrėžė atgailos ir paklusnumo svarbą. Manoma, kad jis gyveno iki Dovydo valdymo pabaigos, bet jo mirties aplinkybės nežinomos. Citata: „Eik ir sakyk Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: Aš siūlau tau tris dalykus; pasirink vieną.’“ Gado palikimas yra jo ištikimybė Dievo žodžiui ir pagalba formuojant Izraelio dvasinį gyvenimą.
Guru Nanakas (Guru Nanak Dev), sikizmo įkūrėjas, gyveno 1469–1539 m. Pandžabo regione, dabartinėje Indijoje ir Pakistane. Jo vardas reiškia „nuolankus mokytojas“. Gimęs hinduistų šeimoje, jis nuo jaunystės domėjosi dvasiniais klausimais, atmesdamas kastų sistemą ir ritualus. Nanakas gavo Dievo apreiškimą, kuriame buvo mokomas, kad yra vienas Dievas, o visi žmonės yra lygūs. Jis keliavo po Indiją, Persiją ir Arabiją, mokydamas apie Dievo meilę, teisingumą ir atsidavimą per maldą bei darbą. Jo mokymai, užrašyti „Guru Granth Sahib“, tapo sikizmo pagrindu. Nanakas įkūrė bendruomenę, kurioje visi buvo kviečiami valgyti kartu, nepaisant kastos ar religijos. Jis smerkė prietarus ir skatino paprastą, dorą gyvenimą. Mirė Kartarpure, palikdamas savo mokinius su trimis principais: Dievo vardo kartojimu, sąžiningu darbu ir dalijimusi su kitais. Jo žodžiai: „Nėra nei hinduisto, nei musulmono, tik žmogus.“ Guru Nanako palikimas yra sikizmas, paveikęs milijonus savo egalitarine ir dvasine žinia.
Habakukas (Habakkuk) Habakukas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VII a. pr. Kr., prieš Babilonijos invaziją į Judėją. Jo vardas galimai reiškia „apkabinimas“. Habakuko knyga yra unikali, nes joje pranašas dialoguoja su Dievu, klausdamas, kodėl leidžiama neteisybė. Jis smerkė Judėjos korupciją ir pranašavo, kad Babilonija bus Dievo įrankis tautai nubausti. Habakukas kovojo su klausimu, kaip Dievas gali naudoti nedorą tautą teisingumui vykdyti, bet gavo atsakymą, kad „teisusis gyvens tikėjimu“. Jo knyga baigiasi giesme, šlovinančia Dievo galią, net jei ateina sunkumai. Apie Habakuko gyvenimą nėra daug žinių, bet manoma, kad jis buvo Jeruzalės gyventojas, galimai kunigas ar levitas. Jo pranašystės išsipildė, kai Babilonija užkariavo Judėją. Citata: „Nors figmedis nežydėtų, aš džiaugsiuosi Viešpatyje.“ Habakuko palikimas yra jo tikėjimo išbandymas ir pasitikėjimas Dievu net nežinomybėje.
Hanani (Hanani) Hanani, pranašas ir regėtojas, gyveno apie IX a. pr. Kr., Judėjos karaliaus Asos valdymo laikais. Jo vardas reiškia „viltis“. Hanani yra minimas 2 Kronikų knygoje, kur jis pranašavo prieš Asą, kaltindamas jį pasitikėjimu Aramėjo karaliumi, o ne Dievu, kare prieš Izraelį. Jis perspėjo, kad dėl šio sprendimo Judėja patirs karus. Už savo drąsą Hanani buvo Asos įkalintas, parodydamas pranašo ištikimybę tiesai net kainuojant laisvei. Apie Hanani gyvenimą žinoma mažai, bet jis galimai buvo susijęs su pranašų bendruomene Judėjoje. Jo žinia pabrėžė visiško pasitikėjimo Dievu svarbą. Manoma, kad jis gyveno iki Asos valdymo pabaigos, bet jo likimas po įkalinimo nežinomas. Citata: „Ar ne Viešpats, tavo Dievas, padėjo tau? Kodėl pasitikėjai žmogumi?“ Hanani palikimas yra jo drąsa sakyti tiesą galingiesiems, ragindamas ištikimybę Dievui.
Henochas (Enoch) Henochas, patriarchas ir pranašas, gyveno prieš Nojų, pagal Bibliją buvo septintas nuo Adomo. Jo vardas reiškia „pašvęstas“. Genezės knygoje sakoma, kad Henochas „vaikščiojo su Dievu“ ir gyveno 365 metus, kol buvo paimtas į dangų, nemirdamas. Islamo tradicijoje jis tapatinamas su Idrisu, laikomas išminties ir rašto mokytoju. Henocho knyga, nekanoninis tekstas, priskiria jam apokaliptines vizijas apie Dievo teismą ir angelų nuopuolį. Jis buvo Metušelacho tėvas ir Nojaus prosenis. Henocho gyvenimas atspindi neįprastą artumą su Dievu, darantį jį mistine figūra. Jo paėmimas į dangų laikomas Dievo palankumo ženklu. Citata: „Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebebuvo, nes Dievas jį paėmė.“ Henocho palikimas yra jo šventumas ir vizionieriškos įžvalgos, įkvėpiančios tiek judaizmo, tiek krikščionybės mistikus.
Hudas (Hud) Hudas, islamo pranašas, minimas Korane, gyveno senovės Arabijoje, tikėtina apie II tūkstantmetį pr. Kr. Jo vardas siejamas su „vadovavimu“. Hudas buvo siųstas į Ado tautą, kuri buvo galinga, bet pasipūtusi ir stabmeldiška. Jis ragino juos garbinti vienintelį Dievą ir atgailauti, bet tauta jo neklausė, tyčiodamasi iš jo įspėjimų. Hudas pranašavo, kad Dievas sunaikins Adą, jei jie nepasikeis. Koranas pasakoja, kad Ado tautą sunaikino galinga audra kaip Dievo bausmę. Hudas ir jo sekėjai buvo išgelbėti, bet tauta žuvo. Apie Hudo asmeninį gyvenimą nėra daug detalių, bet jis laikomas kantrybės ir ištikimybės pavyzdžiu. Jo istorija pabrėžia Dievo teisingumą ir gailestingumą. Citata iš Korano: „O mano tauta, garbinkite Alachą, nes nėra kito dievo, išskyrus Jį.“ Hudo palikimas yra jo drąsa skelbti tiesą priešiškoje aplinkoje, daranti jį svarbia figūra islamo tradicijoje.
Ibrahimas (Abraomas) Ibrahimas, žinomas kaip Abraomas judaizme ir krikščionybėje, gyveno apie II tūkstantmetį pr. Kr. Mesopotamijoje ir Kanaane. Jo vardas reiškia „daugelio tautų tėvas“. Islamo tradicijoje jis laikomas vienu didžiausių pranašų, Dievo draugu (Khalilullah). Dievas pašaukė jį palikti savo gimtinę Urą ir keliauti į Kanaaną, pažadėdamas padaryti jį didelės tautos tėvu. Ibrahimas buvo žinomas dėl savo nepajudinamo tikėjimo, ypač kai buvo pasirengęs paaukoti savo sūnų (islamo tradicijoje Ismailą, Biblijos – Izaoką), bet Dievas sustabdė auką. Jis pastatė Kaabą Mekoje kartu su Ismailu, kuri tapo šventa islamo vieta. Ibrahimo gyvenimas buvo pilnas išbandymų, įskaitant tremtį ir vaikų gimimą senatvėje. Jo palikimas yra monoteizmo pagrindas trijose pagrindinėse religijose. Apie jo mirtį nėra daug detalių, bet jis mirė sulaukęs senatvės Kanaane. Citata iš Korano: „Kas gali būti geresnis už tą, kuris atsiduoda Alachui ir daro gera?“ Ibrahimo tikėjimas ir paklusnumas daro jį pavyzdžiu visoms kartoms.
Idrisas (Idris) Idrisas, islamo pranašas, dažnai tapatinamas su Biblijos Henochu, gyveno senovėje, tikslaus laiko nėra. Jo vardas siejamas su „mokymu“ arba „išmintimi“. Korane jis minimas kaip teisus ir kantrus Dievo tarnas, pakeltas į aukštą vietą Dievo. Tradicija sako, kad Idrisas buvo išminties, rašto ir astronomijos mokytojas, mokęs žmones Dievo kelių. Manoma, kad jis gyveno Mesopotamijoje ar Arabijoje, bet jo gyvenimo detalės lieka miglotos. Islamo mokslininkai teigia, kad jis buvo paimtas į dangų, panašiai kaip Henochas, nemirdamas. Idriso istorija pabrėžia žinių ir pamaldumo svarbą. Apie jo veiklą nėra daug rašytinių šaltinių, bet jis laikomas vienu pirmųjų pranašų po Adomo. Citata iš Korano: „Ir mes pakėlėme jį į aukštą vietą.“ Idriso palikimas yra jo šventumas ir mokymas, įkvepiantis ištikimybę Dievui.
Isas (Jėzus) Isas, islamo tradicijoje žinomas kaip Jėzus, gyveno I a. Palestinoje. Jo vardas reiškia „išgelbėjimas“. Korane jis laikomas vienu didžiausių pranašų, Dievo siųstu Izraelio vaikams. Gimė Mergelei Marijai (Merjemai) per Dievo stebuklą, be žemiško tėvo. Isas skelbė monoteizmą, gydė ligonius, prikėlė mirusiuosius ir kalbėjo apie Dievo karalystę. Islamo tradicija teigia, kad jis nebuvo nukryžiuotas, bet Dievas pakėlė jį į dangų prieš egzekuciją. Isas atliko stebuklus, įskaitant maisto padauginimą ir molinio paukščio atgaivinimą. Jo mokymai pabrėžė gailestingumą ir atgailą. Korane jis vadinamas Mesiju, bet ne Dievo Sūnumi, kaip krikščionybėje. Isas sugrįš prieš Paskutinį teismą, kad nugalėtų Antikristą (Dajjal). Citata iš Korano: „Aš esu Dievo tarnas, Jis davė man Raštą ir padarė mane pranašu.“ Iso palikimas yra jo šventumas ir būsimo sugrįžimo viltis.
Izaijas (Isaiah) Izaijas, vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų, gyveno apie VIII a. pr. Kr. Judėjoje, valdant karaliams Uzijas, Jotamui, Ahazui ir Ezekijui. Jo vardas reiškia „Viešpats išgelbsti“. Izaijo knyga garsėja mesianistinėmis pranašystėmis, įskaitant Mesijo gimimą iš mergelės. Jis skelbė Dievo teismą dėl Judėjos nuodėmių, bet taip pat viltį apie atstatymą ir Dievo karalystę. Izaijas buvo arti karališkų rūmų, patardamas karaliams, ypač Ezekijui. Jo vizijos, tokios kaip Dievo sostas, atspindi jo gilų dvasinį ryšį. Jis smerkė socialinį neteisingumą ir stabmeldystę, ragindamas tautą atgailauti. Tradicija teigia, kad jis buvo kankinamas karaliaus Manaso, galimai perpjautas pjūklu. Izaijo pranašystės paveikė krikščionybės Mesijo sampratą. Citata: „Štai mergelė pagimdys sūnų, ir jis bus vadinamas Emanueliu.“ Izaijo palikimas yra jo poetinės vizijos ir tikėjimas Dievo išgelbėjimu.
Jehu (Jehu) Jehu, pranašas Senajame Testamente, gyveno apie IX a. pr. Kr. Šiaurinėje Izraelio karalystėje. Jo vardas reiškia „Jahvė yra jis“. Minimamas 1 ir 2 Kronikų knygose, Jehu, Hananio sūnus, pranašavo prieš Izraelio karalių Bašą, kaltindamas jį stabmeldyste ir nuodėmėmis, dėl ko jo dinastija bus sunaikinta. Jo pranašystė išsipildė, kai Bašos namai žlugo. Jehu taip pat rašė Izraelio karaliaus Jehošafato kronikas, rodydamas savo istorinį indėlį. Apie jo asmeninį gyvenimą žinoma mažai, bet jis buvo gerbiamas kaip Dievo balsas. Jo žinia pabrėžė paklusnumo Dievo įstatymams svarbą. Manoma, kad jis gyveno tarp pranašų bendruomenės, bet jo mirties detalės nežinomos. Citata: „Viešpats sako Bašai: ‘Aš sunaikinsiu tavo namus už tavo nuodėmes.’“ Jehu palikimas yra jo drąsa smerkti karalių nuodėmes ir ištikimybė Dievo teisingumui.
Jeremijas (Jeremiah) Jeremijas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VII–VI a. pr. Kr. Judėjoje, prieš Babilonijos tremtį. Jo vardas reiškia „Viešpats pakelia“. Pašauktas jaunystėje, jis skelbė Dievo teismą dėl Judėjos nuodėmių, pranašaudamas Jeruzalės griūtį. Jeremijo knyga atspindi jo skausmą dėl tautos nuklydimo, todėl jis vadinamas „raudančiu pranašu“. Jis susidūrė su persekiojimu, buvo įkalintas ir laikomas išdaviku, bet išliko ištikimas. Jeremijas taip pat skelbė viltį apie naują sandorą, kuri bus įrašyta žmonių širdyse. Jo pranašystės išsipildė, kai Babilonija užkariavo Judėją. Manoma, kad jis mirė Egipte, kur buvo priverstas bėgti. Citata: „Aš sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais.“ Jeremijo palikimas yra jo atsidavimas tiesai ir Dievo atnaujinimo viltis.
Jėzus (Isa) Jėzus, krikščionybėje Dievo Sūnus ir Mesijas, islamo tradicijoje pranašas Isas, gyveno I a. Palestinoje. Gimęs Mergelei Marijai, jis skelbė Dievo karalystę, mokė meilės ir atgailos. Krikščionybėje jis laikomas Atpirkėju, mirusiu ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes ir prisikėlusiu. Islamo tradicija teigia, kad jis buvo pakeltas į dangų, o ne nukryžiuotas. Jėzus atliko stebuklus, gydė ligonius ir mokė palyginimais. Jo mokymai paveikė milijardus, formuodami krikščionybę. Islamo tradicijoje jis sugrįš prieš Paskutinį teismą. Citata iš Evangelijos: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už tuos, kurie jus persekioja.“ Jėzaus palikimas yra jo auka ir mokymas apie meilę bei išgelbėjimą.
Joel (Joel) Joel, Senojo Testamento pranašas, gyveno tikėtina apie V–IV a. pr. Kr. Judėjoje. Jo vardas reiškia „Jahvė yra Dievas“. Jo knyga sutelkta į „Viešpaties dieną“, pranašaudama teismą ir atgailos būtinybę. Joel aprašė skėrių marą kaip Dievo bausmę, ragindamas tautą pasninkauti ir atgailauti. Jis taip pat skelbė viltį apie Dievo Dvasios išliejimą visiems žmonėms. Jo pranašystės paveikė Naujojo Testamento Sekminių įvykius. Apie Joelio gyvenimą žinoma mažai, bet manoma, kad jis buvo Jeruzalės gyventojas. Citata: „Aš išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos.“ Joelio palikimas yra jo kvietimas atgailauti ir Dievo atnaujinimo viltis.
Jona (Jonah) Jona, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VIII a. pr. Kr. Izraelyje. Jo vardas reiškia „balandis“. Dievas įsakė jam pranašauti Ninevei, bet Jona bandė bėgti, buvo prarytas žuvies ir po trijų dienų išmestas. Galiausiai jis skelbė Ninevei atgailą, ir miestas atsivertė, išvengdamas Dievo bausmės. Jona pyko dėl Dievo gailestingumo, bet istorija moko apie Dievo meilę visoms tautoms. Apie Jonos gyvenimo pabaigą nėra žinių. Citata: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ Jonos palikimas yra jo istorija apie atgailą ir Dievo gailestingumą.
Jonas Krikštytojas (Yahya) Jonas Krikštytojas, gyvenęs I a. Palestinoje, buvo Jėzaus pirmtakas. Islamo tradicijoje žinomas kaip Yahya, jis skelbė atgailą ir krikštijo Jordano upėje. Jo vardas reiškia „Dievas yra gailestingas“. Jonas smerkė nuodėmes, įskaitant Erodo Antipo svetimavimą, už ką buvo įkalintas ir nukirsdintas. Jis atpažino Jėzų kaip Mesiją, sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis.“ Islamo tradicijoje jis giriamas už teisumą. Jonas buvo Zacharijo ir Elžbietos sūnus, gimęs stebuklingai. Citata: „Atsiverskite, nes Dievo karalystė arti!“ Jono palikimas yra jo paruošimas Mesijo atėjimui.
Konfucijus (Kongzi) Konfucijus, gyvenęs 551–479 m. pr. Kr. Kinijoje, buvo filosofas ir mokytojas, kurio mokymai formavo konfucianizmą. Jo vardas reiškia „mokytojas Kong“. Jis mokė moralės, pagarbos, pareigos ir žmogiškumo (ren). Konfucijus siekė atkurti tvarką per etiką ir ritualus. Jo mokymai užrašyti „Analektose“. Jis keliavo, mokydamas valdovus, bet dažnai buvo nepriimtas. Mirė sulaukęs 72 metų, nesulaukęs savo idėjų pripažinimo. Citata: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų.“ Konfucijaus palikimas yra jo įtaka Kinijos kultūrai ir etikai.
Laodzė (Laozi) Laodzė, gyvenęs apie VI–V a. pr. Kr. Kinijoje, buvo daoizmo įkūrėjas. Jo vardas reiškia „senasis mokytojas“. Tradicija teigia, kad jis parašė „Dao De Jing“, mokydamas apie Dao – visatos kelią – ir gyvenimą harmonijoje su gamta. Laodzė pabrėžė paprastumą, nuolankumą ir neveikimą (wuwei). Manoma, kad jis buvo archyvaras Zhou dinastijoje, vėliau paliko visuomenę. Jo gyvenimo detalės miglotos, kai kurie laiko jį legenda. Citata: „Kelias, kurį galima įvardyti, nėra tikrasis Kelias.“ Laodzės palikimas yra daoizmo filosofija, įtakojusi Kinijos mintį.
Lotas (Lut) Lotas, islamo pranašas, gyveno senovėje, tikėtina II tūkstantmetyje pr. Kr., Sodomoje. Korane žinomas kaip Lut, jis buvo Ibrahimo sūnėnas. Lotas ragino Sodomą atgailauti už nuodėmes, įskaitant homoseksualumą, bet buvo išjuoktas. Dievas liepė jam palikti miestą, kuris buvo sunaikintas ugnimi. Loto žmona žuvo, nes atsigręžė. Islamo tradicija giria jį už teisumą. Citata iš Korano: „O mano tauta, bijokite Alacho ir nedarykite gėdos.“ Loto palikimas yra jo ištikimybė Dievui ir įspėjimas apie nuodėmės pasekmes.
Mahavira (Vardhamana) Mahavira, gyvenęs apie VI a. pr. Kr. Indijoje, buvo 24-asis džainizmo tirthankara, religijos reformatorius ir dvasinis mokytojas. Jo vardas reiškia „didvyris“. Gimęs kaip karališkosios šeimos narys dabartiniame Bihare, jis atsisakė turtų sulaukęs 30 metų, siekdamas dvasinio nušvitimo. Po 12 metų asketizmo Mahavira pasiekė kevalą – visišką žinojimą – ir mokė ahimsos (nesmurtas), tiesos, nesavivalės, skaistumo ir neprisirišimo principų. Jis keliavo Indijoje, skleisdamas džainizmo mokymus, pabrėždamas sielos išlaisvinimą per griežtą discipliną. Mahavira įkūrė vienuolių ir pasauliečių bendruomenę, kuri išliko iki šiol. Jo mokymai paveikė Indijos etiką, ypač nesmurtą. Manoma, kad jis mirė sulaukęs 72 metų Pavapuryje, pasiekęs nirvaną. Citata: „Nežudyk jokios gyvos būtybės, nes visos trokšta gyventi.“ Mahaviros palikimas yra džainizmo atgaivinimas, įkvepiantis milijonus gyventi harmonijoje su visata.
Malachijas (Malachi) Malachijas, paskutinis Senojo Testamento pranašas, gyveno apie V a. pr. Kr. Judėjoje, po Babilonijos tremties. Jo vardas reiškia „mano pasiuntinys“. Malachijo knyga smerkia tautos ir kunigų dvasinį abejingumą, ragindama laikytis Dievo sandoros. Jis pranašavo apie „Viešpaties dieną“, kuri atneš teismą ir išgelbėjimą, bei apie Elijos sugrįžimą prieš Mesijo atėjimą, kas krikščionybėje siejama su Jonu Krikštytoju. Jo žinia buvo skirta atnaujinti tikėjimą ir moralę po šventyklos atstatymo. Apie Malachijo gyvenimą žinoma mažai; kai kurie mano, kad „Malachijas“ gali būti titulas, o ne vardas. Jo pranašystės baigia Senąjį Testamentą, palikdamos vilties Mesijo atėjimui. Manoma, kad jis gyveno Jeruzalėje, bet jo mirties detalės nežinomos. Citata: „Štai Aš siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš kelią prieš mane.“ Malachijo palikimas yra jo kvietimas ištikimybei ir Mesijo laukimas.
Mardochėjus (Mordecai) Mardochėjus, gyvenęs apie V a. pr. Kr. Persijos imperijoje, yra Esteros knygos veikėjas, kai kuriose žydų tradicijose laikomas pranašu. Jo vardas galimai kilęs iš persiško „Marduk“. Būdamas žydų tremtinys, jis augino savo pusseserę Esterą, kuri tapo Persijos karaliene. Mardochėjus atskleidė sąmokslą prieš karalių Ahasverą, taip pelnydamas pagarbą. Jis atsisakė nusilenkti Hamanui, Persijos pareigūnui, dėl ko Hamanas planavo žydų genocidą. Mardochėjus įtikino Esterą rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų tautą, kas lėmė Hamano žlugimą ir Purimo šventės įsteigimą. Jo drąsa ir ištikimybė Dievui padarė jį žydų didvyriu. Apie jo gyvenimo pabaigą nėra daug žinių, bet jis liko įtakingas Persijos rūmuose. Citata: „Galbūt tu tapai karaliene kaip tik šiam laikui?“ Mardochėjaus palikimas yra jo vaidmuo išgelbėjant žydus ir Purimo šventė.
Marija (Merjema) Marija, islamo tradicijoje Merjema, gyvenusi I a. pr. Kr. Palestinoje, yra Jėzaus (Iso) motina, laikoma pranaše dėl savo šventumo. Jos vardas reiškia „mylima“ arba „kartumas“. Korane ji giriama kaip tyriausia moteris, gavusi Dievo apreiškimą per angelą Gabrielį, kuris paskelbė apie Jėzaus gimimą. Marija pagimdė Jėzų stebuklingai, būdama mergelė, ir ištvėrė visuomenės kaltinimus. Ji gyveno pamaldžiai, pašvęsta Dievo tarnybai nuo vaikystės. Islamo tradicija pabrėžia jos kantrybę ir tikėjimą išbandymų metu. Krikščionybėje Marija yra Dievo Motina, garbinama už savo nuolankumą. Jos gyvenimas baigėsi ramiai, tikėtina Judėjoje, nors detalės skiriasi. Citata iš Korano: „O Merjema, Alachas išrinko tave ir ištyrino virš visų moterų.“ Marijos palikimas yra jos šventumas ir pavyzdys tikėjimo bei atsidavimo Dievui.
Micha (Micah) Micha, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VIII a. pr. Kr. Judėjoje, valdant karaliams Jotamui, Ahazui ir Ezekijui. Jo vardas reiškia „kas yra kaip Dievas?“. Michos knyga smerkia socialinį neteisingumą, korupciją ir stabmeldystę, ragindama tautą grįžti prie Dievo. Jis pranašavo Jeruzalės griūtį, bet taip pat Mesijo gimimą Betliejuje, kas tapo svarbia krikščionybės pranašyste. Michos žinia pabrėžė teisingumą, gailestingumą ir nuolankumą. Jis buvo kaimo žmogus, skirtingai nei rūmų pranašai, todėl jo žodžiai buvo ypač skirti vargšams. Jo pranašystės paveikė karaliaus Ezekijo reformas. Apie Michos gyvenimo pabaigą nėra žinių, bet jis tikėtina gyveno Judėjoje. Citata: „Jis parodė tau, žmogau, kas yra gera: vykdyti teisingumą, mylėti gailestingumą ir nuolankiai vaikščioti su Dievu.“ Michos palikimas yra jo socialinio teisingumo ir Mesijo vilties skelbimas.
Mozė (Moses) Mozė, vienas didžiausių Senojo Testamento pranašų, gyveno apie XIII–XII a. pr. Kr. Egipte ir Sinajaus dykumoje. Jo vardas reiškia „ištrauktas iš vandens“. Gimęs hebrajų vergui, jis buvo išgelbėtas faraono dukterės ir užaugo rūmuose. Dievas pašaukė jį prie degančio krūmo išvesti Izraelį iš Egipto vergovės. Mozė vadovavo per stebuklus, tokius kaip Raudonosios jūros perskyrimas, ir gavo Dešimt Įsakymų ant Sinajaus kalno. Jis vedė tautą 40 metų dykumoje, formuodamas ją kaip Dievo tautą. Mozė susidūrė su tautos maištais, bet išliko ištikimas. Dėl vieno nepaklusnumo jis neįžengė į Pažadėtąją Žemę, mirė ant Nebo kalno, sulaukęs 120 metų. Citata: „Viešpats, tavo Dievas, yra vienintelis Dievas.“ Mozės palikimas yra Toros įstatymas ir Izraelio tautos pagrindas.
Muhammedas (Muhammad) Muhammedas, islamo pranašas, gyveno 570–632 m. Arabijoje. Jo vardas reiškia „garbinamas“. Gimęs Mekoje, jis buvo prekybininkas, kol sulaukęs 40 metų gavo apreiškimą per angelą Gabrielį. Muhammedas skelbė monoteizmą, ragindamas atsisakyti stabmeldystės. Jo mokymai užrašyti Korane, kuris laikomas Dievo žodžiu. Jis susidūrė su persekiojimu Mekoje, todėl migravo į Mediną (Hidžra), kur įkūrė musulmonų bendruomenę. Muhammedas suvienijo Arabiją, skleisdamas islamą. Jis mirė Medinoje, sulaukęs 62 metų, po trumpos ligos. Citata: „Nėra kito dievo, išskyrus Alachą, o Muhammedas yra Jo pasiuntinys.“ Muhammedo palikimas yra islamo religija, paveikusi milijardus.
Musa (Mozė) Musa, islamo tradicijoje Mozė, gyveno apie XIII–XII a. pr. Kr. Egipte ir Sinajuje. Korane jis vadinamas Kalimullah – „tas, kuris kalbėjo su Dievu“. Musa buvo siųstas faraonui, ragindamas išlaisvinti izraelitus. Per Dievo stebuklus, tokius kaip lazdos pavertimas gyvate, jis įrodė Dievo galią. Musa vadovavo izraelitams per dykumą, gavęs Tauratą (Torą) ant Sinajaus kalno. Jis kovojo su tautos nepaklusnumu, bet išliko ištikimas. Korane pabrėžiama jo kantrybė ir ryšys su Dievu. Musa mirė neįžengęs į Pažadėtąją Žemę. Citata iš Korano: „O Musa, Aš išrinkau tave virš visų žmonių savo žinia.“ Musos palikimas yra jo vaidmuo skleidžiant Dievo įstatymą.
Nahumas (Nahum) Nahumas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VII a. pr. Kr. Judėjoje. Jo vardas reiškia „paguoda“. Nahumo knyga sutelkta į Ninevės, Asirijos sostinės, sunaikinimo pranašystę dėl jos žiaurumo ir stabmeldystės. Jo poetiniai žodžiai pabrėžia Dievo teisingumą ir galią prieš tautas. Nahumas tikėtina gyveno po Asirijos viešpatavimo, matydamas jos nuosmukį. Jo pranašystė išsipildė, kai Ninevė krito 612 m. pr. Kr. Apie Nahumo gyvenimą žinoma mažai, bet jis galėjo būti iš Elkoso kaimo. Citata: „Viešpats yra lėtas pykti, bet didis galia, ir Jis neišteisins kaltųjų.“ Nahumo palikimas yra jo skelbimas apie Dievo teismą ir paguodą engiamiesiems.
Natanas (Nathan) Natanas, pranašas Senajame Testamente, gyveno apie X a. pr. Kr., Dovydo ir Saliamono valdymo laikais. Jo vardas reiškia „Dievas davė“. Natanas buvo Dovydo patarėjas, žinomas dėl savo drąsos, kai smerkė karaliaus svetimavimą su Batšeba, naudodamas palyginimą apie turtuolį ir vargšo avį. Jis taip pat patvirtino Dievo pažadą apie Dovydo dinastijos amžinumą. Natanas patarė dėl šventyklos statybos ir Saliamono įpėdinystės. Jo žodžiai paveikė Izraelio dvasinį gyvenimą. Apie jo gyvenimo pabaigą nėra žinių, bet jis tikėtina gyveno Jeruzalėje. Citata: „Tu esi tas žmogus!“ Natano palikimas yra jo tiesos skelbimas ir ištikimybė Dievo valiai.
Nuhas (Nojus) Nuhas, islamo tradicijoje Nojus, gyveno senovėje, pagal Bibliją prieš tūkstančius metų. Jo vardas reiškia „poilsis“. Korane jis laikomas pranašu, siųstu savo tautai, kuri garbino stabus. Nuhas ragino atgailauti, bet buvo išjuoktas. Dievas įsakė jam pastatyti arką, kuri išgelbėjo jį, jo šeimą ir gyvūnus nuo tvano. Po tvano Nuhas mokė savo palikuonis Dievo kelių. Islamo tradicija pabrėžia jo kantrybę, nes jis skelbė 950 metų. Apie jo mirtį nėra detalių, bet jis laikomas patriarchu. Citata iš Korano: „O mano tauta, garbinkite Alachą, nes nėra kito dievo.“ Nuhaso palikimas yra jo ištikimybė ir žmonijos išgelbėjimas per arką.
Ozeas Ozeas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VIII a. pr. Kr. Šiaurės Izraelio karalystėje. Jo vardas reiškia „gelbėtojas“ arba „išgelbėjimas“. Dievo įsakymu jis vedė Gomerę, neištikimą moterį, simbolizuojančią Izraelio nuodėmingą elgesį. Ozeo gyvenimas atspindėjo Dievo meilę ir kantrybę klajojančiai tautai. Jo knygoje pabrėžiama atgaila ir Dievo gailestingumas, nepaisant Izraelio stabmeldystės. Pranašas kritikavo tautos moralinį nuosmukį ir neteisingumą. Manoma, kad jis gyveno Samarijoje ar netoli jos. Ozeo pranašystės išsipildė, kai Asirija užkariavo Izraelį 722 m. pr. Kr. Citata: „Sėkite teisumą, pjaukite gailestingumą.“ Jo palikimas yra Dievo meilės ir atleidimo žinios skelbimas.
Saliamonas Saliamonas, Senojo Testamento karalius ir pranašas, gyveno apie X a. pr. Kr. Jeruzalėje. Jo vardas reiškia „taika“. Dovydo sūnus, jis buvo žinomas dėl išminties, kurią gavo iš Dievo. Saliamonas pastatė pirmąją šventyklą Jeruzalėje, įtvirtindamas Izraelio religinį centrą. Jo valdymas buvo klestėjimo metas, tačiau vėliau jis nuklydo, garbindamas svetimus dievus dėl savo žmonų įtakos. Saliamono raštai, tokie kaip Patarlių knyga, atspindi jo išmintį. Jo karalystė po mirties suskilo į Judą ir Izraelį. Citata: „Viešpaties baimė yra išminties pradžia.“ Saliamono palikimas yra jo indėlis į Izraelio dvasinį ir politinį gyvenimą, nepaisant jo klaidų.
Salihas Salihas, islamo pranašas, gyveno senovėje, tikėtina II tūkstm. pr. Kr., Thamudo gentyje Arabijoje. Jo vardas reiškia „teisingas“. Korane jis siųstas savo tautai, ragindamas atsisakyti stabmeldystės ir garbinti vienintelį Dievą. Salihas pateikė stebuklą – kupranugarį, išėmusį iš uolos, kaip Dievo galios įrodymą. Tačiau Thamudo žmonės nepakluso ir nužudė kupranugarį, užtraukdami Dievo bausmę. Tauta buvo sunaikinta žemės drebėjimu. Apie Saliho gyvenimą žinoma mažai, bet jis laikomas ištikimu Dievo pasiuntiniu. Citata iš Korano: „O mano tauta, garbinkite Alachą, jūs neturite kito dievo.“ Saliho palikimas yra jo kova prieš stabmeldystę ir Dievo teisingumo pavyzdys.
Samuelis Samuelis, Senojo Testamento pranašas ir teisėjas, gyveno apie XI a. pr. Kr. Izraelyje. Jo vardas reiškia „Dievo išklausytas“. Gimęs kaip stebuklingas Hannahos sūnus, jis buvo pašvęstas Dievo tarnystei. Samuelis vadovavo Izraeliui kaip teisėjas, skelbdamas Dievo valią. Jis patepė Saulių ir Dovydą karaliais, įtvirtindamas monarchiją. Samuelis kovojo su filistinais ir ragino tautą atsigręžti į Dievą. Jo gyvenimas siejamas su Šilo šventove. Mirė Ramajoje, sulaukęs pagarbos kaip ištikimas pranašas. Citata: „Paklusnumas yra geriau nei auka.“ Samuelio palikimas yra jo vaidmuo formuojant Izraelio karalystę ir dvasinį gyvenimą.
Šemaja Šemaja, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie X a. pr. Kr. Judėjoje, Roboamo valdymo metu. Jo vardas reiškia „Dievas išgirdo“. Šemaja perspėjo Roboamą nekariauti su atsiskyrusia Šiaurės Izraelio karalyste, skelbdamas Dievo valią. Jis taip pat pranašavo apie Egipto faraono Šišako invaziją kaip bausmę už Judėjos nuodėmes. Šemajos žodžiai paveikė Roboamo sprendimus, išvengiant pilietinio karo. Apie jo gyvenimą žinoma mažai, bet jis buvo gerbiamas kaip Dievo pasiuntinys. Citata: „Viešpats sako: nekariaukite su savo broliais.“ Šemajos palikimas yra jo indėlis išlaikant taiką ir skelbiant Dievo teismą.
Sofonijas Sofonijas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VII a. pr. Kr. Judėjoje, karaliaus Jozijo laikais. Jo vardas reiškia „Dievas saugo“. Sofonijo knyga skelbia Dievo teismo dieną, ragindama tautas atgailauti. Jis kritikavo Judėjos stabmeldystę ir moralinį nuosmukį, pranašaudamas Babilono invaziją. Sofonijas taip pat kalbėjo apie viltį ir atkūrimą tiems, kurie išlieka ištikimi. Manoma, kad jis buvo karališkos kilmės, galimai Ezekijo palikuonis. Jo pranašystės įkvėpė Jozijo reformas. Citata: „Viešpats, tavo Dievas, yra tavyje, galingas gelbėtojas.“ Sofonijo palikimas yra jo raginimas atgailauti ir Dievo gailestingumo viltis.
Šuaibas Šuaibas, islamo pranašas, gyveno senovėje, tikėtina Midjano regione. Korane jis siųstas Midjano tautai, ragindamas atsisakyti neteisingų matavimų ir sukčiavimo prekyboje. Jo vardas siejamas su „teisingumu“. Šuaibas skelbė monoteizmą ir teisingumą, tačiau tauta atmetė jo mokymą. Dievas jam suteikė stebuklingą lazdelę kaip įrodymą. Nepaklususi tauta buvo sunaikinta griaustinio ir ugnies. Apie Šuaibo gyvenimą žinoma mažai, bet jis laikomas ištikimu Dievo pasiuntiniu. Citata iš Korano: „Duokite teisingą matą ir nesukčiaukite.“ Šuaibo palikimas yra jo kova už teisingumą ir Dievo vienybės skelbimas.
Zacharijas Zacharijas, Senojo Testamento pranašas, gyveno apie VI a. pr. Kr. Judėjoje, po Babilono tremties. Jo vardas reiškia „Dievas prisimena“. Zacharijo knyga skatina atstatyti Jeruzalės šventyklą, ragindama tautą atgailauti. Jo regėjimai pranašauja Mesijo atėjimą ir Dievo karalystę. Zacharijas buvo kunigas, tikėtina Berechijo sūnus. Jis bendradarbiavo su pranašu Hagaju, stiprindamas tremtinių dvasią. Jo pranašystės pabrėžia Dievo teisingumą ir gailestingumą. Citata: „Džiaukis, Siono dukra, nes tavo Karalius ateina.“ Zacharijo palikimas yra jo vilties ir atkūrimo žinios Mesijo laukime.
Zoroastras (Zaratustra), zoroastrizmo įkūrėjas, gyveno apie X–VI a. pr. Kr. senovės Persijoje. Jo vardas reiškia „auksinė žvaigždė“. Gavęs apreiškimą iš Ahura Mazdos, aukščiausiojo dievo, jis skelbė monoteistinę religiją, pabrėždamas gėrio ir blogio kovą. Zoroastro mokymai, užrašyti Avestoje, ragina gyventi teisingai ir garbinti per ugnį bei vandenį. Jis susidūrė su pasipriešinimu, bet pritraukė pasekėjų. Manoma, kad jis gyveno rytų Irane. Jo religija paveikė Persijos imperiją. Citata: „Geros mintys, geri žodžiai, geri darbai.“ Zoroastro palikimas yra zoroastrizmo įtaka pasaulio religijoms.