Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.
Skaitykite daugiau..
Žmogaus buvimas žemėje, iš teologinės perspektyvos, yra ne vien laikinas vizitas, bet esminis etapas sielos kelionėje, vadinamoje metempsihoze arba, krikščioniškoje tradicijoje, išbandymu. Senovės graikų filosofai, ypač Platono mokymai, pabrėžė, kad siela yra amžina ir laikiname kūne ji yra tarsi kalėjime, laukianti išlaisvinimo. Ši idėja persismelkė ir ankstyvąją krikščioniškąją mintį, nors vėliau ortodoksija ją sušvelnino, akcentuodama vienkartinį gyvenimą ir prisikėlimą.
Įdomu tai, kad kai kuriose apokrifinėse judėjimo šaltiniuose, pavyzdžiui, gnostikų tekstuose, žemė laikoma ne Dievo kūriniu, o klaidingos ar žemesnės dvasinės jėgos (Demiurgo) sukurtu vargu, o žmogaus tikslas yra prisiminti savo tikrąją, dangiškąją kilmę ir pabėgti iš šio materialaus labirinto. Tai suteikia išėjimui iš žemės ne liūdesio, bet triumfo prasmę, kaip grįžimui į tikruosius namus, kuriuos siela pamiršo. Ši kelionė yra ne pabaiga, bet perėjimas į kitą egzistencijos lygmenį, kur laukia galutinis susitikimas su Amžinybe.