Manipura (sanskrito k. Maṇipura, reiškianti „brangakmenių miestas“) – tai trečioji čakra žmogaus energinėje sistemoje, esanti bambos srityje, ten, kur kūne jaučiamas šilumos, stiprybės ir vidinės galios centras. Ji vadinama saulės rezginio čakra, nes jos energija siejama su ugnimi, šviesa ir gebėjimu transformuoti tiek maistą, tiek emocijas į gyvybinę jėgą.
Manipuros simbolis – dešimties žiedlapių lotosas, kuriame švyti trikampis, nukreiptas žemyn – tai ugnies ženklas. Jos spalva – geltona, spindinti kaip vasaros saulė. Ši čakra siejama su ugnies elementu (Agni), todėl laikoma veiksmo, valios ir asmeninės galios šaltiniu.
Kai Manipura subalansuota, žmogus jaučia tvirtumą, pasitikėjimą savimi, geba priimti sprendimus ir išlaiko emocinę pusiausvyrą. Tai vidinės savitvardos vieta – čia gimsta ryžtas ir tikėjimas savo jėgomis. Toks žmogus nereikalauja kitų pritarimo, nes jo vertė ateina iš vidaus.
Kai Manipuros energija nusilpsta, pasireiškia abejonės, nerimas, baimė veikti, priklausomybė nuo kitų nuomonės. Kūniškai tai gali pasireikšti virškinimo sutrikimais, energijos stoka, skrandžio įtampa. Kai energijos per daug – žmogus tampa pernelyg valdantis, dominuojantis, egoistiškas. Todėl pusiausvyra čia itin svarbi: tai riba tarp stiprybės ir valdžios troškimo.
Manipura siejama su metamorfoze per veiksmą. Kaip virškinimas paverčia maistą energija, taip ši čakra paverčia mintis ir emocijas kūrybine jėga. Jos ugnis transformuoja baimę į drąsą, pasyvumą – į veikimą, abejones – į tikslą.
Dvasiniu požiūriu Manipura žymi žmogaus perėjimą nuo priklausomybės prie savarankiškumo. Tai vieta, kur sąmonė pradeda suvokti: „Aš galiu“. Ji suteikia galimybę ne tik išgyventi, bet ir kurti savo kryptį, savo valios kelią.
Indų raštuose sakoma, kad Manipuros ugnis yra ta pati, kuri dega saulėje – ji šildo viską, bet gali ir deginti. Tik išmintingas žmogus moka ją valdyti.
Kai Manipura švari ir atvira, žmogus tampa tarsi saulė – jis spinduliuoja šviesą, šilumą ir ramų pasitikėjimą. Jo galia ne naikina, o įkvepia. Ir kaip tik tada vidinė ugnis tampa ne savitikslė, o tarnaujanti – ji maitina sielą, kūną ir viską, ką žmogus daro.