Onikso akmuo Biblijoje yra minimas kaip vertingas, brangus akmuo, dažnai susijęs su šventomis vietomis ar ypatingais daiktais. Pirmą kartą jis minimas Pradžios knygoje, kai aprašoma Edeno sodo aplinka: „To krašto auksas yra geras; ten yra bdelių ir onikso akmuo“ (Pradžios 2:12). Tai rodo, kad oniksas buvo laikomas brangiu ir vertingu jau nuo ankstyviausių laikų.
Onikso akmuo taip pat turėjo svarbią simbolinę ir dekoratyvinę reikšmę. Jis buvo naudojamas šventykloje ir ant vyriausiojo kunigo apdarų. Išėjimo knygoje oniksas minimas kaip vienas iš akmenų, įterptų į kunigo krūtinšarvį, vadinamą efodu, kuriame buvo įrašyti Izraelio giminių vardai: „Ant pečių gabalų uždėsi dvi onikso plokštes ir išraižysi ant jų Izraelio sūnų vardus“ (Išėjimo 28:9-12).
Onikso akmuo Biblijoje simbolizuoja Dievo didybę, grožį ir šventumą. Jis dažnai buvo naudojamas religinėse ceremonijose ir su šventykla susijusiuose daiktuose, todėl tapo vertybės ir šventumo simboliu.
Be to, onikso akmuo siejamas su Dievo šlovės ir buvimo vieta. Nors Biblijoje jis minimas Edeno sode, vėlesnėse apokalipsės vizijose, ypač Apreiškimo Jonui knygoje, oniksas minimas kaip viena iš Naujojo Jeruzalės pamatų. Šis perėjimas nuo žemiško rojaus akmens prie dangaus miesto pamatų rodo onikso kaip amžinosios šventumo ir Dievo buvimo metaforos įtvirtinimą. Jis tampa vizualiniu priminimu apie tai, kas yra tobula ir amžina, kontrastuojančiu su laikinais žemiškais turtais. Oniksas taip pat siejamas su apsauga ir tvirtumu dvasinėje kovoje.