Zacharijo giesmė, dar vadinama Benedictus, yra užrašyta Luko 1:68–79. Tai Zacharijo, Jono Krikštytojo tėvo, šlovinimo giesmė, kurią jis gieda, kai po sūnaus gimimo jam sugrįžta kalba. Zacharijas gieda apie Dievo ištikimybę ir pažadų išgelbėti Izraelį įvykdymą. Štai Zacharijo giesmė:
„Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas,
nes jis aplankė ir išvadavo savo tautą.
Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą Dovydo, savo tarno, namuose,
kaip buvo žadėjęs per savo šventų pranašų lūpas –
išgelbėjimą nuo mūsų priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia.
Jis parodė gailestingumą mūsų protėviams
ir prisiminė savo šventąją sandorą,
priesaiką, kurią buvo davęs mūsų tėvui Abraomui,
kad leistų mums, išvaduotiems iš priešų rankų, be baimės tarnauti jam,
šventumu ir teisumu jo akivaizdoje per visas mūsų dienas.
Ir tu, vaike, vadinsies Aukščiausiojo pranašu,
nes eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti,
duoti jo tautai išganymo pažinimą per nuodėmių atleidimą
mūsų Dievo širdingas gailestingumas;
su juo mus aplankys aušrinė iš aukštybių,
nušvisti tiems, kurie sėdi tamsoje ir mirties šešėlyje,
nukreipti mūsų kojas į ramybės kelią.“
(Luko 1:68–79)
Zacharijo giesmė yra padėkos ir pranašystės išraiška. Joje Dievas šlovinamas už ištikimybę pažadams, o Jono Krikštytojo misija yra nurodyta kaip pasiruošimas Viešpaties – Jėzaus – atėjimui.
Įdomu tai, kad Zacharijas, kalbėdamas apie sūnų Joną kaip „Aukščiausiojo pranašą“, naudoja terminą, kuris tiesiogiai sieja Joną su Mozės pranašo tradicija, tačiau su esminiu skirtumu: Jonas ruošia kelią Viešpačiui, kuris ateina ne tik išvaduoti iš politinių priešų, bet ir per „nuodėmių atleidimą“. Tai yra esminis lūžis: išganymas persikelia iš išorinio, tautinio lygmens į vidinį, dvasinį. Giesmės pabaiga, kalbanti apie Dievo „širdingą gailestingumą“ (graikiškai splanchna eleous), pabrėžia Dievo gailestingumo gilumą, kylančią iš paties Jo „vidurių“, o tai yra stipresnis ryšys nei vien paprastas atleidimas. Ši giesmė iš esmės yra himnas Dievo ištikimybei, kuri galutinai išsipildo Jėzuje Kristuje.