Žodis „evangelija“ kilęs iš graikų εὐαγγέλιον (euangelion) ir reiškia gera žinia, gerasis pranešimas. Senovėje šiuo žodžiu vadindavo žinią apie pergalę, laisvę ar karaliaus atėjimą. Krikščionybėje prasmė tapo dar stipresnė: gera žinia apie Jėzų Kristų – Jo gyvenimą, žodžius, mirtį ir prisikėlimą.
Evangelijos yra pasakojamieji tekstai, perteikiantys ne filosofinę teoriją, o Jėzaus darbus ir mokymą realių žmonių, miestų ir laiko kontekste. Krikščionių pasaulyje jos sudaro Naujojo Testamento širdį – pirmuosius keturis jo kūrinius.
Įdomus faktas: istorikai mini, kad žodį euangelion Romos imperijoje keletą šimtų metų buvo monopolizavę valdovai – jam suteikė politinės propagandos skonį. Pirmieji krikščionys tarsi pareiškė: tikroji geradienė žinia – ne apie Cezarį, o apie Jėzų.
Sąrašas
1. Evangelija pagal Morkų (Morkaus evangelija)
Originalo pavadinimas: Κατὰ Μᾶρκον (Kata Markon)
Testamentas: Naujojo Testamento dalis
Turinys:
- greitas ir konkretus pasakojimas: Jėzaus stebuklai, konfrontacijos, paskutinė savaitė Jeruzalėje
- beveik nėra ilgų kalbų
- Kristus vaizduojamas kaip galingas Dievo Sūnus, kuris veikia čia ir dabar
Įdomybė: mokslininkai laiko ją seniausia evangelija → veikiausiai šaltinis kitiems.
2. Evangelija pagal Matą (Mato evangelija)
Originalo pavadinimas: Κατὰ Μαθθαῖον (Kata Matthaion)
Testamentas: Naujojo Testamento dalis
Turinys:
- daugiausia Jėzaus mokymų (Kalno pamokslas, palyginimai)
- akcentas: Jėzus įvykdo Senojo Testamento pranašystes
- genealogija, ryšiai su Izraelio istorija
Įdomybė: senovėje vadinta „Rabino evangelija“, nes ypač kreipiasi į žydų skaitytoją.
3. Evangelija pagal Luką (Luko evangelija)
Originalo pavadinimas: Κατὰ Λουκᾶν (Kata Loukan)
Testamentas: Naujojo Testamento dalis
Turinys:
- ypatingas dėmesys atstumtiesiems: vargšai, moterys, svetimšaliai
- unikalios istorijos: Gailestingasis samarietis, Sūnaus palaidūno palyginimas
- plačios, meniškai parašytos pastraipos
Įdomybė: autorius – gydytojas Lukas, vienintelis ne žydų kilmės Naujojo Testamento rašytojas.
4. Evangelija pagal Joną (Jono evangelija)
Originalo pavadinimas: Κατὰ Ἰωάννην (Kata Ioannen)
Testamentas: Naujojo Testamento dalis
Turinys:
- gilūs teologiniai teiginiai: „Aš Esu…“, „Žodis tapo kūnu“
- Kristaus tapatybės šviesa: Dievas iš Dievo
- ilgi dialogai ir „ženklais“ vadinami stebuklai
Įdomybė: žymiai skiriasi nuo kitų trijų, todėl vadinama ketvirtoji evangelija su ypatingu dvasiniu akcentu.
Senovės Bažnyčios mokytojai mėgo simbolius: keturios kryptys, keturi vėjai, keturios būtybės Ezechielio regėjime. Ta mintis: Jėzaus žinia atsiveria visai žmonijai, visiems horizontams. Ne vienas balsas – keturi liudininkai.
Nekanoninės evangelijos
Tyrinėtojams jos primena, kad pirmųjų amžių krikščionybė plėtojosi labai įvairiai. Kai kurios evangelijos sukurtos gana anksti, kitos – jau tada, kai Naujojo Testamento tekstai buvo tvirtai pripažinti.
1. Tomo evangelija
Originalo pavadinimas: Εὐαγγέλιον κατὰ Θωμᾶ / Gospel of Thomas
Data: apie 100–150 m. po Kr.
Autorius: nežinomas, priskirta apaštalui Tomui
Turinys:
– ne pasakojimas, o 140+ Jėzaus posakių rinkinys
– nėra stebuklų, gyvenimo įvykių ar prisikėlimo istorijos
– akcentuojamas slaptas pažinimas
Priežastis neįtraukti į testamentą: gnosticinių idėjų gausa, teologija apie išgelbėjimą „slaptu suvokimu“, mažas ryšys su apaštaline tradicija.
Įdomi detalė: kai kurie posakiai labai artimi sinoptinėms evangelijoms – tai suteikia mokslininkams medžiagos apie senesnius šaltinius.
2. Jokūbo protoevangelija
Originalo pavadinimas: Πρωτευαγγέλιον Ἰακώβου (Protevangelium Jakōbou)
Data: apie 150 m. po Kr.
Autorius: tradiciškai siejama su Jokūbu, Jėzaus giminaičiu
Turinys:
– pasakoja Mergelės Marijos gimimą, vaikystę, Joakimo ir Onos istoriją
– aprašo Jėzaus gimimą su daug stebuklingų elementų
– stipri Marijos nesuteptumo ir amžinos skaistybės linija
Priežastis neįtraukti: per vėlyvas atsiradimas, papildyta legendomis be pakankamo istorinio pagrindo.
Nepaisant to, ši evangelija paveikė krikščioniškąją ikonografiją ir liturgiją, ypač Rytuose.
3. Petro evangelija
Originalo pavadinimas: Εὐαγγέλιον τοῦ Πέτρου (Evangelion tou Petrou)
Data: II a. vidurys
Autorius: vardas nurodo petrinę tradiciją, realus autorius nežinomas
Turinys:
– daugiausia apie Jėzaus kančią ir prisikėlimą
– ypatingas akcentas: žydų kaltė dėl Jėzaus mirties
– prisikėlimo scena itin teatrališka: milžiniškas Jėzaų lydintis kryžius, kuris prabyla
Priežastis neįtraukti: per daug fantastinių elementų, teologinių neatitikimų, buvo kritikuojama jau ankstyvųjų vyskupų (pvz. Serapiono iš Antiochijos).
4. Judaso evangelija (Judo)
Originalo pavadinimas: Εὐαγγέλιον Ἰούδα / Gospel of Judas
Data: II a.
Autorius: gnostinis autorius, vardas priskirtas Judui iš Kariotų
Turinys:
– Judas vaizduojamas kaip vienintelis Jėzų supratęs mokinys
– išdavystė pateikiama kaip dieviškas planas, o ne nusikaltimas
– stiprus gnosticizmo pasaulio supratimas: materija – klaida, o išgelbėjimas – per slaptą žinojimą
Priežastis neįtraukti: visiška priešingybė apaštalinei tradicijai apie Judą ir nuodėmės prigimtį. Tai labiau ideologinė alternatyva, o ne istorinis pasakojimas.
Keletas kitų vertų paminėti
| Pavadinimas | Originalo kalba / data | Kas ten rašoma? | Kodėl nepateko į kanoną? |
|---|---|---|---|
| Marijos Magdalietės evangelija | graikų, II a. | Moters mokinės dvasinė autoritetinė pozicija | gnostinė teologija, neaiški autoriaus linija |
| Egiptiečių evangelija | graikų, II a. | Įsakmios Jėzaus kalbos, asketizmas | uždara sekta, menkas ryšys su kitomis bendruomenėmis |
| Hebrajų evangelija | nežinoma, gal I–II a. | Semitiška Jėzaus tradicija, fragmentai | nepakankamai išlikusi, daug nesutapimų su Mt/Mk/Lk |
Kodėl šie kūriniai liko „už kanono ribų“?
Trys pagrindiniai kriterijai buvo svarbūs ankstyvajai Bažnyčiai:
- Amžius – ar tekstas pakankamai ankstyvas?
- Ryšys su apaštalais – autentiška tradicija ar vėlyvas vardų „pasiskolinimas“?
- Tikėjimo turinio atitikimas – ar mokymas sutinkąs su visos Bažnyčios tikėjimu?
Jeigu atsirado po apaštalų mirties arba nepritapo prie visuotinės tradicijos, liko kaip papildomas šaltinis, o ne tikėjimo pagrindas.
Kaip formavosi Naujojo Testamento kanonas?
Naujojo Testamento kanonas nesusiformavo vienu posėdžiu ar imperatoriaus įsakymu — tai buvo kelių šimtmečių tikinčiųjų patirtis, kurioje svarbiausią vaidmenį atliko bendruomenių pripažinimas. Pirmiausia krikščionys rėmėsi apaštalų gyvu žodžiu, tačiau kai ėmė plisti klaidinantys raštai, atsirado poreikis aiškiai atskirti patikimus šaltinius. Bažnyčios vyskupai ir bendruomenės laikėsi trijų kriterijų: ar tekstas kilęs iš apaštalų aplinkos, ar buvo plačiai naudojamas liturgijoje, ar jo mokymas sutampa su tuo, ką krikščionys išpažino nuo pradžių. Taip palaipsniui susiformavo keturių evangelijų rinkinys, apaštalų laiškai ir kiti raštai, kurie tapo tikėjimo pagrindu. Galutinis sutarimas pasiekė IV amžių, bet knygos buvo pripažįstamos ne todėl, kad įtrauktos į sąrašą — sąrašas atsirado todėl, kad knygos jau buvo laikomos tikromis Kristaus žinios liudytojomis.