Ramiojo vandenyno platybėse, kur bangos daužo vulkaninius krantus kaip būgnus, tyvuliuoja Velykų sala – Rapa Nui, vieta, kur akmeniniai veidai žvelgia į horizontą, laukdami laivų, kurie niekada negrįš. Jos pievos, apaugusios aukšta žole, slepia griuvėsius, o ugnikalniai stovi kaip senovės sargybiniai. Čia, kur vėjas neša druskos kvapą ir paukščių klyksmus, rapanujiečiai saugo legendas, maišydami jas su krikščioniškomis maldomis. Naktimis žvaigždės krenta ant moai galvų, lyg dangus būtų nusileidęs pasidalinti paslaptimis su žeme.
Vardo paslaptis ir salos gimimas iš ugnies nasrų
Velykų salos vardas kyla iš olandų keliautojo Jacobo Roggeveeno, kuris 1722 metais balandžio 5 dieną, Velykų sekmadienį, pamatė žemę – jis pavadino ją Paasch-Eyland. Vietiniai vadina Rapa Nui – „didelė sala“, o mituose – Te Pito O Te Henua, „pasaulio bamba“. Lietuviškai tai galėtų skambėti kaip „Vandenyno bamba“, primenant, kad net mažiausia žemės dėmelė gali būti visatos centru. Polinezijos keliautojai, vadovaujami Hotu Matu’a, atplaukė apie 800–1200 metus iš Markizų salų, plaukdami kanojomis su vištomis ir bananais.
Salos šaknys – vulkaninės: trys ugnikalniai Rano Kau, Maunga Terevaka ir Poike sudarė trikampį prieš 3 milijonus metų, o krateriuose auga totoros nendrés, naudotos ritualams. Vienas keistas pasakojimas iš tų laikų: pirmieji gyventojai rado salą tuščią, bet su milžiniškomis palmėmis – jie kirto medžius moai transportui, o vėliau palmės išnyko, sukeldamos ekologinę krizę, kurią archeologai vadina „salos savižudybe“.
Šventi ritualai ir moai akys, žvelgiančios į protėvius
Rapanujiečių tikėjimas – makemake kultas, garbinantis paukštžmogį, kuris kasmet Tangata Manu varžybose plaukdavo į Motu Nui salelę ieškoti pirmojo kiaušinio. Nugalėtojas tapdavo šventu metų valdovu, o ritualas baigdavosi šokiais Orongo kaime, kur akmeninės sienos išraižytos paukščiais ir veidais. Moai – 887 statulos, iškaltos iš tufos Rano Raraku karjere, statytos ant ahu platformų, kad saugotų klanus – jų akys iš koralo ir obsidiano žvelgia į vidų, ne į jūrą, nešdamos mana galią.
Krikščionybė atėjo 1864 metais su misionieriais: Eugène Eyraud pastatė pirmąją bažnyčią Hanga Roa, o vietiniai maišė Jėzaus istorijas su makemake. Vienas nestandartinis epizodas: XIX amžiuje perujiečiai pagrobė 1500 rapanujiečių vergams, bet 15 grįžo su raupais, sunaikindami 97 procentus gyventojų – išlikę saugojo rongorongo lenteles, raštą, kurio niekas neiššifravo, su simboliais kaip paukščiai ir žuvys.
Čilės aneksija 1888 metais atnešė avis, bet 1960-aisiais salą pavertė nacionaliniu parku. Dabar Tapati festivalis vasarį mini senovę: slidimas bananų kamienais, kanojų irklavimas ir haka pei šokiai.
Protėvių akmenys ir amžini balsai vandenyno vėjyje
Rapa Nui – vieta, kur gimė ir užgeso kūrėjai, iškalbę veidus uoloje. Hotu Matu’a, legendinis karalius, mirė Anakenoje – jo kapas po ahu, traukiantis piligrimus. Thor Heyerdahl 1955 metais atplaukė su Kon-Tiki, įrodydamas polinezietišką kilmę, bet rado moai su barzdomis, primenančiomis Pietų Ameriką.
XX amžiuje Katherine Routledge 1914 metais dokumentavo tradicijas, o jos knyga „Rapa Nui paslaptis“ įkvėpė pasaulį. Vienas keistas faktas: 1960 metais cunamis nuvertė moai, bet 1990-aisiais japonai su kranais pastatė atgal – vienas moai, vardu Paro, krito 7 kartus, lyg priešindamasis.