Tyliąją naktį balsas sugaudė:
Piemenys, kelkit – Dievas užgimė!
Greitai renkitės ir bėkit,
Į Betliejų paskubėkit
Sveikint Viešpaties!
Nuėję rado Jėzų ėdžiose,
Kaip pranašauta Dievo knygose.
Jį Dievu jie pripažino,
Kaip juos angelas mokino,
Ir pasveikino.
Mes irgi laukiam, Viešpatie, Tavęs,
O kai ateisi pas mus per Mišias,
Pulsim prieš Tave ant kelių,
Gyvą kiekvienoj dalelėj
Šventos Ostijos.
Giesmėje „Tyliąją naktį“ išreiškiama džiaugsmo ir šventumo nuotaika, kalbant apie Jėzaus gimimą ir stebuklą, kuris įvyko Betliejuje. Piemenims, sulaukus angelų kvietimo, skatinama greitai skubėti ir pasveikinti Viešpatį, pabrėžiant džiaugsmą ir atsidavimą, kai jie randa Jėzų ėdžiose, kaip pranašauta šventose raštose. Giesmė skatina pripažinti Jėzų kaip Dievą ir pasveikinti Jį, taip pat išreiškia tikinčiųjų troškimą susitikti su Viešpačiu per Mišias. Tai simbolizuoja gilią pagarbą ir nuolankumą, kai tikintieji nori atsiklaupti prieš Gyvąjį Kristų Šventoje Ostijoje. Giesmė sukuria dvasinį ryšį su Dievu, akcentuodama laukimą ir šventumą, kuris lydi kiekvieną susitikimą su Juo.
Giesmės pabaigos eilutės apie Ostiją yra vėlesnis, katalikiškas papildymas, kuris giliai įsišaknijęs eucharistinėje teologijoje. Šis junginys tarp Jėzaus gimimo vietoje (ėdžiose) ir Jo realaus buvimo Komunijoje (Ostijoje) pabrėžia Kristaus nuolatinį buvimą Bažnyčioje. Tai yra sakramentalinis priminimas, kad Betliejaus stebuklas nėra tik istorinis įvykis, bet nuolatinė, kasdieninė tikrovė, pasiekiama per Eucharistiją, kur tikintysis klūpsta prieš tą patį Dievą, kuris gimė kaip kūdikis. Šis tiltas tarp Kūdikėlio ir Konsekruotos Ostijos yra galingas teologinis teiginys apie Dievo įsikūnijimo tęstinumą.