„Tomo kovotojo knyga“ (The Book of Thomas the Contender) yra paskutinis Nag Hammadi Codex II traktatas (NHC II,8) ir vienas iš labiausiai asketiškų visoje bibliotekoje. Tekstas pateiktas kaip slaptas dialogas tarp Jėzaus ir jo „dvynio“ Judo Tomo (Didimo Tomo). Šis dvyniškumo motyvas būdingas gnostinei tradicijai: Tomas laikomas žmogumi, kuris labiausiai suprato Jėzaus vidinį mokymą, nes simboliškai atspindi žmogaus tikrąjį, dvasinį „aš“.
Traktatas prasideda Jėzaus kreipimusi į Tomą kaip į „kovotoją“ (contender) — tą, kuris turi kovoti ne su išoriniais priešais, bet su kūniškais geismais, aistromis ir iliuzijomis, kurios laiko žmogų pririštą prie materijos. Jėzus aiškina, kad tikrasis mūšis vyksta žmogaus viduje, o didžiausias priešas yra kūno troškimai, kurie sukelia kančią, priklausomybę ir dvasinį aklumą.
Tekste ryškiai atsiskleidžia gnostinė antropologija: žmogus yra dvigubas — kūniškas ir dvasinis. Kūnas yra laikinas, trapus ir linkęs į geismus, o dvasia yra nemirtinga ir kilusi iš aukštesniojo pasaulio. Jėzus ragina Tomą atpažinti šią vidinę skirtį ir neleisti kūnui valdyti sielos. Kūniški malonumai čia vaizduojami kaip spąstai, kurie žmogų įkalina „tamsos rūmuose“.
Svarbi teksto dalis skirta savęs pažinimui. Jėzus sako Tomui, kad žmogus turi pažinti savo tikrąją prigimtį, nes tik taip jis gali išsilaisvinti iš archontų valdžios. Pažinimas (gnosis) čia suprantamas kaip tiesioginis vidinis suvokimas, o ne išorinių mokymų kartojimas. Tomas turi tapti „vienišiu“, kuris nepasikliauja pasaulio nuomonėmis, bet seka vidine šviesa.
Traktate taip pat aptariama mirties ir nemirtingumo tema. Jėzus aiškina, kad kūnas mirs, bet dvasia — niekada. Todėl tikrasis išgelbėjimas yra ne kūno išsaugojimas, bet dvasios išlaisvinimas iš materijos. Jėzus įspėja Tomą, kad pasaulis yra laikinas ir apgaulingas, o tikroji realybė yra dvasinė. Ši mintis artima kitų Nag Hammadi tekstų mokymams, tačiau čia ji pateikiama itin asketiškai ir praktiškai.
„Tomo kovotojo knyga“ išsiskiria tuo, kad joje beveik nėra kosmologijos ar mitologijos — tai grynai etinis ir dvasinis mokymas, skirtas asmeninei transformacijai. Tekstas ragina skaitytoją atsisakyti geismų, išmokti savitvardos, pažinti save ir siekti vidinės laisvės. Tai vienas iš aiškiausių gnostinių traktatų, kuriame Jėzus vaizduojamas kaip dvasinis mokytojas, o ne stebuklų darytojas ar istorinis Mesijas.
Tomo kovotojo knyga
Nag Hamadžio biblioteka
Tomo knyga (Kovotojas)
I. Įžanga, pristatanti Išganytoją, Tomą ir Motiejų (138,1–4)
Slapti žodžiai, kuriuos Išganytojas pasakė Judui Tomui ir kuriuos aš, būtent aš, Motiejus, užrašiau vaikščiodamas ir klausydamasis, kaip jie kalbasi vienas su kitu.
II. Dialogas tarp Tomo ir Išganytojo (138,4–142,21)
Neišmanymas prieš Savęs Pažinimą (138,4–138,21)
Išganytojas tarė: „Broli Tomai, kol turi laiko pasaulyje, klausykis manęs, ir aš atskleisiu tau dalykus, kuriuos svarstei savo prote.
Kadangi buvo pasakyta, jog esi mano dvynys ir tikras bendražygis, ištirk save ir sužinok, kas esi, kokiu būdu egzistuoji ir kuo tapsi. Kadangi būsi vadinamas mano broliu, nedera tau būti neišmanančiam savęs. Ir aš žinau, kad tu supratai, nes jau buvai supratęs, jog aš esu tiesos pažinimas. Tad kol lydi mane, nors ir nesuvokdamas, tu (iš tikrųjų) jau pažinai, ir būsi vadinamas „tuo, kuris pažįsta save“. Nes tas, kuris nepažino savęs, nepažino nieko, bet tas, kuris pažino save, tuo pačiu metu jau pasiekė žinojimą apie visumos gelmę. Taigi tu, mano broli Tomai, išvydai tai, kas yra neaišku žmonėms, tai yra, į ką jie neišmanydami suklumpa.“
Regima prieš Neregimą tikrovę (138,21–139,12)
Tuomet Tomas tarė Viešpačiui: „Todėl aš meldžiu tave pasakyti man tai, ko tavęs klausiu, prieš tau pakylant, ir kai išgirsiu iš tavęs apie paslėptus dalykus, tada galėsiu apie juos kalbėti. Nes man akivaizdu, kad sunku vykdyti tiesą žmonių akivaizdoje.“
Išganytojas atsakė tardamas: „Jei dalykai, kurie tau regimi, yra tau neaiškūs, kaipgi galėsi išgirsti apie dalykus, kurie neregimi? Jei tiesos darbai, kurie yra regimi pasaulyje, tau sunkiai įvykdomi, kaipgi tuomet atliksi tuos, kurie priklauso išaukštintai aukštybei ir Pleromai, kurie nėra regimi? Ir kaip būsite vadinami „darbininkais“? Šiuo atžvilgiu jūs esate mokiniai ir dar nesate gavę tobulumo aukštybės.“
Tuomet Tomas atsakė ir tarė Išganytojui: „Papasakok mums apie šiuos dalykus, kurie, kaip sakai, nėra regimi, [bet yra] paslėpti nuo mūsų.“
Išganytojas tarė: „[Kiekvienas žmogaus] kūnas, [kaip ir] žvėrių, yra pradėtas [neracionaliai]. Argi jis neatrodo kaip [kūrinys stačias] [tarp kitų kūrinių? Dėl] šios pačios priežasties tie, kurie yra viršuje, [nepasirodo tarp] dalykų, kurie yra regimi, bet jie yra regimi savo pačių šaknyje, ir būtent jų vaisius juos maitina. Tačiau šie regimi kūnai išgyvena rydami į save panašius kūrinius, dėl ko kūnai keičiasi. O tai, kas keičiasi, supus ir pražus, ir nuo tada neturi vilties gyventi, nes tas kūnas yra žvėriškas. Tad lygiai kaip žvėrių kūnas pražūva, taip ir šie dariniai pražus. Argi jie neatsiranda iš lytinių santykių, kaip ir žvėrių? Jei ir tai kyla iš lytinių santykių, kaipgi tai pagimdys ką nors kita nei žvėris? Taigi todėl jūs esate kūdikiai, kol netapsite tobuli.“
Neregimybės apšvietimas Išganytojo šviesa (139,12–31)
Ir Tomas atsakė: „Todėl sakau tau, Viešpatie, kad tie, kurie kalba apie dalykus, kurie neregimi ir sunkiai paaiškinami, yra tarsi tie, kurie naktį laiduoja savo strėles į taikinį. Žinoma, jie laiduoja savo strėles kaip bet kas kitas – nes jie šaudo į taikinį – bet jis nėra matomas. Tačiau kai patekės šviesa ir paslėps tamsą, tada kiekvieno darbas taps matomas. O tu, mūsų šviesa, apšviesk, O Viešpatie.“
Jėzus tarė: „Būtent šviesoje egzistuoja šviesa.“
Tomas prabilo sakydamas: „Viešpatie, kodėl ši regima šviesa, kuri šviečia dėl žmonių, pateka ir nusileidžia?“
Išganytojas tarė: „O palaimintasis Tomai, žinoma, ši regima šviesa šviečia dėl jūsų – ne tam, [kad] jūs liktumėte čia, bet veikiau tam, kad galėtumėte išeiti – ir kai visi išrinktieji atsisakys žvėriškumo, tada ši šviesa pasitrauks aukštyn į savo esmę, ir jos esmė ją pasveikins, nes ji yra geras tarnas.“
Išmintingieji bėga, o neišmanėliai pasiduoda kūno aistroms (139,31–141,2)
Tada Išganytojas tęsė ir tarė: „O neištyrinėjama šviesos meile! O kartėli ugnies, kuri liepsnoja žmonių kūnuose ir jų kaulų čiulpuose, degdama juose naktį ir dieną, degindama žmonių galūnes ir [darydama], kad jų protai taptų girti, o sielos pamišusios. [Ir tai, kas įkalinta] juose (kūnuose) – vyruose ir moteryse [dieną ir] naktį – ir kas judina juos [galingai, dega] slapta ir viešai. Nes vyrai [juda; jie juda ant moterų], o moterys ant [vyrų. Todėl yra] pasakyta: „Kiekvienas, kuris ieško tiesos iš tikrosios išminties, pasidarys sau sparnus, kad galėtų skristi, bėgdamas nuo geismo, kuris svilina žmonių dvasias.“ Ir jis pasidarys sau sparnus, kad pabėgtų nuo kiekvienos regimos dvasios.“
Ir Tomas atsakė tardamas: „Viešpatie, būtent to aš tavęs ir klausiu, nes supratau, kad tu esi tas, kuris mums naudingas, kaip pats sakai.“
Vėl Išganytojas atsakė ir tarė: „Todėl būtina mums kalbėti tau, nes tai yra tobulųjų mokymas. Jei dabar trokšti tapti tobulas, laikysiesi šių dalykų; jei ne, tavo vardas yra „Neišmanėlis“, nes neįmanoma protingam žmogui gyventi su kvailiu, nes protingas žmogus yra tobulas visoje išmintyje. Tačiau kvailiui gėris ir blogis yra tas pats – iš tiesų išmintingas žmogus bus maitinamas tiesa ir (Ps 1, 3) „bus kaip medis, augantis prie vingiuojančio upelio“ – matant, kad yra tokių, kurie, nors ir turėdami sparnus, puola prie regimų dalykų, dalykų, kurie yra toli nuo tiesos. Nes tai, kas juos veda, ugnis, suteiks jiems tiesos iliuziją, [ir] švies jiems [gendančiu] grožiu, ir įkalins juos tamsiame saldume, ir pakerės juos kvapniu malonumu. Ir ji apakins juos nepasotinamu geismu ir degins jų sielas, ir taps jiems tarsi kuolas, įbestas į širdį, kurio jie niekada negalės ištraukti. Ir kaip žąslai burnoje, ji veda juos pagal savo norą. Ir ji surakino juos savo grandinėmis ir surišo visas jų galūnes geismo vergijos kartėliu tiems regimiems dalykams, kurie supus ir pasikeis, ir nukryps nuo impulso. Jie visada buvo traukiami žemyn; kai jie nužudomi, jie supanašėja su visais gendančios karalystės žvėrimis.“
Tomas atsakė ir tarė: „Tai akivaizdu ir buvo pasakyta: „[Daug yra tų, kurie šaukiasi] tų, kurie nežino [savo] sielos [atilsio].“
Ir [Išganytojas] atsakė tardamas: „[Palaimintas] išmintingas žmogus, kuris [ieškojo tiesos, ir] kai ją rado, ilsėjosi joje amžinai ir nebijojo tų, kurie norėjo jį sudrumsti.“
Neišvengiama neasketiškų krikščionių reinkarnacija (141,2–18)
Tomas atsakė ir tarė: „Ar naudinga mums, Viešpatie, ilsėtis tarp savųjų?“
Išganytojas tarė: „Taip, tai naudinga. Ir tai gera jums, nes regimi dalykai tarp žmonių iširs: nes jų kūno indas iširs, ir kai jis bus paverstas nieku, jis atsidurs tarp regimų dalykų, tarp dalykų, kurie yra matomi. Ir tada ugnis, kurią jie mato, sukels jiems skausmą dėl meilės tikėjimui, kurį jie anksčiau turėjo. Jie bus surinkti atgal į tai, kas regima. Be to, tie, kurie turi regėjimą tarp dalykų, kurie nėra regimi, be pirmosios meilės jie pražus rūpesčiuose dėl šio gyvenimo ir ugnies svilinime. Dar tik trumpą laiką, ir tai, kas regima, iširs; tada beformiai šešėliai iškils, ir kapų viduryje jie amžinai gyvens ant lavonų skausme ir sielos gedime.“
Pragariška bausmė ir reinkarnacija tiems, kurie turi tik gerus ketinimus (141,19–142,21)
Tomas atsakė ir tarė: „Ką mes turime sakyti šių dalykų akivaizdoje? Ką sakysime akliems žmonėms? Kokį mokymą turėtume išreikšti šiems vargšams mirtingiesiems, kurie sako: „Mes atėjome [daryti] gera, o ne keikti“, ir visgi [tvirtina]: „Jei nebūtume buvę pradėti kūne, nebūtume pažinę [nedorybės]“?“
Išganytojas tarė: „Iš tiesų, kalbant apie [tuos], nelaikykite jų žmonėmis, bet laikykite juos žvėrimis, nes lygiai kaip žvėrys ryja vienas kitą, taip ir šios rūšies žmonės ryja vienas kitą. Priešingai, jie yra atskirti nuo [karalystės], nes jie myli ugnies saldumą ir yra mirties tarnai, ir skuba prie gedimo darbų. Jie tenkina savo tėvų geismą. Jie bus numesti į bedugnę ir kankinami savo piktos prigimties kartėlio kančios. Nes jie bus plakami taip, kad lėktų atbulomis, nežinia kur, ir jie [trauksis] iš savo galūnių ne kantriai, bet su neviltimi. Ir jie džiaugiasi savo [įsitraukimu į gyvenimą] beprotybėje ir pamišime, nes jie yra [kvailiai]. [Jie] vaikosi šį pamišimą nesuvokdami [savo beprotybės, manydami], kad jie [yra] išmintingi. [Jie myli] savo kūno [grožį] […] Jų protas nukreiptas į juos pačius, nes jų mintis užimta jų darbais. Bet būtent ugnis juos sudegins.“
Ir Tomas atsakė ir tarė: „Viešpatie, ką darys tas, kuris bus numestas pas juos? Nes aš labiausiai nerimauju dėl jų; daug yra tų, kurie su jais kovoja.“
Išganytojas atsakė ir tarė: „Kokia tavo paties nuomonė?“
Judas – tas, kuris vadinamas Tomu – tarė: „Tai tau, Viešpatie, dera kalbėti, o man klausytis.“
Išganytojas atsakė: „Klausykis, ką tau pasakysiu, ir tikėk tiesa. Tai, kas sėja, ir tai, kas yra pasėta, ištirps ugnyje – ugnyje ir vandenyje – ir jie slėpsis tamsos kapuose. Ir po ilgo laiko jie parodys piktų medžių vaisių, būdami baudžiami, būdami žudomi žvėrių ir žmonių burnose, kurstant lietums, vėjams, orui ir šviesai, kuri šviečia viršuje.“
Kaip skelbti šiuos nesuprantamus žodžius (142,21–26)
Tomas atsakė: „Tu tikrai mus įtikinai, Viešpatie. Mes suvokiame savo širdyje, ir tai akivaizdu, kad tai [yra taip], ir kad tavo žodžio pakanka. Bet šie žodžiai, kuriuos mums sakai, pasauliui yra juokingi ir niekingi, nes jie nesuprantami. Tad kaip mes galime eiti jų skelbti, jei mes [nesame] gerbiami pasaulyje?“
III. Išganytojo monologas [Slapti žodžiai] (142,26–145,16)
Pajuokiančiųjų įkalinimas Hade (142,26–143,7)
Išganytojas atsakė ir tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris klausysis [jūsų] žodžio ir nusuks savo veidą, ar tyčiosis iš jo, ar šaipysis iš šių dalykų, iš tiesų sakau jums, kad jis bus perduotas valdovui viršuje, kuris valdo visas galias kaip jų karalius, ir jis apsuks tąjį ir numes jį iš dangaus žemyn į bedugnę, ir jis bus įkalintas siauroje tamsioje vietoje. Be to, jis negalės nei pasisukti, nei pajudėti dėl didelio Tartaro gylio ir [sunkaus] Hado [kartėlio], kuris yra tvirtas. [Ir] jie [yra įtraukiami] į jį [taip, kad nepaspruks]. Jie neatsisakys [savo beprotybės. Ir] [žmonės, kurie] jus persekios, bus perduoti angelui Tartaruchui, [kuris neša] ugnies [rimbus], vydamasis juos, [kai] ugniniai rimbai meta kibirkščių lietų į veidą tam, kuris yra persekiojamas. Jei jis bėga į vakarus, jis randa ugnį. Jei pasuka į pietus, randa ją ir ten. Jei pasuka į šiaurę, vėl jį pasitinka verdančios ugnies grėsmė. Ir jis neranda kelio į rytus, kad ten pabėgtų ir būtų išgelbėtas, nes jis nerado jo tą dieną, kai buvo kūne, kad galėtų rasti jį teismo dieną.“
Dvylika vargų pajuokiantiems (143,8–145,1)
Tada Išganytojas tęsė, sakydamas:
„Vargas jums, bedieviai, kurie neturite vilties, kurie pasikliaujate dalykais, kurie neįvyks!
Vargas jums, kurie dedate viltis į kūną ir į kalėjimą, kuris pražus! Kiek ilgai būsite užmaršūs? Ir kiek ilgai manysite, kad negendantys dalykai taip pat pražus? Jūsų viltis nustatyta į pasaulį, ir jūsų dievas yra šis gyvenimas! Jūs gadinate savo sielas!
Vargas jums ugnyje, kuri dega jumyse, nes ji nepasotinama!
Vargas jums dėl rato, kuris sukasi jūsų protuose!
Vargas jums gniaužtuose degimo, kuris yra jumyse, nes jis suris jūsų kūną atvirai ir suplėšys jūsų sielas slapta, ir paruoš jus jūsų bendrams!
Vargas jums, belaisviai, nes esate surišti urvuose! Jūs juokiatės! Beprotišku juoku džiaugiatės! Jūs nei suvokiate savo pražūties, nei apmąstote savo aplinkybių, nei supratote, kad gyvenate tamsoje ir [mirtyje]! Priešingai, esate girti nuo ugnies ir [pilni] kartėlio. Jūsų protas pamišęs dėl [degimo, kuris yra] jumyse, ir saldūs jums yra nuodai bei jūsų priešų smūgiai! Ir tamsa pakilo jums kaip šviesa, nes jūs atidavėte savo laisvę už vergystę! Jūs aptemdėte savo širdis ir atidavėte savo mintis kvailystei, ir pripildėte savo mintis dūmų ugnies, kuri yra jumyse! Ir jūsų šviesa [pasislėpė] [tamsos] debesyje, ir drabužį, kuris uždėtas ant jūsų, jūs [vijotės] [su apgaule]. Ir [jūs] buvote pagauti [vilties, kuri] neegzistuoja. Ir kuo gi [jūs] patikėjote? Argi [nežinote, kad jūs] visi gyvenate tarp tų, kurie […] [… ir jūs giriatės] tarsi [turėtumėte viltį]. Jūs pakrikštijote savo sielas tamsos vandenyje! Jūs vaikščiojote pagal savo pačių įgeidžius!
Vargas jums, kurie gyvenate paklydime, nepaisydami, kad saulės šviesa, kuri teis ir žvelgia žemyn į visumą, apsisuks aplink visus dalykus, kad pavergtų priešus. Jūs net nepastebite mėnulio, kaip naktį ir dieną jis žvelgia žemyn, žiūrėdamas į jūsų skerdynių kūnus!
Vargas jums, kurie mylite intymumą su moteriškąja gimine ir suterštus lytinius santykius su jomis!
Ir vargas jums jūsų kūno galių gniaužtuose, nes jos jus kankins!
Vargas jums piktųjų demonų jėgų gniaužtuose!
Vargas jums, kurie apgaudinėjate savo galūnes ugnimi! Kas gi nuleis ant jūsų gaivinančią rasą, kad užgesintų ugnies masę nuo jūsų kartu su jūsų degimu? Kas gi privers saulę nušvisti jums, kad išsklaidytų tamsą jumyse ir paslėptų tamsą bei užterštą vandenį?
Saulė ir mėnulis suteiks jums kvapą kartu su oru ir vėju (dvasia), ir žeme, ir vandeniu. Nes jei saulė nešviečia šiems kūnams, jie nuvys ir pražus lygiai kaip piktžolės ar žolė. Jei saulė šviečia jiems, jie įsigali ir užgožia vynmedį; bet jei vynmedis įsigali ir meta šešėlį toms piktžolėms [ir] visiems kitiems krūmokšniams, augantiems šalia, ir [išsiplečia] bei suklesti, jis vienas paveldi žemę, kurioje auga; ir kiekvienoje vietoje, kuriai metė šešėlį, jis dominuoja. Ir kai jis užauga, jis dominuoja visoje žemėje ir yra dosnus savo šeimininkui, ir džiugina jį dar labiau, nes jis būtų patyręs didelius vargus dėl tų augalų, kol juos išrautų. Bet vynmedis vienas pašalino juos ir užgožė, ir jie mirė, ir tapo kaip dirva.“
Tada Jėzus tęsė ir tarė jiems:
„Vargas jums, nes jūs nepriėmėte mokymo, ir tie, kurie yra […] vargs skelbdami […]. Ir [jūs] veržiatės į … […] […] nusiųs [juos] žemyn … […] jūs žudote juos kasdien, kad jie prisikeltų iš mirties.
Trys palaiminimai (145,1–8)
Palaiminti jūs, kurie turite išankstinį žinojimą apie suklupimo akmenis ir kurie bėgate nuo svetimų dalykų.
Palaiminti jūs, kurie esate niekinami ir negerbiami dėl meilės, kurią jų viešpats jiems jaučia.
Palaiminti jūs, kurie verkiate ir esate spaudžiami tų, kurie be vilties, nes būsite išlaisvinti iš kiekvienos vergijos.
Melskitės, kad išeitumėte iš kūno ir rastumėte atilsį pas Karalių (145,8–16)
Budėkite ir melskitės, kad neatsirastumėte kūne, bet veikiau kad išeitumėte iš šio gyvenimo kartėlio vergijos. Ir kai melsitės, rasite atilsį, nes palikote kančią ir gėdą. Nes kai išeisite iš kūno kančių ir aistrų, gausite atilsį iš gerojo ir karaliausite su karaliumi, jūs susijungę su juo, o jis su jumis, nuo dabar, per amžių amžius, Amen.“
IV. Pavadinimas pabaigoje
Tomo knyga
Kovotojas rašo tobuliesiems
V. Kolofonas
Prisiminkite ir mane, mano broliai,
[savo] maldose:
Ramybė šventiesiems ir tiems, kurie yra dvasiniai.