Rosemary Teresa Beattie, geriau žinoma kaip Tina Beattie, gimė 1955 metų gegučio 2 dieną Lusakoje, Zambijoje (tuometinė Šiaurės Rodezija). Tėvai buvo škotų protestantai emigrantai, bet vėliau šeima grįžo į Jungtinę Karalystę. Jaunystėje Tina ištekėjo, susilaukė keturių vaikų ir tik keturiasdešimtmetyje rimtai ėmėsi studijų. 1990-aisiais įstojo į Bristolio universitetą, baigė bakalaurą, magistrą ir daktaro laipsnį teologijoje. 1997 metais atsivertė į katalikybę – sakė, kad Marijos figūra ir Eucharistija ją „prikalbėjo“ prie Bažnyčios.
Greitai tapo viena ryškiausių britų katalikių feministinių teologių. Dėstė Roehamptono universitete Londone, vadovavo Katalikų Biblijos studijų centrui, rašė straipsnius The Tablet ir The Guardian. Jos tema – moters kūnas, seksualumas, Marija, Bažnyčios patriarchalinė struktūra. Kritikavo celibato reikalavimą, kunigystės uždraudimą moterims, oficialų Bažnyčios požiūrį į kontracepciją ir homoseksualumą. Sakydavo: „Jei Dievas sukūrė moteris lyčių lygybėje, kodėl Bažnyčia jas laiko antroje vietoje?“
Vatikanas ir konservatyvūs vyskupai pradėjo nervintis. 2014 metais Edinburgo arkivyskupas Leo Cushley atšaukė jos paskaitą katalikiškoje auditorijoje – oficialiai dėl „nesuderinamumo su katalikišku mokymu“. Panašiai nutiko Kelne, Maltoje, JAV – kelios paskaitos atšauktos paskutinę minutę. Didžiausias smūgis – 2014 metais kardinolas Gerhard Müller (Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas) parašė laišką, kad Beattie „viešai prieštarauja Bažnyčios mokymui“, ir ji neteko teisės kalbėti katalikiškose institucijose. Tai nebuvo oficiali ekskomunika ar draudimas dėstyti universitete, bet praktiškai uždarė duris daugelyje katalikiškų erdvių.
Beattie nepasidavė. Liko praktikuojančia katalike, eina į mišias, priima sakramentus. Sakė: „Aš nesu prieš Bažnyčią, aš esu jos dalis ir noriu, kad ji augtų“. Po #MeToo ir seksualinio išnaudojimo skandalų jos balsas vėl pradėjo skambėti garsiau – daug kas sako, kad jei Bažnyčia būtų klausiusi jos anksčiau, kai kurių klaidų būtų išvengta. Šiandien ji pensijoje, rašo tinklaraštį, duoda interviu ir gyvena Londone.
Svarbiausi kūriniai
- „Naujasis katalikiškas feminizmas: teologija ir teorija“ (New Catholic Feminism: Theology and Theory, 2006) – pagrindinis jos manifestas. Siūlo „feministinę teologiją“, kuri peržiūri Dievo, Kristaus ir Bažnyčios vaizdinius per moters patirtį.
- „Dievo motina: Marijos teologija feministėms“ (God’s Mother, Eve’s Advocate, 2002) – Marija čia ne klusni mergelė, o stipri moteris, kuri gali būti feministinis modelis.
- „Teologija po postmodernizmą“ (Theology After Postmodernity, 2013) – sudėtingas darbas apie Lacaną, Irigaray ir krikščioniškąją tradiciją – kaip psichoanalizė gali padėti suprasti religiją.
- „Raudonosios šviesos Bažnyčia“ (Rediscovering Mary, bet dažnai vadinama jos straipsniais apie seksualumą) – kritikuoja Bažnyčios seksualinę etiką kaip „kūno neigimą“.
- „Moters kūnas ir katalikiška teologija“ – straipsnių rinkiniai, kuriuose analizuoja, kodėl Bažnyčia bijo moters seksualumo.