1862 m. birželio 9 d. popiežius Pijus IX pasakė alokiuciją (kalbą) „Maxima quidem“, kurioje atkreipė dėmesį į esminius klausimus, susijusius su Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimu. Kalba buvo skirta į Romą iškilmėms susirinkusiai tarptautinei vyskupų bei dvasininkijos bendruomenei, o jos tikslas – aptarti Bažnyčios padėtį XIX a. vykstančių gilių socialinių bei politinių pokyčių akivaizdoje. Popiežius iškėlė tikėjimo išsaugojimo klausimą ir pabrėžė, kad būtina tvirtai laikytis Bažnyčios tiesų, siekiant apsaugoti tikėjimą nuo radikalaus racionalizmo, panteizmo, materializmo ir agresyvaus sekuliarizmo įtakos.
Kalboje buvo pabrėžta būtinybė išsaugoti vienybę ir tikėjimo tyrumą, kurie laikomi pamatine dieviškosios tvarkos dalimi. Popiežius kvietė dvasininkiją atsakingai vadovauti bendruomenėms, atsižvelgiant į tikėjimo tiesas, įtvirtintas Šventajame Rašte ir Tradicijoje. Pijus IX ragino nepasiduoti pasaulietinės valdžios ir antikrikščioniškų ideologijų spaudimui, kuriomis tuo metu siekta pajungti Bažnyčią valstybei, sumenkinti jos autoritetą arba visiškai atimti iš jos teises laikinajame pasaulyje.
„Maxima quidem“ kalboje taip pat buvo išreikšta griežta kritika dėl to meto politinių judėjimų ir revoliucinių permainų Italijoje (Risorgimento), per kuriuos buvo nusavinamas bažnytinis turtas, uždaromi vienuolynai ir kėsinamasi panaikinti Popiežiaus pasaulietinį suverenumą. Popiežius aiškiai apibrėžė Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, apimantį moralinės tvarkos palaikymą ir žmogaus amžinojo išganymo siekį. Buvo pabrėžta, kad tikroji pažanga negali prieštarauti dieviškajam apreiškimui, o žmogaus protas negali būti laikomas vieninteliu ir absoliučiu tiesos bei gėrio teisėju be Dievo.
Kalboje pateikiamas perspėjimas, kad Bažnyčia susiduria su pavojingomis dvasinėmis grėsmėmis, kylančiomis iš moralinio reliatyvizmo ir bandymų atskirti visuomenės gyvenimą bei teisę nuo amžinojo Dievo įstatymo. Popiežius kvietė ganytojus saugoti tikinčiųjų protus nuo žalingų leidinių bei klaidingų filosofinių sampratų ir remtis Evangelijos mokymu. Kalbos turinys atspindėjo nekintamą Bažnyčios požiūrį, jog tikėjimo dogmos ir moralės dėsniai nėra pavaldūs laikmečio madoms ar politiniam konjunktūriškumui.
Vienas iš pagrindinių „Maxima quidem“ kalbos akcentų buvo dvasinės tvarkos viršenybė prieš grynai medžiaginę. Popiežius perspėjo, kad materijos iškėlimas virš dvasios ir nežabotas aistrų tenkinimas veda visuomenę į pražūtį, ir priminė šventojo apaštalo Pauliaus žodžius: „Jei gyvenate pagal kūną, mirsite, o jei Dvasia numarinate kūno darbus, gyvensite“ (Rom 8, 13). Kartu ganytojai buvo raginami neprarasti drąsos ir paimti neįveikiamą tikėjimo skydą bei Dievo Žodžio kalaviją kovai už tiesą.
„Maxima quidem“ tapo ne tik autoritetingu pastoraciniu kreipimusi į vyskupus, bet ir vienu svarbiausių teologinių pamatų, kuriuo remiantis po dvejų metų (1864 m.) buvo parengtas garsusis popiežiaus Pijaus IX dokumentas „Syllabus Errorum“ („Klaidų sąrašas“). Ši kalba išlieka reikšmingu XIX a. Bažnyčios istorijos dokumentu, liudijančiu Katalikų Bažnyčios pasipriešinimą moderniosios epochos sekuliarizacijai.
Maxima quidem
Pijus IX
1862 m. birželio 9 d.
Tikrai didžiausio džiaugsmo buvome pradžiuginti, Garbingieji Broliai, kad su Dievo pagalba vakar galėjome paskelbti šventųjų kultą ir garbę dvidešimt septyniems mūsų dieviškosios religijos nenugalimiausiems didvyriams, šalia Savęs turėdami Jus, kurie, apdovanoti pamaldumu ir iškilia dorybe bei pašaukti dalytis Mūsų rūpesčiais, taip sunkiais laikais narsiai kovojate už Izraelio namus ir esate Mums didžiausia paguoda bei padrąsinimas. Ir tebūnie Dievo valia, kad, mus užliejus tokiam dideliam džiaugsmui, jokia gedulo ir liūdesio priežastis Mūsų vis dėlto nevargintų! Mat negalime giliai neliūdėti ir nesigailėti, matydami pačias liūdniausias ir niekada nepakankamai apraudotas negandas bei žalą, kuriomis, didžiausiai sielų pražūčiai, Katalikų Bažnyčia, kaip ir pati pilietinė visuomenė, dabar yra apgailėtinai engiama ir varginama. Jūs puikiai žinote, Garbingieji Broliai, kokį siaubingą karą prieš visą katalikiškąją tvarką pradėjo tie žmonės, kurie, būdami Kristaus Kryžiaus priešai ir nepakęsdami sveiko mokslo, susivieniję į piktadarystės sąjungą, piktžodžiauja tam, ko neišmano, ir visokiomis nedoromis klastomis rengia sąmokslą, siekdami sugriauti mūsų švenčiausios Religijos ir žmonių visuomenės pamatus – negi, jei tik būtų įmanoma, visiškai juos suardyti arba kiekvieno sielas ir protus pagirdyti pražūtingiausiomis klaidomis, juos sugadinti ir atplėšti nuo katalikų religijos.
Iš tiesų šie itin gudrūs klastų meistrai ir melo kalviai nesiliauja iš tamsos traukti senųjų klaidų siaubingų baisybių, kurios jau tiek kartų buvo išsklaidytos bei sunaikintos išmintingiausių raštų ir pasmerktos griežčiausiu Bažnyčios teismu, ir jas perdėti, išreiškiant naujais, įvairiais, itin apgaulingais žodžiais, bei visais būdais skleisti visur. Šiuo pražūtingiausiu ir visiškai velnišku menu jie teršia, darko visų dalykų pažinimą, skleidžia mirtinų nuodų ežerą sielų pražūčiai, kursto nežabotą gyvenimo palaidumą ir visokias nedoras aistras, griauna religinę bei visuomeninę tvarką ir stengiasi užgesinti bet kokią teisingumo, tiesos, teisės, dorumo ir religijos sampratą, tyčiojasi, niekina ir kovoja prieš Kristaus mokslą bei švenčiausias dogmas. Iš tiesų siela baisisi, vengia ir dreba vien nuo minties, kad ir menkai, paliesti tas pagrindines ir marą nešančias klaidas, kuriomis tokie žmonės šiais nelaimingiausiais laikais sumaišo visus žmogiškuosius ir dieviškuosius dalykus.
Nė vienam iš Jūsų nėra paslaptis, Garbingieji Broliai, kaip jie visiškai naikina tą darną, kuri pagal Dievo valią egzistuoja tarp dvigubos – prigimtinės ir antgamtinės – tvarkos; ir lygiai taip pat, kaip jie visiškai keičia, griauna ir naikina pačią tikrąją ir tyrąją dieviškojo apreiškimo esmę, Bažnyčios autoritetą, sandarą ir galią. Su savo nuomonių įžūlumu jie nueina taip toli, kad nebijo akiplėšiškai neigti kiekvienos dieviškos kilmės tiesos, kiekvieno įstatymo, valdžios ir teisės. Iš tiesų jie nesigėdija tvirtinti, kad filosofijos ir dorovės mokslas, taip pat ir pilietiniai įstatymai gali ir privalo atsiskirti nuo dieviškojo apreiškimo bei Bažnyčios autoriteto, ir kad Bažnyčia nėra tikra ir tobula, visiškai laisva visuomenė, nei turi savo savitų ir nekintamų teisių, kurias jai suteikė jos dieviškasis Steigėjas, bet kad pilietinei valdžiai priklauso nustatyti, kokios yra Bažnyčios teisės ir kokios yra ribos, kuriose ji gali tomis teisėmis naudotis. Taigi jie nedorai išsigalvoja, kad pilietinė valdžia gali kištis į dalykus, priklausančius religijai, papročiams ir dvasiniam valdymui, ir dar trukdyti, kad Vyskupai ir tikintieji laisvai ir abipusiai bendrautų su Romos Popiežiumi, Dievo paskirtu visos Bažnyčios Vyriausiuoju Ganytoju, taip, kad būtų visiškai suardyta ta būtina ir glaudžiausia vienybė, kuri pagal paties Viešpaties Kristaus dieviškąjį nustatymą privalo būtinai egzistuoti tarp mistinio Kristaus Kūno narių ir jo matomos Galvos. Jie taip pat nė kiek nesivaržo su visa apgaule ir klasta skelbti, kad šventieji tarnai ir Romos Popiežius turi būti visiškai atskirti nuo bet kokios teisės ir valdžios laikiniesiems dalykams.
Be to, su didžiausiu įžūlumu jie nedvejoja tvirtinti, kad dieviškasis apreiškimas ne tik niekuo nepadeda, bet netgi kenkia žmogaus tobulumui, ir kad tas pats dieviškasis apreiškimas yra netobulas, todėl pavaldus nuolatiniam ir neribotam progresui, atitinkančiam žmogaus proto pažangą. Todėl jie nesirausta skleisdami, kad Šventajame Rašte išdėstytos ir papasakotos pranašystės bei stebuklai tėra poetų pasakos, o mūsų dieviškojo tikėjimo švenčiausios paslaptys – filosofinių samprotavimų santrauka, ir kad abiejų Testamentų dieviškosiose knygose yra mitinių pramanų, ir netgi pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus (baisu sakyti!) taip pat yra mitas. Dėl šios priežasties šie ydingų doktrinų platintojai piktžodžiauja, jog moralės įstatymams nereikia dieviško patvirtinimo ir nėra reikalo, kad žmogaus įstatymai derintųsi su prigimtine teise arba gautų iš Dievo įpareigojančią galią; iš to jie daro išvadą, kad joks dieviškas įstatymas neegzistuoja. Be to, jie drįsta neigti bet kokį Dievo veikimą žmonėms ir pasauliui bei beatodairiškai teigia, kad žmogaus protas, visiškai neatsižvelgdamas į Dievą, yra vienintelis tiesos ir melo, gėrio ir blogio teisėjas, ir kad pats protas yra įstatymas pats sau, ir savo prigimtinėmis jėgomis jo pakanka laiduoti visą žmonių ir tautų gėrį. Ir kadangi jie neteisėtai drįsta iš žmogaus proto prigimtinės galios kildinti visas religines tiesas, tai kiekvienam žmogui priskiria tokią tarsi pirminę teisę, pagal kurią jis gali laisvai galvoti ir kalbėti savo nuožiūra apie religiją bei teikti Dievui tokią pagarbą ir tokį kultą, kokį pats savo noru laiko geriausiu.
Be to, jie pasiekia tokį bedievystės ir begėdiškumo kraštutinumą, kad atsigręžia net prieš patį dangų ir stengiasi pašalinti patį Dievą. Mat su ypatingu nedorumu ir lygiaverte kvailyste jie nebijo teigti, kad nėra jokios aukščiausios, išmintingiausios ir apvaizdingiausios dieviškosios Būtybės, kuri būtų atskirta nuo Visatos, ir kad Dievas yra tas pats, kas gamta, ir todėl yra pavaldus pokyčiams, ir faktiškai formuojasi žmoguje bei pasaulyje, ir kad visi daiktai yra Dievas ir turi tą pačią Dievo substanciją, ir Dievas bei pasaulis yra vienas ir tas pats dalykas, o kartu ir dvasia bei materija, būtinybė ir laisvė, tiesa ir melas, gėris ir blogis, teisingumas ir neteisingumas. Apie tai tikrai negalima nei įsivaizduoti, nei sugalvoti didesnės kvailystės ir bedievystės, nei dalyko, labiau prieštaraujančio pačiam protui. Kalbant apie valdžią ir teisę, jie su tokiu pat begėdiškumu duoda suprasti, kad valdžią sudaro skaičius ir materialių jėgų suma, kad teisė slypi materialiame fakte, ir kad visos žmonių pareigos yra tuščias vardas, o žmogiškieji faktai, kokie jie bebūtų, turi teisės galią.
Todėl, kraudami pramanus ant pramanų, kliedesius ant kliedesių ir mindžiodami bet kokią teisėtą valdžią bei visas teisėtas teises, įsipareigojimus ir pareigas, jie nė kiek nesivaržo pakeisti tikrą ir teisėtą teisę klaidingais bei melagingais aklų jėgų argumentais ir pajungti moralinę tvarką materialiai tvarkai. Taip jie nepripažįsta jokių kitų jėgų, išskyrus tas, kurios glūdi materijoje, ir visą moralinę drausmę bei visą dorumą sutapatina su turtų kaupimu ir jų didinimu bet kokiu būdu bei visokių nedorų troškimų tenkinimu. Todėl šiais nusikalstamais ir pasibaisėtinais principais jie palaiko, maitina ir stiprina pasmerktą kūno jausmą, maištaujantį prieš dvasią, ir priskiria jam prigimtines savybes bei teises, kurios, pasak jų, yra mindomos katalikų doktrinos, visiškai nepaisydami Apaštalo perspėjimo, kuris šaukia: „Jei gyvenate pagal kūną, mirsite, o jei Dvasia numarinate kūno darbus, gyvensite“ (Rom 8, 13). Be to, savo pastangomis jie stengiasi pasiglemžti bet kurios teisėtos Valdžios teises ir jas sunaikinti, savo vaizduotėje nedorai susikurdami tokią jokiomis ribomis neapribotą teisę, kuria, jų manymu, turinti džiaugtis Valstybė, kurią jie beatodairiškai laiko visų teisių kilme ir šaltiniu.
Nors su skausmu ir trumpai išvardijame šias pagrindines mūsų itin nelaimingo laiko klaidas, susilaikome nuo išvardijimo, Garbingieji Broliai, daugybės kitų, beveik nesuskaičiuojamų klastų ir apgavysčių, Jums puikiai žinomų ir pažįstamų, kuriomis Dievo ir žmonių priešai stengiasi drumsti ir griauti religinę bei pilietinę visuomenę.
Tačiau negalime nutylėti daugybės sunkiausių įžeidimų, šmeižtų, užgauliojimų, kuriais jie nesiliauja varginę ir draskę šventuosius Bažnyčios Tarnus ir šį Apaštalų Sostą. Nieko nesakome apie nedorą veidmainystę, su kuria pražūtingiausios italų revoliucijos vadai ir pasekėjai kalba norintys, kad Bažnyčia džiaugtųsi savo laisve, tuo tarpu su šventvagišku įžūlumu kasdien vis labiau trypia visus šios Bažnyčios įstatymus ir visas teises, grobia jos gėrybes ir visokeriopai engia šventuosius Ganytojus bei dvasininkus, kurie šlovingai atlieka savo pareigas, meta juos į kalėjimus, o iš vienuolynų smurtu veja vienuolijų narius ir Dievui pašvęstas mergeles, plėšdami jų turtą: jie nepalieka nieko nebandyto, kad pavergtų ir prislėgtų pačią Bažnyčią.
Jausdami ypatingą džiaugsmą dėl taip trokštamo Jūsų buvimo, Jūs patys esate liudininkai, kokia laisve Italijoje džiaugiasi Garbingieji Broliai, pastatyti prie šventųjų reikalų, kurie, narsiai ir ištvermingai kovodami Viešpaties kovas, su didžiausiu Mūsų sielos skausmu priešininkų darbais buvo sulaikyti nuo atvykimo pas Mus ir buvimo su Jumis bei dalyvavimo šiame susirinkime, ko jie be galo troško, kaip savo laiškais, kupinais didžiausios meilės ir pagarbos Mums bei šiam Šventajam Sostui, paliudijo nelaimingosios Italijos Arkivyskupai ir Vyskupai. Taip pat nė vieno Portugalijos Prelato Jūs nematote čia esant, ir Mums ne mažiau skauda širdį žvelgiant į sunkumų pobūdį, sutrukdžiusį jiems leistis į kelionę į Romą.
Taip pat atsisakome priminti tiek daug kitų liūdnų ir siaubingų dalykų, kuriuos daro šių ydingų doktrinų puoselėtojai su neįtikėtina Mūsų, Jūsų ir visų dorųjų širdgėla. Lygiai taip pat nieko nesakome apie piktą sąmokslą, visokeriopas nedoras pastangas ir klastas, kuriomis jie stengiasi sukrėsti ir sunaikinti šio Apaštalų Sosto pilietinį valdymą. Verčiau verta prisiminti tą nuostabų vieningumą, su kuriuo Jūs patys kartu su kitais Garbingaisiais Broliais, pastatytais prie šventųjų reikalų visame katalikiškajame pasaulyje, niekuomet nesiliovėte – tiek Mums siųstais laiškais, tiek tikintiesiems skirtais ganytojiškais laiškais – atskleisti ir paneigti šias klastas ir kartu mokyti juos, kad šis Šventojo Sosto Pilietinis Principatas pagal ypatingą dieviškosios Apvaizdos sumanymą buvo suteiktas Romos Popiežiui ir kad jis jam yra būtinas tam, jog tas pats Romos Popiežius, niekada nebūdamas pavaldus jokiam Valdovui ar pilietinei Valdžiai, galėtų su visiškiausia laisve vykdyti aukščiausią galią ir valdžią, dieviškai gautą iš paties Kristaus, ganyti ir valdyti visą Viešpaties kaimenę didžiulėje Bažnyčioje ir taip pasirūpinti didesniu tos pačios Bažnyčios bei Tikinčiųjų gėriu, jų nauda ir poreikiais.
Tai, ką iki šiol apgailestavome, Garbingieji Broliai, rodo visiškai gedulingą vaizdą. Nes kas gi nemato, kad dėl daugybės nedorų nuostatų neteisybės, dėl daugybės blogiausių kliedesių ir kėslų krikščionių tauta yra vis labiau apgailėtinai gundoma ir stumiama į pražūtį, kovojama prieš Katalikų Bažnyčią, jos išganingą mokymą, jos garbingas teises, jos įstatymus bei šventuosius Tarnus, ir todėl plinta bei auga visos ydos ir visi nusikaltimai, o pati pilietinė visuomenė yra griaunama?
Mes taigi, gerai prisimindami Savo apaštališkąją tarnystę ir labiausiai besirūpindami visų Dievo Mums patikėtų tautų dvasine gerove bei išganymu, „negalėdami (pasinaudojant švenčiausiojo Mūsų Pirmtako Leono žodžiais) kitaip valdyti Mums patikėtų tikinčiųjų, kaip tik su Viešpaties tikėjimo uolumu persekiodami tuos, kurie yra suvedžiotojai ir suvedžiotieji, ir su tokiu griežtumu, kokį galime parodyti, atskirdami nuo sveikųjų tokią maro rykštę, kad ji plačiau neplistų“, šiame Jūsų prakilniausiame Susirinkime keldami Savo apaštališkąjį balsą atmetame, draudžiame ir pasmerkiame visų pirma visas išvardytas klaidas kaip visiškai atstumtinas ir labiausiai prieštaraujančias ne tik katalikų tikėjimui ir mokymui bei dieviškiesiems ir bažnytiniams įstatymams, bet ir pačiam prigimtiniam bei amžinajam įstatymui ir teisingumui, taip pat ir sveikam protui.
Dabar, Garbingieji Broliai, kurie esate žemės druska, Viešpaties kaimenės Sargai ir Ganytojai, Mes Jus raginame ir maldaujame, kad dėl savo išskirtinio pamaldumo ir vyskupiško uolumo toliau darytumėte taip, kaip su didžiausiu Jūsų Luomo pagyrimu darėte iki šiol – visomis pastangomis, stropumu ir uolumu laikytumėte Jums patikėtus tikinčiuosius atokiau nuo šių nuodingų ganyklų ir tiek balsu, tiek tinkamais raštais paneigtumėte bei nugalėtumėte visas šias ydingų nuomonių pabaisas. Nes puikiai žinote, kad kalbama apie aukščiausiąjį dalyką, kai kalbama apie mūsų švenčiausiojo Tikėjimo, Katalikų Bažnyčios ir jos mokymo bylą, tautų išganymą, žmonių visuomenės gėrį ir ramybę. Todėl, kiek tai priklauso nuo Jūsų, niekuomet nesiliaukite šalinti nuo tikinčiųjų tokio siaubingo maro užkrato, atitraukdami nuo jų akių ir rankų pavojingas knygas bei laikraščius, uoliai juos mokydami ir šviesdami šventaisiais mūsų kilnios Religijos priesakais, įspėdami ir ragindami bėgti nuo tokių nedorybės mokytojų kaip nuo gyvatės veido. Toliau skirkite savo rūpesčius ir mintis ypač tam: kad dvasininkija būtų ugdoma šventume bei išmintyje ir spindėtų visomis dorybėmis; kad abiejų lyčių jaunimas būtų rūpestingai formuojamas papročių dorumu, pamaldumu ir kiekviena dorybe, o studijų pobūdis būtų išganingas visais atžvilgiais. Ypatingai kruopščiai rūpinkitės ir budėkite, kad dėstant humanitarinius mokslus ir griežtesnes disciplinas neprasiskverbtų nieko, kas prieštarautų tikėjimui, religijai ir geriems papročiams. Elkitės vyriškai, Garbingieji Broliai, ir niekada nenusiminkite šioje tokioje didelėje laikų sumaištyje ir nedorybėje, bet pasitikėkite dieviškąja pagalba ir „visuomet imdami nenugalimą teisingumo ir tikėjimo skydą bei žodžio kalaviją, kuris yra Dievo Žodis“, niekada nesiliaukite priešintis visų Katalikų Bažnyčios ir šio Apaštalų Sosto priešų pastangoms, atremdami jų puolimus ir laužydami jų įkarštį.
Tuo tarpu, Garbingieji Broliai, nesiliaukime dieną ir naktį pakeltomis į dangų akimis ir nuolankia širdimi be perstojo melsti ir maldauti gailestingiausiąjį gailestingumo Tėvą ir visokios paguodos Dievą, kuris leidžia šviesai sušvisti iš tamsos ir gali iš akmenų pažadinti Abraomo vaikus, kad Jis dėl Savo Viengimio Sūnaus ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus nuopelnų ištiestų Savo padedančią dešinę krikščioniškajai ir pilietinei visuomenei, išsklaidytų visas klaidas ir bedievystes, o Savo malonės šviesa apšviestų visų klystančiųjų protus, atverstų juos ir susigrąžintų pas Save, kad Jo šventoji Bažnyčia pasiektų taip trokštamą taiką ir kiekviename žemės kampelyje kasdien vis labiau augtų, klestėtų ir žydėtų. O kad lengviau gautume tai, ko prašome, nesiliaukime visų pirma prašyti Dievo užtarėjos – Nekaltosios ir Švenčiausiosios Jo Motinos Mergelės Marijos, kuri, būdama gailestingiausia ir mylimiausia mūsų visų motina, visuomet sunaikindavo visas erezijas ir kurios užtarimas yra veiksmingiausias pas Dievą. Taip pat melskime ir šventojo tos pačios Mergelės Sužadėtinio Juozapo, ir Šventųjų Apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat visų Dangaus gyventojų, o ypač tų, kuriuos ką tik įrašytus į Šventųjų skaičių švenčiame ir garbiname, užtarimo.
Prieš baigdami Savo kalbą, negalime susilaikyti dar kartą nepatvirtinę ir neišreiškę Savo didžiausios paguodos, džiaugdamiesi Jūsų buvimu, Garbingieji Broliai, kurie, tvirtai sujungti tokio didelio tikėjimo, pamaldumo ir paklusnumo Mums bei šiam Petro Sostui, ir didesnei Dievo garbei atlikdami Savo tarnystę, didžiuojatės visomis pastangomis siekdami sielų išganymo, ir vieningiausi jausmuose bei su nuostabiu rūpesčiu ir meile kartu su kitais Garbingaisiais Broliais, viso katalikiškojo pasaulio Vyskupais, ir tikinčiaisiais, patikėtais Jūsų ir jų globai, nesiliaujate visokeriopai švelninti ir lengvinti Mūsų sunkiausių kančių ir sielvartų. Todėl ir šia proga, Garbingieji Broliai, pačiais išsamiausiais žodžiais ir viešai išreiškiame Savo mylinčios ir dėkingos širdies jausmus Jums, Jūsų Kolegoms ir visiems tikintiesiems. Iš Jūsų prašome, kad sugrįžę į savo Vyskupijas panorėtumėte Mūsų vardu perduoti Jūsų globai patikėtiems tikintiesiems šiuos Mūsų širdies jausmus ir patikinti juos apie Mūsų tėvišką meilę jiems bei Apaštališkąjį Palaiminimą, kurį Mes iš širdies gelmių ir su kiekvienos tikros laimės palinkėjimu Jums, Garbingieji Broliai, ir tiems patiems tikintiesiems su dideliu džiaugsmu suteikiame.