Tertulianas

Kvintas Septimijus Florensas Tertulianas (lot. Quintus Septimius Florens Tertullianus, apie 155–220 m. po Kr.) – viena ryškiausių ir kartu prieštaringiausių ankstyvosios krikščionybės asmenybių. Jis buvo ne tik produktyvus rašytojas, aštraus proto apologetas, bet ir žmogus, kurio radikalios pažiūros vėlesniais metais jį nuvedė už ortodoksinės Bažnyčios ribų. Nepaisant to, jo indėlis į Vakarų teologijos formavimąsi yra milžiniškas, o jo vardas pelnytai siejamas su lotyniškosios krikščionybės teologinės kalbos pradžia.

Tertulianas gimė Kartaginoje (dabartinis Tunisas), Romos imperijos provincijoje Afrikoje. Jo tėvas buvo Romos centurionas. Pats Tertulianas gavo puikų išsilavinimą, ypač teisės ir retorikos srityse, tikėtina, studijavo Romoje. Manoma, kad prieš atsiversdamas į krikščionybę, jis dirbo teisininku. Jo raštuose akivaizdi puiki antikinės literatūros, filosofijos ir teisės išmanymas.

Apie Tertuliano atsivertimą į krikščionybę (apie 197 m.) žinoma nedaug. Spėjama, kad jį galėjo paveikti krikščionių kankinių drąsa ir tvirtas tikėjimas persekiojimų metu. Jis pats rašė: „Kuo daugiau mūsų pjaunate, tuo daugiau mūsų tampa; krikščionių kraujas yra sėkla“ (Semen est sanguis Christianorum). Ši frazė tapo viena žinomiausių jo citatų.

Po atsivertimo Tertulianas tapo ugningu ir bekompromisiu krikščionybės gynėju. Jo veikla pasireiškė keliomis kryptimis:

1. Apologetika: Jis rašė veikalus, skirtus ginti krikščionybę nuo pagonių kaltinimų ir Romos valdžios persekiojimų. Žymiausias jo apologetinis veikalas – „Apologeticum“ (apie 197 m.). Jame Tertulianas ne tik neigia absurdškus kaltinimus krikščionims (pvz., kūdikių valgymas, kraujomaiša), bet ir argumentuotai įrodinėja krikščionybės moralinį pranašumą bei reikalauja krikščionims teisinės lygybės. Jis pabrėžė, kad krikščionys yra lojalūs imperijos piliečiai, mokantys mokesčius ir besimeldžiantys už imperatoriaus gerovę.
2. Kova su erezijomis: Tertulianas aktyviai kovojo su įvairiomis to meto krikščioniškomis srovėmis, kurias laikė eretiškomis, ypač gnosticizmu ir marcionizmu. Jis parašė tokius veikalus kaip „Prieš Marcioną“ (Adversus Marcionem) ir „Prieš Hermogeną“ (Adversus Hermogenem).
3. Praktinės krikščioniško gyvenimo gairės: Jis taip pat rašė apie maldą, krikštą, atgailą, santuoką, kuklumą ir kitus praktinius krikščioniško gyvenimo aspektus (pvz., „Apie maldą“, „Apie krikštą“, „Apie atgailą“). Jo požiūris dažnai buvo labai griežtas ir asketiškas.

Tertuliano indėlis į teologiją yra nepaprastai svarbus, ypač Vakarų Bažnyčiai:

• Lotyniškosios teologijos pradininkas: Jis buvo vienas pirmųjų reikšmingų krikščionių autorių, rašiusių lotyniškai (iki tol dominavo graikų kalba). Taip jis padėjo pamatus lotyniškajai teologinei terminijai.
• Terminų kūrėjas: Tertulianas pirmasis pavartojo arba išpopuliarino daugelį esminių teologinių terminų, kurie naudojami iki šiol. Svarbiausi iš jų:
  • Trinitas (Trejybė): Nors pati Trejybės doktrina jau egzistavo, Tertulianas pirmasis pavartojo šį lotynišką terminą Dievo esybei apibūdinti.
  • Persona (Asmuo) ir Substantia (Substancija/Esybė): Jis pirmasis aiškiai suformulavo, kad Dievas yra viena substancija (būtis, prigimtis), bet trys asmenys (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia). Ši formuluotė tapo kertine Trejybės dogmos dalimi.
  • Jis taip pat įvedė terminus, skirtus apibūdinti Kristaus dvi prigimtis (dieviškąją ir žmogiškąją) viename asmenyje.
• Įtaka vėlesniems teologams: Jo idėjos ir terminija darė didelę įtaką vėlesniems lotyniškai rašiusiems Bažnyčios tėvams, tokiems kaip Kiprijonas Kartaginietis ir Augustinas.

Tertuliano rašymo stilius buvo energingas, polemiškas, dažnai sarkastiškas ir net agresyvus. Jo argumentai, paremti teisine logika ir retoriniais sugebėjimais, buvo aštrūs ir įtaigūs. Jis buvo principingas, karštakošis ir nepripažįstantis kompromisų žmogus, kas galiausiai ir nulėmė jo tolimesnį kelią.

Apie 207 metus Tertulianas, nusivylęs, jo manymu, pernelyg dideliu Bažnyčios nuolaidumu ir moraliniu atsipalaidavimu, prisijungė prie montanizmo. Tai buvo pranašiškas, charizmatinis ir labai griežtas moralinis judėjimas, įkurtas Montano Frygijoje. Montanistai pabrėžė tiesioginį Šventosios Dvasios veikimą, pranašystes, asketizmą ir griežtą moralę, laukdami greito pasaulio pabaigos.

Šis Tertuliano žingsnis lėmė jo atsiskyrimą nuo pagrindinės Bažnyčios srovės. Nors jo montanistiniai raštai išlaikė aštrų protą ir teologinę įžvalgą, jie tapo dar radikalesni moraliniais klausimais (pvz., smerkė antrąją santuoką, draudė bėgti nuo persekiojimų). Yra manoma, kad vėliau jis galėjo atsiskirti ir nuo montanistų, įkurdamas savo sekėjų grupę, vadinamuosius „tertulianistus“, kurie Kartaginoje gyvavo iki V a.

Tertulianas mirė apie 220 m. (kai kurie šaltiniai nurodo vėlesnę datą, net iki 240 m.). Dėl prisijungimo prie montanizmo, jis nėra kanonizuotas kaip šventasis Katalikų ar Stačiatikių Bažnyčiose, tačiau jo teologinis palikimas ir įtaka Vakarų krikščionybei yra neginčijama.

Citatos ir istorijos

• „Semen est sanguis Christianorum.“ (Krikščionių kraujas yra sėkla.) – Ši frazė iš „Apologeticum“ puikiai atspindi jo tikėjimą, kad persekiojimai tik stiprina Bažnyčią.
• „Quid ergo Athenis et Hierosolymis?“ (Ką bendro turi Atėnai ir Jeruzalė?) – Šiuo retoriniu klausimu iš veikalo „Apie eretikų preskripciją“ Tertulianas išreiškė savo skeptišką požiūrį į pagoniškos filosofijos (simbolizuojamos Atėnų) derinimą su krikščioniškuoju apreiškimu (simbolizuojamu Jeruzalės). Jis manė, kad tikėjimas turi viršenybę prieš racionalų protą.
• „Credo quia absurdum est.“ (Tikiu, nes tai absurdiška.) – Ši frazė dažnai klaidingai priskiriama Tertulianui tiesiogine forma. Tikslesnė jo mintis, išsakyta veikale „Apie Kristaus kūną“ (De Carne Christi), yra sudėtingesnė: „Dievo Sūnus mirė; tai visiškai tikėtina, nes tai neprotinga. Ir palaidotas Jis prisikėlė; tai tikra, nes tai neįmanoma.“ Čia jis pabrėžia tikėjimo paradoksalumą ir tai, kad dieviškieji dalykai pranoksta žmogiškąją logiką.
• Istorija apie jo teisinį mąstymą: Pasakojama, kad Tertuliano teisinė praktika smarkiai paveikė jo argumentavimo būdą. Jis dažnai naudojo teisinius terminus ir logines konstrukcijas, kad įrodytų savo teiginius, tarsi būtų teismo salėje, ginančioje krikščionybę kaip bylą.

Tertulianas išlieka viena sudėtingiausių ir labiausiai intriguojančių ankstyvosios Bažnyčios figūrų. Jo ugningas charakteris, aštrus protas ir bekompromisis tikėjimas paliko gilų pėdsaką krikščioniškosios minties istorijoje. Nors jo keliai vėliau išsiskyrė su pagrindine Bažnyčios srove, jo teologinės įžvalgos ir sukurta terminija tapo neįkainojamu palikimu, ypač lotyniškai kalbančiai Vakarų krikščionybės tradicijai. Jis yra pavyzdys, kaip gilus tikėjimas ir intelektualinės pastangos gali suformuoti ištisų kartų mąstymą, net jei asmeninis kelias paženklintas kontroversijomis.