Šventasis Valentinas (lot. Valentinus) – vienas iš labiausiai žinomų ankstyvosios krikščionybės kankinių, kurio vardas siejasi su vasario 14 diena ir šiuolaikine meilės švente. Istoriniai duomenys apie jį labai riboti, o dauguma žinių ateina iš viduramžių legendų ir Bažnyčios tradicijos. Tikra yra tai, kad III amžiuje Romos imperijoje gyveno bent vienas, o galbūt keli dvasininkai vardu Valentinas, kurie patyrė kankinystę per krikščionių persekiojimus. Jų atminimas minima ankstyvuosiuose martirologuose, o vasario 14-oji kaip šventė minimas jau nuo VIII amžiaus.
Dauguma šaltinių mini du pagrindinius asmenis: Romos kunigą ir Ternio (senovės Interamna) vyskupą. Abu jie siejami su imperatoriaus Klaudijaus II Gotiko (268–270 m.) valdymo laikotarpiu, kai krikščionys buvo persekiojami, o Bažnyčia slapta veikė. Romos kunigas Valentinas minimas kaip dvasininkas, kuris tarnavo persekiojamiems tikintiesiems, o jo palaikai palaidoti Via Flaminia kelyje už Romos. Ternio vyskupas Valentinas laikomas vietos ganytoju, kuris taip pat žuvo dėl tikėjimo ir buvo palaidotas toje pačioje vietovėje. Kai kurie istorikai mano, kad tai galėjo būti vienas ir tas pats asmuo, kurio legenda vėliau išsiskaldė į dvi versijas, bet oficialiuose Bažnyčios šaltiniuose jie dažnai traktuojami kaip skirtingi kankiniai.
Pagrindinės legendos apie slaptas santuokas
Vienoje plačiausiai žinomoje legendoje pasakojama, kad imperatorius Klaudijus II uždraudė jauniems vyrams tuoktis, nes tikėjo, jog nevedę kariai geriau kaunasi fronte – jie neturi šeimos, kurios netekties bijotų mūšyje. Romos kunigas Valentinas laikė tokį draudimą neteisingu, ypač krikščionių požiūriu į santuoką kaip sakramentą. Jis slapta sutuokdavo įsimylėjusias poras, laimindamas jų sąjungas. Kai imperatoriaus pareigūnai sužinojo apie šią veiklą, Valentinas buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Ši legenda pabrėžia jo drąsą ginti santuokos šventumą ir tikėjimą, nepaisant valdžios draudimų.
Stebuklas kalėjime ir laiškas merginai
Kita populiari legenda pasakoja apie Valentino kalinimą. Pasak jos, jis susidraugavo su sargybiniu Asterijumi, kurio dukra Julija nuo gimimo buvo akla. Valentinas meldėsi už merginą ir, anot pasakojimo, stebuklingai grąžino jai regėjimą. Dėl to visa sargybinio šeima atsivertė į krikščionybę. Žinodamas, kad greitai bus nužudytas, Valentinas parašė merginai atsisveikinimo laišką, kurį pasirašė „Tavo Valentinas“. Ši frazė vėliau tapo meilės laiškų tradicijos pagrindu. Nors ši istorija labai romantiška, ji atsirado vėliau, viduramžiais, ir neturi tiesioginių III amžiaus šaltinių patvirtinimo.
Kankinystė ir palaidojimas
Abiejų Valentinų mirtis datuojama apie 269–270 metus vasario 14 dieną. Pagal tradiciją jie buvo nukirsdinti už Romos ribų, o kūnai palaidoti Via Flaminia kelyje. Vėliau, IV amžiuje, popiežius Julijus I pastatė baziliką virš Romos Valentino kapo, o Ternyje iškilo atskira bazilika, kur minima vyskupo relikvijos. 496 metais popiežius Gelasijus I oficialiai įtraukė vasario 14-ąją į šventųjų kalendorių kaip Šventojo Valentino dieną. Tuo metu šventė buvo skirta kankinio atminimui pagerbti, o ne romantinei meilei.
Kaip atsirado ryšys su meile
Šventojo Valentino ryšys su meile ir poravimusi stipriai išaugo viduramžiais. Anglijoje ir Prancūzijoje buvo tikima, kad vasario viduryje paukščiai pradeda formuoti poras, o tai tapo romantiškos meilės simboliu. XIV amžiuje Džefris Čoseris ir kiti poetai pradėjo minėti vasario 14-ąją kaip įsimylėjėlių dieną. Vėliau, XVII–XVIII amžiuose, atsirado tradicija siųsti meilės laiškus ir dovanas. XIX amžiuje, ypač JAV ir Didžiojoje Britanijoje, komercinė pramonė pradėjo gaminti atvirukus, saldainius ir gėles, paversdama dieną masine švente.
Globėjas ir Bažnyčios požiūris
Šventasis Valentinas laikomas kelių sričių globėju: įsimylėjėlių, susižadėjusiųjų, bet taip pat epilepsija sergančiųjų, bitininkų ir keliautojų. Pastarasis ryšys siejamas su senomis legendomis apie jo gydymo dovanas ir keliones. 1969 metais, po liturginės reformos, Katalikų Bažnyčia pašalino Šventojo Valentino dieną iš visuotinio šventųjų kalendoriaus, nes trūko patikimų istorinių žinių apie jo gyvenimą – dauguma detalių laikomos legendomis. Tačiau jis lieka minimas Romos martirologe vasario 14 dieną, o vietinėse bažnyčiose, ypač Ternyje, jo kultas išlieka stiprus.
Valentino diena daugelyje šalių švenčiama kaip meilės, draugystės ir artumo diena, nepaisant to, kad originalus šventojo gyvenimas buvo susijęs su tikėjimo gynimu ir kankinyste, o ne romantika. Legenda apie slaptas tuoktuves ir laišką kalėjime tapo stipriausiu naratyvu, kuris išlaikė šventės populiarumą per amžius.
Citatos apie Valentiną
- „Vasario 14 d. — Valentinas.“ Šaltinis: „Depositio Martyrum“ (354 m.) Ankstyviausias Romos kankinių sąrašas, liudijantis, kad Valentinas buvo tikras istorinis kankinys, minimas IV a.
- „Vasario 14 d.: Romoje, Via Flaminia kelyje, minimas Valentino gimimas į dangų.“ Šaltinis: „Martyrologium Hieronymianum“ (V a., apie 430–450 m.) Seniausias išlikęs paminėjimas su konkrečia kapo vieta, patvirtinantis Valentino kankinystę ir šventės datą.
- „Valentinas, kurio darbai nėra tiksliai žinomi, vis dėlto pagrįstai garbinamas tarp šventųjų.“ Šaltinis: popiežiaus Gelasijaus I laiškas (496 m.) Bažnyčia pripažįsta, kad apie Valentino gyvenimą žinoma mažai, bet jo kankinystė laikoma tikra.
- „Šventojo Valentino, Ternio vyskupo, gimimas į dangų: jis buvo pagonių suimtas, sumuštas lazdomis, po ilgo plakimo įkalintas, o galiausiai vidurnaktį išmestas iš kalėjimo ir nukirsdintas miesto prefekto Furioso Placido įsakymu.“ Šaltinis: Šv. Bedos Garbiojo martirologas (apie 725 m.) Atskira tradicija apie Ternio vyskupą Valentiną, pabrėžianti vietinę kankinystės istoriją.
- „Valentinas, kunigas Romoje, Via Flaminia kelyje.“ Šaltinis: Ado Vienos martirologas (IX a., apie 860 m.) Lakoniškas patvirtinimas apie Romos Valentino kapo vietą.
- „Valentinas, kunigas kankinys Romoje, Klaudijaus laikais.“ Šaltinis: Usuardo martirologas (IX a., apie 875 m.) Pakartoja tradiciją, kad Valentinas buvo Romos kunigas, nukankintas imperatoriaus Klaudijaus valdymo metu.