Šventasis Jonas iš Dievo (Juan de Dios) buvo viena iškiliausių XVI amžiaus Ispanijos dvasinių asmenybių, gailestingumo brolių vienuolijos (Ordo Hospitalarius Sancti Joannis de Deo) įkūrėjas ir šiuolaikinės ligoninių slaugos pradininkas. Gimęs 1495 metais Montemor o Novo miestelyje, Portugalijoje, jis gyveno itin audringą ir permainingą gyvenimą, kol galiausiai atrado savo tikrąjį pašaukimą. Jaunystėje Jonas dirbo piemeniu, vėliau tapo kareiviu, dalyvavo kovose prieš prancūzus ir turkus, o dar vėliau vertėsi knygnešyste. Jo dvasinis lūžis įvyko Granadoje, išgirdus garsųjį Šv. Jono Aviliečio pamokslą, kuris jį taip stipriai sukrėtė, jog vyras viešai pradėjo atgailauti, darydamas tai taip radikaliai, kad aplinkinių buvo palaikytas bepročiu ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę.
Būtent ligoninėje Jonas iš Dievo patyrė tuometinės medicinos sistemos žiaurumą: psichikos ligoniai buvo mušami, rišami grandinėmis ir laikomi baisiomis sąlygomis. Ši patirtis jam tapo nušvitimu – jis suprato, kad Dievas jį čia atvedė ne bausti, o parodyti, kaip neturi būti elgiamasi su kenčiančiu žmogumi. Išėjęs iš ligoninės, Jonas nusprendė visą savo energiją skirti vargšų, ligonių ir apleistųjų slaugai, remdamasis principu, kad ligonis turi būti gydomas su meile ir pagarba. Jis išsinuomojo namą Granadoje, kur pradėjo rinkti ligonius tiesiog iš gatvės, asmeniškai juos prausdamas, maitindamas ir teikdamas ne tik fizinę, bet ir dvasinę paramą.
Jono veikla buvo revoliucinė: jis pirmasis pradėjo skirstyti ligonius į grupes pagal jų susirgimus, užuot laikęs visus vienoje patalpoje, ir akcentavo švaros bei tinkamos mitybos svarbą sveikiant. Jo pasišventimas buvo toks beribis, kad jis ne tik prašė išmaldos savo globotiniams, bet ir nešdavo juos ant nugaros į savo prieglaudą. Granados vyskupas, sužavėtas šio vyro darbu, suteikė jam Jono iš Dievo vardą ir pritarė jo kuriamai bendruomenei, kuri po įkūrėjo mirties išaugo į tarptautinį ordiną. Šventasis mirė 1550 metais, susirgęs po to, kai šoko į ledinį vandenį gelbėti skęstančio jaunuolio, taip iki paskutinės akimirkos likdamas ištikimas savo pasiaukojimo idealui.
Gailestingumo brolių ordinas ir slaugos reforma
Po Jono iš Dievo mirties jo pasekėjai susibūrė į gailestingumo brolių ordiną, kuris tęsė jo pradėtas reformas sveikatos apsaugos srityje. Ordino broliai ne tik teikė medicininę pagalbą, bet ir kūrė pirmąsias modernaus tipo ligonines, kuriose buvo gerbiamas paciento orumas. Šv. Jonas iš Dievo įvedė naują standartą – kiekvienas ligonis privalo turėti savo lovą, kas tuo metu buvo neregėta prabanga vargšų prieglaudose. Jis tikėjo, kad aplinka, kurioje gydomas žmogus, turi atspindėti Dievo gailestingumą, todėl jo įsteigtos įstaigos tapo vilties ir atjautos židiniais.
Šventojo mokymas pabrėžė, kad tarnystė ligoniui yra tiesioginė tarnystė pačiam Kristui. Jis netaikė jokių apribojimų tiems, kuriems reikėjo pagalbos – jo namų durys buvo atviros visiems, nepriklausomai nuo jų praeities ar socialinio statuso. Jonas iš Dievo taip pat skyrė didelį dėmesį psichikos sveikatai, tapdamas vienu pirmųjų, kurie suprato, kad psichikos ligoniams reikia ne grandinių, o ramybės ir supratimo. Jo gailestingumo filosofija padėjo pamatus šiuolaikinei medicinos etikai, kurioje pacientas yra dėmesio centre.
Kanonizacija ir visuotinis pripažinimas
Jonas iš Dievo buvo paskelbtas šventuoju 1690 metais popiežiaus Aleksandro VIII, o 1886 metais popiežius Leonas XIII jį paskelbė visų ligonių ir ligoninių globėju. Vėliau, 1930 metais, popiežius Pijus XI jį papildomai paskyrė slaugytojų ir jų asociacijų globėju. Jo kultas ypač stiprus Ispanijoje, Portugalijoje ir Lotynų Amerikoje, kur jo vardu pavadintos dešimtys modernių medicinos centrų. Šventasis mene dažnai vaizduojamas su granato vaisiumi, ant kurio stovi kryžius, simbolizuojančiu Granados miestą ir jo meilės misiją, arba nešantis ligonį ant pečių.
- Kovo 8-oji yra oficiali jo liturginio minėjimo diena.
- Jo įkurtas ordinas šiandien veikia daugiau nei 50 šalių, valdydamas ligonines, vaistines ir socialinės globos namus.
Šv. Jono iš Dievo palikimas šiandienos pasaulyje išlieka itin aktualus, primindamas, kad medicina be humanizmo praranda savo esmę. Jo gyvenimas įrodo, kad net didžiausios asmeninės krizės gali tapti postūmiu didiems darbams, jei jos nukreipiamos tarnystei kitiems. Šventasis moko, kad kiekviena žaizda, nesvarbu ar fizinė, ar dvasinė, reikalauja ne tik vaistų, bet ir širdies šilumos. Jo figūra tebėra įkvėpimo šaltinis visiems medicinos darbuotojams, primenantis apie jų pašaukimo taurumą ir atsakomybę prieš kiekvieną kenčiantį asmenį.