Supay, kartais rašomas ir kaip Zupay, yra viena iš svarbiausių ir labiausiai bijotų būtybių inkų ir kitų Andų regiono tautų (tokių kaip aimarų ir kečujų) mitologijoje. Nors jis dažnai apibūdinamas kaip inkų pragaro dievas, šis apibrėžimas yra vėlesnių laikų, krikščioniškos įtakos rezultatas, supaprastinantis jo sudėtingą prigimtį. Iš tiesų, Supay nebuvo dievas inkų panteono prasme, kaip, pavyzdžiui, saulės dievas Inti ar dievas kūrėjas Virakoča. Jis buvo galingas demonas, požemio pasaulio valdovas ir visų piktųjų dvasių vadas, kurio įtaka ir baimė išliko gyva Andų folklore net ir po inkų imperijos žlugimo.
Pagal inkų kosmologiją, pasaulis buvo padalytas į tris sferas: Hanan Pacha (viršutinis pasaulis, dievų buveinė), Kay Pacha (vidurinis pasaulis, kuriame gyvena žmonės) ir Uku Pacha (apatinis arba vidinis pasaulis). Būtent Uku Pacha buvo Supay karalystė. Tai nebuvo pragaras, kaip bausmės vieta už nuodėmes; veikiau tai buvo požemio pasaulis, šešėlių karalystė, į kurią patekdavo mirusiųjų sielos. Uku Pacha taip pat buvo laikoma vieta, iš kurios kyla žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai ir kitos gamtos katastrofos. Supay, kaip šios sferos valdovas, buvo siejamas su mirtimi, chaosu ir visomis pavojingomis žemės gelmių jėgomis.
Supay nebuvo garbinamas tradicine prasme, kaip buvo garbinami kiti dievai. Žmonės jo bijojo ir stengėsi jį permaldauti, kad išvengtų jo pykčio. Kalnakasiams, kurie dirbo giliai žemėje, įsiverždami į jo valdas, buvo ypač svarbu palaikyti gerus santykius su Supay. Jie atlikdavo ritualus, aukodavo jam kokos lapų, alkoholio (čičos) ir net lamų, tikėdamiesi, kad jis apsaugos juos nuo nelaimingų atsitikimų, tokių kaip urvų griūtys, ir padės rasti brangiųjų metalų gyslų. Šiame kontekste Supay atliko dvejopą vaidmenį: jis buvo ir pavojingas demonas, galintis atnešti mirtį, ir turtingas požemių valdovas, galintis dovanoti turtus tiems, kurie parodo jam tinkamą pagarbą. Šia prasme jis yra panašus į romėnų Plutoną.
Po ispanų užkariavimo ir krikščionybės atėjimo į Andų regioną, Supay figūra patyrė didelę transformaciją. Katalikų misionieriai, ieškodami vietinio atitikmens krikščioniškajam velniui, rado beveik tobulą kandidatą Supay asmenyje. Kadangi jis jau buvo siejamas su požemio pasauliu, mirtimi ir demoniškomis jėgomis, jį buvo lengva sutapatinti su Šėtonu. Taip Supay buvo galutinai demonizuotas ir tapo „Andų velniu“ (diablo andino). Šis sinkretizmas ypač ryškus šiuolaikinėse Andų šventėse, ypač Oruro karnavale Bolivijoje.
Oruro karnavalas, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, yra vienas įspūdingiausių Pietų Amerikos festivalių. Jo pagrindinis akcentas yra Diablada, arba „Velnio šokis“. Šio šokio metu šimtai dalyvių, apsirengusių įspūdingais ir bauginančiais kostiumais, vaizduoja Supay ir jo demonų armiją. Jų kaukės yra nepaprastai sudėtingos, su dideliais ragais, išsprogusiomis akimis, iltimis ir dažnai įvairiais ropliais, išlendančiais iš veido. Nors šokis vaizduoja arkangelo Mykolo pergalę prieš blogį (Supay), jis kartu yra ir gilus vietinės kultūros pasipriešinimo bei identiteto išsaugojimo simbolis. Šokdami kaip Supay, žmonės ne garbina velnią, o pripažįsta galingą, dvejopą gamtos jėgą, kuri buvo svarbi jų protėviams, ir integruoja ją į naują, krikščionišką kontekstą.
Supay yra kur kas daugiau nei tiesiog inkų pragaro dievas. Jis yra sudėtinga figūra, evoliucionavusi nuo galingo požemio demono ir kalnakasių globėjo inkų mitologijoje iki pagrindinio „velnio“ sinkretinėje Andų krikščionybėje. Jo baimę keliantis, bet kartu ir gerbiamas pavidalas atspindi Andų žmonių gilų ryšį su žeme – vieta, kuri yra ne tik gyvybės šaltinis, bet ir galinga, nenuspėjama bei pavojinga jėga, reikalaujanti nuolatinės pagarbos.