Sunan an-Nasa’i – vienas iš šešių pagrindinių hadisų rinkinių, sudarančių „Sihah as-Sittah“ – patikimiausių pranašo Mahometo tradicijų (hadisų) kanoną. Šį veikalą parengė imamas Abu ‘Abd ar-Rahman Ahmad ibn Shu‘ayb an-Nasa’i (apie 829–915 m.), kilęs iš miestelio Nasa (dabartinis Turkmenistanas). Jo vardas reiškia „tas, kuris kilęs iš Naso“. Nasa’i buvo žinomas kaip išskirtinai kruopštus tradicijų tikrintojas, vienas griežčiausių vertintojų hadisų mokslo istorijoje.
Kaip ir kiti to laikotarpio mokslininkai, Nasa’i daug keliavo po arabų pasaulį – iš Chorazmo į Kufa, Basrą, Meką, Mediną, Damaską ir Egiptą – rinkdamas pranašo Mahometo pasakymus ir liudijimus apie jo gyvenimą. Jo darbas išsiskiria tuo, kad jis ne tik rinko haditus, bet ir labai atidžiai tikrino jų perdavimo grandines (isnad) bei pasakotojų patikimumą (rijal). Dėl šio kruopštumo jo rinkinys laikomas vienu iš labiausiai patikimų po Sahih Muslim ir Sahih al-Bukhari.
Pagrindinis jo kūrinys vadinamas „As-Sunan al-Sughra“ („Mažasis Sunanas“) arba „Al-Mujtaba“, kuris buvo sutrumpinta ir išgryninta jo didžiojo rinkinio „As-Sunan al-Kubra“ („Didysis Sunanas“) versija. Pats autorius atrinko iš didžiulės kolekcijos tik patikimiausius ir tinkamiausius haditus, pašalindamas silpnus ar abejotinus šaltinius.
„Sunan an-Nasa’i“ apima apie 5700 hadisų, suskirstytų pagal teologines ir teisinias temas – maldas, pasninką, zakatą (išmaldą), piligrimystę, šeimos santykius, paveldėjimą, teismus, džihadą, moralę ir kasdienį musulmono elgesį. Struktūra artima įstatymų kodeksui, nes rinkinys buvo skirtas praktiniam gyvenimui vadovauti.
Nasa’i stilius aiškiai teologinis – jis vengia perteklinio pasakojimo, bet visada pateikia logišką teminį išdėstymą. Kiekviename skyriuje pateikiamas hadis, po kurio dažnai seka papildomas aiškinimas ar pranašo bendražygių veiksmai, padedantys suprasti prasmę. Jo darbas laikomas tiltu tarp haditų mokslo ir fiqho (islamo teisės).
Religinėje tradicijoje „Sunan an-Nasa’i“ turi ypatingą reikšmę, nes jis išlaikė itin aukštą tikrinimo standartą. Kai kurie teologai net vadina Nasa’i „imamų imamų“, nes jis dažnai kritikavo net al-Bukhari ar Muslim cituotus pasakotojus, jei rado menkiausią neaiškumą jų perdavimuose. Dėl to jo rinkinio reputacija ypač aukšta tarp šafiitų ir hanbalitų teisės mokyklų.
Gyvenimo pabaigoje an-Nasa’i apsigyveno Egipte, kur dėstė hadisų mokslą. Jo paskutiniai metai buvo sudėtingi – dėl savo atvirų simpatijų pranašo Mahometo šeimos palikuonims (Ahl al-Bayt) jis buvo apkaltintas šališkumu ir užpultas Damasko mečetėje. Jis mirė 915 metais Ramlos mieste (dabartinis Izraelis / Palestina), o jo kapas ilgainiui tapo mokslininkų pagerbimo vieta.
„Sunan an-Nasa’i“ iki šiol skaitomas kaip autoritetingas šaltinis. Jį cituoja tiek klasikiniai teisininkai, tiek šiuolaikiniai islamo tyrėjai. Rinkinys naudojamas mokant islamo teisės, etiketo, moralės, šeimos santykių ir pranašo gyvenimo būdo (sunnos).
Kai kurie haditai iš Nasa’i rinkinio ypač dažnai cituojami pamoksluose ir maldose. Pavyzdžiui, pasakymai apie nuoširdumą maldoje, apie artimo meilę, apie kuklumą ir pasitikėjimą Dievu. Nasa’i siekė, kad žmogus ne tik žinotų taisykles, bet ir suprastų jų dvasinę esmę.
Jo surinkti tekstai formavo islamo teisės tradiciją daugiau nei tūkstantį metų. Kartu šis rinkinys turi ir dvasinę dimensiją – jis kviečia žmogų būti teisingu, pagarbiu, atviru gailestingumui. Štai kodėl daugelis islamo mokyklų iki šiol vadina „Sunan an-Nasa’i“ vienu iš švariausių, labiausiai subalansuotų Apreiškimo šaltinių po paties Korano.
10 svarbiausių hadisų iš „Sunan an-Nasa’i“
1.
„Veiksmai vertinami pagal ketinimus, ir kiekvienam žmogui bus atlyginta pagal jo ketinimą.“
Šis hadisas moko, kad ne pats veiksmas, o širdies motyvas lemia vertę. Maldos, aukos ar geri darbai be nuoširdaus ketinimo neturi dvasinės galios.
2.
„Tikrasis stipruolis nėra tas, kuris nugali kitą imtynėse, bet tas, kuris sugeba suvaldyti save pykčio metu.“
Nasa’i rinkinyje šis hadisas pabrėžia savitvardos ir emocinės brandos svarbą. Valdyti save yra didesnis laimėjimas nei įveikti kitą žmogų.
3.
„Kas tiki Dievu ir Paskutinę dieną, tegu kalba gėrį arba tegu tyli.“
Pranašas moko, kad kalba – moralinės atsakomybės įrankis. Tyla, kai nėra ką gero pasakyti, laikoma išminties ženklu.
4.
„Kas nenori gailestingumo savo broliui, tam nebus parodytas gailestingumas.“
Gailestingumas čia suprantamas kaip dvasinė grandinė – jis teka tik tarp tų, kurie patys geba mylėti ir atleisti.
5.
„Dievui labiausiai brangūs darbai – tie, kurie atliekami nuosekliai, net jei jie maži.“
Šis hadisas primena dvasinio pastovumo vertę: reguliarus maldingumas, o ne retkarčiais pasirodantis uolumas, veda prie tikros ramybės.
6.
„Tobulas tikėjimas yra tuomet, kai žmogus trokšta savo broliui to paties gėrio, kurio trokšta sau.“
Tai moralinė islamo ašis. Tikras tikėjimas neatskiriamas nuo empatijos ir teisingumo kitiems.
7.
„Vienas žmogus buvo ištroškęs, rado šulinį, nusileido ir atsigėrė. Išėjęs pamatė šunį, kuris laižė žemę iš troškulio. Jis vėl nusileido, pripildė savo avalynę vandens ir pagirdė šunį. Dievas jam atleido nuodėmes dėl šio gailestingumo.“
Hadisas apie gyvūno pagirdymą tapo viena garsiausių islamo pamokų apie atjautą visai kūrinijai.
8.
„Kas rytą kiekvienas žmogaus kūno sąnarys turi padaryti išmaldą. Geras žodis yra išmalda. Kelio akmens pašalinimas – išmalda. Šypsena broliui – išmalda.“
Čia malonė suprantama plačiai – kaip kasdieniai geri poelgiai, o ne tik materialus davimas.
9.
„Dievas nežiūri į jūsų išorę ar turtus, bet žiūri į jūsų širdis ir darbus.“
Šis hadisas primena, kad dvasinė vertė nėra matuojama socialine padėtimi ar statusu. Tikroji vertė slypi vidinėje būklėje.
10.
„Maldos yra šviesa, išmalda – įrodymas, kantrybė – švytėjimas, o Koranas – tavo užtarėjas arba tavo priešas Teismo dieną.“
Hadisas išreiškia visą dvasinės disciplinos sistemą: malda apšviečia, kantrybė stiprina, o šventas tekstas liudys žmogaus gyvenimą.