„Stepono apreiškimas“ (angl. The Revelation of Stephen, lot. Revelatio Stephani) yra ankstyvosios krikščionybės apokrifinis pasakojimas, priskiriamas prie vadinamųjų Naujojo Testamento apokrifų, tačiau neturintis jokio ryšio su kanonine tradicija. Tekstas išliko daugiausia slavų ir lotynų rankraščiuose, o į Vakarų mokslinę apyvartą pateko per M. R. James 1924 m. leidimą. Jau ankstyvaisiais amžiais šis kūrinys buvo smerkiamas: Decretum Gelasianum jį mini tarp draudžiamų apokalipsių, kartu su Tomo apreiškimu. XVI a. rašytojas Sixtus Senensis teigė, kad šį tekstą esą vertino manichėjai, tačiau išlikę Serapiono raštai tokio teiginio nepagrindžia. Pats M. R. James pastebi, kad šis siejimas greičiausiai kilo iš klaidingo citatų perskaitymo, o pats tekstas savo turiniu visiškai neatitinka manichėjų doktrinos.
Kūrinys ilgą laiką buvo painiojamas su kita tradicija – pasakojimu apie šv. Stepono relikvijų atradimą, kurį, kaip manoma, IV–V a. sukūrė Lucianas. Tačiau slavų romanas, kurį 1906 m. paskelbė I. Franko, atskleidė, kad egzistavo ankstesnis, savarankiškas pasakojimas, kuriame pateikiama dramatiška Stepono kankinystės ir ankstyvosios krikščionių bendruomenės istorija. Šis tekstas, kaip rodo išlikę rankraščiai, buvo populiarus Rytų Europos krikščioniškose bendruomenėse, kuriose apokrifinė literatūra dažnai buvo naudojama pamokslams, moralinėms pamokoms ir liaudies pamaldumui.
„Stepono apreiškimas“ pateikia išplėstą ir legendinę šv. Stepono istoriją, kuri gerokai skiriasi nuo kanoninių Apaštalų darbų. Tekste pasakojama, kad po Jėzaus žengimo į dangų Jeruzalėje susirenka išminčiai iš įvairių kraštų, o Steponas, pristatomas kaip išsilavinęs Benjamino giminės vyras, jiems skelbia apie Kristų, jo gimimą iš mergelės, stebuklus ir būsimą teismą. Pasakojimas išplečia eschatologinę viziją: minimi angelai, dangiškosios knygos, žvaigždžių kritimas, žemės atsinaujinimas ir Dievo teismas. Šios scenos primena kitus ankstyvuosius apokaliptinius kūrinius, tačiau čia jos pateikiamos kaip Stepono pamokslų dalis.
Tekste svarbų vaidmenį atlieka Pilotas, jo žmona ir vaikai, kurie čia vaizduojami kaip atsivertę krikščionys. Tai ryškiai prieštarauja kitoms Piloto legendoms, net ir toms, kurios jį vaizduoja palankiai. Taip pat išplėsta Gamalielio figūra: jis gina Steponą, ginčijasi su Sauliumi ir galiausiai pats tampa kankiniu. Saulius šiame pasakojime vaizduojamas kaip ypač žiaurus persekiotojas, o Steponas jam pranašauja, kad jis pats patirs tą patį likimą. Ši scena aiškiai sukurta retrospektyviai, žinant apie Pauliaus atsivertimą ir kančias.
Kūrinio kulminacija – Stepono kankinystė, kurioje aprašomi ne tik akmenavimas, bet ir kiti žiaurūs kankinimai, kurių nėra kanoninėje tradicijoje. Tekstas pabrėžia angelų įsikišimą, stebuklingą žaizdų išgydymą ir masinį atsivertimą. Po Stepono, Gamalielio ir kitų mirtį jų kūnai stebuklingai perkeliami į kitą vietą, o Steponas Piloto regėjime praneša, kad ateityje jų relikvijos bus atskleistos vienam iš Piloto palikuonių. Ši detalė rodo, kad tekstas buvo susietas su vėlesne relikvijų atradimo tradicija.
Bažnyčia šį kūrinį vertino neigiamai dėl jo legendinio pobūdžio, teologinių netikslumų ir ryškaus pasakojimo dramatizavimo. Vis dėlto jis liudija apie gyvą ankstyvosios krikščionybės liaudies tradiciją, kurioje šventųjų istorijos buvo plečiamos, papildomos ir pritaikomos pamaldumo poreikiams.
Stepono apreiškimas
Praėjus dvejiems metams po Žengimo į dangų, kilo ginčas dėl Jėzaus. Jeruzalėje susirinko daug mokytų vyrų iš Etiopijos, Tėbaidės, Aleksandrijos, Jeruzalės, Azijos, Mauritanijos ir Babilono. Tarp jų kilo didelis, į griaustinį panašus triukšmas, trukęs iki ketvirtos valandos.
Steponas, mokytas vyras iš Benjamino genties, atsistojo aukštesnėje vietoje ir kreipėsi į susirinkusiuosius: „Kam šis sumišimas? – tarė jis. – Palaimintas tas, kuris neabejojo dėl Jėzaus. Gimęs iš tyros mergelės, jis pripildė pasaulį šviesos.“ Šėtono sumanymu Erodas nužudė 14 000 vaikų. Jis kalbėjo apie Jėzaus stebuklus. „Vargas netikintiems, kai jis ateis kaip teisėjas su angelais, ugnies vežimu ir galingu vėju: žvaigždės kris, dangūs atsivers, bus atneštos knygos. Dvylika angelų, paskirtų kiekvienai sielai, atidengs žmonių darbus. Jūra susijudins ir atiduos tai, kas joje yra. Kalnai grius, visas žemės paviršius taps lygus. Bus pastatyti dideli sparnuoti sostai. Viešpats, Kristus ir Šventoji Dvasia užims savo vietas. Tėvas palieps Jėzui sėstis jo dešinėje.“
Tada minia sušuko: „Piktžodžiavimas!“ ir nuvedė Steponą pas Pilotą.
Pilotas stovėjo ant laiptų ir jiems priekaištavo: „Jūs privertėte mane nukryžiuoti Nekaltąjį; kodėl dabar tūžtate ant šio žmogaus? Kodėl griežiate dantimis? Argi vis dar esate neprotingi?“
Jie nusivedė Steponą. Kajafas įsakė jį mušti, kol pasipylė kraujas. O jis meldėsi: „Nepriskaityk jiems šios nuodėmės.“ Mes matėme, kaip jam tarnavo angelai.
Rytą Pilotas pasišaukė savo žmoną ir du vaikus: jie pasikrikštijo ir šlovino Dievą.
Tada susirinko trys tūkstančiai vyrų ir tris dienas bei tris naktis ginčijosi su Steponu. Ketvirtąją dieną jie pasitarė ir nusiuntė į Palestinos Cezarėją pakviesti Sauliaus iš Tarso, kuris turėjo įgaliojimą suimti krikščionis. Jis atsisėdo į teisėjo krėslą ir tarė: „Stebiuosi, kad tu, išmintingas žmogau ir mano giminaiti, visu tuo tiki. Nė vienas iš Sinedriono neatsižadėjo Įstatymo. Aš perėjau visą Judėją, Galilėją, Perėją, Damaską ir jesitiečių miestą, ieškodamas tikinčiųjų.“
Steponas pakėlė rankas ir tarė: „Tylėk, persekiotojau! Pripažink Dievo Sūnų. Tu verti mane abejoti savo paties kilme. Bet aš matau, kad netrukus tu gersi iš tos pačios taurės kaip ir aš. Ką darai, daryk greičiau.“ Saulius persiplėšė drabužius ir ėmė mušti Steponą. Gamalielis, Sauliaus mokytojas, iššoko į priekį, skėlė Sauliui antausį ir tarė: „Argi aš tave mokiau taip elgtis? Žinok, kad tai, ką sako šis žmogus, yra priimtina ir gera.“
Saulius dar labiau įtūžo ir, rūsčiai pažvelgęs į jį, tarė: „Gailiuosi tavo senatvės, bet už tai gausi deramą atlygį.“ Gamalielis atsakė: „Aš neprašau nieko geresnio, kaip tik kentėti su Kristumi.“ Vyresnieji persiplėšė drabužius, bėrėsi dulkes ant galvų ir šaukė: „Nukryžiuokite piktžodžiautojus!“
Saulius tarė: „Saugokite juos iki rytojaus.“ Kitą dieną jis atsisėdo į teisėjo krėslą ir liepė juos atvesti, o po to jie buvo išvesti nukryžiuoti. Pasirodė angelas ir numetė kryžių, o Stepono žaizdos sugijo. Atėjo septyni vyrai ir pripylė išlydyto švino jam į burną bei dervos į ausis. Jie įkalė vinis į jo krūtinę ir pėdas, o jis meldė jiems atleidimo. Ir vėl nusileido angelas bei jį išgydė, o didelė minia įtikėjo.
Kitą dieną visi susirinko ir išvedė jį už miesto teisti. Jis užlipo ant akmens ir kreipėsi į juos: „Kaip ilgai kietinsite savo širdis? Įstatymas ir Pranašai kalbėjo apie Kristų. Pirmajame Įstatyme, antrajame ir kitose knygose parašyta: „Kai ateis sandoros metai, aš atsiųsiu savo mylimą angelą, gerąją sūnystės dvasią, iš tyros mergelės, tiesos vaisių, be plūgo ir be sėklos, ir sėjos atvaizdą, ir vaisius po sodinimo augs amžinai iš mano sandoros žodžio, ir įvyks ženklai.“ Ir Izaijas sako: „Mums gimė kūdikis…“ Ir vėl: „Štai mergelė pradės…“ Ir pranašas Natanas sakė: „Mačiau vieną, mergelę, nepažinusią vyro, ir berniuką jos rankose, ir tai buvo žemės Viešpats iki pat žemės pakraščių.“ Ir vėl pranašas Baruchas sako: „Amžinasis Kristus pasirodo kaip akmuo iš kalno ir sutrupina stabų šventyklas…“ Dovydas taip pat sakė: „Pakilk, Viešpatie, į savo poilsio vietą…“ Supraskite tad, bepročiai, ką sako pranašas: „Šiuo žodžiu tu teisi“.“
Tada jis pažvelgė į dangų ir tarė: „Matau atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“
Tuomet jie uždėjo ant jo rankas, sakydami: „Jis piktžodžiauja!“ Gamalielis tarė: „Kuo jis piktžodžiauja? Šis teisus žmogus matė Sūnų, sakantį Tėvui: „Štai žydai tūžta ant manęs ir nepaliauja skriausti tų, kurie išpažįsta mano vardą.“ O Tėvas atsakė: „Sėskis mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus tavo kojų pakoju.“
Tada jie surišo Steponą ir nuvedė jį pas skaitovą Aleksandrą, kuris buvo žmonių ir kariuomenės būrio Tiberiadoje vadas.
Ketvirtosios nakties sargybos metu aplink jį nušvito šviesa tarytum žaibas, ir pasigirdo balsas: „Būk stiprus. Tu esi mano pirmasis kankinys, ir tavo valanda arti. Aš įrašysiu tave į amžinojo gyvenimo knygą.“
Žydai pasitarė ir nusprendė, kad jis turi būti užmėtytas akmenimis. Kartu su juo buvo Abibas, Nikodemas, Gamalielis, Pilotas, jo žmona ir du vaikai bei daugybė tikinčiųjų. Saulius išžengė į priekį, pamojo ranka ir tarė: „Būtų buvę geriau šio žmogaus nežudyti dėl jo didelės išminties, bet kadangi jis atsimetėlis, aš pasmerkiu Steponą užmėtyti akmenimis.“ Žmonės pritarė: „Jis turi būti užmėtytas akmenimis.“ Tačiau tie, kurie stovėjo priekinėje eilėje su lazdomis, susižvalgė ir neišdrįso pakelti prieš jį rankos, nes jis buvo garsus tarp žmonių.
Saulius supyko, nuplėšė nuo tų tarnų drabužius ir numetė juos ant stalo, ir įsakė vyrams užmėtyti Steponą akmenimis.
Steponas apsidairė ir tarė: „Sauliau, Sauliau, tai, ką šiandien darai man, rytoj žydai padarys tau. Ir kai kentėsi, tu prisiminsi mane.“
Žmonės mėtė į jį akmenis taip tankiai, kad aptemo saulės šviesa. Nikodemas ir Gamalielis apglėbė jį rankomis ir saugojo, bet buvo nužudyti ir atidavė savo sielas Kristui.
Steponas meldėsi, sakydamas: „Atleisk tiems, kurie mus muša akmenimis, nes per juos mes tikimės įžengti į tavo karalystę.“ Dešimtą valandą jis atidavė dvasią. Tuomet pasirodė gražūs jaunuoliai, puolė prie kūnų ir garsiai verkė. Žmonės regėjo sielas, angelų nešamas į dangų, ir matė atsiveriantį dangų bei kareivijas, išeinančias pasitikti sielų. Ir žmonės gedėjo tris dienas ir tris naktis.
Pilotas paėmė kūnus ir kiekvieną paguldė į sidabrinį karstą su jo vardu, tačiau Stepono karstas buvo paauksuotas; jis juos palaidojo savo slaptame kape. Bet Steponas meldėsi: „Tebūnie mano kūnas palaidotas mano žemėje Serasimoje, Kafargamaloje, iki apsireiškimo, kai bus surinkti po manęs sekiantys kankiniai.“ Atvyko angelas ir perkėlė kūnus ten.
Tačiau Pilotas atsikėlė anksti, kad paaukotų smilkalus priešais kūnus, ir jų nerado; jis persiplėšė drabužius, sakydamas: „Argi aš nebuvau vertas būti tavo tarnu?“ Kitą naktį Steponas pasirodė ir jam tarė: „Neverk. Aš meldžiau Dievo, kad paslėptų mūsų kūnus. Mūsų apsireiškimo metu po regėjimo vienas iš tavo palikuonių mus suras, ir tavo troškimas išsipildys. Bet pastatyk maldos namus ir švęsk mūsų šventę balandžio mėnesį. Po septynių mėnesių ir tu atgulsi poilsio.“ Pilotas taip ir padarė: jis mirė ir buvo palaidotas Kapartasaloje; jo žmona taip pat mirė ramybėje. O šventieji kankiniai tris kartus pasirodė garbingiems ir tikintiems vyrams, kalbėdami jiems ir apreikšdami dieviškus žodžius, nes po jų mirties daugelis įtikėjo.