Širdies kietumas – tarsi akmeniu pavirtusi siela, atsisakanti atsiverti meilei, gailestingumui ar dieviškajai šviesai. Ši būsena, lotyniškai vadinama induratio cordis, apibūdina dvasinį užsisklendimą, kai žmogus tampa abejingas Dievo balsui, kitų kančioms ar savo paties sielos poreikiams.
Terminas „širdies kietumas“ kildinamas iš lotynų kalbos induratio cordis, kur induratio reiškia „sukietėjimą“ arba „sustingimą“, o cordis – „širdis“. Žodis indurare („sukietėti“) lotynų kalboje naudojamas apibūdinti fizinį ar perkeltinį sustingimą. Krikščioniškame kontekste, ypač Biblijos exegesis, širdies kietumas tapo svarbia sąvoka, apibūdinančia žmogaus užsispyrimą ar atsisakymą priimti Dievo valią. Senajame Testamente hebrajiškas atitikmuo leb qasheh („kieta širdis“) dažnai siejamas su faraono ar Izraelio tautos nepaklusnumu.
Lietuvių kalboje „širdies kietumas“ reiškia dvasinį nejautrumą, kai žmogus užsidaro nuo meilės, atgailos ar dvasinio augimo. Skirtingai nei neviltis, kuri yra kančia, ar akedia, kuri yra tinginystė, širdies kietumas yra aktyvus pasirinkimas – sąmoningas ar nesąmoningas atmetimas to, kas šventa. Religijose širdies kietumas laikomas rimta dvasine kliūtimi, kurią galima įveikti tik per atgailą, maldą ar dieviškąją malonę.
Širdies kietumas religijose suvokiamas kaip dvasinis aklumas, kai žmogus atmeta dieviškąją tiesą ar užsisklendžia nuo gailestingumo. Religiniai tekstai pabrėžia, kad širdies kietumas yra ne tik asmeninė nuodėmė, bet ir kolektyvinė problema, galinti atitolinti visą bendruomenę nuo Dievo. Pažvelkime, kaip širdies kietumas atsispindi įvairiose tradicijose.
Krikščionybė
Krikščionybėje širdies kietumas dažnai siejamas su užsispyrimu prieš Dievo valią. Senajame Testamente faraonas, atsisakantis paleisti izraelitus, yra širdies kietumo simbolis:
„Viešpats sukietino faraono širdį, ir jis neklausė jų.“ (Išėjimo 7:13)
Naujajame Testamente Jėzus kritikuoja fariziejus už jų širdies kietumą, kai jie laikosi taisyklių, bet pamiršta meilę:
„Dėl jūsų širdžių kietumo Mozė jums leido skirtis, bet nuo pradžių taip nebuvo.“ (Mato 19:8)
Krikščionių mistikai, tokie kaip Šv. Augustinas, pabrėžė, kad širdies kietumą galima įveikti per atgailą ir Dievo malonę. Augustinas rašė:
„Mano širdis buvo akmeninė, kol Tavo meilė ją suminkštino.“ (Išpažinimai, 10.3)
Krikščionys moko, kad malda, gailestingumo darbai ir Šventosios Dvasios veikimas gali ištirpdyti širdies kietumą.
Islamas
Islame širdies kietumas (qaswat al-qalb) laikomas dvasine liga, atitolinančia žmogų nuo Alacho. Koranas sako:
„Vargas tiems, kurių širdys sukietėjo ir neatpažįsta Alacho ženklų.“ (Koranas, 39:22)
Koranas ragina tikinčiuosius minkštinti širdis per atgailą (tawba) ir gerus darbus. Sufijų poetas Rumi pabrėžė meilės galią:
„Jei tavo širdis tapo akmeniu, leisk Meilei ją paversti šaltiniu.“ (Masnavi, 3 knyga)
Sufijų praktikos, tokios kaip dhikr, padeda atkurti širdies jautrumą, sujungdamos žmogų su dieviškąja šviesa.
Judaizmas
Judaizme širdies kietumas siejamas su nepaklusnumu Dievo įsakymams. Pranašas Ezekielis skelbia Dievo pažadą:
„Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu naują dvasią į jus; Aš pašalinsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu jums kūnišką širdį.“ (Ezechielio 36:26)
Judaizmo tradicijoje širdies kietumas įveikiamas per teshuvah (atgailą), Toros studijas ir bendruomenės maldą.
Kitos religijos
- Budizmas: Budizme širdies kietumas gali būti siejamas su avijja (nežinojimu) ar uždarumu, trukdančiu užuojautai. Buda mokė: „Proto, kuris neatveria širdies, vaisiai yra kančia.“ (Dhammapada, 66)
Metta meditacija padeda ugdyti atjautą, minkštindama širdį. - Hinduizmas: Širdies kietumas prieštarauja bhakti (atsidavimui). Bhagavadgytoje Krišna sako: „Tas, kurio širdis uždara, negali manęs pasiekti.“ (Bhagavadgyta, 7:15)
- Daoizmas: Daoizme širdies kietumas laikomas disbalansu su Dao. Laozi mokė: „Būk minkštas kaip vanduo, ir niekas tavęs nesulaužys.“ (Daodejing, 78 skyrius)
Zachiejaus atsivertimas
Naujajame Testamente Zachiejus, turtingas muitininkas, buvo laikomas kietaširdžiu dėl savo godumo. Tačiau, sutikęs Jėzų, jis pakeitė savo gyvenimą, atiduodamas turtą vargšams:
„Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams, o kam ką skriaudžiau, atlyginsiu keturgubai.“ (Luko 19:8)
Zachiejaus istorija rodo, kad net kieta širdis gali suminkštėti per susitikimą su meile ir gailestingumu.
Faraono žlugimas
Senajame Testamente Egipto faraonas, atsisakydamas paleisti izraelitus, įkūnija širdies kietumą. Jo užsispyrimas atnešė nelaimes Egiptui:
„Faraono širdis sukietėjo, ir jis neklausė Viešpaties.“ (Išėjimo 8:15)
Faraono istorija moko, kad širdies kietumas, jei neįveikiamas, veda į pražūtį, paveikdamas ne tik patį žmogų, bet ir aplinkinius.
Širdies kietumas kelia pavojų, nes jis uždaro žmogų nuo meilės, atjautos ir dvasinio augimo, paversdamas sielą nepaslankia tarsi akmeniu. Religiniai tekstai moko, kad širdies kietumas yra pasirinkimas, kurį galima pakeisti per atgailą, maldą ar gerus darbus. Istorijos apie Zachiejų ir faraoną atskleidžia šios būsenos dvilypumą: ji gali būti įveikta per dieviškąją malonę arba tapti keliu į žlugimą. Širdies kietumas yra tarsi užrakintos durys – jos gali būti atvertos, bet tam reikia rakto, kurį teikia tikėjimas ir meilė.