PADĖKA ŠVČ. TREJYBEI

Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, mes puolame ant kelių prieš Tavo dievišką didybę ir nuolankiai meldžiame mūsų nuodėmių atleidimo.

I. Mes garbiname Tave, visagalis Tėve, ir dėkojame Tau iš visos širdies, kad padovanojai mums Išganytoją – Tavo dieviškąjį Sūnų Jėzų. Švenčiausiame altoriaus Sakramente jis nori su mumis pasilikti iki laikų pabaigos. Šioje tikėjimo ir meilės paslaptyje jis rodo, koks be galo nuostabus yra jo Širdies atsidavimas.

Garbė Dievui Tėvui…

II. Jėzau, dieviškasis Žodi, mylimasis mūsų Atpirkėjau, mes garbiname Tave ir dėkojame Tau iš visos širdies, kad Tu prisiėmei žmogaus prigimtį, kad dėl mūsų išganymo ant kryžiaus tapai Kunigu ir aukos Avinėliu. Dėl besaikės savo garbingiausios Širdies meilės Tu kiekvieną akimirką atnaujini šią auką ant mūsų altorių. Aukščiausiasis Kunige, dieviškasis aukos Avinėli, duok, kad mes brangintume Tavo šventąją Auką Švenčiausiajame altoriaus Sakramente ir garbintume ją kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija, vienybėje su visa Tavo Bažnyčia – triumfuojančia, kenčiančia ir kovojančia. Mes visiškai pasiaukojame Tau. Dėl savo begalinio gerumo ir gailestingumo priimk mūsų auką, suvienyk ją su savąja auka ir laimink mus!

Garbė Dievui Tėvui…

III. Mes garbiname Tave, Dieve Šventoji Dvasia, Guodėja, ir dėkojame Tau iš visos širdies, kad Tu dėl mūsų išganymo, iš didelės meilės mums įvykdei žodžiais nenusakomą malonės stebuklą – dieviškojo Žodžio Įsikūnijimą. Švenčiausiame altoriaus Sakramente šis stebuklas nuolat pasikartoja dar nuostabesniu būdu. Dėl šio didžio ir šlovingo Švenčiausiosios Jėzaus Širdies meilės darbo suteik mums ir visiems nusidėjėliams savo malonės! Išliek savo dieviškas dovanas virš mūsų ir visų atpirktų sielų, ypač virš regimosios Bažnyčios galvos – Šventojo Tėvo Romoje, virš visų kardinolų, vyskupų ir ganytojų, virš kunigų ir visų šventovės tarnų. Amen.

Garbė Dievui Tėvui…

Skaitykite daugiau..

Švenčiausiosios Trejybės slėpinys krikščionių tradicijoje ilgą laiką buvo vaizduojamas per gyvūnų simboliką kurioje pelikanas tapo ypatingu Kristaus meilės ženklu. Senovėje tikėta kad pelikanas savo krūtinę plėšia norėdamas pamaitinti jauniklius savu krauju todėl šis įvaizdis puikiai tiko paaiškinti Eucharistijos esmę. Teologijos istorijoje taip pat gyvuoja graži palyginimo forma apie saulę kur Tėvas yra pats šviesos šaltinis Sūnus yra matomas saulės spindulys o Šventoji Dvasia yra juntama šiluma. Šie trys reiškiniai sudaro vieną nedalomą visumą kurios neįmanoma atskirti. Istoriniai šaltiniai liudija kad ankstyvieji maldininkai šlovindami Trejybę specialiai naudodavo trijų krypčių judesius pabrėždami lygybę tarp asmenų. Viduramžių mistikai pastebėjo kad ši dieviškoji bendrystė veikia kaip amžinas meilės šokis graikų kalba vadinamas terminu perichoresis. Šis retesnis žmuo nusako tarpusavio buvimą viename asmenyje be jokių ribų. Dėkodami už šią dovaną tikintieji kviečiami kasdienybėje pastebėti mažuosius stebuklus nes pati Kūrėjo prigimtis yra dalintis gėriu be jokio išskaičiavimo. Šviesos ir meilės pilnatvė pasiekia kiekvieną žmogų per tylią maldakalbą leidžiančią pajusti amžinybės artumą šioje žemiškoje kelionėje.