Sielos ir širdies gydymo malda

Viešpatie Jėzau,

Tu atėjai gydyti

sužeistas  ir kenčiančias  širdis

Viešpatie Jėzau, Tu atėjai gydyti

sužeistas ir kenčiančias širdis.

Prašau Tave  išgydyti traumas,

kurios išprovokavo  sąmyšį mano širdy.

Ypač prašau Tave gydyti tas,

kurios yra nuodėmės priežastimis.

Prašau tave, įženk į mano gyvenimą,

gydyk mane iš psichinių traumų,

kurios mane ištiko vaikystėje,

ir nuo jų padarytų žaizdų, kamavusių mane

per visą mano gyvenimą.

Viešpatie Jėzau,

Tu žinai visas mano problemas,

sudedu jas į Tavo,

Gerojo Ganytojo, širdį.

Meldžiu Tave,

Didžiąja Žaizda,

atverta tavo Širdyje,

išgydyk  mažąsias mano širdies žaizdas.

Išdildyk mano atminties randus,

kad niekas iš to, kas man yra atsitikę,

nepaliktų manyje skausmo,

nerimo ir  susirūpinimo.

Išgydyk, Viešpatie,

visas žaizdas, kurios mano gyvenime

buvo nuodėmių  priežastys.

Noriu atleisti visiems, kurie buvo mane įžeidę.

Pažvelk į tas vidines žaizdas,

kurios mane padaro nepajėgų atleisti.

Tu, kuris esi atėjęs gydyti  kenčiančių širdžių,

išgydyk mano širdį.

Išgydyk, Viešpatie,  mano slaptas žaizdas,

sukeliančias fizines negales.

Aukoju Tau savo širdį:

priimk ją, nuvalyk,

duok man savo dieviškosios širdies jausmų,

padėk man būti nuolankiam ir romiam.

Išgydyk mane, Viešpatie,

nuo skausmo, kuris mane slegia

dėl man brangių asmenų mirties.

Padaryk, kad galėčiau atgauti ramybę ir džiaugsmą

žinodamas, kad Tu esi Prisikėlimas ir Gyvenimas.

Padaryk, kad tikrai liudyčiau

Tavo Prisikėlimą,

 pergalę prieš nuodėmę ir mirtį,

Tavo gyvą buvimą tarp mūsų. Amen.

Skaitykite daugiau..
Sielos ir širdies gydymo malda yra gilus ryšys su Dieviškąja Meile. Senovės krikščionių raštuose randame mintį, kad širdis yra ne tik jausmų, bet ir vidinės tiesos centras, tarsi mažas altorius. Kai širdis kenčia, ji užsidaro, lyg šventykla, kurios durys užrakintos baimės.

Maldoje prašome Jėzaus, Gerojo Ganytojo, kad Jis paliestų tuos giliausius užrakintus kampus. Įdomu tai, kad ankstyvieji Bažnyčios Tėvai mokė, jog tikras išgydymas ateina per atleidimą, kuris yra tarsi Dieviškas tepalas ant žaizdos. Kai mes atleidžiame, mes išlaisviname ne tik kitą, bet ir patys atveriame savo širdies duris šviesai.

Maldos metu mes kviečiame Jėzų, kuris pats patyrė didžiausią skausmą, įeiti į mūsų mažąsias žaizdas. Tai panašu į tai, kaip auksakalys, naudodamas ugnį, išvalo brangų metalą nuo nešvarumų, kad jis vėl spindėtų. Mūsų sielos randai, jei juos atiduodame Jėzui, tampa nebe našta, bet liudijimu apie Jo gailestingumą. Taip širdis tampa stipresnė ir atviresnė priimti ramybę.