Jėzau, dėkoju Tau už savo sielą. Mano sieloje dabar atsispindi visos nuodėmės pasekmės. Todėl dažnai būnu nervingas ir piktas. Neretai būnu nekantrus ir kerštingas. Mano sieloje susikaupė blogi įpročiai, yra įbrėžimų ir žaizdų, dėl kurių sunku kitus mylėti.
Išgydyk mane nuo nepasitikėjimo Tavimi ir Tavo žodžiu. Prašau Tave, Jėzau, išgydyk mane nuo visų tų smūgių ir traumų, kuriuos manyje išprovokavo nepasisekimai ir neįvykę troškimai. Išgydyk nuo visos vidinės tamsos, pagydyk visas žaizdas mano būties gelmėse. Padaryk, kad mano „aš“ atrastų ramybę Tavyje, o Jėzau. Prašau Tave ir už dvasios ligonius ir problemų pilnus asmenis. Nuimk jų naštas ir nuvalyk žaizdas, kurios pridaro daug blogio dvasiai. Remk vaikus ir jaunuolius, kurie yra paveldėję sunkias naštas.
Išgydyk visus nuo jų dvasinio suskilimo, depresijų ir baimių, nuo kiekvienos neurozės ir nesveikos psichinės situacijos. Amen.
Senovės Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, Origenas, kalbėjo apie sielos „katarzį“ – ne tik emocinį, bet ir ontologinį išvalymą, kuris atveria kelią Šventosios Dvasios veikimui. Kai maldoje prašoma išgydyti nuo vidinės tamsos, tai yra prašymas pašalinti „privačios nuodėmės“ sluoksnius, kurie užstoja Dievo šviesą. Retesnė mintis yra ta, kad sielos kančios gali būti ir „dvasinės kovos“ rezultatas, kai demoninės jėgos siekia sutrikdyti vidinę harmoniją. Todėl veiksminga sielos gydymo malda turi savyje ir egzorcizmo elementą – atsisakymą bet kokios sielą sekinančios priklausomybės ar baimės, kuri nėra kilusi iš Dievo meilės. Tokia malda siekia sielos „teofanijos“ – Dievo pasirodymo viduje.