Išgydyk mūsų ligonius ir jų slaugytojus

Jėzau, Tavo rankos ir kojos buvo pervertos, šonas atvertas; ir visa tai dėl to, kad nori mus gydyti, nori  gydyti mūsų kūną, kuris yra sukurtas, kad būtų Šventosios Dvasios šventovė.

Jėzau,  savo kantrumu, su kuriuo Tu iškentei savo kančią, išgydyk mus.  Išgydyk nuo nekantrumo mūsų ligonius ir jų slaugytojus.

Tu žinai, kad kenčiant lengvai netenkama kantrybės.  Išgydyk mūsų meilę, kad galėtume skausmą iškęsti taip, kaip iškentei Tu.

Jėzau, Tu sutikai, kad ant Tavo galvos būtų uždėtas  erškėčių vainikas, Tu priėmei visus smūgius. Savo žaizdomis ir erškėčių vainiku išgydyk mane nuo kiekvieno galvos skausmo.

Tu užmerkei savo akis, kad grąžintum mums regėjimą. Išgydyk mano akis. Grąžink regėjimą akliesiems.

Jėzau, Dovydo Sūnau, išgydyk mano aklumą.

Jėzau, tu buvai klusnus savo Tėvui, klausei jo žodžių ir garbinai Jį. Jėzau, grąžink klausą ir kalbą: išgydyk kurčius ir nebylius.

Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų.

Jėzau, savo vinių pervertomis rankomis ir kojomis  gydyki kiekvieną paralyžių. Pagydyk rankas, kurios yra virtusios kumštimis.

Jėzau, Tau pervėrė šoną ir širdį, kad tu mus gydytum. Išgydyk mūsų sergančias širdis, kraujotakos sutrikimus, kraujo ligas. Išgydyk sergančius kaulus.

Kentėjai būdamas nekaltas. Todėl meldžiu už tuos, kurie kenčia dėl kitų abejingumo ar įžūlumo, ar dėl kitų meilės stokos.

Išgydyk juos, Jėzau, Dovydo Sūnau, ir pasigailėk jų.

Jei tokia Dievo valia, kad mano kančios ir mano liga man pasiliktų, aš tuoj pat jas priimu ir prašau jėgų sau  ir visiems kenčiantiesiems.  Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų.

Skaitykite daugiau..
Ligonių slauga krikščionybės istorijoje visada turėjo gilią dvasinę prasmę. Ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad ligoninėje ar prie patalo esantis slaugytojas tarnauja pačiam Kristui, nes paties Jėzaus žodžiais, kas padeda ligoniui, tas padeda Jam pačiam. Viduramžių vienuolynuose vaistinės dažnai buvo vadinamos sielos ir kūno gydyklomis, o vaistažolių auginimas vienuolynų soduose buvo laikomas šventa maldos forma. Įdomu tai, kad senieji bažnytiniai tekstai slaugytojo darbą prilygindavo tyliajam altoriui, prie kurio aukojama meilės ir pasiaukojimo auką. Krikščioniškoje tradicijoje kančia nėra tik beprasmis skausmas, bet vieta, kur žmogus ypatingu būdu susitinka su Dievu. Slaugytojai, būdami šalia kenčiančiųjų, tampa gyvaisiais užtarėjais, kurie savo rankų šiluma ir kantrybe pratęsia dieviškąjį gailestingumą žemėje. Šventieji globėjai, ypač tie, kurie patys gyvendami slaugė ligonius, paliko supratimą, kad ligos akivaizdoje gydytojo vaistai veikia tik tuomet, juos lydi nuoširdi malda ir viltis. Todėl kiekvienas slaugytojo žingsnis ligonio palatoje yra šventas veiksmas, pelnantis dvasinę paguodą ir palaiminimą tiek slaugančiam, tiek slaugomam.