Siela ištroškusi dieviško grožio –
Kas nuraminti ją žemėje gali?
Viešpatie, kelią į laimę parodyk!
Skubam keleiviai į amžiną šalį.
Bėga mūs dienos, kaip upės sruvena.
Ilgesio mintys į dangų plasnoja.
Tėvas brangiausias ten mūsų gyvena –
Amžiną meilę širdyje nešiojam.
Gėlės pasaulio taip greitai nuvysta.
Alkanos mintys ramybės neranda.
Ten mūsų laimė ir mūsų jaunystė –
Nerimą sielos tik Dievas numaldo.
Žemės erškėčiais keliaujam nuvargę.
Akys aptemsta ir jėgos išsenka.
Viešpatie mūsų ir Tėve brangiausias,
Tieski pagalbos mums dievišką ranką.
Ši giesmė išreiškia sielos troškimą po dievišką grožį ir amžinąją laimę. Pirmajame posme, siela, išgyvenanti žemėje, ieško nuraminto ir dvasinio vedimo, kad galėtų rasti kelią į amžiną gyvenimą. Antrajame posme, pastebima, kad gyvenimo dienos prabėga greitai, ir ilgesys siekia dangaus, kur gyvena Dievas, suteikiantis amžiną meilę ir ramybę. Trečiajame posme, kalbama apie pasaulio laikinumą ir nuvytusias gėles, bei sielos nerimą, kurį tik Dievas gali numalšinti. Paskutiniame posme, išreiškiamas nuovargis ir išsekimas, keliaujant per žemiškus sunkumus, ir prašoma Dievo pagalbos, kad būtų suteikta dieviška parama ir atgaiva. Giesmė yra malda, ieškanti dieviškos pagalbos ir ramybės šioje žemiškoje kelionėje.
Įdomu tai, kad ankstyvieji krikščionys grožį siejo su šviesa ir tvarka. Jie tikėjo, kad Dievas yra pirmoji ir tikroji Forma, o viskas, kas gražu žemėje, yra tik silpnas atspindys tos amžinosios Formos. Štai kodėl šventųjų gyvenimai, pilni tyrumo, buvo laikomi pačiu gražiausiu liudijimu. Jie rodė, kad siela gali atkurti tą prarastą ryšį, net būdama žemės varguose. Šis ilgesys yra sielos kelias namo, vedamas ne vien vilties, bet ir gilios, įgimtos žinios apie savo kilmę.