Žmonijos istorijoje siela visuomet buvo mįslė, skatinanti klausimus: kas esame iš tikrųjų, ir ar po kūno mirties lieka kažkas daugiau? Daugelyje kultūrų siela laikoma nematerialia esme, jungiančia mūsų mintis, jausmus ir tapatybę. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai tikėjo, kad širdis – sielos namai – po mirties sveriama prieš tiesos plunksną: jei ji per sunki dėl nuodėmių, žmogų ištinka amžinas prakeiksmas. Šiandien sielos idėja aiškinama įvairiai: religijose ji dažnai laikoma amžina, Dievo sukurta esybe, išgyvenančia kūno mirtį, kaip krikščionybėje ar islame. Filosofai, tokie kaip Platonas, sielą įsivaizdavo kaip nemirtingą vadovą, valdantį protą ir aistras. Tačiau mokslas siūlo kitokias teorijas: neurodeterminizmas teigia, kad viskas – tik smegenų impulsai, o siela – iliuzija. Tuo tarpu kvantinės sąmonės teorija spėja, kad siela galėtų būti susijusi su mikrotubulių kvantiniais procesais neuronuose, tarsi nematomos energijos atgarsis, jungiantis mus su visata.
Religijos sielą supranta skirtingai, bet dažniausiai laiko ją nematerialia žmogaus dalimi, kuri išlieka po mirties. Krikščionybėje siela – tai Dievo dovanotas gyvybės kvapas, kaip Biblijoje, kai Dievas įkvėpė gyvybę Adomui. Lozoriaus prikėlimas iš numirusių rodo, kad siela gali grįžti į kūną. Judaizme siela, vadinama nešama, yra tarsi dieviška kibirkštis, kuri po mirties grįžta pas Dievą, o kabalos mokymuose ji keliauja per skirtingus dvasinius pasaulius. Islame siela, arba ruh, yra Alacho dovana, kuri po mirties teisiama per Paskutinio teismo dieną; pranašo Muhammado naktinė kelionė į dangų simbolizuoja sielos kilimą. Hinduizme siela, vadinama atman, yra amžina ir keliauja per daug gyvenimų, kol susilieja su visuotina dvasia brahmanu – epiniame kūrinyje Mahabharata Krišna sako, kad siela keičia kūnus kaip drabužius. Budizme pastovios sielos nėra – vietoj to kalbama apie sąmonės srautą, kuris tęsiasi dėl karmos, kol pasiekiama nirvana, kaip Buda pasiekė medituodamas. Senovės majai įsivaizdavo sielą kaip paukštį, kuris mirties metu išskrenda iš kūno, o jų ritualai padėdavo sielai pasiekti požemio pasaulį, vadinamą Xibalba.
Filosofai nuo antikos bandė apibrėžti šią esmę. Platonas vaizdavo sielą kaip vežimą, traukiamą dviejų arklių – proto ir aistrų – su vežėju, siekiančiu pusiausvyros. Jo alegorija urve rodo sielą kaip kalinį, matantį tik šešėlius, o tikrovė – idėjų pasaulyje. Aristotelis matė sielą kaip kūno formą, gyvybės principą, panašų į augalo augimą ar gyvūno judėjimą. Viduramžiais Tomas Akvinietis sujungė tai su krikščionybe: siela – racionalus pradas, sukurtas Dievo, išgyvenantis po mirties. XVII amžiuje Dekartas skelbė „cogito ergo sum“ – mąstau, vadinasi, esu – atskirdamas sielą (res cogitans) nuo kūno (res extensa). Įdomu, kad Dekarto eksperimentai su gyvūnais, kuriuos jis laikė mechanizmais be sielos, sukėlė ginčus: vienas jo šuo, pavadintas „Mažylis“, atrodė demonstruojąs emocijas, keldamas abejones mechanistiniam požiūriui.
Mokslas meta iššūkį tradicijoms. Neurodeterminizmas teigia, kad viskas – nuo minčių iki sprendimų – nulemta smegenų neuronų impulsų, be laisvos valios ar atskiros sielos. Benjamino Libeto eksperimentai 1980-aisiais parodė, kad smegenys priima sprendimą prieš sąmoningą suvokimą – tarsi siela būtų iliuzija, sukurta elektros signalų. Eliminatyvusis materializmas, propaguotas Paulo Churchlando, eina dar toliau: kasdienės sąvokos kaip „tikėjimas“ ar „noras“ – klaidingos, kaip senovės idėja apie flogistoną ugnyje. Jei nėra mentalinių būsenų, nėra ir sielos – viskas redukuojama į fiziką. Tačiau kvantinė sąmonės teorija siūlo alternatyvą. Rogeris Penrose’as ir Stuartas Hameroffas teigia, kad mikrotubulės neuronuose vykdo kvantinius skaičiavimus – Orch OR modelis (Orchestrated Objective Reduction) aiškina, kaip gravitacinės nestabilumai sukelia bangos funkcijos kolapsą, generuodami sąmonę. Tai primena 1920-ųjų kvantinės mechanikos pradžią, kai Nielsas Bohras kalbėjo apie stebėtojo vaidmenį – gal siela yra tas stebėtojas, įtakojantis realybę? Eksperimentai su anestetikais rodo, kad jie veikia mikrotubules, blokuodami kvantinius procesus ir sąmonę – tai palaiko hipotezę, kad siela galbūt slypi subatominiame lygmenyje.
Kvantinis proto hipotezė plėtoja idėją, kad sąmonė nėra smegenų produktas, bet fundamentalus visatos aspektas, kaip erdvė ar laikas. Davidas Chalmersas kalba apie „sunkųją sąmonės problemą“ – kodėl fiziniai procesai sukelia patirtį? Kvantinėje versijoje proto dalelės – protoonai – galėtų būti tiltas. Įdomi istorija: 1930-aisiais Erwinas Schrödingeris, kvantinės mechanikos tėvas, rašė apie Vedantą, siūlydamas, kad sąmonė yra vieninga, o daugybė – iliuzija, panašiai kaip hinduizme. Šiandieniniai tyrimai su meditacija rodo, kad patyrę medituotojai keičia smegenų bangas, galbūt pasiekdami kvantinius būsenus – Tibeto vienuoliai, tiriami Richardo Davidsono, demonstruoja gamma bangas, susijusias su aukštesne sąmone.
Vis dėlto skeptikai, kaip Danielis Dennettas, vadina kvantines teorijas „kvantiniu mistizmu“ – be įrodymų. Neurobiologai, kaip Christofas Kochas, pereina nuo materializmo prie panpsichizmo, kur siela – visatos savybė. Senovės kinų daoizme qi – gyvybės energija – primena kvantinį lauką, tekantį per viską. Pasakojimas apie Zhuangzi sapną, kur jis buvo drugeliu, klausia: kas tikra – žmogus ar drugelis? Tai iliustruoja sielos kaip kintančios esmės idėją.
Gal siela – ne daiktas, bet procesas? Kvantinėje fizikoje entanglmentas jungia daleles per atstumą – gal panašiai sielos susijusios? Eksperimentai su dvyniais rodo telepatiją, bet mokslas skeptiškas. Visata, prasidėjusi nuo Didžiojo sprogimo, gal slepia sielos kilmę – Stephenas Hawkingas juokavo, kad po mirties nėra, bet jo idėjos apie informacijos paradoksą juodosiose skylėse leidžia spekuliuoti, kad siela išlieka kaip holograma.
Sielos koncepcija jungia epochas: nuo šamano ritualų, kur siela keliauja į dvasių pasaulį, iki AI, kur mokslininkai klausia, ar mašinos turės sielą. Ray’us Kurzweilas prognozuoja singuliarumą 2045-aisiais, kai protas persikels į kompiuterius – ar siela seks? Indų Upanišadose siela – kaip druska vandenyje, visur, bet nematoma.