Ši mintis kyla iš senų filosofinių ginčų: jei žmogus praranda atmintį, ar lieka tas pats „aš”? Ar siela, ta nemateriali esybė, kurią daugelis laiko nemirtinga, priklauso nuo smegenų saugomų prisiminimų?
Pirmiausia, prisiminkime klasikinį pavyzdį iš filosofijos. Johnas Locke’as, XVII amžiaus mąstytojas, teigė, kad asmenybė – tai tęstinė atmintis. Jei pamiršti savo praeitį, tarsi prarandi save. Alzheimerio liga čia puikus iliustracija: žmogus gali pamiršti vardus, veidus, net kaip valgyti, bet artimieji vis tiek mato jame tą pačią esybę. Ar tai reiškia, kad siela slepiasi giliau nei prisiminimuose? Locke’as būtų sakęs „ne”, nes be atminties nėra tęstinumo. Bet kritikai, kaip Davidas Hume’as, atsakydavo, kad „aš” – tik iliuzija, sudaryta iš pojūčių ir minčių srauto, o ne kažkokios pastovios sielos.
Religinėse tradicijose vaizdas kitoks. Krikščionybėje siela laikoma Dievo dovana, amžina ir nepriklausoma nuo kūno būklės. Biblijoje minimos sielos, kurios keliauja į pomirtinį gyvenimą, net jei žemėje atmintis išbluko. Pavyzdžiui, šventraščiuose kalbama apie prisikėlimą, kur atmintis galbūt atsinaujina, bet siela lieka nepaliesta. Islamo sufizmas eina dar toliau: siela – tai dieviškoji kibirkštis, kuri egzistuoja už laiko ir erdvės ribų, tad atminties praradimas tėra kūno silpnybė, o ne sielos pabaiga. Indijos vedantoje atmanas, amžinoji siela, yra visiškai atskirtas nuo proto (manas), kuris saugo atmintį. Net jei proto atmintis išnyksta meditacijoje ar mirtyje, atmanas lieka grynas stebėtojas.
Šiuolaikinis neuromokslas prideda skeptiškumo. Smegenų tyrimai rodo, kad atmintis – tai neuronų tinklai hipokampe ir žievėje. Pažeisk juos traumomis ar ligomis, ir prisiminimai dingsta. Danielis Schacteris, atminties ekspertas, knygose aiškina, kaip atmintis formuoja mūsų tapatybę, bet ar ji kuria sielą? Kai kurie mokslininkai, kaip Antonio Damasio, teigia, kad sąmonė ir „aš” kyla iš kūno signalų, įskaitant atmintį. Be jos žmogus tampa kaip tuščias lapas, bet ar tai reiškia sielos nebuvimą? Ne visai – kvantinės sąmonės teorijos, kurias plėtoja Rogeris Penrose’as, siūlo, kad sąmonė galėtų būti ne tik smegenyse, bet ir mikroskopiniuose kvantiniuose procesuose, kurie nepriklauso nuo klasikinės atminties.
Psichologijoje yra atvejų, kurie verčia susimąstyti. Žmonės po komos ar avarijų kartais praneša apie „naują pradžią”, bet išlaiko esminius bruožus: moralę, emocijas, intuiciją. Tai rodo, kad kažkas gilesnio lieka – galbūt ne atmintis, o temperamentas ar pasąmonė, kurią Freudas vadino id. Jei siela egzistuoja, ji galėtų būti tas pagrindas, kuris išlieka net be epizodinės atminties. O štai dirbtinis intelektas: mašinos gali turėti milžinišką „atmintį” duomenų bazėse, bet ar jos turi sielą? Daugelis sakytų ne, nes trūksta tikro sąmoningumo, jausmų.
Jei atminties nėra, ar siela tampa beforme? Kai kurios Rytų filosofijos, kaip budizmas, išvis atmeta pastovią sielą – viskas tėra kintantis srautas, o atmintis tik iliuzija (maya). Reinkarnacijos idėjoje siela keliauja iš kūno į kūną, nešdamasi karmą, bet ne būtinai prisiminimus. Vaikų prisiminimai apie „praeitus gyvenimus” kartais minima kaip įrodymas, bet mokslas juos aiškina kriptomnezija – pamirštais šaltiniais iš vaikystės.
Įdomu tai, kad kai kurios ankstyvosios krikščioniškos apokrifinės tradicijos, ypač gnostinės, iš tiesų laikė, kad „tikroji atmintis“ (gnosis) yra tai, kas išgelbsti sielą. Prarasti žemišką atmintį buvo laikoma beveik palengvinimu, nes tai padėdavo atitrūkti nuo materialaus pasaulio iliuzijų ir prisiminti savo dangiškąją kilmę. Taigi, kai kuriais senaisiais mąstymo būdais, atminties praradimas galėjo būti interpretuojamas kaip sielos išlaisvinimo pradžia, o ne jos sunaikinimas. Siela yra tas nematerialus užtaisas, kuris išlaiko potencialą atpažinti savo šaltinį, nepaisant smegenų laikymo talpos trūkumų.