Serat Kalatidha – tai vienas garsiausių Javos poezijos ir kebatinan filosofijos kūrinių, parašytas apie 1860 m. poeto ir pranašo Ranggawarsita (Raden Ngabehi Ranggawarsita, 1802–1873). Autorius buvo paskutinis didysis pujangga keraton – karališkasis poetas Surakartos rūmuose – ir laikomas paskutiniu klasikinės Javos išminčiumi, kuris savo eilėse siekė sutaikyti žlungančio pasaulio chaosą su amžina vidine tiesa.
Pavadinimas Kala Tidha reiškia „neapibrėžtas laikas“ arba „tamsos metas“. Žodis kala sanskrito kalboje reiškia „laiką“, o tidha javiečių – „neryškus, nežinomas, sutemęs“. Žodis serat javiečių kalboje reiškia „rašinys“, „tekstas“ arba „rašytas kūrinys“. Ranggawarsita šiuo pavadinimu apibūdino savo epochos būseną – laikotarpį, kai dvasinės vertybės nyko, visuomenėje vyravo godumas, apgaulė ir neviltis, o žmonės nebemokėjo atskirti gėrio nuo blogio.
Eilėraštis parašytas sinom metru – tradicine javiečių poetine forma, pasižyminčia švelniu, meditatyviu ritmu. Sinom metras dažnai naudotas moraliniams ir dvasiniams apmąstymams, todėl Ranggawarsitos pasirinkimas nėra atsitiktinis: švelnus garsas turi atspindėti ramybę net pasaulio griūties akivaizdoje.
Kūrinys kalba apie laiką, kai tiesa tapo reliatyvi, valdovai pamiršo teisingumą, o mokytojai – dvasią. Ranggawarsita aprašo pasaulį, kuriame išmintingi žmonės tyli, o triukšmingi kvailiai vadovauja. Tai laikmetis, kai net šventieji praranda kelią, o sąžinė nublanksta po tuštybės kauke. Jis tarsi liudininkas stebi visuomenės griūtį ir klausia, ką gali padaryti žmogus, kuris nenori tapti blogio dalimi.
Atsakymas glūdi kebatinan filosofijoje – Ranggawarsita kviečia grįžti į batin, į vidinį pasaulį. Jis moko neprieštarauti tamsai jėga, o išlikti tyliai budriam, stebėti, apmąstyti, išsaugoti šviesą savo širdyje. Tikrasis išminčius nesiskundžia ir nesipriešina, jis pasitraukia į vidinę tylą (hening), kurioje girdi Dievą (gusti). Šioje būsenoje tamsa netenka galios.
Nors eilėraštis niūrus, jis nėra beviltiškas. Paskutinėse strofose Ranggawarsita ragina neprarasti dvasinės tvirtybės ir pasitikėjimo Dievu. Jis kalba ne apie išorinį pasaulio atgimimą, bet apie vidinį žmogaus apsivalymą – kad net tamsiausiu metu galima išsaugoti širdies šviesą ir ramybę. Tai raginimas nepasiduoti beviltiškumui, o kantriai išbūti, išlaikant tikėjimą ir vidinę pusiausvyrą.
Serat Kalatidha tapo pranašišku kūriniu. Daugelis indoneziečių jį laiko pranašyste apie modernybės laikus – globalizaciją, vertybių nykimą, dvasinį nuosmukį. Šiandien posakis jaman kalatidha („tamsus laikmetis“) vartojamas apibūdinti pasauliui, praradusiam moralinį kompasą.
Tamsos metas, Serat Kalatidha
PUPUH SINOM
Dabar šalies būklė smuko,
Šlovė išblėso, išnyko,
Tvarka žodžių suiro,
Nes nebeliko, ką sekti.
Patarimai seni pamiršti,
Išminčiai srovėj paskendo,
Tamsa ir abejonės viešpatauja,
Pasaulis skendi rūpesčiuos,
Viskas chaose ir bėdose.
Karalius – kilnus valdovas,
Patarėjai – išmintingi,
Vadovai širdimi tyri,
Visi tarnai geri, kilnūs,
Tačiau gėrio tai nekuria.
Kala Bendu jėga slegia,
Rūpesčiai tik dar auga,
Skirtingi žmonės, skirtingos mintys,
Šalyje vienybė gęsta.
Poezijoj rauda širdis,
Pujangga liūdi giliai,
Gėda ir pažeminimas lydi,
Dėl kito žmogaus darbų.
Viltis buvo duota apgaulingai,
Linksmybė akis aptemdė,
Džiaugsmas be budrumo kilo,
Godumas siekė naudos,
Bet valia be išminties pražūtinga.
Viskas dėl gandų tuščių,
Žodžiai melagingi sklinda,
Žadėjo vadovą statyti,
Bet galia nieko neliko.
Gerai pagalvojus, kam vadovauti?
Tik klaidos kaupiasi greitai.
Užsimiršus dar blogiau,
Lyg vanduo, pamirštantis kelią,
Išauga tik bėdų žiedai.
Panitisastros knygos moko,
Įspėja apie pavojus,
Šioje nelaimių pilnoje eroje,
Dorieji lieka užmiršti.
Taip rodo atidus žvilgsnis:
Gandai tik širdį drumsčia.
Kam tikėti tuščiais žodžiais?
Geriau kurti senas istorijas,
Kad protas rastų ramybę.
Senosios pasakos – veidrodis,
Lygina gėrį ir blogį.
Daug pamokų slepia praeitis,
Gyvenimo keliai atvėsina širdį.
Rasti kelią – priimti likimą,
Pasiduoti Dievo valiai.
Keistumai supa mus visur,
Bet dešimtys kelių veda į grožį,
Jei tik širdis išlieka tyra.
Gyventi beprotybės amžiuje sunku,
Dorybė tampa našta.
Sekti beprotybę – širdis neleidžia,
Nesekti – likti be nieko.
Paskui alkis gali užklupti.
Tačiau tokia Dievo valia:
Laimingesni tie, kurie pamiršo,
Bet dar laimingesni – budrūs,
Tie, kurie atmena ir saugo širdį.
Taip sako išmintis sena:
Geismas širdies veda mus.
Teisybė, ką sako kiti,
Bet giliai viduj – nerimas.
Senas žmogus ko dar ieško?
Tylus atsiskyrimas geriau,
Kad Dievo atleidimas ateitų,
Kad siela rastų ramybę,
Ir gautų aukščiausią malonę.
Kitaip tiems, kas tvirti stovi,
Palaiminti Dievo malone.
Kad ir koks likimas, jis geras,
Be vargo ateina dovanos.
Dievo pagalba lydi kelyje,
Visų būtybių takais.
Tačiau ir jie stengiasi toliau,
Nes viskas – iš Dievo rankų,
Ir pastangos lieka būtinos.
Ką bedarytum – džiugink širdį,
Tik venk sukelti bėdų.
Sako patarlė: žmogus privalo stengtis,
Bet rinktis kelią teisingą.
Budrumas ir atmintis būtini,
Kad Dievo malonė ateitų.
Pastangos su išmintimi,
Sujungtos su atida,
Veda į aukščiausią tiesą.
O Allah, o Pranaše,
Jūsų gerumas ir meilė begalinė.
Prašau pagalbos šioje epochoje,
Pabaigoje mūsų dienų.
Senas jau esu, kas laukia?
Kaip baigsis šis kelias?
Tik Tu, Viešpatie, gali padėti,
Savo malone mus vesti,
Kad rastume amžiną ramybę.
Tegul būkime kantrūs ir tvirti,
Mirštame gyvendami šventai.
Laisvi nuo rūpesčių ir pykčio,
Toli nuo godumo ir tuštybės.
Leiskite maldai mus vesti,
Širdžiai paklusti Dievo valiai.
Atleidimo prašome kukliai,
Sielą ir kūną atiduodame,
Kad dangaus ramybė mus pasiektų.