PSALMYNAS - Maldos.lt

A. PIRMOJI KNYGA

Dvejopas kelias

Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą,
kas neina nusidėjėlių keliu
ir nebendrauja su pašaipūnais,
bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi
ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį.

Jis yra lyg medis,
pasodintas prie tekančio vandens,
duodantis vaisių laikui atėjus,
tas kurio lapai nevysta.
{Ką tik daro, jam sekasi.}

Ne taip su nedorėliais, ne taip, –
jie kaip vėjo blaškomi pelai!
Užtat nedorėliai Teisme neatsilaikys
nei nusidėjėliai teisiųjų sueigoje,
nes VIEŠPATS globoja teisiųjų kelią,
nedorėlių kelias į pražūtį veda.

Visuotinė Mesijo karalystė

Dėl ko niršta gentys,
kodėl tautos tuščiai maištauja?
Žemės karaliai ruošiasi mūšiui
ir valdovai išvien tariasi
prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį:
“Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių
ir nusikratykime jų pančių!”

Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi;
VIEŠPATS iš jų tyčiojas.
Paskui jis pratrūksta ant jų įniršęs,
sukeldamas klaiką savo pykčiu:
“Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Ziono –
savo šventojo kalno!”

III

Aš paskelbsiu VIEŠPATIES įsaką:
VIEŠPATS man tarė: “Tu esi mano sūnus,
šiandien aš tave pagimdžiau.
Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis,
visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.
Geležiniu skeptru gali joms kirsti,
kaip molinius indus į šukes daužyti”.

Nūn tad, karaliai, supraskite;
žemės valdovai, būkite įspėti.
Tarnaukite VIEŠPAČIUI pagarbia baime,
drebėdami
reikškite pagarbą,
kad jis neįnirštų, ir kelyje nežūtumėte,
nes jo pyktis ūmus.

Laimingi visi, kurie prie jo glaudžias!

Pasitikėjimas Dievu pavojuje

Dovydo psalmė.
Kai jis bėgo nuo savo sūnaus Absalomo.

Ai, VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų!
Daug tų, kurie mane puola!
Apie mane daugelis sako:
“Dievas jo neišgelbės!” {Sela}
Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus;
mano garbė – tu pakeli mano galvą!

Šaukiuosi balsu VIEŠPATIES,
jis išklauso mane nuo savo šventojo kalno. {Sela}
Kai guluosi ilsėtis ir užmiegu,
atsibundu, nes visą naktį VIEŠPATS mane saugo.
Nebijau net dešimties tūkstančių priešų,
puolančių mane iš visų pusių.

III

Ateik, VIEŠPATIE!
Išgelbėk mane, mano Dieve!
Juk tu mano priešams antausius skaldai,
nedorėliams dantis išdaužai.
Išgelbėjimas VIEŠPATIES valioj;
tavo palaiminimas tebūna tavo tautai! {Sela}

Pasitikėjimas Dievu

Chorvedžiui. Su styginiais instrumentais.
Dovydo psalmė.

Kai šaukiuosi, išklausyk mane,
o mano teisusis Dieve!
Kai vargas spaudė, tu man padėjai.
Būk man maloningas ir išklausyk mano maldą!

O žmonės, kada liausitės teršę mano garbę?
Kodėl mėgstate, kas tuščia, ir griebiatės melo? {Sela}
Žinokite, kad VIEŠPATS sau atsirenka ištikimąjį, –
VIEŠPATS mane išklauso, kai jo šaukiuosi.
Drebėkite tad ir nenusidėkite!
Atsigulę apgalvokite širdimi ir tylėkite! {Sela}
Atnašaukite ištikimai aukas
ir pasitikėkite VIEŠPAČIU.

III

Daugelis sako: “O, kad sulauktume geresnių dienų!
VIEŠPATIE, tešviečia mums tavo veido šviesa!”
Tu suteiki mano širdžiai daugiau džiaugsmo,
negu grūdų derlius ir jauno vyno apstas.
Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu,
nes tu vienas, VIEŠPATIE, leidi be rūpesčio ilsėtis.

Ryto malda

Chorvedžiui. Su pučiamaisiais instrumentais.
Dovydo psalmė.

Išgirsk mano žodžius, VIEŠPATIE,
atkreipk akį į mano dejonę!
Klausykis mano maldos šauksmo,
mano Karaliau ir mano Dieve, nes tave maldauju!
VIEŠPATIE, auštant tu girdi mano balsą,
auštant į tave kreipiuosi su malda ir laukiu.

Juk tu esi Dievas, kuris nekenčia to, kas nedora;
pikta pas tave nevieši.
Kas puikuojasi, negali iškęsti tavo žvilgsnio;
tu neapkenti visų nedorėlių.
Melagiams tu leidi pražūti;
VIEŠPATS bjaurisi žudikais ir išdavikais.

III

Bet per tavo didžią ištikimą meilę
aš įeinu į tavo Namus
ir iš pagarbios baimės puolu kniūbsčia Šventykloje,
kur tu esi garbinamas.
Vesk mane, VIEŠPATIE, savo išganingu teisumu,
nepaisydamas mano budrių priešų!
Ištiesink man savo kelią!

Juk tuo, ką mano priešai sako,
niekad negalima pasitikėti, –
jų širdis pilna piktų kėslų.
Gerklė – atviri kapai
ir liežuvis suktas.
Pasmerk ir nubausk juos, Dieve, –
tepražudo juos jų pačių kėslai.
Atmesk juos už jų nuodėmių daugybę,
nes prieš tave jie kėlė maištą.

Betgi visi, kas prie tavęs glaudžiasi,
tedžiūgauja ir iš džiaugsmo tegieda amžinai.
Taip juos globok,
kad mylintieji tavo vardą tavimi džiūgautų.
Juk, VIEŠPATIE, tu tikrai laimini teisųjį,
apsiauti jį savo malone lyg skydu.

Malda bandymo metu

Chorvedžiui. Su styginiais instrumentais. “Aštuntinė”.
Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, nesmerk manęs įniršęs,
nebausk manęs pykdamas.
Būk man maloningas, VIEŠPATIE,
nes aš esu visiškai nusikamavęs;
gydyk mane, VIEŠPATIE,
nes mano kaulai klaiko sukrėsti.
Ir mano gyvastis klaiko priblokšta,
bet tu, VIEŠPATIE, – kaip ilgai?..

VIEŠPATIE, atsigręžk! Gelbėk mane!
Išvaduok mane dėl savo ištikimos meilės!
Juk tarp mirusiųjų nėra kas tave atsimintų,
Šeole kas gali tave šlovinti?

III

Esu aimanų nukamuotas,
ašaromis kasnakt laistau savo lovą
ir verksmu drėkinu savo guolį.
Skausmas temdo man akis,
nuo sunkių vargų jos silpnėja.

Atsitraukite nuo manęs, visi piktadariai,
nes VIEŠPATS išgirdo mano verksmo balsą.
VIEŠPATS išklauso mano maldavimą;
VIEŠPATS priima mano maldą.
Visi mano priešai bus pažeminti
ir klaiko apimti.
Akimirksniu jie trauksis ir bus sugėdinti.

Viešpats yra teisus Teisėjas

Dovydo rauda, kurią jis giedojo VIEŠPAČIUI dėl Kušo Benjaminaičio.

VIEŠPATIE, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi!
Saugok mane nuo visų, kurie mane persekioja,
ir gelbėk mane,
kad jie kaip liūtai, mane nusitempę,
nesuplėšytų į gabalus,
kadangi nėra kas gelbsti.

VIEŠPATIE, mano Dieve, jeigu tai padariau, –
jeigu kaltė suteršė mano rankas,
jeigu piktu atsilyginau savo bičiuliui, –
aš, kuris pasigailėjau tų,
kurie be priežasties buvo mano priešai –
tuomet mane priešas tepersekioja ir tepagauna,
mano gyvastį su žemėm tesutrypia
ir mano sielą su dulkėmis tesumaišo! {Sela}

III

VIEŠPATIE, pakilk įniršęs,
užstok mane nuo priešų šėlimo!
Mano Dieve, pabusk teismui, kurį esi paskelbęs.
Tesiburia aplink tave sueiga tautų,
ir viešpatauk joms iš aukštybių.
{VIEŠPATS teisia tautas.}
Teisk mane, VIEŠPATIE, pagal mano teisumą,
žiūrėdamas mano nekaltumo.
Padaryk galą nedorėlių kėslams,
sustiprink teisųjį!
Tu ištiri mūsų mintis ir norus,
o teisusis Dieve!

Dievas yra man skydas,
kuris gelbsti doros širdies žmones.
Teisus teisėjas yra Dievas, –
Dievas, kuris gali kasdien bausti.
Jei žmogus nepakeis savo elgesio,
Dievas galąs savo kalaviją;
įtemps lanką, įdėjęs į jį strėlę;
nutaisys prieš jį savo mirtinus ginklus,
ugningas ietis padarys savo strėlėmis.

Štai kaip nedoras žmogus sumano pikta,
užsigeidžia kenkti ir sumano apgaulę.
Jis iškasa duobę, ją dar pagilina,
ir pats į savo iškastą duobę įpuola.
Jam ant galvos sugrįžta jo piktumas,
jo smurtas užkrinta jam ant pakaušio.
Dėkosiu VIEŠPAČIUI už jo teisumą,
giedosiu šlovės giesmę VIEŠPAČIUI Aukščiausiajam.

Kūrėjo didybė ir žmogaus orumas

Chorvedžiui. Kaip “Gitita”.
Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.
Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę
savo varžovams sutramdyti,
kad nutildytum priešą ir maištautoją.
Kai pasižiūriu į tavo dangų, –
tavo pirštų darbą, –
į mėnulį ir žvaigždes,
kuriuos tu pritvirtinai, –
kas yra žmogus, kad jį atsimeni,
kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?

Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save
ir apvainikavai jį garbe ir didybe.
Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,
padėjai visa prie jo kojų.
Avis ir jaučius – visus aliai vieno –
ir laukinius gyvulius,
padangių paukščius bei jūros žuvis
ir visa, kas tik keliauja jūrų takais.

VIEŠPATIE, mano Dieve,
koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Padėka už pergalę

Chorvedžiui. Melodija kaip giesmės “Mirtis sūnui”.
Dovydo psalmė.

{‘Alef} Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, iš visos širdies,
apsakysiu visus tavo nuostabius darbus.
Krykštausiu ir džiūgausiu tavyje, –
šlovės giesmę giedodamas tavo vardui, Aukščiausiasis.
{Bet} Tau pasirodžius, mano priešai traukiasi,
parpuola ir miršta.

Nes tu gini mano teisę ir bylą,
sėdėdamas soste kaip teisus teisėjas.
{Gimel} Tu grūmoji pagonims ir sunaikini nedorėlius,
jų vardą ištrini amžiams.
Priešo neliko – amžini griuvėsiai;
tu sugriovei jų miestus, –
net jų vardai pradingo.

III

{He } Bet VIEŠPATS lieka amžinai, –
savo sostą jis pastatė teismui.
Jis teisia pasaulį teisumu;
tautas jis teisia bešališkai.
{Vau} VIEŠPATS yra tvirtovė nuengtiesiems,
tvirtovė nelaimės metu!
Kas brangina tavo vardą, tavimi pasitiki,
nes tu, VIEŠPATIE, niekad neatmeti tų,
kurie ieško tavo pagalbos.

{Zajin} Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI,
kuris gyvena Zione!
Skelbkite tautoms jo darbus!
Juk jis neužmiršta varguolių šauksmo, –
rūpinasi jais nekalto kraujo gynėjas.

{H.et} Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE!
Žiūrėk, ką aš kenčiu nuo tų,
kurie manęs neapkenčia.
Išgelbėk mane nuo mirties, VIEŠPATIE,
kad gražiojo Ziono vartuose
galėčiau paskelbti visus tavo šlovės darbus
ir džiaugtis tavo išganymu.

{Tet} Tautos įgriuvo į savo iškastą duobę,
jų kojos įkliuvo
į jų pačių paslėptas pinkles.
VIEŠPATS apsireiškia teisdamas, –
nedorą žmogų suraizgo jo paties kėslais.
{Higaion. Sela}

VII

{Jod} Visi nedori žmonės yra pakeliui į Šeolą,
ir visi pagonys, kurie užmiršta Dievą.
{Kaf} Ne visuomet varguolis bus užmirštas,
nei skurdžių viltis amžinai nežus.
Pakilk, VIEŠPATIE!
Neleisk mirtingajam paimti viršų, –
tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoje.
Įvaryk joms baimę, VIEŠPATIE!
Težino tautos, kad jos tik mirtingi žmonės! {Sela}

Prašant pagalbos nuo engėjų

{Lamed} Kodėl, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi?
Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę?
Nedorėliai įžūliai kankina varguolius –
teįkliūva jie patys į savo sumanytus kėslus!

Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais,
o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.
Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako:
“Atsiskaityti jis nešauks” –
anot jo širdies kėslų: “Dievo nėra!”
Nedorėliui visad klojasi, –
tavo nuosprendžiai jam tolimi,
jis šaiposi iš visų savo priešų.
Sau širdyje sako: “Nebūsiu parblokštas,
per kartų kartas vargo nepatirsiu”.

{Pe} Jo burna pilna keiksmų, melo ir grasinimų,
vargas ir piktumas jam ant liežuvio.
Pasalom sėdi pakaimėse,
namačiomis nužudo nekaltą žmogų.

Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,
{‘Ajin} slapčiom sėlina lyg liūtas tankmėje.
Jis tyko, kad pagrobtų vargšą, –
čiumpa vargdienį ir velka į savo pinkles.

Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom,
ir nelaimingasis parkrinta nuo jo jėgos.
Nedorėlis širdyje mano: “Dievui tai nerūpi.
Jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri”.

III

{Qof} Pakilk, VIEŠPATIE!
Dieve, pakelk ranką, neužmiršk skriaudžiamųjų!
Kodėl nedorėlis turėtų tyčiotis iš Dievo
ir širdyje sakyti: “Atsiskaityti nešauksi”.
{Reš} Bet tu juk matai!
Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą,
visad esi pasirengęs padėti!
Tau nelaimingasis gali save patikėti, –
tu visad našlaičiui pagelbėjai.
{Šin} Palaužk nedoro ir blogo žmogaus jėgą,
nubausk jų nedorumą, neleisk jiems išlikti.

VIEŠPATS yra karalius per amžių amžius,
pagonys išnyks iš jo krašto.
{Tav} VIEŠPATIE, tu išgirsi skriaudžiamųjų troškimą,
paguosi jų širdį, pakreipsi į juos ausį.
Našlaičio ir skriaudžiamojo bylą apginsi,
kad joks žemės mirtingasis nebekeltų baimės.

Pasitikėjimas Dievu

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Randu prieglobstį VIEŠPATYJE!
Kaip tad drįstate man sakyti:
“Paukšti, lėk į kalnus!
Juk štai nedorėliai deda strėlę ant virvyčios,
įtempia lanką, norėdami nušauti iš pasalų
doros širdies žmones.
Kai viskas griūva,
ką begali teisusis daryti?”

VIEŠPATS! Šventykla yra jo šventumo būstas;
VIEŠPATS! Danguje stovi jo sostas.
Jo akys viską apžvelgia,
įdėmus žvilgsnis tiria žmones.
VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį, –
kas mėgsta smurtą, iš visos širdies to nekenčia.
Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų,
svilinanti vėtra bus jiems skirta taurė.
Juk teisus yra VIEŠPATS,
jis myli teisius darbus;
dorieji regės jo veidą.

Pagalbos prašymas

Chorvedžiui. “Aštuntinė”.
Dovydo psalmė.

Gelbėk, VIEŠPATIE!
Nebėra nė vieno teisuolio,
nerasi ištikimo žmogaus tarp mirtingųjų.
Visi meluoja – kaimynas kaimynui šneka
pataikūniškomis lūpomis ir veidmaine širdimi.

Teužčiaupia VIEŠPATS pataikūniškas lūpas, –
tesulaiko kiekvieną pagyrūnišką liežuvį, –
sakantiems: “Liežuviu gausime, ko norime.
Mūsų ginklas – lūpos,
kas gali mums viešpatauti?”

III

“Kadangi jie apiplėšia vargšus
ir beturčiai aimanuoja, nūn aš pakilsiu, –
sako VIEŠPATS, –
suteiksiu jam saugią vietą, kurios ilgisi”.

VIEŠPATIES pažadai yra gryni, –
sidabras, grynintas tiglyje,
septynis kartus valytas.
Tu, VIEŠPATIE, mus ginsi,
saugosi mus nuo šios kartos per amžius.
Aplink visur nedorėliai bastosi,
visi giria, kas tarp žmonių nedora.

Kenčiančiojo malda

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE?
Nejau amžinai mane užmirši?
Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?
Kaip ilgai turėsiu pakelti skausmus,
diena iš dienos širdgėlą kęsti?
Kaip ilgai mano priešas ant manęs viešpataus?
Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve!

Duok šviesos mano akims,
kad mirties miegu neužmigčiau!
Neleisk mano priešui didžiuotis: “Aš nugalėjau jį!”
Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!

Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu,
mano širdis džiūgaus, nes tu
mane išgelbėsi.
Giedosiu VIEŠPAČIUI: “Jis man buvo geras!”

Dejonė dėl dorovinio sugedimo

Chorvedžiui.
Dovydo.

Kvailys sau širdyje sako: “Dievo nėra!”
Tokie yra sugedę, bjaurasty paskendę
nėra nė vieno, kuris gera darytų.
VIEŠPATS žvelgia žemyn iš dangaus į žmoniją,
norėdamas pamatyti, ar yra kas protingas
ir Dievo ieškantis.
Visi yra nuklydę, visi panašiai sugedę;
nėra nė vieno, kuris gera darytų –
nė vienui vieno.

“Argi nežino jie, visi tie nedorėliai?
Jie ryja mano tautą, –
jiems ji tėra ryjama duona, –
ir VIEŠPATIES niekad nesišaukia”.
Ten, kur nereikėtų bijoti,
jie drebės iš baimės,
nes VIEŠPATS yra su teisiąja karta.
Norite sužlugdyti vargšo viltis,
bet jo užuovėja yra VIEŠPATS.

III

Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!
Kai VIEŠPATS parves į namus savo tautą,
Jokūbas džiūgaus – Izraelis bus laimingas.

Kas gali būti Dievo svečias

Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, kas gali svečiuotis tavo Palapinėje?
Kas gali gyventi Zione – tavo šventajame kalne?

Žmogus, kuris dorai gyvena,
daro, kas yra teisu,
ir kalba tiesą iš grynos širdies.
Kas nešmeižia nė vieno liežuviu,
kas nedaro nieko pikta bičiuliui
ir nejuodina kaimyno.
Kas laiko niekam tikusiu, ką Dievas atmeta,
o VIEŠPATIES bijančius gerbia,
kas net nuostolį patirdamas laikosi žodžio.
Kas be palūkanų skolina
ir yra nepaperkamas liudyti prieš nekaltą.

III

Kas šitaip elgiasi,
bus saugus per amžius.

Tikėjimas ir viltis

Giesmė.
Dovydo.

Apsaugok mane, Dieve,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
Sakau VIEŠPAČIUI: “Tu mano VIEŠPATS.
Tik tu esi visa mano laimė”.

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas.
Kas skuba pas kitus dievus,
tik labiau save skaudina;
Kraujo liejamųjų atnašų jiems neliesiu
nei jų vardų savo lūpomis netarsiu.
VIEŠPATIE, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė,
mano likimas tavo rankoje!
Man matavimo virvė krito smagioje vietoje, –
iš tikrųjų nuostabus yra mano paveldas!

Kadangi VIEŠPATS mane moko, jį šlovinsiu, –
net naktį man širdis tai primena.
Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, –
jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.
Užtat linksma mano širdis,
džiūgauja visa mano gyvastis
ir ramiai ilsisi mano kūnas.
Juk nepaliksi manęs Šeolui,
neleisi savo teisiajam matyti Duobės.
Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą.
Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė,
tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė.

Prašymas gelbėti

Malda.
Dovydo.

Klausykis, VIEŠPATIE, mano teisybės maldavimo,
atsižvelk į mano šauksmą!
Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus!
Iš tavęs teateina man nuosprendis,
nes tavo akys mato teisybę.
Nors mėgintum mano širdį,
tirtum mane naktį
ir bandytum mane ugnimi,
neteisybės manyje nerastum.
Nenusidėjau burna,
kaip daugelis žmonių kad daro.
Branginau žodį iš tavo lūpų
ir išvengiau smurto kelių.
Tavo įstatymo keliu ėjo mano žingsniai,
nuo jo mano kojos niekad nenuklydo.

Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve!
Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių.
Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais,
Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos
nuo užpuolikų prie tavo dešinės.
Saugok mane kaip savo akies vyzdį,
paslėpk mane savo sparnų paūksmėje
nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti.

III

Apspinta mane mirtini priešai, –
be gailesčio jų kieta širdis,
įžūliai kalba jų burna.
Nūn jie aplink mane, kur tik pasisuku,
įbedę akis, laukdami progos mane parblokšti.
Lyg liūtai, išalkę grobio,
tartum liūtukai, iš pasalų sėlindami.

Pakilk, VIEŠPATIE,
Stokis prieš juos ir parblokšk!
Išgelbėk mane savo kalaviju nuo nedorėlio –
savo ranka, VIEŠPATIE, nuo mirtingųjų –
nuo mirtingųjų, kurių dalis gyvenime tik praeinanti.
Jų pilvas teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs,
jų vaikai tegu sočiai sau glemžia ir
tepalieka ir savo mažyliams.

Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą,
o pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.

Padėkos giesmė

Chorvedžiui.

VIEŠPATIES tarno Dovydo, kuris šios giesmės žodžiais kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį nuo visų jo priešų rankos ir Sauliaus kėslų.

Jis tad tarė:

“Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!
VIEŠPATIE, mano uola,
mano tvirtove, mano gelbėtojau!
Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę,
mano skyde ir mano išganymo jėga, mano tvirtove!
Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,
ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

Mirties virvės mane pančiojo,
pražūties srautai mane skandino.
Šeolo pančiai mane apraizgė,
mirties pinklės mane pasitiko.
Skausmą kęsdamas šaukiausi VIEŠPATIES,
savo Dievo prašiau pagalbos.
Jis išgirdo mano balsą savo Šventykloje,
ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

III

Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,
kalnų pamatai suvirpo ir susvirduliavo,
kai jį apėmė pyktis.
Dūmai kilo jam iš šnervių,
ryjanti ugnis – iš jo burnos,
žarijos virto liepsnomis.
Pravėrė dangų ir nužengė,
audros debesys buvo jam po kojų.
Sėdosi ant kerubo ir skrido,
vėjo sparnais atskubėjo.
Tamsos skliautu jis apsiautė save,
vandens telkiniu,
audros debesimis.
Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė
pro debesis kruša ir žarijos.
VIEŠPATS sugriaudė danguje,
Aukščiausiasis prabilo balsu,
kruša ir žarijomis.
Paleido savo strėles – žaibus
ir juos išvaikė,
privertęs bėgti.
Tada pasirodė jūros dugnas,
pasaulio pamatai atsivėrė,
VIEŠPAČIUI galingai prabilus
savo pykčio viesulu.

Jis ištiesė ranką iš aukštybių,
paėmė mane, –
jis ištraukė mane iš sraunių vandenų.
Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo –
nuo tų, kurie manęs nekentė,
nes jie buvo stipresni už mane.
Negando dieną jie mane užpuolė,
bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.
Jis išvedė mane iš pavojaus, –
išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.

VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,
atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,
nes laikiausi VIEŠPATIES kelių
ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,
nes visus jo įsakus turėjau sau prieš akis
ir nuo jo įstatų neatsimečiau.
Buvau jam taurus,
saugojausi kaltės.
Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man
pagal mano teisumą,
pagal mano rankų švarumą jo akyse.

Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,
su tauriu žmogumi – tauriai.
Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,
bet su sukčiumi – gudriai.
Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,
bet išdidžiuosius pažemini.
Juk mano lempą, VIEŠPATIE, tu uždegei, –
VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.
Juk per tave galiu paimti užkardą, –
su savo Dievu galiu peršokti mūrą.
Šis Dievas – jo kelias yra tobulas, –
VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi.
Jis yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.

Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?
Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? –
tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga
ir padarė saugų mano kelią.
Kojas jis man davė kaip stirnų
ir nuvedė mane į saugias aukštumas.
Jis taip išlavino mano rankas kovai,
kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.

Tu davei man savo apsaugos skydą,
tavo dešinė man padėjo,
tavo pagalba padarė mane didį.
Tu leidai man išlikti laisvam,
ir mano kojos nepaslydo.
Vijau priešus ir juos sudorojau,
negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.
Juos sunaikinau – taip juos parbloškiau,
kad jie daugiau nebepakilo –
jie krito man po kojų.

III

Juk tu apjuosei mane jėga kovai,
privertei priešus prieš mane klupti.
Tu privertei priešus – tuos,
kurie manęs nekenčia, – atsukti man nugarą,
ir juos sudorojau.
Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;
šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsakė.
Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje,
mindžiau juos kaip gatvių purvą.

Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta,
padarei mane tautų galva;
tauta, kurios nepažinau, tapo mano pavaldiniais.
Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso;
svetimšaliai atėjo gūždamiesi pas mane.
Svetimšaliai neteko drąsos
ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.

Tegyvuoja VIEŠPATS!
Tebūna pašlovinta mano Uola
ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!
Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę
ir pajungė man tautas,
kuris išgelbėjo mane nuo priešų,
net išaukštino prieš maištininkus
ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!

Užtat, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms,
tavo vardui giesmes giedosiu.
Tu duodi pergales savo karaliui,
rodai ištikimą meilę savo pateptajam, –
Dovydui ir jo palikuonims per amžius”.

Kūrinija skelbia Dievo garbę

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Dangūs apsakinėja Dievo garbę,
dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą.
Apie tai diena dienai pasakoja
ir naktis nakčiai duoda žinią.
Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, –
negirdėti jų balso, –
betgi jų žinia skamba visoje žemėje,
jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.

Danguose jis pastatė palapinę saulei, –
lyg nuotaka ji išeina
iš po savo jungtuvių užuolaidos
ir lyg galiūnė džiugiai bėga savo keliu.
Iš vieno dangaus skliauto galo ji pradeda žygį,
jos kelias veda prie kito galo, –
nuo jos kaitros pasislėpti niekas negali.

Viešpaties Mokymas

Tobulas yra VIEŠPATIES Mokymas, –
atnaujina gyvastį;
VIEŠPATIES įsakai yra teisingi, –
paprastus žmones daro išmintingus.
VIEŠPATIES įstatai yra teisūs, –
džiugina širdį;
VIEŠPATIES įsakymas yra aiškus, –
akims duoda šviesos.
Pagarbi Dievo baimė yra tyra, –
ištikima amžinai.
VIEŠPATIES sprendimai yra tikri
ir visiškai teisūs.
Brangintini labiau už auksą, –
net už rinktinį auksą, –
saldesni už medų –
už gryniausią korio medų.

Be to, jais tavo tarnas pamokomas, –
kas jų laikosi, gauna didelį atlygį.
Savo klaidas kas gali pastebėti?
Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu!
Apsaugok mane ir nuo tyčinių nuodėmių, –
neleisk joms manyje viešpatauti!
Tada aš būsiu tobulas
ir laisvas nuo sunkaus nusižengimo.
Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys,
VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!

Malda už karalių karo metu

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Teišklauso tave VIEŠPATS negandos dieną,
Jokūbo Dievo vardas tesaugo tave! {Sela}
Tesiunčia tau pagalbą iš šventovės,
iš Ziono tepalaiko tave!
Teatsimena visas tavo atnašas,
ir tavo deginamosios aukos jam tepatinka!
Tesuteikia tau, ko tavo širdis trokšta,
ir kiekvieną tavo užmojį teįvykdo.
Kad šauktume iš džiaugsmo dėl tavo pergalės
ir keltume vėliavas mūsų Dievo vardu.

Tepatenkina Dievas visus tavo prašymus!

Nūn žinau, kad VIEŠPATS padeda savo pateptajam, –
išklauso jo savo šventajame danguje
ir savo dešine suteikia jam didžių pergalių.
Vieni didžiuojasi savo karo vežimais,
o kiti – savo žirgais,
bet mes didžiuojamės vardu VIEŠPATIES, mūsų Dievo.
Anie suklups ir kris,
o mes pakylame ir stovime.

Suteik karaliui pergalę, VIEŠPATIE,
išklausyk mūsų, kai šaukiamės!

Padėka ir malda už karalių

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Karalius yra linksmas, VIEŠPATIE,
nes tu davei jam jėgą; jis džiūgauja,
nes tu suteikei jam pergalę.
Ko troško jo širdis, jam suteikei, –
jo lūpų prašymo jam neatsakei. {Sela}
Juk pasitinki jį su didžia palaima,
uždedi jam ant galvos gryno aukso vainiką.
Prašė tavęs gyvenimo, –
tu davei jam ilgą dienų trukmę per amžių amžius.
Didi yra jo garbė per tavo pergalę, –
tu suteiki jam didybę ir garsą.
Juk tu suteiki jam amžinus palaiminimus,
linksmini jį savo Artumo džiaugsmu.
Juk karalius pasitiki VIEŠPAČIU
ir ištikimu Aukščiausiojo gerumu bus visad saugus.

Tavo ranka suras visus tavo priešus,
tavo dešinė suras tuos, kurie tavęs nekenčia.
Degink juos tarsi krosnies liepsna
tą dieną, kai tu pasirodysi.
Tesunaikina juos VIEŠPATS įniršęs;
ugnis juos tepraryja.
Išnaikink jų palikuonis žemėje,
jų vaikus iš žmonijos.
Jei jie kėsintųsi tau pikta daryti,
sumanytų tau pakenkti, jiems nepasiseks.
Tu priversi juos bėgti atsukęs savo
lankus jiems į veidus.

Būk išaukštintas, VIEŠPATIE, savo jėgos!
Giedosime, šlovindami tavo didžius darbus.

Kančios šauksmas ir šlovės giesmė

Chorvedžiui. Kaip “Briedė auštant”.
Dovydo psalmė.

Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?
Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos,
nuo mano dejonės šauksmo.
Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai,
ir naktį, bet ramybės nerandu.
Betgi tu esi Šventasis, –
tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės!
Tavimi mūsų protėviai rėmėsi, –
jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai.
Tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti,
tavimi pasitikėjo ir nenusivylė.
Bet aš kirminas, o ne žmogus, –
vienų išjuoktas, kitų paniekintas.
Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi
ir šaipydamiesi kraipo galvas.
“Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, –
tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!”

Vis dėlto tu išvedei mane iš įsčių,
saugojai mane prie motinos krūtinės.
Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo,
nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas.
Nesitolink nuo manęs, nes man sunku
ir nėra kas man padėtų!

Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai,
stiprūs Bašano jaučiai apgula mane;
atveria plačiai į mane savo žiotis
lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai.

Esu lyg ant žemės išlietas vanduo,
visi mano kaulai išnarstyti;
lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje.
Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė,
mano liežuvis limpa prie gomurio;
tu guldai mane į mirties dulkes.

Juk mane šunys apgula iš visų pusių,
nedorėlių gauja mane apspinta;
jie drasko man rankas ir kojas;
galiu suskaičiuoti visus savo kaulus.
Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi,
dalijasi tarp savęs mano drabužius
ir dėl mano apdaro kaulelius meta.

III

Betgi tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs!
Mano stiprybe, skubėk man padėti!
Gelbėk mane nuo kalavijo,
mano brangią gyvastį iš šuns letenų!
Trauk mane iš liūto nasrų!
Nuo tų buivolų ragų gelbėk mane!

Tada aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims,
šlovinsiu tave jų sueigose.
Jūs, pagarbiai VIEŠPATIES bijantieji,
jį šlovinkite!
Jūs, visi Jokūbo palikuonys,
garbę jam duokite!
Jūs, visi Izraelio vaikai,
prieš jį drebėkite!
Juk jis nepaniekino,
jis neatmetė vargšo maldavimo,
jis nenusuko nuo jo savo veido, –
išgirdo, kai varguolis šaukėsi.
Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje;
Ką tau pažadėjau, vykdysiu tarp tavęs pagarbiai bijančiųjų.
Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs,
šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji.
Teatsigauna jų širdis amžinai!

Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ,
visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia.
Juk VIEŠPATS yra Valdovas, –
jis viešpatauja tautoms.
Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi,
kurie miega žemėje,
prieš jį lenksis visi,
kurie žengia į dulkes.

III

Ir aš jam gyvensiu.
Mano palikuonys jam tarnaus;
apie Viešpatį bus pasakojama būsimai kartai,
jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai.

Jahvė – Ganytojas ir Šeimininkas

Dovydo psalmė.

VIEŠPATS yra mano Ganytojas, –
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo,
prie ramių tvenkinių gano.
Jis atgaivina mano gyvastį,
veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.

Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi –
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.

Prie Šventyklos vartų

Dovydo psalmė.

Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES, –
pasaulis ir visi jo gyventojai,
nes jis pastatė jį ant gilių vandenų
ir įtvirtino virš požeminių upių.

Kas gali kopti į VIEŠPATIES kalną?
Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę?
Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra,
kuris netrokšta to, kas tuščia,
ir neprisiekinėja apgaulingai artimui.
Jis gaus VIEŠPATIES palaiminimą,
teisų atlygį Dievo, savo Gelbėtojo.
Tokia yra bendrija tų, kurie į jį kreipiasi
ir ieško Jokūbo Dievo veido. {Sela}

III

Pakelkite savo sąramas, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!
Kas gi tas Garbės karalius?
Tai VIEŠPATS, stiprus ir narsus,
VIEŠPATS, galingas mūšyje.
Pakelkite savo sąramas, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!
Kas gi yra tas Garbės karalius?
Galybių VIEŠPATS –
jis yra tas Garbės karalius! {Sela}

Malda gresiant pavojui

Dovydo.

{‘a} Į tave, VIEŠPATIE, keliu širdį.
{b} O, mano Dieve, tavimi pasitikiu.
Neleisk man būti sugėdintam,
neleisk mano priešams džiūgauti.
{g} Juk nė vienas nenueina niekais,
kas tavimi pasitiki;
nueina niekais neištikimieji – lengvabūdžiai.
{d} Parodyk man savo kelius, VIEŠPATIE,
mokyk mane savo takų.
{h} Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane,
nes esi Dievas, mano Gelbėtojas.
{v} Tavimi visados pasitikiu.
{z} VIEŠPATIE, neužmiršk savo gailestingumo
ir ištikimos meilės, –
jie taip seni kaip laikas.
{h.} Mano jaunystės nuodėmes ir kaltes užmiršk, –
savo ištikima meile dėl savo gerumo
atsimink mane, VIEŠPATIE!

{t} Teisus ir geras yra VIEŠPATS,
todėl jis moko klystančius kelio.
{j} Jis veda kukliuosius teisingu taku
ir moko juos savo kelio.
{k} Visi VIEŠPATIES takai yra
ištikima meilė ir tiesa visiems,
kurie laikosi jo Sandoros ir paklūsta jo įsakams.
{l} Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,
atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė.
{m} Kas tik pagarbiai VIEŠPATIES bijo,
sužino iš jo taką, kuriuo eiti turėtų.
{n} Jis pats gyvens laimingai,
ir jo vaikai paveldės žemę.
{s} VIEŠPATS yra pagarbiai jo bijančiųjų draugas
ir patvirtina jiems savo Sandorą.
{‘a} Mano akys visad atkreiptos į VIEŠPATĮ,
nes jis ištrauks mano kojas iš pinklių.

III

{p} Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas,
nes aš esu vienišas ir nuskurdęs.
{z.} Palengvink man širdies rūpesčius
ir išgelbėk mane iš mano vargų.
{q} Pažvelk į mano skurdą ir kančią
ir atleisk visas mano nuodėmes.
{r} Pasižiūrėk, kiek daug mano priešų,
kaip baisiai jie manęs nekenčia.
{š} Apsaugok mano gyvastį ir išgelbėk mane,
neleisk man nusivilti,
nes pas tave ieškau užuovėjos.
{t.} Gerumas ir dorumas tepalaiko mane,
nes, VIEŠPATIE, tavimi pasitikiu.
O Dieve, atpirk Izraelį iš visų jo vargų!

Nekalto žmogaus malda

Dovydo.

Paskelbk, kad esu nekaltas, VIEŠPATIE!
Juk aš dorai elgiuosi
ir VIEŠPAČIU nedvejodamas pasitikiu.
Tirk mane, VIEŠPATIE, ir bandyk, –
išbandyk mano norus ir mintis.

Juk tavo ištikima meilė man akyse,
tavo ištikimybė mane veda.
Su nedorais žmonėmis nesusidedu,
su veidmainiais nesimaišau.
Pikta darančių draugės nekenčiu,
nedorų žmonių vengiu.
Plaunu rankas nekaltumo ženklan
ir einu aplink tavo aukurą, VIEŠPATIE,
balsu skelbdamas savo padėką
ir apsakydamas visus tavo nuostabius darbus.
VIEŠPATIE, aš myliu Namus, kuriuose gyveni,
tavo šlovės buveinę.

III

Nenušluok manęs drauge su nusidėjėliais
nei mano gyvasties su žmogžudžiais.
Jų rankose piktos užmačios,
pilna kyšių jų dešinė.
O aš darau, kas dora;
atpirk mane ir pasigailėk manęs.
Mano kojos stovi ant lygios žemės;
Sueigose šlovinsiu VIEŠPATĮ.

Pasitikėjimas Dievu

Dovydo.

VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas,
ko turėčiau bijotis?
VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė,
prieš ką turėčiau drebėti?
Kai nedori žmonės užpuola mane,
norėdami mane suėsti –
jie, mano užpuolikai ir priešai,
klumpa ir žūva.
Nors kariuomenė apgultų mane,
mano širdis nebijotų;
nors karas man būtų paskelbtas,
net tada pasitikėčiau.

Vieno teprašau iš VIEŠPATIES,
tik vieno tenoriu –
gyventi VIEŠPATIES Namuose
per visas savo gyvenimo dienas,
gėrėtis VIEŠPATIES žavumu
ir lankyti jojo Šventyklą.
Juk vargo dieną jis paslėps mane savo pastogėje,
suteiks man globą savo palapinėje,
užkels mane aukštai ant uolos.
Nūn keliu galvą prieš visus mane supančius priešus
ir atnašauju aukas jo palapinėje
su džiaugsmo šauksmais,
giedu giesmę, šlovindamas VIEŠPATĮ.

Išgirsk mano balsą, VIEŠPATIE, kai šaukiuosi,
būk man maloningas ir išklausyk mane!
“Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!”
Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!
Neslėpk nuo manęs savo veido,
neatstumk supykęs savo tarno, –
tu buvai mano pagalba.
Neatmesk manęs, nepalik manęs,
Dieve, mano Gelbėtojau.
Nors mano tėvas ir motina mane paliktų,
tačiau VIEŠPATS mane priims.

Mokyk, VIEŠPATIE, mane savo kelio,
dėl mano budrių priešų vesk mane lygiu taku.
Neatiduok manęs priešininkų sauvalei,
nes melagingi liudytojai sukilo prieš mane
ir smurtu alsuoja.
Tikiu, kad patirsiu VIEŠPATIES gerumą
gyvųjų šalyje.
Pasitikėk VIEŠPAČIU ir būk stiprus!
Turėk drąsos ir pasitikėk VIEŠPAČIU!

Prašymas ir padėka

Dovydo.

Tavęs šaukiuosi, VIEŠPATIE,
mano Uola, nebūk man kurčias.
Juk, jeigu tylėsi, būsiu kaip tie,
kurie žengia į Duobę.
Išgirsk mano maldavimo balsą,
kai šaukiuosi tavo pagalbos,
tiesdamas rankas tavo šventosios buveinės link.
Nenutempk manęs su nedorėliais,
su pikta darančiais –
su žmonėmis, kurie kaimynus draugiškai sveikina,
o širdyje pikta puoselėja.
Atmokėk jiems pagal jų darbus –
už jų veiksmų piktumą.
Atmokėk jiems už jų rankų darbus,
atiduok jiems, ką jie užsidirbo!
Kadangi jie nepaiso VIEŠPATIES veiksmų
nei jo rankų darbo,
jis sužlugdys juos ir daugiau nebeatkurs.

Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis išgirdo mano pagalbos šauksmą.
VIEŠPATS yra mano stiprybė ir
mano skydas, –
pasitiki juo mano širdis.
Jis man padėjo, ir mano širdis džiūgauja, –
giesme aš jam dėkoju.

III

VIEŠPATS yra savo tautos stiprybė,
tvirtovė savo pateptajam išgelbėti.
Gelbėk savo tautą ir laimink savo paveldą!
Būk jų Ganytojas ir rūpinkis jais amžinai!

Dievo didybė audroje

Dovydo psalmė.

Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji,
duokite VIEŠPAČIUI šlovę!
Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę,
šlovinkite didžiai šventą VIEŠPATĮ!

VIEŠPATIES balsas virš vandenų, –
didybės Dievas griaudžia,
VIEŠPATS virš vandenyno.
Galingas yra VIEŠPATIES balsas,
VIEŠPATIES balsas kupinas didybės.

VIEŠPATIES balsas trupina kedrus,
VIEŠPATS trupina Libano kedrus.
Jis šokdina Libaną lyg veršį
ir Hermono kalną lyg jauną buivolą.

VIEŠPATIES balsas blyksi žaibais.
VIEŠPATIES balsas supurto dykumą,
VIEŠPATS sudrebina Kadešo tyrus.

VIEŠPATIES balsas triuškina ąžuolus,
ir plikai nušluoja miškus,
o jo Šventykloje visi šaukia: “Šlovė!”

III

Savo soste virš tvano, –
VIEŠPATS karaliauja amžinai.
Tesuteikia VIEŠPATS stiprybės savo tautai!
Telaimina VIEŠPATS savo tautą ramybe!

Padėka už išgelbėjimą nuo mirties

Psalmė. Giesmė Šventyklos pašventinimo iškilmėms.
Dovydo.

Skelbsiu tavo didybę, VIEŠPATIE, nes mane išgelbėjai
ir neleidai džiūgauti mano priešams.
Šaukiausi tavo pagalbos, VIEŠPATIE, mano Dieve,
ir tu mane išgydei.
VIEŠPATIE, tu ištraukei mano gyvastį iš Šeolo, –
juk su visais aš buvau pakeliui į Duobę,
bet tu sulaikei mane nuo mirties.
Giedokite šlovės giesmes VIEŠPAČIUI,
jūs – jo ištikimieji,
prisiminkite, koks jis šventas,
ir jam dėkokite!
Jo įniršis tetrunka akimirką,
o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą.
Ašaros gali lūkuriuoti per naktį,
bet džiaugsmas ateina su aušra.

Kai man sekdavosi, sakiau:
“Niekad nesvyrinėsiu!”
Savo gerumu, VIEŠPATIE,
tu buvai pastatęs mane kaip nenugalimą kalną,
bet kai nugręžei savo veidą, drebėjau iš baimės.

Tavęs, VIEŠPATIE, šaukiausi, –
savo Dievo pagalbos maldavau:
“Kokia tau nauda iš mano mirties,
iš mano žengimo į Duobę?
Nejau dulkės šlovins tave
ar skelbs tavo ištikimybę?
Išgirsk mane, VIEŠPATIE,
ir būk man maloningas!
VIEŠPATIE, padėk man!”

III

Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu,
nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu,
kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę.
VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas, –
tau dėkosiu per amžius!

Malda nelaimės valandą

Chorvedžiui.
Dvydo psalmė.

Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos,
neleisk man niekados nusivilti!
Tu esi teisus, mane gelbėk!
Išgirsk mane, skubėk manęs gelbėti!
Būk užuovėjos uola – mano tvirtovė, –
galinga pilis man gelbėtis!
Juk esi man ir uola, ir tvirtovė, –
vesi ir saugosi mane dėl savo vardo.
Apsaugok nuo paspęstų man pinklių,
nes tu esi mano užuovėja.
Tau patikiu savo dvasią, –
tu mane atperki,
VIEŠPATIE, ištikimasis Dieve.
Nekenčiu tų, kurie kliaujasi tuščiais stabais,
o pasitikiu VIEŠPAČIU.
Leisk man džiūgauti ir būti linksmam
dėl tavo ištikimos meilės,
nes tu pažvelgei į mano kančią –
rūpinaisi manimi didžiame varge.
Tu neatidavei manęs į nagus priešui,
bet išvedei mane į laisvę.

Pasigailėk manęs, VIEŠPATIE, nes man sunku.
Nuo skausmo temsta man akys,
nyksta ir mano gyvastis, net kaulai.
Juk mano gyvenimą skausmas sekina
ir mano metus – dejonės,
nuo kančios man stinga jėgų.

Esu pajuoka visiems savo priešams,
pasibjaurėjimą keliu net kaimynams
ir klaiką – savo pažįstamiems, –
nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato.
Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, –
tapau lyg sukultas indas.
Juk girdžiu daugelį kuždomis šnekant –
klaikas iš visų pusių! –
Kai jie man rezga pinkles
ir kėsinasi atimti gyvastį.
Bet aš tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, –
sakau: “Tu esi mano Dievas”.
Tavo rankoje mano likimas, –
gelbėk mane nuo priešų – nuo tų,
kurie mane persekioja.
Pažvelk į savo tarną gerumu,
gelbėk mane savo ištikima meile.
Tenebūna man gėdos, VIEŠPATIE,
nes aš tavęs šaukiuosi.
Tebūna sugėdinti nedorėliai,
težengia priblokšti į Šeolą.
Tebūna nutildytos melagingos lūpos,
įžūliai apie teisius žmones kalbančios
su puikybe ir panieka.

III

Koks nuostabus yra tavo gerumas,
sukauptas tiems,
kurie tavęs pagarbiai bijo,
ir teikiamas tiems,
kurie ieško tavo užuovėjos,
visiems žmonėms matant!
Savo Artumo užuovėjoje juos paslepi
nuo žmonių kėslų,
apsaugai juos savo pastogėje
nuo priekabių liežuvių.
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
nes jis buvo man nuostabiai ištikimas –
įtvirtintas miestas.
Patirdamas nerimą, maniau:
“Esu išvaromas toli nuo tavo Artumo”.
Bet tu išgirdai mano maldavimą,
kai šaukiausi tavo pagalbos.
Mylėkite VIEŠPATĮ, visi jo ištikimieji!
VIEŠPATS saugo ištikimuosius,
bet skaudžiai atmoka tam,
kuris išpuikusiai elgiasi.
Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi,
kurie pasitikite VIEŠPAČIU!

Nuoširdus nuodėmės išpažinimas

Dovydo. Poema.

Laimingas, kam nusižengimas atleistas,
kuriam nuodėmė dovanota.
Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės.

Kol aš neišpažinau {nuodėmės},
mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių.
Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, –
man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių. {Sela}
Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nebeslėpiau savo kaltės.
Tariau: “Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI”, –
ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.
Užtat prireikus melsis tau
kiekvienas ištikimas žmogus;
nors grėsmingi vandens išsilies, jo nepasieks.
Tu esi mano pastogė, –
ištrauki mane iš vargo,
apsupi džiugiais išganymo šūkavimais. {Sela}

III

{VIEŠPATS sako}: “Mokysiu tave
ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;
tau patarsiu, lydėdamas tave akimis.
Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,
kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,
nes kitaip jis tau nepaklus”.

Nedorėlis turės daug kentėti,
bet tą, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,
lydės ištikima meilė.
Būkite linksmi VIEŠPATYJE
ir džiūgaukite, teisieji,
šūkaukite iš džiaugsmo,
visi doros širdies žmonės!

Šlovės giesmė

Džiūgaukite, teisieji, VIEŠPATYJE, –
dera, kad dorieji jį šlovintų.
Šlovinkite VIEŠPATĮ lyra,
skambinkite jam dešimtstyge arfa.
Giedokite jam naują giesmę,
šmaikščiai lieskite stygas džiugiai šūkaudami.
Juk VIEŠPATIES žodis yra tiesus
ir visi jo darbai patikimi.
Jis myli, kas teisu ir teisinga;
ištikimos VIEŠPATIES meilės pilna žemė.

VIEŠPATIES žodžiu buvopadaryti dangūs
ir jo burnos alsavimu visos jų galybės.
Jis sutelkė jūros vandenis tartum į maišą,
uždarė gelmes į saugyklas.

III

Tebijo visa žemė VIEŠPATIES,
tegerbia jį visi pasaulio gyventojai.
Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė,
jis įsakė, ir visa atsirado.

VIEŠPATS vėjais paleidžia tautų užmojus,
niekais paverčia jų sumanymus.
VIEŠPATIES užmojis yra amžinas,
jo širdies sumanymai tęsiasi per visas kartas.
Laiminga tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS, –
ta tauta, kurią jis išsirinko paveldu.

VIEŠPATS žvelgia iš dangaus, –
jis mato visą žmoniją.
Iš savo sosto, kur viešpatauja,
žvelgia į visus, kas gyvena žemėje, –
tas, kuris padarė jų visų širdį
ir stebi visus jųjų darbus.

Ne kariuomenės dydis apsaugo karalius,
nė galiūnai neišsigelbsti didele jėga.
Iš žirgų laukti pergalės – tuščia viltis,
kad ir ristūnai, jie negali išgelbėti.
Tikrai VIEŠPATS žiūri tų,
kurie pagarbiai jo bijo
ir jo ištikima meile pasitiki,
kad išgelbėtų nuo mirties jų gyvastį
ir išlaikytų gyvus bado metu.

Mūsų viltis VIEŠPATYJE, –
jis yra mūsų pagalba ir skydas.
Juk jis linksmina mūsų širdį,
nes mes pasitikime jo šventuoju vardu.
Tebūna su mumis tavo ištikima meilė,
VIEŠPATIE, nes mes į tave žvelgiame.

Padėka už išgelbėjimą iš pavojaus

Dovydo.
Kai apsimetė pamišėliu Abimelechui ir, jo išvarytas, pasišalino.

{‘a} Visuomet VIEŠPATĮ garbinsiu,
jo šlovė nuolat bus man ant lūpų.
{b} Aš didžiuojuosi VIEŠPAČIU, –
kuklieji girdės ir džiaugsis.
{g} Skelbkite su manimi VIEŠPATIES didybę,
aukštinkime jo vardą drauge!

{d} Kreipiausi į VIEŠPATĮ, ir jis man atsakė;
mane jis išgelbėjo iš visų mano baimių.
{h] Pažvelkit į jį ir pralinksmėkit, –
niekad jums gėdos nereikės kęsti.
{z} Šis vargšas šaukėsi, ir VIEŠPATS išgirdo,
iš visų jo vargų išgelbėjo.
{h.} VIEŠPATIES angelas saugo tuos,
kurie pagarbiai jo bijo, ir juos išgelbsti.
{t} Išbandykite ir patirkite patys,
koks geras yra VIEŠPATS.
Laimingas žmogus, kuris randa pas jį užuovėją!
{j} Pagarbiai bijokite VIEŠPATIES, visi jo šventieji,
nes kas pagarbiai jo bijo, nieko nestokoja!
{k} Net liūtukai kenčia skurdą ir alkį,
bet einantiems pas VIEŠPATĮ nieko netrūksta.

III

{l} Ateikite, vaikai, klausykitės manęs,
mokysiu jus pagarbios VIEŠPATIES baimės.
{m} Kas iš jūsų trokšta gyvenimo
ir geidžia daug metų ir laimės?
{n} Saugok tad liežuvį nuo pikto
ir lūpas nuo apgaulės.
{s} Venk pikto ir daryk gera,
siek taikos iš visos širdies.
{‘a} VIEŠPATIES akys žvelgia į teisiuosius,
jo ausys girdi jų šauksmą.
{p} VIEŠPATS priešinasi nedorėliams,
kad išnaikintų žemėje jų atminimą.
{z.} Šaukiasi teisieji pagalbos, VIEŠPATS klausosi
ir išgelbsti juos iš visų vargų.
{q} VIEŠPATS yra arti tų, kurie sielojasi,
ir gelbsti nevilties apimtuosius.
{r} Daugel vargų ištinka teisųjį,
bet VIEŠPATS išgelbsti iš jų visų.
{š} Saugo visus jo kaulus,
nė vienas jų nebus sulaužytas.
{t.} Nelabumas varo į mirtį nedorėlį;
teisiojo priešai bus nubausti.
VIEŠPATS atperka savo tarnų gyvastį;
kas ieško jo užuovėjos, bus išgelbėtas.

Malda prašant pagalbos

Dovydo.

Grumkis, VIEŠPATIE, su mano užpuolikais,
kovok su tais, kurie su manimi kovoja!
Tverk skydą ir ginklus,
pakilk manęs gelbėti!
Pakelk ietį ir alebardą
prieš tuos, kurie mane persekioja!
Sakyk man: “Aš tavo išgelbėjimas!”
Tesusigėsta suglumę tie,
kurie tyko mano gyvasties!
Tesitraukia apstulbę tie,
kurie kėsinasi man pikta daryti!
Tebūna kaip vėjo nešami pelai,
kai juos VIEŠPATIES angelas vaikys!
Tebūna kelias jiems tamsus ir slidus,
kai VIEŠPATIES angelas persekios!

Juk be priežasties paspendė man pinkles,
be priežasties iškasė gilią duobę mano gyvasčiai.
Teužklumpa juos nelauktai žūtis, –
jie patys teįkliūva į savo paspęstas pinkles,
teįgriūva jie patys į savo iškastą duobę!
Bet aš džiūgausiu VIEŠPATYJE,
laimingas būsiu, nes jis mane išgelbėjo.
Iš visos širdies sakysiu:
“VIEŠPATIE, kas gi gali tau prilygti?
Tu išgelbsti menką nuo galiūno,
vargšą ir beturtį nuo engėjo”.
Pikti žmonės liudija prieš mane,
kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.
Jie atmoka man piktu už gera,
mane alindami.

III

Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,
varginau save pasninku.
Meldžiausi nulenkęs galvą,
tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.
Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,
gedulo prislėgtas.
Bet, man į vargą įpuolus, jie visi džiūgavo
ir būriavosi iš manęs pasijuokti, –
luošiai, kurių nepažinojau, rinkosi prieš mane, –
mane be perstojo užkabinėdami.
Pašiepdami ir išjuokdami,
ant manęs jie griežė dantimis.

Kaip ilgai, VIEŠPATIE, tu tik stebėsi?
Gelbėk mane nuo laukinių žvėrių,
mano gyvastį nuo šių liūtų!
Tada dėkosiu tau tavo tautos sueigoje,
šlovinsiu tave didžiojoje spūstyje.
Neleisk mano priešams – tiems melagiams –
linksmintis dėl mano pralaimėjimo;
neleisk nekenčiantiems manęs be priežasties
vaipytis su džiaugsmu iš mano skausmo.
Juk jiems nerūpi ramybės linkėti,
bet sugalvoti kėslų prieš ramius žmones.
Jie apkaltina mane, šaukdami: “Aha! aha!
Savo akimis tai matėme!”

Tu matei, VIEŠPATIE! Tad netylėk!
Viešpatie, nebūk toli nuo manęs.
Pabusk! Skubėk manęs ginti!
Mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą!
Viešpatie, mano Dieve, išteisink mane,
žiūrėdamas savo teisumo,
ir neleisk jiems dėl manęs džiaugtis.
Neleisk jiems sakyti: “Aha, savo padarėme!”
Neleisk jiems kalbėti: “Mes jį sunaikinome!”

Visi, kas džiūgauja dėl mano nelaimės,
tebūna sugėdinti ir apstulbinti;
kas aukštinosi prieš mane,
tebūna apsiaustas gėda ir negarbe.

Kas trokšta mano išteisinimo,
tešūkauja iš džiaugsmo ir tesilinksmina –
nuolatos tekartoja: “Didis yra tas VIEŠPATS,
kuris džiaugiasi savo tarno gerove!”
Tada apsakysiu tavo teisumą
ir šlovinsiu tave per visą dieną.

Žmogaus nedorumas ir Dievo gerumas

Chorvedžiui.
Dovydo, VIEŠPATIES tarno, psalmė.

Nuodėmė šnabžda giliai širdyje nedoram žmogui,
kuris nepuoselėja Dievo baimės.
Kadangi apie save taip gerai mano,
jis tikisi, kad jo kaltė negali būti
aptikta ir nubausta.
Visa, ką jis sako, yra pikta ir apgaulinga, –
nebemoka išmintingai elgtis, gera daryti.
Sumano pikta dar lovoje,
eina kreivu keliu,
to, kas pikta, nevengia.

VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų,
tavo ištikimumas – debesis.
Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai,
tavo sprendimai – kaip jūros gelmės.
VIEŠPATIE, tu rūpiniesi žmogumi ir gyvuliu!
Dieve, koks brangus tavo gerumas!
Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją.
Vaišinamės tavo Namų valgio gausa,
girdai mus iš savo gėrybių upės.
Tu esi gyvenimo šaltinis,
tavo šviesoje matome šviesą.

III

Teik savo ištikimą meilę tave pažįstantiems
ir teisumą doros širdies žmonėms.
Įžūlaus žmogaus koja tenepasiveja manęs,
nedorėlio ranka manęs tenestumdo
Antai, nedorėliai guli kniūbsti, –
parblokšti, atsikelt nebegali.

Nusidėjėlių likimas ir teisiųjų atlygis

Dovydo.

{‘a} Neapmaudauk dėl nedorėlių,
nepavydėk tiems, kurie daro pikta.
Juk jie veikiai išnyks kaip žolė
ir nuvys kaip vešlūs augalai.

{b} Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, –
gyvensi krašte ir būsi saugus.
Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU,
ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.

{g} Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią,
pasitikėk juo, ir jis padės.
Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą,
o tavo teisingumą padarys
kaip vidudienį.

{d} Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES,
neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, –
dėl žmogaus, rezgančio savo piktus kėslus.
{h} Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio –
neapmaudauk, – tai tik į pikta veda.
Juk nedorėliai bus pakirsti,
bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, –
paveldės žemę.

{v} Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus –
žvalgysies po vietą, kur jis buvo,
jis bus dingęs.
Bet kuklieji paveldės žemę,
gėrėsis gausia gerove.

{z} Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam
ir griežia ant jo dantimis.
Bet Viešpats iš jo juokiasi, nes mato jo būsimą dieną.

{h.} Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus
ir įtempia lankus,
kad parblokštų varguolį ir beturtį,
ir nužudytų dorai gyvenančius.
Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdį,
jų lankai bus sutrupinti.

{t} Tas truputis, kurį turi teisusis,
vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą.
Juk bus sutrupinti nedorėlių ginklai,
o teisiuosius VIEŠPATS palaikys.

{j} VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso,
ir paveldas amžinai jiems priklausys.
Nelaimės metu jie nebus apvilti
ir bado dienomis jie valgys iki soties.
{k} Bet nedorėliai žus –
VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė,
išsisklaidys tartum dūmai.

{l} Nedorėlis skolinasi ir negrąžina,
bet geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs.
Juk tie, kuriuos VIEŠPATS laimina,
paveldės žemę,
o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti.
{m} VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą,
kurio keliu džiaugiasi.
Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti,
nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.
{n} Buvau jaunas, ilgai gyvenau,
bet nemačiau nei Dievo
palikto teisiojo,
nei jo vaikų, prašančių duonos.
Teisusis visad dosniai kitiems duoda ir skolina,
jo vaikai tikra palaima.

{s} Venk pikta ir daryk gera,
kad gyventum amžinai,
nes VIEŠPATS myli, kas teisinga,
ir neapleidžia savo ištikimųjų.
{‘a} Jis saugo juos amžinai,
bet nedorėlių palikuonys bus išvaryti.
Teisieji paveldės kraštą,
jame gyvens amžinai.

{p} Išmintis ateina iš teisiojo lūpų,
jo liežuvis sako, kas teisinga.
Savo Dievo Mokymą jis laiko širdyje,
jo žingsniai nuo Mokymo nenuklysta.

{z.} Nedorėlis teisiojo tyko,
mėgina jį nužudyti.
VIEŠPATS jo nepaliks priešo rankoje,
neleis būti pasmerktam teisme.

{q} Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio,
jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, –
tu matysi išvaromus nedorėlius.

{r} Mačiau nedorėlį – valdingą, –
iškilusį virš visų lyg kedrą Libano.
Vėl ėjau pro šalį,
ir, tikėk manimi, ten jo nebebuvo.
Nors ir ieškojau, bet neberadau.

{š} Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą,
nes taikus žmogus turi ateitį.
Bet nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti,
nedorėlių palikuonys bus išnaikinti.

{t.} Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES, –
jis yra jų tvirtovė sunkumams užėjus.
VIEŠPATS jiems padeda ir iš bėdos
juos ištraukia, –
išgelbsti juos nuo nedorėlių ir išvaduoja,
nes jie ieško jame užuovėjos.

Suvargusio nusidėjėlio malda

Dovydo psalmė.
Atminimo aukai.

VIEŠPATIE, nebausk manęs pykdamas,
neplak manęs niršdamas!
Juk tavo strėlės į mane giliai įsmigo
ir tavo rankos smūgiai mane ištiko.
Nėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo įnykio,
braška mano kaulai, nes nusidėjau.
Virš galvos apsemtas nuodėmių,
jos slegia mane lyg sunkiausia našta.

Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja
per mano kvailumą.
Susitraukęs ir jėgų netekęs,
slankioju niūrus per visą dieną.
Juk mano strėnos pilnos deginančio skausmo,
nėra nieko sveiko mano kūne.
Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju,
nes širdis man iš nerimo plyšta.

Viešpatie, tu žinai, ko aš trokštu,
tu girdi mano vaitojimą.
Mano širdis virpa, netekau jėgų,
mano akys migla apsitraukė.
Mano draugai ir bičiuliai laikosi atokiai
dėl mano ligos opų,
net mano artimieji iš tolo težiūri.
Tie, kurie mano gyvasties tyko,
spendžia spąstus,
tie, kurie nori mane nuskriausti, kalba apie smurtą
ir visą laiką brandina klastą.

III

O aš tarsi kurčias, negirdintis,
lyg nebylys, kuris žodžio ištarti negali.
Esu lyg žmogus, negalintis atsikirsti,
nes negali girdėti.
Bet tavimi aš pasitikiu, VIEŠPATIE,
ir tu, Viešpatie mano Dieve, man atsakysi.
Juk aš meldžiuosi:
“Tik neleisk jiems džiūgauti dėl mano nelaimės,
neleisk jiems didžiuotis, kai parpulsiu”.

Juk esu ant žūties slenksčio
ir nuolat kenčiu skausmą.
Išpažįstu savo kaltę,
gailiuosi už nuodėmę.
Bet mano mirtini priešai sveiki ir stiprūs;
daug tokių, kurie be priežasties manęs nekenčia.
Tie, kurie atmoka man piktu už gera,
mane kamuoja, nes aš siekiu to, kas gera.
Nepalik manęs, VIEŠPATIE!
Mano Dieve, nesitolink nuo manęs!
Skubėk man padėti,
Viešpatie, skubėk manęs gelbėti!

Gyvenimas yra prabėgantis

Chorvedžiui.
Jedutūnui. Dovydo psalmė.

Tariau: “Apdairiai elgsiuos savo kelyje,
kad nenusidėčiau liežuviu;
savo burną užčiaupsiu,
kai nedorėliai būva arti”.
Tylėjau, nesakiau nieko,
susilaikiau net nuo ko nors gero.
Bet mano skausmas tik pasunkėjo,
širdis man užkaito krūtinėje.
Bemąstant įsiliepsnojo ugnis –
nebegalėjau iškęst nekalbėjęs:

“Pasakyk man, VIEŠPATIE, kaip ilgai gyvensiu,
kokia yra mano dienų trukmė?
Leisk man pažinti, koks esu laikinas.
Tu padarei mano gyvenimą ilgumo tik per sprindį,
jo trukmė yra kaip niekas tavo akyse”.
Iš tikrųjų žmogaus būvis tiktai kvėptelėjimas! {Sela}
Žmogus tik praeina kaip šešėlis,
tik rūkas yra jo visas triūsas, –
Kaupia turtus, bet nežino, kam jie atiteks!

III

“Nūn tad, Viešpatie, ko aš galiu tikėtis?
Tavyje visa mano viltis.
Išvaduok mane iš visų mano kalčių;
nepadaryk manęs kvailųjų pajuoka!

Tyliu, burnos neatveriu,
nes tu tai padarei.
Nukreipk nuo manęs savo rykštę,
aš žūstu nuo tavo rankos smūgių.
Kai drausmini žmogų, bausdamas už nuodėmę,
tu lyg kandis sunaikini tai, kas jam brangu.
Iš tikrųjų žmogus tiktai vėjo dvelktelėjimas! {Sela)
Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE,
klausykis mano šauksmo, –
ateik į pagalbą, kai verkiu!
Juk esu tik laikinas svečias – praeivis –
kaip visi mano protėviai.
Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau
pirma, negu nueisiu ir pranyksiu.

Padėka ir prašymas padėti

Chorvedžiui. Dovydo psalmė.

Kantriai laukiau VIEŠPATIES,
jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą.
Ištraukė mane iš klampios duobės – iš mirtinos pelkės,
pastatė mano kojas ant uolos
ir sutvirtino mano žingsnius.
Man į lūpas įdėjo naują giesmę –
šlovės mūsų Dievui giesmę.
Daugelis tai matys, –
pagarbiai bijos ir pasitikės VIEŠPAČIU.

Laimingas žmogus, kuris deda viltis į VIEŠPATĮ, –
jis nesikreipia į pagonių stabus
ar netikrų dievų garbintojus.
VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu daug mums padarei –
nuostabūs tavo darbai ir užmojai –
panašaus į tave nėra kito!
Niekad nepajėgčiau jų visų apsakyti, –
jų devynios galybės.

III

Tu davei man suprasti,
kad netrokšti kruvinos aukos ir grūdų atnašų,
neprašai deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę.
Tada tariau: “Štai ateinu!
Raštų ritinyje man viskas nurodyta, –
mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve,
tavo Mokymą turiu širdyje!”

Didžiojoje sueigoje skelbiau tavo išganymo rūpestį, –
netramdžiau savo lūpų, –
tai, VIEŠPATIE, tu turi žinoti.
Tavo išganymo rūpesčio širdyje neslėpiau, –
kalbėjau apie tavo ištikimybę ir išganymą.
Apie tavo meilę ir tiesą
didžiojoje sueigoje nenutylėjau.

VIEŠPATIE, neatsakyk man savo gailestingumo, –
tavo meilė ir tavo tiesa mane visad tesaugo!
Juk mane supa vargai be skaičiaus,
apniko mano nuodėmės mane, nebematau, –
jų daugiau nei plaukų man ant galvos, netekau drąsos.
Suteik man malonę, VIEŠPATIE, gelbėk mane!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
Tebūna nugalėti ir apstulbinti visi,
kurie tyko man gyvastį atimti.
Tepasitraukia gėdos apimti tie,
kurie džiaugiasi mano nelaime.
Tebūna savo pralaimėjimo išgąsdinti,
kurie man sako: “Aha! Taip tau ir reikia!”
Tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško,
ir tavo išganymą mylintieji nuolat tekartoja:
“Koks didis yra VIEŠPATS!”
Nors esu silpnas ir beturtis,
tačiau Viešpats manęs nepamiršo.
Tu esi mano pagalba ir išgelbėjimas, –
mano Dieve, nedelsk!

Ligonio malda

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Laimingas, kas rūpinasi vargšais,
nelaimės dieną jį VIEŠPATS gelbės.
VIEŠPATS jį saugos ir stiprins,
padarys jį laimingą žemėje
ir nepaliks jo priešų rankose.
VIEŠPATS padės jam ligos patale, –
išgydys ligonio negalias.

Kartą tariau: “VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,
išgydyk mane, nors esu tau nusidėjęs.
Mano priešai piktai kalba apie mane:
‘Kada pagaliau jis numirs ir jo vardas išnyks?’
Kas mane lanko, nėra nuoširdus, –
jo širdis sklidina kėslų,
išėjęs laukan, apie juos kalba.
Kurie manęs nekenčia, tarp savęs šnibždasi,
linkėdami man to, kas blogiausia:
‘Mirtina liga yra jį apėmusi’
ir: ‘Šitaip paguldytas, daugiau nebekels’.
Net mano geriausias bičiulis – tas,
kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti.

III

Betgi tu, VIEŠPATIE, pasigailėk manęs,
pakelk mane, kad jiems atmokėčiau”.
Tada žinosiu, kad tu man malonus,
kai mano priešas prieš mane nelaimės.
Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora,
ir laikysi mane amžinai savo Artume.

Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,
nuo amžių per amžius! Amen! Amen!

B. ANTROJI KNYGA

Tremtinio malda

Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Poema.

Kaip elnė ilgisi tekančio vandens,
taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.
Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, –
kada nueisiu pamatyti Dievo veido?
Ašaros yra mano duona dieną ir naktį;
per visą dieną žmonės manęs klausia:
“Kurgi tavo Dievas?”
Išlieju savo širdį, prisimindamas tai,
kaip eidavau su būriu į Dievo Namus,
vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje,
aidint džiugiems šlovės šūksmams!
Kodėl tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją, savo Dievą.

Mano Dieve, liūdna mano širdis,
todėl pas tave mintimis keliauju
iš Jordano krašto bei Hermono, nuo Mizaro kalno.
Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, –
visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina.
Dieną VIEŠPATS tesuteikia savo malonę
naktį giedoti jam giesmę –
maldą savo gyvenimo Dievui.
Sakau Dievui, savo Uolai:
“Kodėl užmiršai mane?
Kodėl, priešų engiamas, turiu nusiminęs klajoti?”
Net kaulai man skauda,
kai mano priešai tyčiojasi, kasdien klausdami:
“Kurgi tavo Dievas?”
Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kam gi taip nerimsti krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją, savo Dievą.

III

Išteisink mane, Dieve, apgink mano bylą
prieš nedorus žmones, –
nuo klastūno, nesąžiningo žmogaus gelbėk mane.
Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė;
kodėl tad mane palikai?
Kam gi turiu vaikščioti nusiminęs,
engiamas priešo?
Siųsk savo šviesą ir savo tiesą,
teveda jos mane, –
teparveda mane prie tavo šventojo kalno –
į tavo buveinę!
Tada aš žengsiu prie Dievo aukuro –
pas savo didžio džiaugsmo Dievą –
ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve.

Kodėl tu tokia liūdna, mano širdie?
Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?
Turėk viltį Dieve!
Juk aš dar šlovinsiu jį –
savo Gelbėtoją – Dievą.

Tautos aimana

Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Poema.

Dieve, savo ausimis girdėjome, –
mūsų tėvai mums papasakojo apie didžius darbus,
kuriuos padarei jų laikais – senovės dienomis.
Tu savo ranka tautas išvarei,
o juos pasodinai;
ištikai nelaime kitas tautas,
bet savąją padarei sėkmingą.
Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą,
ne jų ranka davė jiems pergalę,
bet tavoji dešinė – tavo petys ir Artumas,
nes tu juos mylėjai.
Tu esi mano Karalius ir mano Dievas, –
tu suteiki pergalę savo Jokūbui.
Per tave atmušame priešus,
tavo vardu trempiame užpuolikus.
Juk ne savo lanku aš pasitikiu,
nė mano kalavijas neneša man pergalės.
Bet tu išgelbėjai mus nuo priešų,
nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.
Dievu mes nuolat didžiuojamės
ir tavo vardą be perstojo šloviname. {Sela}

Betgi dabar atstūmei mus, nugalėti leidai, –
nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.
Tu privertei mus bėgti nuo priešų, –
mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek tinkami.
Tu paženklinai mus kaip avis pjauti,
išblaškei mus po tautas.
Tu pardavei savo tautą už niekus,
neturėjai pelno juos pardavęs.
Tu padarei mus pajuoka
kaimynams,
panieka ir pasityčiojimu visiems aplinkui.
Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,
pajuokos daiktu tautoms.
Nuolatos jaučiu savo negarbę,
iš gėdos rausta man veidas
nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,
nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

III

Visa tai mus užgriuvo,
nors tavęs mes neužmiršome
nei buvome neištikimi tavo Sandorai.
Mūsų širdis nenusigręžė
nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavojo kelio,
nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje
ir apgaubei mirtina tamsa.

Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą
ar tiesę rankas į svetimą dievą,
argi Dievas būtų to neatskleidęs?
Juk jis žino širdies paslaptis!
Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,
su mumis elgiamasi,
kaip su pjovimui skirtomis avimis.

Atsibusk! VIEŠPATIE, kodėl miegi?
Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!
Kam gi slepi savo veidą?
Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir
priespaudą?
Juk mes gulime kniūbsti dulkėse
ir nebegalime pakilti nuo žemės.
Stokis, ateik mums padėti,
atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!

Karalaičio vestuvės

Chorvedžiui.
“Lelijų” melodija. Koraho sūnų. Poema. Meilės giesmė.

Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, –
kai dedu šias eiles karaliui,
mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna.

Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu,
tavo kalba sklidina malonės.
Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą!
Galiūne, sekis kalaviją prie juosmens
savo garbėje ir didybėje!

Savo didybėje žygiuok pergalingai
ginti tiesos ir teisumo.
Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų!
Aštrios tavo strėlės, –
perveria karaliaus priešų širdį, –
tautos puola tau prie kojų.
Tau Dievo duota karalystė
tvers per amžių amžius,
tavo karališkasis skeptras
yra teisingumo skeptras.
Tu brangini, kas teisu,
ir nekenti, kas nedora.
Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave
džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus.
Drabužiai tavo kvepia mira, alaviju ir kasija.
Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų
stygų garsai tave linksmina.
Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių,
tavo sosto dešinėje stovi karalienė,
papuošta auksu Ofyro.

III

Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk –
užmiršk savo tautą ir tėvo namus.
Karalius trokš tavo grožio,
nes jis yra tavo viešpats, –
jam tad turi paklusti.
Tyro žmonės neša tau dovanas,
šalies turtuoliai stengsis tau įtikti
visokiais turtais.

Karalaitė yra rūmuose – kokia ji graži!
Jos apdaras aukso siūlais siuvinėtas.
Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi
ji vedama pas karalių;
pamergės – jos draugių palyda –
atvedamos prie tavęs.
Aidint džiūgavimams ir krykštavimams,
įeina į karaliaus rūmus.

Tau tėvus atstos tavo sūnūs, –
padarysi juos didžiūnais visoje žemėje.
Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, –
užtat tautos girs tave per amžių amžius.

Dievas su mumis

Chorvedžiui.
Koraho sūnų. “Mergelių” melodija. Giesmė.

Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė,
visad arti pagalba varguose.
Todėl nebijome, nors ir žemė sverdėtų,
nors kalnai griūtų į jūrų gelmę;
net jei jų vandenys šėltų ir putotų,
kalnai drebėtų nuo jų šėlimo. {Sela}

Upės srovės linksmina Dievo miestą,
Aukščiausiojo šventą buveinę.
Dievas yra jame, jis nebus sunaikintas, –
rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.
Siautėja tautos, griūva karalystės, –
dundant jo griausmui, apmiršta žemė.

Su mumis Galybių VIEŠPATS,
Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!

III

Ateikite ir pamatykite, ką VIEŠPATS padarė,
pasižiūrėkite į jo nuostabius darbus žemėje.
Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sutrupina.
ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta.
“Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas!
Iškilus tautose, iškilus žemėje”.

Su mumis Galybių VIEŠPATS,
Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė! {Sela}

Dievas – Visatos Valdovas

Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Psalmė.

Plokite iš džiaugsmo, visos tautos!
Šlovinkite Dievą džiaugsmo valiavimais!
Juk VIEŠPATS, Aukščiausiasis, šiurpą pagarbų kelia,
didis visos žemės karalius.
Tautas mums pavaldžias jis padarė,
gentis padėjo mums po kojų.
Paveldą mums jis išrinko, –
pasididžiavimą savo tautos, kurią jis myli. {Sela}

Dievas žengia, lydimas džiaugsmo šauksmų,
VIEŠPATS, lydimas ragų gaudesio.
Giedokite šlovės giesmes Dievui,
giedokite šlovės giesmes!
Giedokite šlovės giesmes mūsų Karaliui,
giedokite šlovės giesmes!

III

Juk Dievas yra visos žemės karalius, –
giedokite jam šlovės himną!
Dievas viešpatauja visoms tautoms;
Dievas sėdi savo šventajame soste.
Tautų didžiūnai renkasi
su tauta Dievo, kurį Abraomas garbino.
Juk žemės skydai priklauso Dievui, –
jis yra didžiai iškilus.

Jeruzalė – Dievo miestas

Giesmė. Psalmė. Koraho sūnų.

VIEŠPATS yra didis
ir labai vertas šlovės mūsų Dievo mieste.
Jo šventasis kalnas,
aukštas ir gražus, yra visos žemės džiaugsmas,
Ziono kalnas, Zafono viršūnė,
didžiojo karaliaus miestas.
Dievas parodė, kad saugu su juo
miesto tvirtovėse.

Juk štai karaliai sutelkė jėgas,
drauge atžygiavo pulti.
Vos tik jį pamatę, jie apstulbo;
klaiko apimti, jie metėsi bėgti.
Ten juos pagavo drebulys
lyg gimdančios moters skausmas,
lyg Taršišo laivai būtų buvę
ryčio audros skandinami.

III

Ką esame girdėję, tą pamatėme
Galybių VIEŠPATIES mieste – mūsų Dievo mieste,
kurį Dievas padaro amžinai saugų. {Sela}
Dieve, mes garbiname tavo ištikimą meilę
tavo Šventykloje.
Tavo garsas, Dieve,
lygiai kaip ir tavo šlovė, siekia žemės pakraščius.
Tavoji dešinė laiko teisumą!
Tesilinksmina Ziono kalnas,
tedžiūgauja Judo miestai, nes teisingai teisi.

Apeik aplink Zioną, apsuk ratą;
suskaičiuok jo bokštus.
Atkreipk akį į jo pylimus,
pereik per jo tvirtoves,
kad galėtumei pasakyti būsimai kartai:
“Šis Dievas yra mūsų Dievas per amžių amžius.
Jis ves mus amžinai”.

Turtais pasitikėti neišmintinga

Chorvedžiui.
Koraho sūnų. Psalmė.

Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu!
Klausykitės, visi pasaulio gyventojai –
didžiūnai ir prastuoliai,
turtuoliai ir vargšai!
Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi,
mano širdies kalba kupina įžvalgos.
Telksiuos į išminties posakį
ir, skambindamas arfa, aiškinsiu jo mįslę.

Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis,
kai mane apninka nedori priešai –
žmonės, kurie pasikliauja savo turtais
ir didžiuojasi savo lobių gausumu.
Ai, joks žmogus negali savęs atpirkti
ar mokėti Dievui savo išpirką.
Žmogaus gyvasties kaina per brangi, –
ką jis galėtų mokėti, niekad nebūtų gana,
kad sulaikytų jį nuo Duobės
ir leistų jam amžinai gyventi.
Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji,
lygiai kaip kvaili ir nemokšos,
palikdami kitiems savo turtus.
Jų kapas yra jų amžini namai,
jų buveinė per kartų kartas,
nors jie praminė savo vardu šalis.
Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, –
jis panašus į nugaištančius gyvulius.

Toks kelias tų, kurie yra išpuikę,
galas tų, kurie patenkinti savo turtais. {Sela}
Tarsi avys jie gūža į Šeolą,
mirtis bus jų piemuo.
Dorieji viešpataus jiems aušrai švintant,
ištirps jų išdidumas bemat.
Šešėlių pasaulis taps jų namais.
Betgi mano gyvastį Dievas atpirks
iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti. {Sela}

III

Nesijaudink, jei kas turtėja,
jei jo turtai auga.
Juk su savimi pasiimt negalės nieko, kai mirs,
jo turtai neis kartu su juo į kapą.
Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas,
nors ir giriamas būtų, nes yra sėkmingas,
tačiau jis turi dėtis į būrį savo protėvių,
kurie daugiau niekad neberegės šviesos.
Mirtingasis nesupranta didybės, –
panašus jis į nugaištančius gyvulius.

Dievui maloni auka

Asafo psalmė.

I
Dievas, VIEŠPATS Dievas, kalba,
sušaukia visą žemę nuo Rytų lig Vakarų.
Iš Ziono, grožio viršūnės,
Dievas švyti.
Mūsų Dievas ateina, bet ne tyliai, –
pirma jo – ryjanti ugnis,
aplink jį – nuožmi audra.
Jis pasišaukia dangų ir žemę
savo tautos teismui.
“Atveskite man ištikimuosius,
kurie, atnašaudami auką, sudarė sandorą su manimi!”
Tada dangus skelbia jo teisumą,
nes pats Dievas yra teisėjas.

“Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,
Izraeli, aš kaltinsiu tave.
Aš esu Dievas, tavo Dievas.
Peikiu jus ne dėl jūsų aukų,
nes jūsų deginamąsias aukas visuomet matau.
Neimu iš jūsų ūkio jokio jaučio
ar ožių iš jūsų gardų.
Juk man priklauso visi gyvūnai miške,
galvijai ant tūkstančio kalvų.
Žinau visus laukinius paukščius,
visa, kas laukuose juda, yra mano.
Jei būčiau alkanas, tau nesiskųsčiau,
nes mano yra pasaulis ir visa, kas jame.
Argi aš valgau jaučių mėsą,
ar geriu ožių kraują?
Atnašauk Dievui padėkos auką
ir tesėk savo įžadus Aukščiausiajam.
Šaukis manęs vargo dieną, –
tave išgelbėsiu, ir tu mane šlovinsi”.

III

Bet nedorėliui Dievas sako:
“Kokią teisę turi kartoti mano įstatus
ir kalbėti apie mano sandorą?
Juk nekenti mano auklėjimo
ir atmeti mano įsakus.
Vagį pamatęs, tampi jo bendru
ir bičiuliaujies su tais, kurie svetimauja.
Savo burnai davei valią piktam,
tavo liežuvis skleidžia apgaulę.
Sėdi ir apkalbi savo brolį,
šmeiži savo motinos vaiką.
Visa tai padarei, ir aš nieko nesakiau, –
tu manei, kad aš esu kaip tu.
Nūn tad tave peikiu ir apkaltinu”.

“Susipraskite tad jūs, kurie užmirštate Dievą,
kitaip jus suplėšysiu,
ir nebus kas jus išgelbėtų.
Kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia,
ir tam, kuris taiso savo kelią,
aš parodysiu Dievo išganymą”.

Atgailos malda

Chorvedžiui. Dovydo psalmė.
Atėjus pas jį pranašui Natanui po jo nuodėmės su Batšeba.

Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo,
iš savo begalinio gailestingumo
sunaikink mano maištingus darbus.
Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę,
nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!

Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu,
ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis.
Tau nusidėjau – tiktai tau –
ir padariau, kas pikta tavo akyse.
Esi tad teisus, kai mane kaltini,
ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki.
Štai esu gimęs su kalte,
ir mano motina mane pradėjo su nuodėme.
Štai tu trokšti tiesos ir nuoširdumo, –
todėl mokyk mane išminties ligi širdies gelmių.

Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus,
Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą.
Leisk man išgirsti džiaugsmo ir linksmybės žinią, –
kaulai, kuriuos išvarginai, tepradžiunga.
Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių
ir panaikink visas mano kaltes.

III

Sukurk man tyrą širdį, Dieve,
ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.
Nevaryk manęs nuo savo Artumo,
nenuimk nuo manęs savo dvasios šventosios.
Leisk man vėl džiaugtis tavo išganymu,
tepalaiko mane nori dvasia.

Mokysiu nedorėlius tavo kelių,
ir nusidėjėliai sugrįš pas tave.
Išlaisvink mane iš kraujo kaltės, Dieve, –
tu esi mano išganymo Dievas, –
tuomet mano liežuvis mėgausis tavo teisumu.
Viešpatie, praverk mano lūpas,
ir mano burna skelbs tavo šlovę.
Juk aukomis tu nesigėri, –
jei atnašaučiau deginamąją auką, jos nepriimtum.
Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, –
tu, Dieve, nepaniekinsi širdies,
sugrudusios ir atgailaujančios.

Būk dosnus Zionui iš savo gerumo, –
tebūna atstatytos Jeruzalės sienos.
Tada tau patiks teisios aukos, –
deginamosios atnašos ir deginamosios aukos, –
tada jaučiai bus atnašaujami ant tavo aukuro.

Dievo teismas ir malonė

Chorvedžiui. Dovydo poema.
Kai Doegas Edomietis atėjo ir pranešė Sauliui: “Dovydas buvo atėjęs į Ahimelecho namus”.

Kodėl didžiuojies, negarbingas galiūne,
savo darbu nedoru?
Ištikima Dievo meilė yra amžina!
Tavo liežuvis lyg aštrus skustuvas, klastos meistre!
Tu labiau mėgsti pikta, negu gera,
meluoti, negu tiesą sakyti. {Sela}
Tu mėgsti visa, kas neša žūtį, –
tu, klastingasis liežuvi!

Bet pats Dievas pražudys tave amžinai;
jis parblokš tave ir ištrauks iš tavo palapinės,
išraus tave iš gyvųjų šalies.

III

Teisieji, tai matydami,
bus apimti pagarbios baimės,
jie juoksis, sakydami:
“Pasižiūrėkite į žmogų,
kuris neieškojo užuovėjos pas Dievą,
bet pasitikėjo savo didžiais turtais
ir rėmėsi nedorais darbais!”
Bet aš esu lyg vešlus alyvmedis,
augantis Dievo Namuose.
Aš pasitikiu ištikima Dievo meile
per amžių amžius.
Tau dėkosiu amžinai už visa,
ką tu padarei.
Ištikimųjų akivaizdoje skelbsiu tavo vardą,
nes jis yra geras.

Dejonė dėl dorovinio sugedimo

Chorvedžiui.
“Mahalat{o}” melodija. Dovydo poema.

Kvailys sau širdyje sako: “Dievo nėra!”
Tokie yra sugedę, jie šlykščiai elgiasi;
nėra nė vieno, kuris gera darytų.
Dievas žvelgia iš dangaus į žmoniją,
žiūrėdamas, ar yra kas protingas
ir ieškantis Dievo.
Visi yra atsimetę, visi panašiai sugedę;
nėra nė vieno, kuris darytų gera, –
net nė vienui vieno.

“Argi nežino to nedorėliai?
Jie ryja mano tautą, –
ji yra jų ryjama duona, –
ir Dievo niekad nesišaukia”.
Ten jie bus apimti klaiko –
tokio, kokio dar nėra buvę, –
nes Dievas išmėtys jus apgulusiųjų kaulus.
Jie bus nugalėti, nes Dievas juos atmetė.

III

Ak, kad ateitų iš Ziono išganymas Izraeliui!
Kai Dievas parves į namus savo tautą,
Jokūbas džiūgaus – Izraelis bus laimingas.

Malda prašant užuovėjos pavojuje

Chorvedžiui. Styginiams. Dovydo poema, kai zifitai, nuėję pas Saulių, pranešė: “Dovydas slapstosi pas mus”.

Gelbėk mane savo vardu, Dieve,
apgink mane savo galybe!
Išgirsk, Dieve, mano maldą,
klausykis mano žodžių!
Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane,
nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties, –
žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso. {Sela}

Štai Dievas yra mano pagalba,
Viešpats gina mano gyvastį!
Jis atmokės piktu budriems mano priešams, –
būdamas ištikimas, sunaikink juos!
Tada atnašausiu tau savanorišką auką,
šlovinsiu tavo vardą, VIEŠPATIE, nes tu geras.
Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių
ir mačiau savo priešų žūtį.

Malda žmogaus, kurį išdavė bičiulis

Chorvedžiui.
Styginiams. Dovydo poema.

Išgirsk mano maldą, Dieve,
nesislėpk nuo mano maldavimo!
Klausykis manęs ir atsakyk, –
blaškausi, išseko man jėgos.
Šiurpas ima nuo priešo riksmų,
nuo nedorėlių šauksmų.
Jie neša man pikta,
įnirtingai mane puldinėja.
Dreba man širdis krūtinėje;
mirties baimė slegia mane.
Baimė ir šiurpas mane purto;
esu klaiko parblokštas.
“O, kad turėčiau balandžio sparnus, –
sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!
Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau;
apsigyvenčiau tyruose. {Sela}
Skubėčiau rasti sau užuovėją
nuo žvarbaus vėjo ir audros”.

Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją,
nes matau mieste smurtą ir maištus.
Dieną ir naktį jie sėlina jo sienomis,
jame klesti piktumas ir priespauda.
Žūtis jame;
sukčiavimas ir apgaulė
niekad neišnyksta iš turgavietės.

Ne priešas mane užgaulioja –
tuomet galėčiau pakęsti;
ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi –
tuomet galėčiau nuo jo pasislėpti.
Bet esi tu, mano bendras,
mano bičiulis, mano artimas draugas!
Tu, kurio draugyste mėgavausi,
mes drauge ėjome į Dievo Namus!

III

Teužklumpa juos mirtis,
težengia jie gyvi į Šeolą!
Juk kur jie gyvena, ten piktybės.
Bet aš šauksiuosi Dievo,
ir VIEŠPATS mane išgelbės.
Vakare, auštant ir vidudienį,
skųsiuosi ir vaitosiu, –
jis išgirs mano balsą.
Parves mane sveiką iš mūšių,
kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.
Dievas, amžinai viešpataujantis,
išklausys mane ir nugalės juos, {Sela}
nes jie atsisako taisytis ir Dievo nebijo.

Mano bičiulis užpuolė savo sąjungininką;
sulaužė savo sandorą.
Jo kalba buvo lipšnesnė už sviestą,
bet neapykanta jo širdyje;
jo žodžiai buvo švelnūs kaip aliejus,
bet kirto lyg aštrūs kalavijai.
Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI,
ir tave jis palaikys, –
teisiajam palūžti jis niekad neleidžia.
Nes tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią Duobę –
tuos žmogžudžius ir apgavikus,
nė neįpusėjusius savo amžiaus –
aš pasitikiu tavimi.

Pasitikėjimo malda

Chorvedžiui.
“Balandis ant tolimų ąžuolų” melodija. Dovydo poema, filistinams Gate jį suėmus.

Būk man gailestingas, Dieve,
nes žmonės mane mindžioja,
visą laiką jie mane vargina.
Mano priešai puola mane visą dieną, –
daug yra mane puolančių, Aukščiausiasis.
Kai apima baimė, tavimi pasitikiu.
Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?

Visą laiką jie stengiasi pakenkti mano užmojams;
visos jų mintys – man ką pikta padaryti.
Sąmokslauja, iš pasalų tyko, mano žingsnius seka,
norėdami mane nužudyti.
Atmokėk jiems, Dieve, už jų nusikaltimą;
pažabok tuos žmones, Dieve.
Tu sužymėjai mano klajones;
supilk mano ašaras į savo ąsotį!
Argi jos nėra sužymėtos tavo knygoje?
Tuomet mano priešai trauksis,
kai tik tavęs šauksiuos;
nūn žinau, kad Dievas užstoja mane.
Pasitikiu Dievu, kurio pažadą šlovinu,
VIEŠPAČIU, kurio žodį garbinu,
Dievu pasitikiu; aš nebijau;
ką gali mirtingasis man padaryti?

III

Dieve, turiu padaryti, ką esu tau pažadėjęs;
aukosiu tau padėkos atnašas.
Juk išgelbėjai mane nuo mirties,
mano kojas nuo suklupimo.
Vaikščioju tad Artume Dievo –
šviesoje, kuri šviečia gyviesiems.

Malda prašant pagalbos

Chorvedžiui.
“Nesunaikink” melodija. Dovydo poema, kai pabėgo nuo Sauliaus į olą.

Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs,
nes pas tave ieškau prieglobsčio.
Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos,
kol praeis šėlstančios audros.
Šaukiuosi Dievo, Aukščiausiojo, –
Dievo, kuris manimi rūpinasi.
Tesiunčia pagalbą iš dangaus ir mane teišgelbsti;
tesugėdina tuos, kurie mane mindo;
teatsiunčia Dievas savo gerumą ir ištikimybę.
Guliu kniūbsčia tarp priešų lyg ryjančių liūtų, –
jų dantys yra ietys ir strėlės,
o jų liežuviai aštrūs kalavijai.

Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visai žemei!

Jie paspendė pinkles mano kojoms,
norėdami mane pagauti;
man jie iškasė duobę, bet patys į ją įkrito. {Sela}
Ištikima mano širdis, Dieve;
mano širdis ištikima;
giedosiu ir tave šlovinsiu!
Pabusk tad, mano siela!
Pabuskite, lyra ir arfa!
Pažadinsiu aušrą.
Tau dėkosiu tautose, Viešpatie,
giedosiu tau šlovės giesmę tarp pagonių.
Juk tavo gerumas didis kaip dangus,
o ištikimybė siekia debesis.

Parodyk savo didybę aukštai danguje, Dieve,
ir savo šlovę visoje žemėje!

Dievas , teisus Teisėjas

Chorvedžiui.
“Nesunaikink” melodija. Dovydo poema.

Argi iš tikrųjų, galingieji,
jūs nusprendžiate, kas teisu?
Argi sąžiningai teisiate žmones?
Ne! Širdyje sumanote tai, kas nedora,
rankomis dalijate smurtą žemėje.
Nedorėliai neištikimi nuo pat kūdikystės,
nuo gimimo dienos klysta iš kelio ir meluoja.
Jų nuodai kaip nuodai gyvačių –
kurčios, ausis užsikimšusios angies,
kuri nebegirdi kerėtojų balso
ar įgudusio gyvačių žavėtojo kerų.

Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje;
VIEŠPATIE, išrauk liūtams iltis!
Teišnyksta jie lyg nusenkantis vanduo;
įtempus jiems lanką, teatbunka jų strėlės.
Tebūna jie lyg sraigė, supliūkštanti purve;
lyg negyvas gimęs, saulės niekad nematęs kūdikis.
Nelauktai, lyg erškėčių krūmą ar usnis,
tenusiaubia juos viesulas.
Teisieji džiaugsis, matydami pelnytą bausmę;
jie mazgosis kojas nedorėlių krauju.
Žmonės sakys: “Tat yra atlygis teisiesiems;
iš tikrųjų yra Dievas, kuris teisia žemę!”

Malda prašant apsaugoti nuo užpuolikų

Chorvedžiui.
“Nesunaikink” melodija. Dovydo poema, kai Saulius pasiuntė vyrų prie jo namų tykoti ir jį nužudyti.

Išgelbėk mane nuo mano priešų, o Dieve,
apsaugok mane nuo užpuolikų!
Išgelbėk mane nuo tų nedorėlių,
išvaduok mane nuo tų žmogžudžių!
Štai! Jie mano gyvasties tyko;
nuožmūs žmonės prieš mane būriuojasi.
Ne dėl kokio mano nusikaltimo
ar kokios mano nuodėmės, VIEŠPATIE,
ne dėl kokios mano kaltės
jie skuba į savo vietas.
Pabusk, ateik man padėti, pasižiūrėk!
VIEŠPATIE Galybių Dieve,
tu esi Izraelio Dievas.
Pakilk pašaukti atsiskaityti visas tautas,
nepasigailėk nė vieno iš pasalūnų. {Sela}
Kas vakarą jie sugrįžta, urgzdami lyg šunys,
ir vogčiomis sliūkina po miestą.
Štai! Jie kliedi savo burnomis,
burblendami lūpomis,
tačiau mano, kad niekas jų negirdi.
Bet tu, VIEŠPATIE, juokiesi iš jų;
tu išjuoki visus pagonis.
O mano Stiprybe, tavęs laukiu,
nes tu, Dieve, esi mano tvirtovė.

Dievas, kuris myli mane, ateis man padėti;
Dievas parodys man nugalėtus priešus.
Neišnaikink jų,
kad mano tauta neužmirštų pergalės tavo;
išblaškyk juos savo jėga ir nugalėk,
Viešpatie, mūsų skyde!
Nuodėmė yra jų lūpose,
visi jų žodžiai nuodėmingi;
tebūna jie pagauti savo pačių puikybės!
Kadangi jie keikiasi ir meluoja,
sunaikink juos įniršęs, –
sunaikink juos visiškai, –
jog būtų žinoma iki pat žemės pakraščių,
kad Dievas viešpatauja Jokūbui. {Sela}
Kas vakarą jie sugrįžta, urgzdami lyg šunys,
ir vogčiomis sliūkina po miestą.
Jie klajoja, ieškodami maisto,
ir inkščia, jei negauna iki soties.
O aš giedosiu apie tavo jėgą;
kas rytą garsiai giedosiu apie tavo gerumą.
Juk tu buvai mano tvirtovė,
užuovėja pavojaus metu.
O mano Stiprybe, giedosiu tau šlovės giesmes,
nes tu esi man tvirtovė – Dievas,
kuris mane ištikimai myli.

Prašymas išgelbėti

Chorvedžiui.
“Liudijimo lelija” melodija. Dovydo poema. Pamokymui.
Kai jis kovojo su Aram-Naharajimais ir Aram-Zoba, o Joabas sugrįžo ir nugalėjo Edomą – dvylika tūkstančių vyrų – Druskos slėnyje.

Dieve, tu mus atmetei, mūsų gretas suardei;
supykai ant mūsų – nūn sutelk mus!
Supurtei žemę, ir ji subiro;
užtaisyk jos plyšius, nes ji griūva.

Pagirdei savo tautą karčiu gėrimu,
davei mums gerti svaiginančio vyno.
Visiems, tavęs pagarbiai bijantiems,
iškelk ženklą, prie kurio telktis, kad nepralaimėtum. {Sela}
Duok pergalę savo dešine, išklausyk mūsų maldą,
kad būtų išgelbėti tavo mylimieji.

Dievas pažadėjo savo šventovėje:
“Džiaugdamasis pergale, padalysiu Šechemą
ir atmatuosiu Sukotų slėnį savo tautai.
Man priklauso Gileadas, taip pat ir Manasas;
Efraimas yra mano šalmas, Judas man skeptras.
Moabą naudosiu kaip praustuvę,
ant Edomo mesiu savo apavą;
Filistijoje aidės mano pergalės šauksmas”.

III

Kas atves mane į įtvirtintąjį miestą?
Kas ves mane į Edomą?
Argi neatmetei mūsų, Dieve?
Su mūsų kariuomene, Dieve, tu nebežygiuoji!
Suteik mums pagalbą prieš mūsų priešus,
nes žmonių pagalba bejėgė.
Su Dievu savo pusėje būsime narsūs, –
jis sutryps mūsų priešus.

Tremtinio malda

Chorvedžiui.
Styginiams. Dovydo.

O Dieve, išgirsk mano šauksmą,
klausykis mano maldos!
Iš žemės pakraščio šaukiuosi tavęs;
mano širdžiai alpstant,
tu užkeli mane ant uolos, aukštesnės už mane.
Juk tu esi mano apsauga,
stiprus bokštas gintis nuo priešo.
Leisk man gyventi amžinai tavo palapinėje,
rasti prieglaudą tavo sparnų užuovėjoje! {Sela}

O Dieve, iš tikrųjų tu išgirdai mano įžadus, –
suteik man paveldą tų,
kurie pagarbiai bijo tavo vardo.
Pridėk dienų prie karaliaus gyvenimo, –
tetveria jo metai per kartų kartas.
Tesėdi jis soste Dievo Artume,
tesaugo jį meilė ir ištikimybė.
Amžinai giesmėmis šlovinsiu tavo vardą,
kiekvieną dieną vykdysiu savo įžadus.

Pasitikėjimas Dievu

Chorvedžiui.
Pagal Jedutūną. Dovydo psalmė.

Tikrai mano siela ramiai laukia Dievo,
iš jo ateina man išgelbėjimas.
Tik jis yra mano uola ir mano išganymas –
mano užuovėja; niekad nedrebėsiu.
Kaip ilgai jūs visi puldinėsite žmogų,
norėdami jį sutriuškinti,
lyg jis būtų pašlijusi siena ar griūvanti tvora?
Tikrai jie sąmokslauja, taikydamiesi išstumti jį
iš jo aukštos vietos.
Jie mėgaujasi melais, –
burna laimina, bet širdimi keikia. {Sela}

Tikrai ramiai lauk Dievo, mano siela,
nes iš jo ateina man viltis.
Tik jis yra mano uola ir mano išganymas –
mano užuovėja; niekad nedrebėsiu.
Dievas mano išgelbėjimas ir garbė;
mano stiprybės uola;
mano užuovėja yra Dieve.

Pasitikėk juo visados, o manoji tauta!
Išliekite savo širdį jo Artume, –
jis yra mūsų užuovėja! {Sela}

III

Žmonės yra tik rūkas,
mirtingieji – tik regimybė.
Visi sudėti ant svarstyklių,
jie tesvertų mažiau už rūką.
Nepasitikėkite smurtu,
nesudėkite tuščių vilčių į plėšikavimą!
Net jeigu turtai ir didėtų,
neprisiriškite širdimi prie jų.
Kartą Dievas kalbėjo, dusyk girdėjau:
kad galybė yra Dievo,
kad ištikima meilė yra tavo, o Viešpatie.
Juk tu atlygini kiekvienam pagal jo darbus.

Dievo ilgesys

Dovydo psalmė.
Jam esant Judo dykumoje.

Dieve, tu esi mano Dievas,
tavęs aš ieškau, –
mano gyvastis tavęs ilgisi,
mano kūnas tavęs trokšta, –
kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė.
Leisk man pažvelgti į tave šventovėje;
leisk man pamatyti tavo galybę ir garbę!
Tavo ištikima meilė yra man brangesnė už gyvastį,
mano lūpos skelbia tavo šlovę.

Šlovinsiu tave, kol gyvensiu;
tiesiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo.
Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių,
džiaugsmingai giedosiu šlovės giesmes.
Gulėdamas guolyje, tave menu,
per kiaurą naktį mąstau,
kad tu esi mano pagalba,
ir tavo sparnų ūksmėje krykštauju iš džiaugsmo.
Glaudžiuosi prie tavęs,
tavo dešinė mane palaiko.

III

O tie, kurie stengiasi mane pražudyti,
težengia į žemės gelmes.
Tegu juos kalavijas sudoroja;
tebūna jie šakalų grobiu.
Bet karalius džiaugsis Dievu;
visi, kurie Dievu prisiekia, džiūgaus,
nes melagių lūpos bus užčiauptos.

Prašymas apginti

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;
saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.
Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,
nuo pikta darančių minios.
Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,
taiko lyg strėles karčius savo žodžius,
iš pasalų svaidydami į nekaltą žmogų, –
staiga į jį paleidžia, nieko nebijodami.
Jie drąsinasi savo kėslais,
susimoko, kur paspęsti spąstus,
tardami sau: “Kas gali mus pamatyti?”
Jie sumano nedorą kėslą
ir slepia tą savo sumanytą niekšybę;
žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė.

Bet Dievas meta į juos savo strėles,
staiga jie sužeidžiami.
Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;
kas tai pamato, kraipo galvas.
Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;
jie skelbs, ką Dievas padarė,
ir apmąstys visus jo darbus.
Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE
ir ras jame užuovėją, –
visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.

Padėka už palaimą

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė. Giesmė.

Pridera tau, Dieve, šlovės giesmė Zione;
įžadai, tau duoti, bus išlaikyti,
nes tu išklausai maldas.
Žmonės iš visur ateis pas tave
su savo nuodėmėmis.
Mūsų kaltės mus palaužia, bet tu jas atleidi.
Laimingas žmogus, kurį tu išsirenki ir patrauki
gyventi savo kiemuose!
Sotinsimės tavo Namų palaima,
šventu tavo Šventyklos grožiu.

Atsakai mums, Dieve, mūsų Gelbėtojau,
pagarbią baimę keliančių darbų pergale.
Į tave viltis deda visi žemės pakraščiai
ir tolimosios jūros!
Pastatei kalnus į vietą savo jėga –
tu, kuris esi apsisiautęs galybe.
Tu nutildai jūrų šėlsmą –
audringas bangas ir sąmyšį tautų.
Tavo nuostabūs ženklai kelia
žemės pakraščių gyventojams pagarbią baimę;
tavo darbai neša
saulėtekio ir saulėlydžio šalims džiaugsmo šūksmus.

III

Tu žemę lankai ir palaistai,
padarai ją derlią ir turtingą.
Tavo upė, Dieve, yra pilna vandens,
žemė gali auginti pasėlius.
Juk tam ją parengi!
Gausiai palaistai jos vagas,
sutrupini jos grumstus,
suminkštini ją lietaus būriais,
laimini augantį jos javą.
Apvainikuoji metus savo gerumo derliumi;
tavo vežimų provėžos varva aliejumi;
tyrų ganyklos jo sklidinos,
ir kalvos gaubiasi džiūgavimu.
Pievose avių knibždynas,
slėniai – kviečių jūra, –
dainuojama ir giedama iš džiaugsmo.

Maldos ir padėkos giesmė

Chorvedžiui.
Psalmė. Giesmė.

Šlovinkite Dievą džiaugsmo šauksmais, visa žeme,
giedokite šlovės giesmę jo vardui,
teikite jam iškilmingą garbę!
Kartokite Dievui: “Kokie nuostabūs tavo darbai!
Tavo jėga tokia didi,
kad tavo priešai gūžiasi prieš tave!
Tegarbina tave visa žemė,
tegieda tau šlovės giesmę, –
tegieda šlovės giesmę tavo vardui!” {Sela}

Ateikite ir pamatykite, ką Dievas padarė, –
savo darbais jis kelia pagarbią žmonių baimę.
Jūrą jis pavertė sausuma,
per upę mūsų protėviai perėjo pėsti.
Ten mes džiūgavom jam –
jis amžinai viešpatauja savo galybe,
jo akys stebi tautas –
tenesididžiuoja maištininkai. {Sela}
Tautos, garbinkite mūsų Dievą,
teskamba jo šlovės garsai.
Mums jis suteikė gyvenimą
ir neleido mūsų kojoms suklupti.
Juk, Dieve, tu mus išbandei!
Ištyrei mus, kaip ištiriamas ugnimi sidabras;
tu leidai mums įpult į pinkles,
mums ant pečių uždėjai sunkią naštą.
Tu leidai, kad žmonės jotų mums ant sprando, –
perėjome per ugnį ir vandenį, –
bet tu išvedei mus į saugią vietą.

Įeinu į tavo Namus nešdamas deginamąsias aukas,
vykdau tau padarytus įžadus, –
įžadus, kuriuos ištarė mano lūpos
ir tau davė, kai buvau nelaimėje.
Deginamosioms aukoms atnašauju tau peniukšlius
drauge su degančių avinų dūmais;
aukoju jaučius ir ožius. {Sela}
Ateikite ir klausykitės,
visi pagarbiai Dievo bijantieji,
kai skelbiu, ką jis man padarė.
Šaukiausi jo balsu,
šlovės giesmė buvo man ant liežuvio.
Jeigu būčiau turėjęs piktą mintį širdyje,
VIEŠPATS nebūtų klausęsis.
Bet Dievas išgirdo, –
jis klausėsi mano maldos balso.
Pagarbintas yra Dievas – tas,
kuris neatstūmė mano maldos
nei neatsakė man savo gerumo.

Pjūties malda

Chorvedžiui .
Styginiams. Psalmė. Giesmė.

Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus
ir tešviečia mums jo veidas, {Sela}
kad tavo kelias būtų žinomas žemėje,
visoms tautoms tavo išgelbėjimas.
Dieve, tegarbina tave tautos, –
visos tautos tave tešlovina!

Žmonės džiūgaus ir krykštaus iš džiaugsmo,
nes tu valdai tautas teisingai, –
žemėje tu vesi žmones. {Sela}
Dieve, tegarbina tave tautos, –
visos tautos tave tešlovina!

III

Teduoda žemė savo derlių;
telaimina mus Dievas, mūsų Dievas!
Telaimina mus Dievas,
tebijo pagarbiai jo visa žemė.

Viešpaties pergalės žygis

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė. Giesmė.

Dievui pakilus, pakrinka jo priešai;
tie, kurie jo nekenčia, bėga nuo jo
veido.
Kaip išblaškomi dūmai,
taip jie pradingsta;
kaip tirpsta vaškas prieš ugnį,
taip nedorėliai pražūva prieš Dievą.
Bet teisieji linksminasi;
jie džiūgauja Dievo Artume, –
jie laimingi ir krykštauja iš džiaugsmo.

Giedokite Dievui,
giedokite šlovės giesmes jo vardui;
aukštinkite tą, kuris joja ant debesų,
kurio vardas yra VIEŠPATS;
džiūgaukite jo Artume.
Našlaičių tėvas ir našlių gynėjas –
Dievas savo šventoje buveinėje.
Dievas duoda benamiams namus gyventi,
išlaisvina kalinius – gyvus ir sveikus;
vien maištingieji turi gyventi dykynėje.

III

Dieve, kai tu vedei savo tautą,
kai žygiavai per dykumą, {Sela}
žemė drebėjo, dangus lietumi prapliupo
Artume Dievo, Sinajaus Dievo,
Artume Dievo, Izraelio Dievo.
Siuntei gausų lietų, Dieve,
atgaivinai savo nualintą paveldą;
tavo šeima ten rado namus, –
iš savo gerumo, Dieve,
rūpiniesi vargstančiais.

VIEŠPATS ištarė žodį;
moterys – didis būrys – neša gerą žinią:
“Bėga, bėga kariuomenių karaliai!
Moterys namie dalijasi grobiu,
nors jos likosi tarp avidžių –
pasidabruotais sparnais balandžio,
geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis.
Ten Šadajui blaškant karalius,
krito sniegas ant Zalmono kalno”.

O didingasis kalne, Bašano kalne,
daugelio viršūnių kalne, Bašano kalne!
Daugelio viršūnių kalne,
kodėl žvairuoji į kalną,
kurį Dievas išsirinko savo buveine, –
kur VIEŠPATS gyvens amžinai?
Dievo kovos vežimų dusyk po dešimt tūkstančių –
tūkstančių tūkstančiai, –
VIEŠPATS žygiuoja iš Sinajaus į šventąją vietą.

Tu kopei į aukštąjį kalną,
vedeisi belaisvius su palyda,
priėmei dovanas iš žmonių –
net iš tų, kurie maištauja.
VIEŠPATS Dievas ten gyvens!

Tebūna pagarbintas Viešpats!
Kas dieną jis neša mūsų naštas,
Dievas – mūsų išganymas. {Sela}
Mūsų Dievas yra Dievas, kuris išgano;
jis yra VIEŠPATS, mūsų Viešpats,
kuris gelbsti mus nuo mirties.
Dievas sutrupins savo priešams galvas,
gauruotą pakaušį einančio savo kaltės keliais.
VIEŠPATS tarė: “Parvesiu juos iš Bašano,
parvesiu juos iš jūros gelmių,
kad tu galėtumei braidyti jų kraujyje
ir kad tavo šunys prisilaižytų jo iki soties”.

VII

Dieve, tavo pergalės eitynes visi mato,
Dievo, mano karaliaus, žygiavimą į savo šventovę.
Giesmininkai priekyje, muzikantai gale,
tarp jų merginos muša būgnelius su žvangučiais.
“Susirinkę į sueigą, garbinkite Dievą – VIEŠPATĮ jūs,
kurie esate iš Izraelio šaltinio!”
Antai Benjamino žmonės, mažiausiasis klanas, juos veda;
Judo didžiūnai savo būryje,
Zebuluno vadai, Naftalio didikai.

VIII

Siųsk, Dieve, savo jėgą, –
jėgą, Dieve, kurią parodei dėl mūsų
iš savo Šventyklos Jeruzalėje,
kur karaliai neša tau dovanas.
Drausk nendrių laukinį žvėrį, drausk tautas –
tą stiprių jaučių ir veršių bandą,
kol ateis gūždamiesi su sidabro luitais.
Išblaškyk tautas, kurios džiaugiasi karais!
Nešini duoklėmis ateis iš Egipto;
Kušas atskubės su dovanomis Dievui.

O, visų tautų žmonės, giedokite Dievui,
giedokite šlovės giesmę, Viešpačiui – {Sela}
tam, kuris joja dangaus skliautu,
sukurtu pasaulio pradžioje.
Štai griaudžia jo balsas – galingas balsas:
“Pripažinkite Dievo galybę!”
Jo didybė gaubia Izraelį;
jo jėgos sklidinas dangaus skliautas.
Pagarbią baimę kelia savo šventovėje Dievas –
Izraelio Dievas, –
jis teikia galybę ir jėgą tautai.
Žmonės, garbinkite Dievą!

Aimana

Chorvedžiui.
“Lelijų” melodija. Dovydo.

Gelbėk mane Dieve,
nes vandenys man kaklą siekia!
Klimpstu į dumbliną gelmę,
nėra kur koja atsiremti.
Patekau į gilius vandenis,
ir bangos mane skandina.
Pavargau bešaukdamas pagalbos,
man gerklė išdžiūvo.
Akis pražiūrėjau,
belaukdamas tavo pagalbos.
Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių,
kurie nekenčia manęs be priežasties.
Mano priešai melais mane juodina;
jie stiprūs ir nori mane užmušti.
Argi turiu grąžinti, ko nesu pavogęs?

Dieve, tu pažįsti mano kvailystę,
mano nuodėmės tau ne paslaptis.
Lai nebūna sugėdinti dėl manęs tie,
kurie pasitiki tavimi, VIEŠPATIE, Galybių Dieve;
tenebūna gėdos dėl manęs tiems,
kurie tave garbina, Izraelio Dieve!
Juk dėl tavęs kentėjau užgaulę,
ir gėda dengė mano veidą.
Tapau benamis savo giminėms,
svetimas savo motinos vaikams.
Juk uolumas tavo Namams dega manyje lyg ugnis
ir tau metami užgauliojimai krinta ant manęs.
Už tai, kad verkiau ir pasninkavau,
žmonės mane šmeižia.
Kad padariau ašutinę savo drabužiu,
jie iš manęs juokiasi.
Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas,
smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis.

III

Bet aš! Mano malda tau, VIEŠPATIE.
Suteik malonę, Dieve, išklausyk manęs,
žiūrėdamas savo didžio gerumo.
Savo ištikima pagalba
trauk mane iš liūno, kad
nenugrimzčiau,
gelbėk mane nuo priešų ir vandens gelmių.
Neleisk tvano bangoms manęs paskandinti;
neleisk gelmėms manęs praryti;
neleisk Duobei virš manęs užsiraukti.
Atsiliepk man, VIEŠPATIE,
nes gera tavo ištikima meilė;
atsigręžk į mane iš savo didžio gailestingumo.
Neslėpk veido nuo savo tarno;
kenčiu – skubėk man atsiliepti.
Prieik prie manęs, atpirk mane;
išvaduok mane nuo mano priešų!
Tu žinai mano užgaules, gėdą ir negarbę;
tau pažįstami visi mano priešai.
Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas;
laukiu užuojautos, bet nėr jokios,
ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų.
Į mano maistą jie deda nuodų,
troškuliui numalšinti man jie duoda acto.

Tebūna jų pačių stalas jiems spąstai,
net jų bendrams pinklės.
Teaptemsta jiems akys, kad nebegalėtų matyti;
tedreba nuolat jų strėnos.
Išliek ant jų savo pyktį, –
tepasiveja juos tavo degantis įniršis.
Tebūna nusiaubta jų stovykla,
neleisk niekam gyventi savo palapinėse.
Juk tą, kurį tu nubaudei, jie persekioja;
tam, kurį tu sužeidei, jie aitrina skausmą.
Krauk jiems kaltę ant kaltės, –
neduok jiems savo išganymo dalies.
Tebūna jie ištrinti iš gyvųjų knygos,
į teisiųjų sąrašą tenebūna įtraukti!

Bet aš esu nuskriaustas ir kenčiu;
pakelk mane, Dieve, ir gelbėk!
Šlovinsiu Dievo vardą giesme,
aukštinsiu jį ir dėkosiu.
Tai labiau patiks VIEŠPAČIUI negu galvijai,
negu raguoti jaučiai skeltanagiai.
Nuskriaustieji matys tai ir nudžiugs;
jūs, kurie ieškote Dievo, turėkite drąsos!
Juk vargšus girdi VIEŠPATS
ir neatstumia savųjų, esančių nelaisvėje.
Tešlovina jį dangus ir žemė,
jūros ir visa, kas jose gyva!

Tikrai Dievas išgelbės Zioną
ir atstatys Judo miestus.
Jo tarnai ten gyvens ir užvaldys kraštą;
jo tarnų vaikai jį paveldės
ir mylintys jo vardą ten gyvens.

Prašymas Dievo pagalbos

Chorvedžiui.
Dovydo. Atminimui.

Teikis mane gelbėti, Dieve!
VIEŠPATIE, skubėk man padėti!
Tebūna nugalėti ir tepakrinka,
kurie kėsinasi į mano gyvastį.
Tesitraukia ir tebūna sugėdinti,
kurie nori man pakenkti.
Tebūna apstulbinti dėl savo pralaimėjimo,
kurie sako: “Še tau! Še tau!”

Bet tedžiūgauja ir tesilinksmina tavyje visi,
kurie tavęs ieško!
Tekartoja nuolat: “Koks didis yra Dievas!”
kurie brangina tavo išgelbėjimą!
Esu vargšas ir beturtis, –
skubėk man padėti, Dieve!
Tu mano pagalba ir gelbėtojas, –
VIEŠPATIE, nedelsk!

Neatstumk manęs senatvėje

Tavyje, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos, –
neleisk man niekad nusivilti!
Kadangi esi teisus, ateik pagalbon ir išgelbėk;
atkreipk į mane savo ausį ir padėk man!
Būk mano užuovėjos uola,
stipri tvirtovė man išgelbėti,
nes tu esi mano uola ir tvirtovė.
Mano Dieve, išvaduok mane iš nedorėlio rankos,
iš neteisingo ir žiauraus žmogaus nagų.
Juk tu esi mano viltis, Viešpatie;
nuo pat jaunystės tavimi, VIEŠPATIE, pasitikiu.
Net dar negimęs, tau priklausiau;
mano motinos įsčiose tu buvai mano jėga.
Visada giedu tave šlovinančias giesmes.
Mano gyvenimas tapo daugeliui raiškus ženklas,
nes tu esi man stipri užuovėja.
Mano burna skelbia tavo šlovę,
visą dieną garbina tave.

Neatstumk manęs senatvėje;
mano jėgoms senkant, nepalik manęs.
Juk mano priešai kalba prieš mane,
tykodami mano gyvasties, tariasi.
Jie sako: “Vykitės ir pačiupkite jį,
nes nėra nė vieno, kuris jį gelbėtų!
Dievas jį apleido!”

Dieve, neatsitolink nuo manęs;
mano Dieve, skubėk man padėti!
Težūva mano užpuolikai nusivylę;
tesvilina panieka ir gėda tuos,
kurie trokšta mano pražūties!
O aš vilties niekad nenustosiu
ir nuolat didinsiu tavo šlovę.
Mano burna pasakos tavo teisius darbus,
visada kalbėsiu apie tavo išgelbėjimą,
nors ir nepajėgsiu apsakyti.
Ateisiu šlovindamas didžius Viešpaties DIEVO darbus;
minėsiu tavo gerumą – vien tavo.

III

Dieve, tu mokei mane nuo jaunystės,
ir iki nūdien skelbiu tavo nuostabius darbus.
Nepalik tad manęs, Dieve,
net žilos senatvės sulaukusio;
būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę
visoms būsimoms kartoms. Tavo jėga
ir teisumas, Dieve, siekia dangų.
Tu padarei didžių dalykų;
Dieve, kas gali tau prilygti?
Tu siuntei man daug vargų ir kančios,
bet mane vėl atgaivinsi,
iš žemės gelmių mane iškelsi.
Suteiksi man daugiau garbės,
mane ir vėl paguosi.
Ir aš šlovinsiu tave arfa
už tavo ištikimybę, mano Dieve,
skambinsiu tau šlovės giesmę lyra, Izraelio Šventasis.
Džiūgaus mano lūpos,
kai giedosiu šlovės giesmę tau,
ir visa mano gyvastis, kurią tu atpirkai.
Per visą dieną mano liežuvis
pasakos
apie tavo teisumą – kaip ieškojusieji mano žūties
buvo nugalėti ir sugėdinti.

Mesijo Karalystė

Saliamono.

Dieve, suteik karaliui savo teisingumo
ir teisumo karaliaus sūnui,
kad teistų tavo tautą teisingai
ir tavo skriaudžiamuosius teisiai.
Teteikia kalnai gerovę tautai,
tepatiria kalvos teisumo atlygį.
Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje,
tegelbsti beturčių vaikus
ir tesutramdo engėjus.

Tetveria jis taip ilgai kaip saulė
ir lyg mėnulis per kartų kartas.
Jis bus tartum lietus jaunam atolui,
lyg laistantys žemę lietaus gūsiai.
Jo dienomis žydės teisumas ir visuotinė taika,
kol nebeliks mėnulio.

III

Teviešpatauja jis nuo jūros lig jūros,
ir nuo Upės lig žemės pakraščių.
Dykumos klajokliai klūpės prieš jį,
o jo priešai laižys žemės dulkes.
Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę,
o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas.
Visi karaliai reikš jam pagarbą,
jam tarnaus visos tautos.

Juk jis gelbsti beturtį, kai jo šaukiasi,
ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda.
Jis rūpinasi vargšais ir beturčiais, –
gelbės beturčių gyvastį.
Atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto;
jo akyse brangus bus jų kraujas.

Tegyvuoja karalius!
Tebūna jam atiduotas Šebos auksas;
už jį turi būti visuomet meldžiamasi,
visą dieną reikia prašyti jam palaiminimo.
Tebūna kraštas pertekęs grūdų;
pasėliai tevilnija ant kalnų viršūnių;
tebūna krašto derlius lyg Libano;
žmonių teprisipildo miestai lyg laukai žolės.
Tebūna amžinas karaliaus vardas;
jo garsas tetveria ilgai, kaip saulė.
Tebūna juo palaiminti visi žmonės,
teskelbia jį laimingu visos tautos.
Garbinkite VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą!
Tik jis vienas daro nuostabius darbus.
Garbinkite jo šlovingą vardą per amžius!
Jo garbė pripildo visą pasaulį.
Taip tebūna! Taip tebūna!
Dovydo, Išajo sūnaus, maldos baigiasi.

C. TREČIOJI KNYGA

Dievas daro, kas teisu ir teisinga

Asafo psalmė.

Iš tikrųjų Dievas yra geras doriesiems –
tiems, kurių širdis tyra.
Betgi man beveik kojos buvo pradėjusios pintis,
mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti,
nes aš pavydėjau pagyrūnams,
matydamas jų gerovę, nors jie ir nedori.

Skausmo kęsti nedorėliams nereikia,
stiprus ir sveikas jų kūnas.
Mirtingųjų triūsas jų nevargina;
kaip kiti žmonės jie nesikamuoja.
Užtat išdidumas yra jų karoliai,
smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu.
Per akis užgriuvusius lašinius jie vos matyti gali;
jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis.
Šaiposi jie ir pikta kalba;
įžūliai grasina kitus engti.
Prieš dangų jie burnoja,
jų liežuvis žemėje įžūliai įsakinėja.
Užtat net {Dievo} tauta į juos gręžiasi
ir noromis tiki, ką jie sako.
Tada sakoma: “Kaip gali Dievas žinoti?”
ir “Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!”
Tokie tad yra nedorėliai,
nesukdami sau galvos jie kaupia turtus.

Argi ne veltui laikiau tyrą savo širdį
ir ploviau rankas parodydamas, kad esu nekaltas?
Juk diena iš dienos kenčiu vargą,
kas rytą tu mane nuplaki.
Jeigu būčiau taręs: “Kalbėsiu, kaip jie daro”, –
būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui.
Nors mėginau tai suprasti,
vis tiek man atrodė beviltiška užduotis,
kol neįėjau į Dievo šventovę, –
tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams.

III

Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito;
tu pastumi juos į žūtį.
Kaip staiga jie tampa nelaimingi!
Jie, klaiko apimti, visiškai išnyksta.
Kaip sapnas žmogui atsibudus, VIEŠPATIE,
kai atsibundi, taip tu paniekini tuos vaiduoklius.
Kadangi mano širdis buvo apkartusi
ir mano jausmai užgauti,
kvailas buvau ir nesupratau –
buvau lyg keturkojis tavo Artume.

Todėl su tavimi visad būsiu, –
tu laikai mane už dešinės rankos.
Tu vedi mane savo mokymu
ir galop priimsi mane į garbę.
Ką kitą turiu danguje?
Kadangi tave turiu,
ko kito trokščiau žemėje?
Nors mano trapus kūnas bei širdis ir silpnėja,
bet Dievas yra mano širdies uola
ir mano dalis per amžius.
Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, žūva;
tu padarai galą tiems, kurie nėra tau ištikimi.
O man gera būti arti Dievo;
padariau Viešpatį DIEVĄ savo užuovėja,
kad apsakyčiau visus jo darbus.

Malda tautos nelaimėje

Asafo poema.

Kodėl, Dieve, mus amžinai atstumi?
Kodėl tavo įniršis rusena ant tavo ganyklos avių?
Atsimink savo seniai įsigytą bendriją –
giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą,
Ziono kalną, kur apsigyvenai.
Atsisuk į begalinius griuvėsius –
į visus priešo smurto darbus šventovėje!
Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje;
sudėjo ten savo ženklus.
Jie atrodė lyg medkirčiai,
kirviais kertantys medžius.
Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė
visus drožtus jos papuošimus.
Su žeme sulygino tavo Šventyklą ir padegė;
išniekino tavo Artumo buveinę.
Širdyje sau jie sakė:
“Paverkime juos visiškai!” –
sudegino visas Dievo sueigų vietas krašte.

Savo ženklų nebematome,
nėra daugiau jokio pranašo,
ir niekas iš mūsų nežino, kaip ilgai.
Dieve, kaip ilgai tas priešas tyčiosis,
nejau amžinai jie dergs tavo vardą?
Kodėl neištiesi mums rankos – savo dešinės?
Kodėl laikai rankas susidėjęs už nugaros?

Betgi, Dieve, mano karaliau iš seno;
tu laimėjai mums daug pergalių mūsų krašte.
Savo galybe tu perkirtai jūrą,
sutriuškinai jūros pabaisų galvas.
Tu sutraiškei Leviataną,
pašėrei jo kūnu tyrų žvėris.
Tau paliepus, ėmė trykšti šaltiniai ir srautai;
išdžiovinai neišsenkančias upes.
Tu sukūrei dieną ir naktį;
tu padėjai į vietą mėnulį ir saulę.
Tu nustatei visas žemės ribas;
padarei vasarą ir žiemą.

Bet atsimink, VIEŠPATIE, kaip priešas šaiposi,
kaip nedori žmonės niekina tavo vardą.
Neatiduok savo balandžio laukiniams žvėrims;
savo nuskriaustųjų neužmiršk amžinai.
Žvilgterk į savo Sandorą!
Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai.
Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji;
tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai.
Pakilk, Dieve, gink savo bylą;
atsimink, kaip nedori žmonės šaiposi
iš tavęs visą dieną.
Neužmiršk savo priešų rėkavimo;
ūžesys tų, kurie prieš tave maištauja, nenutyla.

Dievas teisia nedorėlius

Chorvedžiui.
“Nesunaikink”. Asafo psalmė. Giesmė.

Dėkojame tau, Dieve, tikrai dėkojame tau,
šaukdamiesi tavo vardo,
apsakydami tavo nuostabius darbus.

“Atėjus metui, kurį aš pats paskirsiu,
surengsiu teisingą teismą.
Kai žemė ir visi jos gyventojai dreba,
aš palaikau jos tvirtus šulus. {Sela}
Pagyrūnams sakau: ‘Nesigirkite!’
ir nedorėliams: ‘Liaukitės kėlę savo ragus!’
Sakau jiems: ‘Nekelkite ragų!
Liaukitės įžūliai kalbėti!'”

Juk ne iš rytų ir ne iš vakarų,
ne iš dykumos ir ne iš kalnų {ateina nuosprendis} –
bet Dievas yra teisėjas;
vieną jis pažemina, kitą išaukština.
Juk taurė yra VIEŠPATIES rankoje,
pilna stipraus jo pykčio vyno.
Jis pila iš jos po gurkšnį, –
visi žemės nedorėliai gers ją iki nuosėdų.

III

O aš amžinai džiūgausiu;
giedosiu šlovės giesmę Jokūbo Dievui.
Nulaušiu ragus visiems nedorėliams;
teisiųjų ragai bus išaukštinti.

Padėka už pergalę

Chorvedžiui.
Styginiams. Asafo psalmė. Giesmė.

Judo žmonės pažįsta Dievą
ir Izraelyje jį garbina.
Jo palapinė buvo pastatyta Saleme,
jis gyvena ant Ziono kalno.
Ten jis sulaužė ugningas lankų strėles,
skydus ir kalavijus – visus karo ginklus. {Sela}

Koks žėrintis esi tu, Dieve!
Koks didingas, grįžtantis iš kalnų,
kur nugalėjai savo priešus.
Jų drąsūs kareiviai neteko viso, ką turėjo,
ir nūn miega mirties miegu, –
visų galiūnų rankos buvo bejėgės.
Tau pagrasinus, Jokūbo Dieve,
ir raiteliai, ir jų ristūnai krito negyvi.

III

O tu! Tu keli pagarbų šiurpą!
Tau supykus, kas gali prieš tave atsilaikyti?
Iš dangaus tarei savo nuosprendį;
žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo,
kai Dievas pakilo teisti,
gelbėti visų žemės kukliųjų. {Sela}

Juk nuožmiausi žmonės pripažins tave,
kai apsijuosi pykčio likučiu.
Darykite įžadus VIEŠPAČIUI, savo Dievui,
ir vykdykite juos!
Visi, aplinkui esantieji, neškite duoklę tam,
kuris kelia pagarbų šiurpą.
Jis sutramdo didžiūnų išdidumą,
įkvepia pagarbią baimę žemės karaliams.

Paguoda nelaimėje

Chorvedžiui.
Pagal Jedutūną. Asafo psalmė.

Mano balsas kyla į Dievą, balsiai šaukiuosi;
mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.
Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui, –
visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas,
bet mano širdis paguodos neranda.
Prisimenu Dievą, vaitoju;
kai pamąstau, prarandu viltį.

Akių man sudėti neleidi;
esu taip susirūpinęs, kad nebeištariu žodžio.
Mąstau apie senovės dienas,
seniai praėjusius metus.
Naktis praleidžiu kalbėdamas su savimi,
mąstau ir savęs klausiu:
“Argi amžinai atmes Viešpats mus
ir niekados mums nebus maloningas?
Nejau jis nustos mus mylėjęs
ir amžinai liks neištesėtas jo pažadas?
Argi užmiršo Dievas, kaip pasigailėti,
ir pykčio įniršyje savo gailestingumą nutildė?” {Sela}
Tuomet tariau: “Mano kaltė,
kad pasikeitė Aukščiausiojo dešinė”.
Mąstau apie VIEŠPATIES darbus, –
taip, atsimenu tavo ankstesnius stebuklus.
Apmąstau visus tavo darbus
ir apsvarstau tavo veiksmus.

Visa, ką darai, Dieve, yra šventa;
kuris dievas yra toks didis kaip Dievas?
Tu esi Dievas, kuris daro nuostabius darbus;
savo galybę apreiškei tautoms.
Galingu mostu atpirkai savo tautą,
Jokūbo ir Juozapo vaikus. {Sela}
Dieve, vandenys tave pamatė,
vandenys pamatė tave ir pabūgo,
net jūros gelmės drebėjo.
Debesys prapliupo lietumi,
padangės aidėjo tavo griausmu,
žaibavo visur tavo strėlės.
Tavo perkūnas dardėjo lyg ratai,
tavo žaibai apšvietė pasaulį;
žemė drebėjo ir purtėsi.
Tavo kelias ėjo per jūrą,
tavo takas – per galingus vandenis,
bet pėdos tavo buvo matomos.
Tu vedei savo tautą lyg kaimenę
per Mozę ir Aaroną.

Dievas ir jo tauta

Poema. Asafo.

Klausykis, mano tauta, mano mokymo;
klausykis ištempus ausis mano burnos žodžių.
Atversiu burną prasmingais pavyzdžiais,
atskleisiu senųjų amžių paslaptis –
dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome,
apie kuriuos mums tėvai mūsų pasakojo.
Neslėpsime jų nuo savo vaikų,
bet būsimai kartai pasakosime
apie VIEŠPATIES galybę
ir jo darbus šlovingus, ir stebuklus, jo padarytus.
Jis davė įstatus Izraeliui,
Mokymą – Jokūbo palikuonims,
įsakydamas mūsų protėviams jį perteikti savo vaikams,
kad būsimoji karta jį pažintų –
jų vaikai, kurie dar gims, –
kad ir šie iš eilės pasakotų jį savo vaikams,
idant ir tie remtų savo viltį Dievu,
neužmirštų Dievo darbų,
bet laikytųsi jo įsakymų
ir netaptų, kaip buvo jų protėviai, –
užgaidi ir maištinga karta, –
karta, kurios širdis išgverusi
ir dvasia neliko ištikima Dievui.

Efraimo sūnūs, ginkluoti lankais ir strėlėmis,
pabėgo iš mūšio.
Jie nesilaikė Dievo sandoros,
atsisakė gyventi pagal jo Mokymą.
Jie buvo užmiršę, ką jis buvo padaręs, –
jiems apreikštus nuostabius darbus.
Jų protėvių akyse Dievas darė stebuklus
Egipto žemėje, Zoano lygumoje.
Jis padarė taką per jūrą ir vedė juos;
sutelkė tako vandenis tarsi į pylimą.
Dieną vedė juos debesiu,
o per visą naktį ugnies šviesa.
Jis perskėlė uolą dykumoje
ir davė jiems apsčiai vandens tarsi iš bedugnės.
Jis paliepė upeliams trykšti iš uolos
ir leido vandenį srautais.

Betgi jie nesiliovė Dievui nusidėję
ir maištą kėlę tyruose prieš Aukščiausiąjį.
Tyčia ėmė gundyti Dievą,
įnoringai reikalaudami maisto.
Jie kalbėjo prieš Dievą, sakydami:
“Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?
Tiesa, jis taip sudavė į uolą,
kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.
Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos,
ir duoti savo tautai mėsos?”
Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko;
ugnis suliepsnojo ant Jokūbo,
kaupėsi jo pyktis ant Izraelio, –
nes jie netikėjo Dievu
nei pasitikėjo gelbstinčia jojo galybe.
Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms
ir atidarė dangaus duris, –
lijo ant jų valgoma mana,
davė jiems grūdų iš dangaus.
Mirtingieji valgė galiūnų duoną,
Dievas davė jiems maisto lig soties.
Jis pabudino padangėse rytį,
savo galybe pietį išjudino;
jis lijo ant jų mėsa lyg dulkėm,
sparnuočiais – lyg pamario smėlio grūdeliais;
jis nutupdė juos jų stovykloje,
visur aplink jų palapines.
Žmonės valgė ir sotinosi,
nes Dievas buvo jiems davęs,
ko įnoringai jie troško.
Bet jiems dar nespėjus savo įnorių patenkinti, –
jiems dar tebevalgant, –
pakilo ant jų Dievo pyktis.
Jis užmušė jų stipruolius,
paguldė rinktinius Izraelio vyrus.

III

Ir visa tai matydami, žmonės darė nuodėmes;
nors ir tiek stebuklų Dievas buvo padaręs,
jie nepasitikėjo.
Užtat jis patvarkė, kad jų dienos pradingtų lyg rūkas
ir jų gyvenimo metai pasibaigtų staigia žūtimi.
Tik kai Dievas juos nubausdavo,
pas jį ieškodavo jie užuovėjos, –
atgailaudavo ir nuoširdžiai Dievo ieškodavo,
atsimindami, kad Dievas yra jų uola,
Dievas Aukščiausiasis jų atpirkėjas.
Bet jie apgaudinėjo jį savo burna,
melavo jam savo liežuviu.
Jų širdis nebuvo jam ištikima,
jie nebuvo nuoširdūs jo Sandorai.
Bet Dievas savo gailestingumu atleisdavo kaltę
ir jų nesunaikindavo;
dažnai jis sutramdydavo savo pyktį
ir viso savo įniršio neišliedavo.
Jis atsimindavo, kad jie tik trapūs žmonės,
lyg prabėgantis vėjo dvelktelėjimas.

Kiek kartų jie maištavo prieš jį tyruose
ir liūdino jį dykumoje!
Jie gundė ir gundė Dievą,
Izraelio Šventajam uždavė širdį.
Jie užmiršo jo didžią galybę ir tą dieną,
kurią jis atpirko juos nuo engėjo,
kai parodė savo ženklus Egipte
ir nuostabius darbus Zoano lygumoje.
Jis pavertė krauju jų upes – tekantį vandenį, –
egiptiečiai nebeturėjo vandens atsigerti.
Jis ištiko juos spiečiais musių, kurios juos kamavo,
ir varlėmis, kurios nuniokojo jų kraštą.
Jis atidavė jų pasėlius vikšrams
ir jų triūso derlių skėriams.
Jis sunaikino jų vynmedžius ledų kruša
ir jų sikomoro medžius šalna.
Jis atidavė ledų krušai jų galvijus
ir jų kaimenes žaibams.
Jis ištiko juos savo degančiu įniršiu, –
pykčiu, apmaudu ir nelaime –
žūties nešėjų būriu.
Jis netramdė savo įniršio, –
nuo mirties jų negelbėjo, bet atidavė juos marui.
Jis paguldė visus Egipto pirmagimius,
Hamo palapinėse vyrijos pirmienas.
Tada jis išvedė savo tautą lyg avis,
vedė juos per dykumą tarsi kaimenę.
Jis vedė juos saugiai, –
nebuvo jiems ko bijoti, –
nes jų priešus paskandino jūra.
Jis atvedė juos į savo šventąją žemę,
prie kalno, kurį jo dešinė buvo įsigijusi.
Jiems įeinant, jis išvarė tautas,
jų palapinėse įkūrė Izraelio gimines
ir padalijo jų kraštą Izraelio giminėms,
paskirdamas joms dalį matavimo virve.

Bet jie maištavo prieš Dievą Aukščiausiąjį ir gundė jį –
nesilaikė jo įsakų.
Jie atsimetė ir buvo neištikimi kaip ir jų protėviai, –
sugniubo lyg nepatikimas lankas.
Jie pykino Dievą savo aukštumų šventovėmis,
žadino jo pavydą savo stabais.
Dievas matė ir buvo įniršęs, –
jis visiškai atmetė Izraelį.
Jis paliko savo Padangtę Šilo’e – Namus,
kuriuose buvo tarp žmonių gyvenęs;
jis leido savo galybei eiti į nelaisvę,
savo garbei patekti į priešo rankas.
Jis atidavė savo tautą kalavijui;
jis buvo įpykęs ant savo paveldo.
Ugnis surijo jų jaunuolius,
o merginos neturėjo už ko tekėti.
Kunigai krito nuo kalavijo,
jų našlės negiedojo raudų.

Tada Viešpats pabudo kaip iš miego,
tarsi vyno išjudintas galiūnas.
Jis privertė savo priešus bėgti,
ilgam uždėjo jiems pralaimėjimo gėdą.
Juozapo palapinę jis atmetė, –
Efraimo giminės neišsirinko, –
bet pasirinko jis Judo giminę,
Ziono kalną, kurį labai myli.
Jis pastatė savo šventovę, lyg savo namus danguje,
įtvirtino ją lyg pačią žemę, amžinai tvirtą.
Jis išsirinko Dovydą, savo tarną,
ir pasiėmė jį nuo avių.
Atsivedė Dovydą nuo žindenių avių,
kad ganytų jo tautą Jokūbą, jo paveldą Izraelį.
Jis ganė juos dora širdimi,
vedė įgudusia ranka.

Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimas

Asafo psalmė.

Dieve, tautos užpuolė tavo paveldą, –
suteršė tavo šventuosius Namus,
pavertė Jeruzalę griuvėsiais.
Tavo tarnų lavonus jie paliko plėšyti paukščiams,
tavo ištikimųjų kūnus – draskyti žemės žvėrims.
Jeruzalėje jų kraujas buvo liejamas kaip vanduo,
ir nebuvo kam palaidoti.
Tapome pasityčiojimu savo kaimynams, –
esame iš visų pusių niekinami ir išjuokiami.

Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai pyksi?
Nejau tavo pavydus pyktis degs lyg ugnis?
Išliek savo pyktį ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant karalysčių, kurios tavo vardo nesišaukia.
Juk jos išžudė Jokūbo palikuonis
ir nuniokojo jų kraštą.

III

Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes, –
teskuba tavo gailestingumas mūsų pasitikti,
nes esame nevilties apimti.
Padėk mums, Dieve, ir gelbėk mus
dėl savo vardo garbės!
Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes
dėl savo vardo!
Kam gi tautos turėtų sakyti: “Kurgi tas jų Dievas?”
Mums matant tepatiria tautos,
kad tu atkeršiji už savo tarnų kraujo išliejimą.

Tepasiekia tave belaisvių vaitojimas, –
išlaisvink pasmerktuosius mirti,
kaip dera tavo didžiai galybei.
Viešpatie, atmokėk mūsų kaimynams septyneriopai
už visus tau mestus įžeidimus!
Tada mes – tavo tauta, tavo ganyklos kaimenė –
amžinai tau dėkosime,
per kartų kartas skelbsime tavo šlovę.

Malda už tautą

Chorvedžiui.
“Lelijų” melodija. Asafo liudijimas. Psalmė.

Klausykis, Izraelio Ganytojau,
kuris vedi Juozapą lyg kaimenę!
Tu, kuris sėdi soste ant kerubų, apsireikšk
Efraimo, Benjamino ir Manaso giminėms!
Parodyk savo galybę,
ateik mūsų gelbėti!
O Dieve, pastatyk mus vėl ant kojų!
Tešviečia mums tavo veidas,
ir mes būsime išgelbėti!

O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kaip ilgai degsi pykčiu,
kai tavo tauta tave maldauja?
Tu valgydinai juos skausmo duona,
girdei juos didele ašarų taure.
Tu padarei mus pajuoka kaimynams,
priešai tyčiojasi iš mūsų kiek nori.
O Galybių Dieve, pastatyk mus ant kojų!
Tešviečia mums tavo veidas,
ir mes būsime išgelbėti!

III

Tu perkėlei vynmedį iš Egipto
ir, išvaręs kitas tautas, jį pasodinai.
Tu paruošei vietą jam augti;
įleidęs giliai šaknis, jis paplito po visą kraštą.
Savo paūksme uždengė kalnus,
savo šakomis nustelbė galinguosius kedrus.
Savo šakas išskėtė iki Jūros
ir savo atžalas ligi Upės.

Kodėl nugriovei vynmedžio aptvarą?
Nūn kiekvienas praeivis skinasi jo vynuogių,
šernai jį knisa
ir laukiniai gyvuliai aplink ganosi.
Atsigręžk vėl į mus, Galybių Dieve!
Pažvelk į mus iš dangaus ir pasižiūrėk,
rūpinkis tuo vynmedžiu.
Ateik ir globok, ką tavo dešinė pasodino,
jauną kamieną, kurį sau stiprų išauginai.

Mūsų priešai jį degino ir kapojo, –
pažvelk piktai į juos ir sunaikink juos!
Suteik pagalbą savo dešinės vyrui –
žmogaus sūnui, kurį sau stiprų išauginai!
Tada mes daugiau nebesitrauksime nuo tavęs;
laikyk mus gyvus, kad šlovintume tavo vardą!
O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, pastatyk mus ant kojų!
Tešviečia mums tavo veidas,
ir mes būsime išgelbėti!

Šventės giesmė

Chorvedžiui.
Kaip “Gitita”. Asafo.

Smagiai giedokite Dievui, mūsų gynėjui,
šaukite iš džiaugsmo Jokūbo Dievui!
Užveskite giesmę ir muškite būgnelius su žvangučiais,
pritarkite švelniai lyromis ir arfomis.
Pūskite ragą, kai jaunatis, kai pilnatis, –
mūsų šventės dieną.
Juk tai įstatas Izraeliui,
Jokūbo Dievo įsakas.
Jis davė jį Juozapo giminei,
jai išėjus iš Egipto žemės.

Girdžiu balsą, kurio nepažinojau:
“Nuėmiau naštą nuo tavo pečių,
tavo rankas išlaisvinau nuo pintinės.
Varge šaukeisi manęs, ir išgelbėjau tave;
nematomas atsakiau tau griaustiniu;
mėginau tave prie Meribos šaltinių. {Sela}
Klausykis, mano tauta, įspėju tave!
O Izraeli, kad tu manęs paklausytum!
Neturėsi jokio kito dievo,
prieš svetimą dievą kniūbsčia nepulsi!
Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas,
kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės.
Atverk plačiai savo burną, aš ją pripildysiu”.

“Bet mano tauta nenorėjo manęs klausyti;
Izraelis nenorėjo man paklusti.
Užtat leidau jiems sekti savo užkietėjusią širdį
ir elgtis pagal savo užmačias.
O, kad mano tauta manęs klausytų,
kad Izraelis eitų mano keliais!
Tučtuojau nugalėčiau jų priešus,
prieš jų engėjus kaskart ranką pakelčiau.
Tie, kurie nekenčia VIEŠPATIES, gūšis iš baimės, –
jų žūtis bus amžina.
Bet tave maitinčiau geriausiais kviečiais
ir uolų medumi tave džiuginčiau”.

Dievas – visagalis Valdovas

Asafo psalmė.

Dievas užima savo vietą
dieviškoje taryboje,
dievų sueigoje jis teisia:

“Kaip ilgai neteisingai teisite
ir būsite šališki nedorėliams?
Ginkite silpnuosius ir našlaičius,
saugokite vargdienių ir beturčių teises!
Gelbėkite silpnuosius ir beturčius,
gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!”

“Kokie jie neišmanėliai! Kokie jie kvaili!
Jie vaikšto nedorais keliais, –
teisingumo pamatai žemėje griūva!
‘Esate dievai, – aš sakiau, –
jūs visi Aukščiausiojo sūnūs’.
Tačiau mirsite kaip žmonės,
krisite kaip kiekvienas didžiūnas”.
Pakilk, Dieve, teisk žemę,
nes tau priklauso visos tautos!

Tautos malda gresiant priešų sąjungai

Giesmė. Asafo psalmė.

Dieve, netylėk!
Nebūk man kurčias ar tylus, Dieve!
Juk štai tavo priešai kelia maištą, –
pakėlė galvas, kurie tavęs nekenčia.
Jie rengia sąmokslus prieš tavo tautą,
tariasi prieš tavo globotinius.
“Eime, – jie sako, –
sunaikinkime juos kaip tautą;
Izraelio vardas nebus daugiau minimas!”

Tikrai, jie vieningai sąmokslauja,
prieš tave sudaro sąjungą –
Edomo ir išmaelitų tautos,
Moabas ir hagritai,
Gebalas ir Amonas, ir Amalekas,
Filistija ir Tyro gyventojai.
Asirija irgi prie jų prisidėjo, –
jie yra stipri Loto vaikų parama. {Sela}

Padaryk jiems, ką padarei Midjanui,
Siserai ir Jabinui prie Kišono upės.
Tu nugalėjai juos prie Ein-Doro, –
jų lavonai tapo mėšlu laukams.
Pasielk su jų didžiūnais, kaip su Orebu ir Zeebu;
su visais jų vadais, kaip su Zebahu ir Zalmuna.
“Užimkime Dievo pievas, –
sakė jie, – sau į paveldą!”
O mano Dieve, išblaškyk juos lyg dulkes,
lyg vėjo nešamus pelus.
Kaip ugnis, siaubianti mišką,
kaip liepsna, svilinanti kalnus,
taip savo audra sek juos įkandin
ir kelk jiems klaiką savo vėtra!

Taip teparausta jiems veidai iš gėdos,
kad jie imtų ieškoti tavo vardo, VIEŠPATIE!
Tebūna nugalėti ir amžinai išgąsčio apimti, –
težūva jie visiškai sugėdinti.
Težino, kad tu vienas, kurio vardas yra VIEŠPATS,
tesi Aukščiausias visoje žemėje.

Šventyklos ilgesys

Chorvedžiui.
Kaip “Gitita”. Koraho sūnų psalmė.

Kokios mielos yra tavo buveinės,
Galybių VIEŠPATIE!
Trokštu, ilgiuosi VIEŠPATIES šventovės kiemų;
mano kūnas ir širdis gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui.
Net žvirblis randa namus
ir kregždė sau lizdą, kur laiko savo jauniklius,
prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE,
mano Karaliau ir mano Dieve.
Kokie laimingi, kurie gyvena tavo Namuose,
visad tave šlovindami giesme! {Sela}

Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje,
kurio širdis yra vieškelyje į Ziono kalną.
Jie eina per Bakos slėnį,
laikydami jį šaltinių vieta,
tartum ankstyvasis lietus būtų jį pripildęs palaimos.
Eidami jie stiprėja;
jie matys dievų Dievą Zione.

III

O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, išgirsk mano maldą;
klausykis, Jokūbo Dieve! {Sela}
Dieve, maloniai pažvelk į mūsų skydą,
pasižiūrėk į savo pateptojo veidą!
Juk viena diena tavo kiemuose yra vertesnė,
negu tūkstantis bet kur kitur.
Verčiau gulėčiau prie Dievo Namų slenksčio,
negu gyvenčiau nedorėlių palapinėse.
Juk VIEŠPATS Dievas yra ir saulė, ir skydas;
jis teikia malonę ir garbę.
VIEŠPATS nešykšti nieko tiems,
kurie gyvena dorai elgdamiesi.
Galybių VIEŠPATIE, koks laimingas žmogus,
kuris tavimi pasitiki!

Malda už taiką

Chorvedžiui.
Koraho sūnų psalmė.

Tu esi gailestingas, VIEŠPATIE, savo kraštui;
namo parvedi Jokūbo belaisvius.
Tu atleidi savo tautos kaltę,
sunaikini visas jų nuodėmes. {Sela}
Tu sutramdai visą savo pyktį,
malšini savo degantį įniršį.

Atgaivink mus vėl, mūsų išgelbėjimo Dieve,
atšauk savo apmaudą.
Argi amžinai ant mūsų pyksi?
Nejau nirši per kartų kartas?
Tikrai tu mus vėl atgaivinsi,
kad tavo tauta džiaugtųsi tavyje.
VIEŠPATIE, parodyk mums savo ištikimą meilę
ir išgelbėk mus!

III

Klausausi, ką Dievas, VIEŠPATS, kalba;
jis skelbia ramybę savo tautai – savo ištikimiesiems,
jeigu jie negrįš į savo kvailystę.
Tikrai jo išgelbėjimas ranka pasiekiamas tiems,
kurie jo pagarbiai bijo,
kad jo Garbė liktųsi mūsų krašte.
Ištikima meilė ir tiesa susitiks,
teisumas ir ramybė bučiuosis.
Tiesa žels iš žemės,
Dievo teisumas žvelgs iš dangaus.
Tikrai VIEŠPATS suteiks, kas yra gera,
ir mūsų žemė duos gausų derlių.
Teisumas žengs jo priekyje,
padarys taką jo žingsniams.

Malda varge

Dovydo malda.

Atsuk į mane ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk mane,
nes esu vargšas ir beturtis.
Apsaugok mano gyvastį, nes esu ištikimas;
Tu, mano Dieve, gelbėk savo tarną, kuris tavimi pasitiki.
Būk man gailestingas, Viešpatie,
nes per visą dieną šaukiuosi tavęs.
Pralinksmink savo tarną,
nes tau, Viešpatie, meldžiuosi.
Juk tu, Viešpatie, geras esi ir atlaidus,
pilnas ištikimos meilės visiems, kurie tavęs šaukiasi.
Klausykis, VIEŠPATIE, mano maldos,
išgirsk mano maldavimą pasigailėti.
Vargo dieną šaukiuosi tavęs,
nes mano maldą tu išklausai.

Nėra nė vieno, kaip tu, tarp dievų, Viešpatie,
nė vienas nėra padaręs, ką tu padarei.
Visos tautos, kurias tu sukūrei,
ateis ir lenksis tau, Viešpatie, –
jos šlovins tavo vardą.
Nes tu esi didis ir darai nuostabius darbus, –
tu vienas esi Dievas.

III

Mokyk mane savo kelio, VIEŠPATIE,
juo ištikimai pas tave eisiu;
mokyk mano širdį pagarbiai tavo vardo bijoti.
Dėkosiu tau visa širdimi, Viešpatie, mano Dieve,
ir šlovinsiu tavo vardą per amžius.
Juk didi yra man tavo ištikima meilė,
išgelbėjai mano gyvastį iš Šeolo gelmių.
Dieve, įžūlūs žmonės sukilo prieš mane,
niekšų būrys mano gyvasties tyko –
tai žmonės, kurie tavęs negerbia.
Bet tu, Viešpatie, esi gailestingas ir malonus,
visad kantrus, visad geras ir ištikimas.
Pažvelk į mane ir būk man gailestingas;
suteik jėgų savo tarnui
ir išgelbėk savo tarnaitės sūnų.
Parodyk man savo gerumo ženklą,
kad mano priešai matytų ir gėdytųsi,
nes tu, VIEŠPATIE, esi mano pagalba ir paguoda.

Zionas – visų tautų namai

Koraho sūnų.
Psalmė. Giesmė.

Ant šventojo kalno stovi jo įkurtas miestas;
VIEŠPATS Ziono vartus myli labiau,
negu visas kitas Jokūbo žemės buveines.
Klausykis, Dievo mieste, nuostabiųjų dalykų,
kuriuos jis apie tave sako: {Sela}
“Tarp tų, kurie mane pripažįsta,
įrašysiu Rahabą ir Babiloną;
ir Filistijos, ir Tyro bei Kušo žmones
skaičiuosiu tarp Jeruzalės gyventojų”.
Bet apie Zioną bus sakoma:
“Visos tautos gimė jame,
nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė”.
VIEŠPATS įrašys tautų sąraše:
“Ta yra ten gimusi”. {Sela}
Ir visi, šokdami iškilmių šokį, giedos:
“Tavyje yra mano šaknys”.

Aimana ir malda sielvarte

Giesmė. Koraho sūnų psalmė.
Kaip “Mahalat leannot”. Hemano Ezrahito poema.

VIEPATIE Dieve, mano Gelbėtojau,
dieną ir naktį tavęs šaukiuosi.
Išgirsk mano maldą,
klausykis mano pagalbos šauksmo,
nes tiek daug nelaimių mane apniko,
kad esu ant Šeolo slenksčio.
Žmonės mano, kad aš toks,
kuriam lemta žengti į Duobę;
esu lyg bejėgis žmogus,
tarsi paliktas tarp mirusiųjų,
lyg savo kape gulintys užmuštieji,
tarsi tie, kurių daugiau nebeatsimeni,
nes jie atskirti nuo tavo pagalbos.
Įstūmei mane į patį Duobės dugną,
į tamsią jos gelmių prarają.
Tavo pyktis mane baisiai slegia,
ant manęs virsta visos tavo mūšos bangos. {Sela}
Atstūmei nuo manęs visus mano pažįstamus, –
jiems padarei mane šlykštų.
Esu įkalintas ir negaliu beišeiti.

Mano akys temsta iš širdgėlos;
šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE, kas dieną,
su malda tiesiu į tave rankas.
Argi darai stebuklus mirusiesiems?
Nejau šešėliai kelsis tavęs šlovinti? {Sela}
Argi apie tavo gerumą bus pasakojama kape
ar apie tavo ištikimybę Abadone?
Nejau tavo stebuklai apsakomi mirties tamsybėse.
ir tavo teisumas – užmaršties šalyje?

III

O aš, VIEŠPATIE, šaukiuosi tavęs,
kas rytą tave sveikina mano malda.
O VIEŠPATIE, kodėl mane atstumi?
Savo veidą kodėl slepi nuo manęs?
Nuo jaunystės kenčiu ir esu arti mirties, –
tavo klaiko našta mane pribloškia.
Tavo įniršis mane sukrečia,
tavo siaubas mane naikina.
Lyg potvynis jie skandina mane visą dieną,
iš visų pusių jie mane apstoja.
Tu padarei, kad manęs vengia draugas ir kaimynas, –
kur tik esu aš, ten visuomet tamsu.

Dievo sandora su Dovydu

Poema. Etano Ezrahito.

Giedosiu, VIEŠPATIE, apie tavo gerumo darbus amžinai,
savo burna apsakysiu visoms kartoms tavo ištikimybę.
Juk išpažįstu, kad tavo ištikima meilė yra amžina;
tvirta kaip dangaus skliautas – tavo ištikimybė.
Tu pasakei: “Aš sudariau sandorą su savo išrinktuoju,
prisiekiau savo tarnui Dovydui:
‘Tavo palikuonis bus visuomet karalius;
patvirtinsiu tavo sostą visoms kartoms'”. {Sela}

Dangus tešlovina tavo nuostabius darbus, VIEŠPATIE,
tavo ištikimybę šventųjų sueigoje!
Juk kas padangėse gali VIEŠPAČIUI prilygti,
kas tarp dangiškųjų būtybių yra panašus į VIEŠPATĮ?
Dievas šiurpą kelia šventųjų taryboje, –
visi jo pagarbiai bijo.
O VIEŠPATIE, Galybių Dieve, kas yra į tave panašus?
Galingas esi tu, VIEŠPATIE, ir visur ištikimas!
Tu valdai šėlstančią jūrą, –
įtūžusias bangas sutramdai.
Tu sutraiškei Rahabą lyg lavoną;
galinga ranka išblaškei savo priešus.
Tavo yra dangūs, tavo ir žemė;
pasaulis ir visa, kas jame, – tu tvirtai juos padėjai.
Šiaurė ir pietūs – tu juos sukūrei, –
Taboras ir Hermonas džiugiai šlovina tavo vardą.
Koks tu esi galingas!
Stipri yra tavo ranka, visa pasiekianti tavo dešinė!
Teisumas ir teisingumas tavo sosto pamatas,
gerumas ir tiesa tau tarnauja.
Kokie laimingi žmonės, žinantys džiugųjį šauksmą, –
jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje.
Per visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo,
ir tavo teisumas juos išaukštino.
Tu teiksi mums didžias pergales,
tavo malone mūsų galybė išaukštinta.
Juk VIEŠPAČIUI priklauso mūsų skydas,
Izraelio Šventajam – mūsų karalius.

III

Tada kalbėjai regėjime
ir savo ištikimiesiems sakei:
“Galiūnui uždėjau vainiką,
išaukštinau išrinktąjį iš tautos.
Radau Dovydą, savo tarną;
patepiau jį savo šventuoju aliejumi;
mano ranka su juo bus visados
ir mano petys jį stiprins.
Joks priešas jo neengs
nei nedorėlis jo nenugalės.
Sunaikinsiu jo priešus,
parblokšiu visus, kurie jo nekenčia.
Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas;
jo galybė per mano vardą bus išaukštinta.
Uždėsiu jo ranką ant Jūros, –
jo dešinę ant Upių.
Jis man sakys: ‘Tu mano Tėvas,
mano Dievas, mano išganymo Uola!’
Padarysiu jį savo pirmagimiu,
iškiliausiu iš žemės karalių.
Per amžius remsiu jį savo ištikima meile,
mano sandora su juo liks visados tvirta.
Padarysiu jo palikuonis amžinus,
ir jo sostas bus kaip dangaus dienos.
Jei jo vaikai nusigręžtų nuo mano Mokymo
ir negyventų pagal mano įsakus,
jei jie laužytų mano įstatus
ir nesilaikytų mano įsakymų,
tada bausiu jų nusikaltimą rykšte
ir jų kaltę botago kirčiais.
Bet savo gerumo jam neatšauksiu,
savo ištikimybės nesulaužysiu.
Savo sandoros su juo laikysiuos,
savo lūpų pažado nekeisiu.
Kartą visiems laikams prisiekiau savo šventumu, –
Dovydui niekad nemeluosiu.
Per amžius gyvuos jo palikuonys,
jo sostas bus kaip saulė mano akyse.
Tarsi mėnulis, kuris visada yra –
ištikimas liudytojas dangaus skliaute”. {Sela}

Betgi nūn atmetei ir atstūmei,
įniršai ant savo pateptojo.
Atsisakei sandoros su savo tarnu,
numetei jo vainiką ant žemės.
Nugriovei visas jo miestų sienas,
visas jo tvirtoves pavertei griuvėsiais.
Visi, kas tik eina pro šalį, jį plėšia;
kaimynams pasityčiojimu jis tapo.
Jo priešų dešinę išaukštinai pergale, –
pradžiuginai jo priešus.
Net jo kalavijo ašmenis atšipinai,
mūšyje jam nepadėjai.
Atėmei jam iš rankos skeptrą,
jo sostą nuvertei ant žemės.
Sutrumpinai jo jaunystės dienas;
apdengei jį gėda.{Sela}

Kaip ilgai, VIEŠPATIE? Nejau slėpsies amžinai?
Kaip ilgai degs lyg ugnis tavo pyktis?
Atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas –
kokius trapius tu sukūrei visus mirtinguosius!
Koks žmogus gali gyventi ir niekad nemirti?
Kas gali išsigelbėti iš Šeolo galybės? {Sela}
Kurgi, Viešpatie, tavo senoji meilė,
kuria prisiekei Dovydui būdamas ištikimas?
Atsimink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi,
kaip aš nešioju širdyje tautų užgaules,
kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE,
kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių.

Tebūna pagarbintas VIEŠPATS per amžius!
Tebūna, tebūna!

D. KETVIRTOJI KNYGA

Dievas amžinas, o žmogus trapus

Malda. Dievo žmogaus Mozės.

Viešpatie, tu buvai mūsų užuovėja per kartų kartas.
Pirma negu kalnai užgimė
ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi tas,
kuris yra Dievas nuo amžių per amžius.
Tu sugrąžini mus į dulkes,
sakydamas: “Grįžkite, mirtingieji”.
Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, –
tarsi vakarykštė diena, jau praėjusi,
lyg viena nakties sargyba.
Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu;
auštant jie yra lyg žolė, kuri atauga, –
auštant ji iš naujo sužaliuoja ir žydi, –
o vakare nuvysta ir nudžiūsta.

Juk mus tavo įniršis žudo,
dėl tavo pykčio mus apima baimė.
Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save,
savo veido šviesoje – slaptas mūsų nuodėmes.
Juk visos mūsų dienos praeina tau pykstant,
baigiame gyvenimo metus su atodūsiu.
Gyvename septynias dešimtis metų,
o jei tvirtesni – galbūt aštuonias.
Bet dauguma tų metų grynas triūsas ir vargas, –
jie greitai prabėga, ir mes išskubame.
Kas gali perprasti tavo įniršio jėgą?
Tavo pyktis prilygsta tavo pagarbiai baimei.

III

Mokyk tad mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.
Sugrįžk, VIEŠPATIE! Kaip ilgai?
Elkis gailestingai su savo tarnais!
Pasotink mus auštant savo gerumu,
kad giedotume iš džiaugsmo per
visas savo dienas.
Duok mums tiek laimės, kiek davei liūdesio
per visus mūsų nelaimių metus.
Leisk mums, tavo tarnams, regėti tavo didingus darbus,
leisk mūsų palikuonims matyti tavo garbingą galybę.
Tebūna Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis:
padaryk mums sėkmingą mūsų rankų darbą –
padaryk sėkmingą mūsų rankų darbą!

Dievas – mūsų Užuovėja

Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,
pasilieka Visagalio pavėsy,
sakys VIEŠPAČIUI: “Mano Dieve,
mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!”
Juk jis yra tas,
kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos
ir nuo mirtį nešančio maro.
Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs, –
po jo sparnais rasi prieglaudą,
jo ištikimybė yra dengiantis skydas.
Nereikės tau bijoti nakties klaiko
nei strėlės, iššautos dieną,
nei maro, sėlinančio tamsoje,
nei rykštės, čaižančios vidudienį.
Nors tūkstantis kristų tavo kairėje
ir dešimt tūkstančių – dešinėje,
bet tavęs niekas nepasieks.
Tu žiūrėsi ir matysi,
kokia bausmė ištinka nedorėlius.
Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda,
Aukščiausiąjį savo užuovėja,
užtat neištiks tavęs žala,
nepalies tavo palapinės nelaimė.
Juk jis palieps savo angelams,
kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.
Savo rankomis jie neš tave,
kad kojos į akmenį neužsigautum.
Sumindžiosi liūtą ir gyvatę,
sutrypsi liūtuką ir slibiną.

“Kas mane myli, tą gelbėsiu, –
saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.
Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, –
su juo būsiu varge,
jį išgelbėsiu, pagerbsiu.
Pasotinsiu jį ilgu amžiumi,
pagirdysiu jį savo išganymu”.

Šlovės giesmė

Psalmė. Giesmė šabo dienai.

VIEŠPATIE, kaip gera šlovinti tave,
giedoti šlovės giesmes
tavo vardui, Aukščiausiasis,
skelbti kas rytą tavo ištikimą meilę,
tavo ištikimybę kas naktį,
palydint dešimtstygei arfai,
su giesme ir lyra.
Juk tu, VIEŠPATIE, pradžiuginai mane savo darbais, –
su džiaugsmu apgiedu tavo rankų darbus.

Kokie didingi tavo darbai, VIEŠPATIE,
kokios gilios tavo mintys!
Bukas žmogus jų nežino,
kvailys to negali suprasti.
Nors nedorėliai želia kaip žolė
ir visi piktadariai klestėte klesti,
jų laukia amžinoji žūtis.

Bet tu, VIEŠPATIE, esi išaukštintas amžinai.

III

Juk štai, VIEŠPATIE, tavo priešai, –
tavo priešai tikrai pražus, –
visi piktadariai bus išblaškyti.
Bet man tu duodi stumbro jėgų;
suteikei man palaimą.
Savo akimis mačiau savo priešų sąmyšį,
savo ausimis girdėjau apie užpuolikų žūtį.

Teisieji žaliuoja lyg palmės
ir auga lyg kedrai Libano.
Pasodinti VIEŠPATIES Namuose,
jie žaliuoja mūsų Dievo kiemuose.
Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių, –
visad jie sodrūs ir sultingi,
liudydami, koks teisus yra VIEŠPATS –
mano Uola, nes jame nėra ydos.

Dievo didybė

VIEŠPATS yra karalius, – jisai apsisiautęs didybe;
VIEŠPATS apsisiautęs, – jisai apsijuosęs jėga.
Pasaulis tvirtai stovi, jis negali būti pajudintas.
Tavo sostas yra tvirtas nuo pradžios,
nuo amžinybės tu esi, VIEŠPATIE.

Vandenyno srovės tvinsta, VIEŠPATIE,
vandenyno srovės tvinsta ūžaudamos,
vandenyno srovės tvinsta riaumodamos.
Didesnis už galingų vandenų griausmą,
galingesnis už jūros mūšą
yra didingas VIEŠPATS aukštybėse!
Tavo įsakai iš tikrųjų amžini;
VIEŠPATIE, visiems laikams dera
šventumas tavo Namų.

Įspėjimas Dievo tautos engėjams

Atpildo Dieve, VIEŠPATIE,
atpildo Dieve, pasirodyk!
Pakilk, žemės teisėjau,
duok įžūliesiems, ką jie užsidirbo!
VIEŠPATIE, kaip dar ilgai nedorėliai,
kaip dar ilgai nedorėliai džiūgaus?
Įžūliai kalba ir giriasi,
puikuojasi visi piktadariai.

VIEŠPATIE, jie mindžioja tavo tautą,
tavo paveldą engia.
Užmuša našlę ir ateivį,
žudo našlaitį,
ir jie mano: “VIEŠPATS to nemato,
Jokūbo Dievui tai nerūpi”.

III

Būkite atidūs jūs, žmonijos bukapročiai!
Kvailiai, kada jūs įgysite išminties?
Nejau tas, kuris davė ausis, negirdės?
Nejau tas, kuris įdėjo akis, nematys?
Argi nebaudžia tas,
kuris drausmina tautas
ir moko žmoniją išminties?
VIEŠPATS žino žmonių užmojus, –
jis žino, kad jie tik kvėptelėjimas.

Laimingas žmogus, kurį tu, VIEŠPATIE, drausmini,
kurį mokai savo įsakymų,
norėdamas duoti jam ramybės varguose,
kol nedorėliui duobė kasama.
Juk VIEŠPATS neapleis savo tautos,
nepaliks paveldo savo.
Juk teismo nuosprendis bus vėl teisingas,
ir visi doros širdies žmonės jį vykdys.

Kas apgins mane nuo šių nedorėlių,
kas užstos mane prieš šiuos piktadarius?
Jei VIEŠPATS man nepadėtų,
netrukus gyvenčiau tyliame kape.
Kai manau: “Mano koja slysta”, –
tavo gerumas, VIEŠPATIE, mane stiprina.
Kai esu neramus ir susirūpinęs,
tu mane paguodi ir pralinksmini.

III

Tu negali būti bičiulis nedorų teisėjų,
kurie sukuria naštas įstatų.
Jie sąmokslauja prieš teisiojo gyvastį
ir mirčiai pasmerkia žmogų nekaltą.
Betgi VIEŠPATS yra mano tvirtovė
ir mano Dievas – mano užuovėjos Uola.
Jis atmokės jiems už jų darbus nedorus,
už jų nedorumą juos sunaikins.
VIEŠPATS, mūsų Dievas, juos sunaikins.

Kvietimas garbinti Dievą

Ateikite, džiaugsmingai giedokime VIEŠPAČIUI,
šaukime iš džiaugsmo mūsų išganymo Uolai!
Eikime į jo Artumą su padėka,
iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes!
Juk VIEŠPATS yra didis Dievas,
galingas Karalius, kuris valdo visus dievus.
Jo rankoje visos žemės gelmės;
ir kalnų viršūnės jam priklauso.
Jo yra jūra, – jis ją padarė, –
ir sausuma, – ją sukūrė jo rankos.

Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsčia,
klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų Kūrėją!
Juk jis yra mūsų Dievas,
o mes esame tauta, kurią jis gano,
kaimenė, kurią jis veda.

III

O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis sako!
“Nebūkite kietaširdžiai, kaip prie Meribos,
kaip Masos dieną dykumoje,
ten jūsų protėviai gundė mane, –
jie mane bandė, nors buvo matę mano darbus.
Per keturias dešimtis metų
kokti man buvo toji karta.
Tariau: ‘Jie yra žmonės, kurių širdis klysta,
jie negerbia mano kelių’.
Užtat įniršęs prisiekiau:
‘Į mano poilsio kraštą jie neįeis'”.

Viešpaties , Visatos Karaliaus, garbė

O, giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,
visa žeme, giedok VIEŠPAČIUI!
Giedokite VIEŠPAČIUI, garbinkite jo vardą,
kasdien skelbkite jo išganymą!
Apsakykite tautoms jo garbę, –
visoms tautoms jo nuostabius darbus!

Juk didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, –
pagarbų šiurpą keliantis labiau už visus dievus.
Juk visi tautų dievai yra tik stabai,
bet VIEŠPATS dangus sukūrė.
Garbe ir didybe jis žėri;
jėga ir grožis jo šventovėje.

III

O, tautų šeimos, šlovinkite VIEŠPATĮ,
Garbinkite VIEŠPATIES galybę!
Duokite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę,
nešini atnaša, ženkite į jo kiemus!
Pulkite kniūbsčia prieš VIEŠPATĮ, didingą šventumu;
visa žeme, sudrebėk nuo jo Artumo!
Skelbkite visoms tautoms: “VIEŠPATS yra karalius!”
Pasaulį jis padarė tvirtą – nepajudinamą;
teis tautas jis bešališkai.

Dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja;
jūra ir visa, kas joje, teūžia!
Laukai ir visa, kas juose, tebūna smagūs!
Tada visi miško medžiai giedos iš džiaugsmo
VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, –
nes jis ateina valdyti žemės.
Teisiai jis valdys pasaulį
ir jo tautas – ištikimai.

Viešpaties pergalė

VIEŠPATS yra karalius! Tesidžiaugia žemė,
tedžiūgauja net tolimosios salos!
Jį gaubia debesys ir tamsa,
ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.
Pirma savęs jis siunčia ugnį
ir sunaikina visus savo priešus.
Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis,
žemė tai mato ir dreba.
VIEŠPATIES Artume kalnai tirpsta lyg vaškas, –
visa žemė – nuo Viešpaties Artumo.
Dangūs skelbia jo teisumą,
ir visos tautos regi jo garbę.

Visi drožinių garbintojai sugėdinami, –
tie, kurie didžiuojasi savo beverčiais stabais;
visos dieviškos būtybės prieš jį puola kniūbsčios.
Zionas girdi ir džiaugiasi,
Judo miestai džiūgauja dėl tavo teismų, VIEŠPATIE.
Nes tu, VIEŠPATIE, esi aukščiausias visoje žemėje, –
didingesnis už visus dievus.

VIEŠPATS myli tuos, kurie nekenčia pikto,
saugo savo ištikimųjų gyvastį, –
gelbsti juos iš nedorėlių rankos.
Šviesa teka teisiajam,
džiaugsmas – doros širdies žmogui.
O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE,
dėkokite jo šventajam vardui!

Dievas valdo visas pasaulio tautas

Psalmė.

Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,
nes jis padarė nuostabių dalykų.
Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę.
VIEŠPATS paskelbė savo išganymą,
tautoms parodė savo teisumą.
Jis atsiminė savo gerumą ir ištikimybę Izraelio namams,
visi žemės pakraščiai pamatė mūsų
Dievo išganymą.

Visos šalys, džiaugsmingai giedokite VIEŠPAČIUI, –
užveskite džiugias šlovės giesmes!
Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI su lyra;
lyra pritarkite savo skambiai giesmei.
Trimitais ir rago gaudesiu
kelkite džiugųjį klegesį Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.

III

Teūžia jūra ir visa, kas joje,
pasaulis ir visi, kas jame gyvena.
Teploja rankomis upės;
iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai
VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, –
jis ateina valdyti žemės.
Teisiai jis valdys pasaulį
ir tautas – kaip dera.

Viešpats – šventasis Karalius

VIEŠPATS yra karalius, tesibaimina tautos!
Kerubų soste jis sėdi, tedreba žemė!
VIEŠPATS Zione yra didis,
virš visų tautų išaukštintas.
Tešlovina jos tavo didį ir baimę keliantį vardą.
Jis šventas!

Galingasis karaliau, tu mėgsti teisingumą, –
tu parodei, kas dora,
tu įvykdei, kas teisinga ir teisu Jokūbo žemėje.
Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
pulkite kniūbsčia prie jo sosto pakojo.
Jis šventas!

III

Mozė ir Aaronas tarp jo kunigų,
ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi tavo vardo.
Jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis jų išklausė.
Kalbėjo jiems iš debesies stulpo;
jie laikėsi jo įsakų ir jiems duotų įstatų.
VIEŠPATIE, mūsų Dieve, tu jų išklausei, –
jiems tu buvai atlaidus Dievas,
nors reikalavai atpildo už nusikaltimus.
Aukštinkite VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
pulkite kniūbsčia prie jo šventojo kalno,
nes VIEŠPATS, mūsų Dievas, yra šventas.

Šlovės himnas eitynėse

Padėkos psalmė.

Džiaugsmu klegėkite visos šalys!
Linksmi tarnaukite VIEŠPAČIUI,
Artinkitės prie jo su džiugia giesme.
Žinokite, kad VIEŠPATS yra Dievas.
Jis mus sukūrė, – mes esame jo, –
mes esame jo tauta, – jo kaimenės avys.
Dėkodami ženkite pro jo vartus,
į jo kiemus su šlovės giesme.
Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą,
nes VIEŠPATS yra geras, –
jo meilė amžina
ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas.

Karaliaus pažadas Dievui

Dovydo. Psalmė.

Giedosiu apie ištikimybę ir teisingumą, –
tau, VIEŠPATIE, šlovės giesmę giedosiu.
Dorumo kelio laikysiuos. – Kada mane aplankysi?
Savo namų židinyje gyvensiu dora širdimi.
Žvilgsnio į nieką, kas žema, niekad nekreipsiu, –
nekęsiu žmogaus, kuris suktai elgiasi,
su juo nieko bendro neturėsiu.
Širdies nelabumo iš tolo vengsiu;
su tuo, kas pikta, nesusidėsiu.
Kas slapta šmeižtų savo artimą, nutildysiu;
nepakenčiu pasipūtėlio, įžūlios širdies žmogaus.
Akimis ieškau krašte ištikimų Dievui žmonių,
kad jie gyventų su manimi, –
kas laikosi doro kelio, bus mano tarnystėje.
Joks apgavikas negyvens mano namuose,
joks melagis mano akivaizdoje netarnaus.
Kas rytą tarsiu nuosprendį krašto nedorėliams,
kad išvalyčiau iš VIEŠPATIES miesto visus,
darančius pikta.

Tremtinio skundas

Malda nelaimingo žmogaus, esančio neviltyje ir liejančio savo skundą VIEŠPAČIUI.

Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE, –
mano šauksmas tepasiekia tave.
Neslėpk savo veido nuo manęs, kai man sunku,
atsuk man savo ausį –
tą dieną, kai tavęs šaukiuosi,
skubėki manęs išklausyti.
Juk mano dienos nyksta lyg dūmai
ir mano kaulai anglėja tarsi malkos židinyje.
Suvytusi ir nudžiūvusi lyg žolė mano širdis;
užmirštu net valgyti savo duoną.
Nuo didelio dejavimo
liko iš manęs tik kaulai ir oda.
Esu lyg paukštis tyruose,
tarsi pelėda nykiuose griuvėsiuose.
Guliu nemiegodamas ir skundžiuosi;
esu lyg vienišas paukštis ant stogo.
Visą dieną mano priešai mane užgaulioja;
mane išjuokiantieji keikiasi mano vardu.
Juk pelenus turiu valgyti vietoj duonos
ir ašaras maišyti su gėrimu
dėl tavo apmaudo ir pykčio,
nes mane paėmei ir nusviedei į šalį.
Mano dienos nyksta lyg vakaro šešėliai;
aš vystu tartum žolė.

Bet tu, VIEŠPATIE, amžinai viešpatauji,
ir visos kartos mini tavo vardą.
Tu pakilsi ir būsi gailestingas Zionui,
nes metas jo pasigailėti, –
skirtasis laikas jau atėjo.
Juk malonūs jo akmenys tavo tarnams,
ir jo dulkės kelia jiems užuojautą.
Tautos pagarbiai bijo VIEŠPATIES vardo
ir visi žemės karaliai – tavo garbės.
Juk VIEŠPATS atstatys Zioną;
apsireikš savo garbėje.
Jis atsigręš į skurdžių maldavimą,
jų maldos nepaniekins.

Tebūna užrašyta ateinančiai kartai,
kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ:
“VIEŠPATS pažvelgė iš savo šventumo aukštybių,
iš dangaus VIEŠPATS pažiūrėjo į žemę,
kad, išgirdęs belaisvių dejavimą,
išlaisvintų pasmerktuosius mirti”, –
idant VIEŠPATIES garsas būtų skleidžiamas Zione
ir jo šlovės giesmės – Jeruzalėje,
kai tautos susirinks drauge su karalystėmis
VIEŠPAČIUI tarnauti.

III

Jis išsekino man jėgas beeinančiam;
sutrumpino mano dienas.
“O mano Dieve, – sakau, –
nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms –
tu, kurio metai trunka per visas kartas”.
Kadaise tu padėjai žemės pamatus,
ir dangūs yra tavo rankų darbas.
Jie praeis, bet tu pasiliksi;
jie susidėvės kaip drabužis.
Kaip apdarą juos mainai, ir jie persimaino,
bet tu esi tas pats,
tavo metams nėra galo.
Tavo tarnų vaikai saugiai gyvens,
jų palikuonys bus tvirti tavo Artume.

Dievas myli žmogų

Dovydo.

Mano siela, šlovink VIEŠPATĮ,
ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą!
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela,
ir neužmiršk, koks jis geras –
jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes,
ir išgydo visas tavo ligas,
jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės
ir apsupa tave meile ir gailestingumu,
jis tas, kuris sotina tavo gyvenimą gėrybėmis,
kad būtum jaunas ir stiprus lyg erelis.

VIEŠPATS vykdo teisumo darbus,
daro, kas teisinga, visiems engiamiesiems.
Jis parodė savo kelius Mozei,
savo veiksmus Izraelio tautai.
VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis,
lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės.
Ne visą laiką jis barsis
nei bus supykęs per amžius.
Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį
nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.

III

Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs,
taip didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems;
kaip toli yra Rytai nuo Vakarų,
taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes.
Kaip tėvas gailisi vaikų,
taip VIEŠPATS gailisi jo pagarbiai bijančiųjų.
Juk jis žino, kokie mes padarai, –
atsimena, kad mes esame dulkės.
Žmogaus dienos panašios į žolę, –
jis žydi tartum laukų gėlė.
Juk vos paliečia ją vėjas, ir jos nebėra, –
žymės nepalikdama ji išnyksta.
Betgi VIEŠPATIES gerumas
per amžių amžius tiems,
kurie pagarbiai jo bijo,
ir jo teisumas vaikų vaikams,
tiems, kurie laikosi jo Sandoros
ir ištikimai atsimena vykdyti jo įsakymus.

VIEŠPATS padėjo savo sostą danguose,
ir jo karališka galybė visa valdo.
Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo angelai, –
galingieji, vykdantys jo įsakymą,
paklusnūs jo tartam žodžiui.
Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos jo galybės, –
jo tarnai, vykdantys jo valią.
Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo darbai,
visose jo viešpatijos vietose.
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!

Šlovės himnas Kūrėjui

Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!
VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis!
Apsisiautęs garbe ir didybe,
apsigaubęs šviesa lyg drabužiu.
Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,
padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.
Iš debesų darai sau vežimą,
keliauji ant audros sparnų.
Vėjus imi savo pasiuntiniais,
žaibų liepsnas – savo tarnais.

Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,
ir ji ten stovės amžinai.
Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai;
vandenys tįsojo viršum kalnų.
Kai tu vandenims pagrūmojai, jie bėgo,
traukėsi, pasigirdus tavo griausmo balsui, –
kalnams iškylant, slėniams įdumbant, –
į vietą, kurią tu jiems skyrei.
Tu nubrėžei ribą, kurią peržengti uždraudei,
kad žemės vėl neapsemtų.

III

Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose,
upėms tekėt tarp kalvų.
Jie duoda vandens miško žvėrims;
laukiniai asilai ten malšina savo troškulį.
Pakrantėse padangių paukščiai lizdus kraunasi
ir čiulba ant medžių šakų.
Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės;
žemė kupina tavo palaimos.
Tu želdai žolę galvijams
ir augalus žmonių reikalams,
kad augintų maisto iš žemės –
ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,
ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,
ir duonos, kuri stiprina gyvastį.
Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai –
Libano kedrai, jo paties pasodinti.
Paukščiai juose sukasi gūžtas;
gandras medyje kraunasi lizdą.
Aukštieji kalnai yra laukinėms ožkoms;
uolos – slėptuvė olų barsukams.

Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti;
saulė žino, kada nusileisti.
Tu siunti tamsą, ir ateina naktis, –
tuomet sujunda visi miško gyvūnai.
Liūtukai riaumoja grobio,
ieškodami sau maisto iš Dievo.
Saulei užtekėjus, jie pasitraukia
miegoti savo lindynėse.
Žmogus eina prie savo darbo
ir triūsia iki vakaro.

VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai!
Kaip išmintingai juos visus sukūrei!
Tavo kūrinių pilna žemė.
Štai jūra, tokia bekraštė ir plati,
ten knibždėlynas be skaičiaus –
maži ir dideli gyvūnai.
Čia plaukioja laivai
ir žaidžia Leviatanas, kurį tu sukūrei.

Visi jie laukia iš tavęs,
kad duotum jiems peno, kada reikia.
Kai tu jiems duodi, jie surenka {derlių},
kai ištiesi ranką, jie sotūs gėrybių.
Tau veidą paslėpus, jie nerimsta,
o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta –
sugrįžta atgal į dulkes.
Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, –
tu atnaujini žemės veidą.

VII

Tebūna amžina VIEŠPATIES garbė,
tesidžiaugia Dievas savo kūriniais!
Jis pažvelgia į žemę, ji dreba;
jis paliečia kalnus, jie smilksta.
Giedosiu VIEŠPAČIUI, kolei gyvensiu, –
per visą gyvenimą šlovinsiu giesme savo Dievą.
Tepatinka jam mano malda,
nes aš džiūgauju VIEŠPATYJE.
Teišnyksta nusidėjėliai žemėje,
tenebūna daugiau nedorėlių.
Garbink VIEŠPATĮ, mano siela!
{Šlovinkite VIEŠPATĮ!}

Dievas ištikimas savo pažadams

Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo,
skelbkite jo darbus tautoms.
Giedokite jam, šlovinkite jį giesmėmis;
kalbėkite apie visus jo nuostabius darbus.
Didžiuokitės jo šventuoju vardu, –
tedžiūgauja VIEŠPATIES ieškančiųjų širdis!
Pagalbos ieškoti eikite pas VIEŠPATĮ,
visad ieškokite jo Artumo.
Atsiminkite jo padarytus nuostabius darbus,
jo stebuklus ir nuosprendžius jūs,
Abraomo palikuonys, jo tarnai,
Jokūbo vaikai, jo išrinktieji!
Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas;
visoje žemėje vykdomi jo įsakymai.

Amžiais jis laikosi savo sandoros,
tūkstančiui kartų duoto pažado, –
sandoros, sudarytos su Abraomu,
priesaikos žodžio Izaokui,
kurį jis patvirtino Jokūbui kaip įstatą,
Izraeliui kaip amžiną sandorą.
“Tau aš duosiu, – jis tarė, – Kanaano kraštą,
kaip tau skirtą paveldą”.

III

Kad ir mažai jų tebuvo,
tik sauja ateivių tame krašte, –
klajojanti iš tautos į tautą,
iš karalystės į karalystę, –
jų engti niekam jis neleido,
karalius už juos barė:
“Nelieskite mano pateptųjų,
neskriauskite mano pranašų!”

Kai užleido badą anai žemei
ir atėmė iš jų visus maisto išteklius,
anksčiau jis buvo nusiuntęs vyrą – Juozapą,
parduotą kaip vergą.
Jo kojos buvo supančiotos,
ant kaklo užkarta grandinė,
kol atsitiko, ką jis buvo pranašavęs,
ir VIEŠPATIES žodis jį bandė.
Karalius liepė jį paleisti;
tautų valdovas jį išlaisvino.
Jis padarė jį savo namų viešpačiu
ir visų turtų valdytoju,
kad lavintų jo pareigūnus būti kaip jis
ir mokytų didžiūnus išminties.

Tada Izraelis atėjo į Egiptą,
Jokūbas apsigyveno kaip ateivis Hamo žemėje.
VIEŠPATS padarė savo tautą labai gausią,
stipresnę už jos priešus,

kurių širdį jis taip pakeitė,
kad jie ėmė nekęsti jo tautos
ir elgtis klastingai su jo tarnais.
VIEŠPATS tad pasiuntė savo tarną Mozę;
Aaroną, kurį buvo išsirinkęs.
Jiedu padarė jiems VIEŠPATIES ženklų
ir stebuklų Hamo žemėje.

VII

Jis užleido tamsą – aptemo žemė,
bet egiptiečiai priešinosi jo žodžiams.
Jis pavertė jų vandenis krauju,
ir nutroško jų žuvys.
Jų žemėje knibždėjo varlių,
užplūdo net egiptiečių karaliaus kambarius.
Jis tarė, ir apniko musių spiečiai
ir aibės uodų visą jų žemę.
Jis davė jiems krušą vietoj lietaus,
plieskė žaibais jų žemę.
Jis sunaikino jų vynmedžius bei figas
ir išvartė jų žemės medžius.
Jis tarė – užplūdo begalė
skėrių ir žiogų.
Visus augalus jie surijo jų žemėje
ir suėdė jų laukų derlių.
Jis sunaikino visus pirmagimius jų žemėje, –
visas jų jaunystės pirmienas.
Tada jis išvedė izraeliečius,
nešinus sidabru ir auksu, –
dvylikoje giminių nebuvo silpnuolio.
Egiptiečiai džiūgavo, jiems išeinant,
nes izraeliečiai jiems buvo įsipykę.

VIII

Jis supūtė debesį kaip dangą,
ugnimi švietė naktį.
Jiems prašant, jis siuntė putpelių
ir dangaus duona juos sočiai maitino.
Jis atvėrė uolą, ir ištryško vanduo, –
lyg upė tekėjo per dykumą.
Nes jis atsiminė savo šventąjį pažadą
ir savo tarną Abraomą.
Taip jis vedė besidžiaugiančią savo tautą,
giedančius džiugią giesmę savo išrinktuosius.

Jis davė jiems kitų tautų žemes,
ir jie paveldėjo žmonių triūso vaisius,
kad paklustų jo įstatams
ir laikytųsi jo įsakymų!
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Dievo gerumas savo tautai

Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,
jo gerumas amžinas.
Kas gali apsakyti didžius VIEŠPATIES darbus
ar pajėgti jį pašlovinti?
Laimingi, kas elgiasi teisingai,
ir visados daro, kas teisu.
Atsimink ir mane, VIEŠPATIE, kai padedi savo tautai,
lankyk ir mane malone, kai juos gelbsti,
kad galėčiau patirti tavo išrinktųjų gerovę,
dalytis tavosios tautos džiaugsmu
ir didžiuotis tavo paveldu.

Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai, –
esame nusikaltę, nedorai elgėmės.
Mūsų protėviai Egipte nepaisė tavo nuostabių darbų,
pamiršo tavo gerumą
ir maištavo prieš Aukščiausiąjį prie Nendrių jūros.
Vis dėlto jis gelbėjo juos, kaip tinka jo vardui,
kad parodytų savo didžią jėgą.
Pagrūmojo Nendrių jūrai, ir ji išdžiūvo,
pervedė juos per gelmes kaip per dykumą.
Taip jis išgelbėjo juos iš tų, kurie jų nekentė,
atpirko juos iš priešo rankos.
Jūra paskandino jų priešus, –
neišliko jų nė vieno.
Tada izraeliečiai įtikėjo, –
jie šlovino VIEŠPATĮ giesme.

Betgi jie greitai užmiršo, ką jis buvo padaręs,
elgėsi nelaukdami, kol sužinos jo užmojį.
Dykumoje juos apėmė godus alkis,
ir tyruose jie pradėjo gundyti Dievą.
Jis davė jiems, ko jie reikalavo,
bet siuntė jiems ir alinančią ligą.

III

Stovykloje buvo pavydima Mozei
ir Aaronui, šventajam VIEŠPATIES tarnui.
Žemė atsivėrė ir prarijo Dataną,
palaidojo Abiramo šalininkus.
Ugnis užsiliepsnojo tame būryje;
liepsnos sunaikino nedorėlius.

Prie Horebo žmonės pasidirbo veršį
ir garbino nulietą atvaizdą.
Jie sukeitė Dievo garbę
su žolę ėdančio jaučio atvaizdu.
Jie užmiršo Dievą – savo Gelbėtoją,
padariusį didžių dalykų Egipte.
Kokių nuostabių darbų jis padarė Hamo žemėje!
Kokių baisių dalykų prie Nendrių jūros!
Jis būtų juos sunaikinęs,
jeigu Mozė – jo išrinktasis – nebūtų užstojęs
ir nukreipęs nuo jų Dievo pykčio.

Betgi jie paniekino puikųjį kraštą
ir netikėjo jo pažadu.
Murmėjo savo palapinėse
ir nenorėjo klausyti VIEŠPATIES balso.
Užtat pakėlęs ranką jis prisiekė,
kad leis jiems žūti dykumoje
ir išblaškys jų palikuonis tautose,
išsklaidys juos po svetimas šalis.

O jie prisidėjo prie Baal-Peoro apeigų
ir valgė mirusiesiems atnašautas aukas.
Jie pykino VIEŠPATĮ savo darbais,
todėl juos užpuolė maras.
Tada Finehas pakilęs užstojo,
ir maras liovėsi.
Tai pripažinta jam kaip teisus darbas
amžinai per kartų kartas.

VII

Jie pykino VIEŠPATĮ prie Meribos vandenų,
ir dėl jų Mozė nukentėjo,
nes jie taip apkartino jam dvasią,
kad jis neapgalvotai nukalbėjo.

VIII

Jie neišnaikino tautų,
kaip VIEŠPATS buvo jiems įsakęs,
bet susimaišė vedybomis su svetimtaučiais
ir mokėsi daryti, kaip šie darė.
Dievo tauta tarnavo stabams,
kurie tapo jiems pinklėmis.
Savo sūnus ir dukteris
jie aukojo demonams.
Liejo nekaltą kraują, –
kraują savo sūnų ir dukterų,
kuriuos aukojo Kanaano stabams, –
ir kraštą išniekino, išliedami kraują.
Taip jie teršėsi savo veiksmais
ir ištvirkavo savo darbais.

VIEŠPATS įniršo ant savo tautos
ir bjaurėjosi savo paveldu.
Jis atidavė juos tautoms į rankas, –
juos valdė tie, kurie jų nekentė.
Priešai juos engė,
ir jie tapo jiems visiškai pavaldūs.
Daugel sykių VIEŠPATS gelbėjo savo tautą,
bet jie ir toliau liko maištingi
ir buvo savo kalčių prislėgti.
Betgi VIEŠPATS atsižvelgdavo į jų kančią,
kai išgirsdavo jų šauksmą.
Jų labui atsimindavo savo sandorą
ir pasigailėdavo iš savo gerumo, –
gaudavo jiems pasigailėjimo iš tų,
kurie laikė juos nelaisvėje.

Gelbėk mus, VIEŠPATIE, mūsų Dieve,
ir surink mus iš visų tautų,
kad dėkotume tavo šventajam vardui
ir didžiuotumės tave šlovindami!
Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas.
nuo amžių per amžius!
Tesako visa tauta: “Amen!”

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

E. PENKTOJI KNYGA

Dievas – užuovėja nelaimėje

“Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, –
jo ištikima meilė amžina”.
Taip tesako VIEŠPATIES atpirktieji – tie,
kuriuos jis atpirko iš vargo,
surinko iš svetimų šalių –
iš Rytų ir Vakarų, iš Šiaurės ir Pietų.

Vieni klajojo dykumoje, tyruose, –
miesto, kuriame galėtų įsikurti, nerado.
Alkani ir ištroškę,
tik gyvastį nešiojo.
Tada jie, kęsdami vargą, šaukėsi VIEŠPATIES,
ir jis išgelbėjo juos iš jų bėdų.
Vedė juos tiesiu keliu,
kol jie pasiekė gyvenamą miestą.
Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo gerumą,
už jo nuostabius darbus žmonijai,
nes jis patenkino trokštančius
ir alkstantiems davė gėrybių.

Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje,
belaisviai vargani, surakinti grandinėm,
nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius
ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.
Jų širdį sutramdė kančia, –
jie sukniubo, ir nebuvo kas padėtų.
Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES,
ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės.
Išvedė juos iš niūriosios tamsos
ir sutraukė jų pančius.
Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,
už nuostabius darbus žmonijai,
nes jis pralaužia varinius vartus
ir sunaikina jų geležines velkes.

III

Vieni buvo pasiligoję dėl savo nuodėmingo kelio
ir už savo kaltes turėjo kentėti.
Į maistą jie negalėjo net pažiūrėti, –
jie buvo arti mirties vartų.
Tada jie, būdami varge, šaukėsi VIEŠPATIES,
ir jis išgelbėjo juos iš bėdos.
Siuntė savo žodį jiems išgydyti
ir išgelbėti nuo žūties.
Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,
už jo nuostabius darbus žmonijai.
Teatnašauja padėkos aukas
ir teskelbia jo darbus džiugesio giesmėmis.

Kiti plaukė laivais į jūrą,
uždarbiavo didžiuose vandenyse.
Jie matė VIEŠPATIES darbus –
jo nuostabius veiksmus gelmėse.
Jam paliepus, įsišėlo audros
ir pašiaušė aukštas jūros bangas.
Jie kilo aukštyn lig dangaus, nėrė žemyn į gelmes, –
širdis jiems stiro iš baimės.
Tarsi girti jie svyravo ir svirduliavo –
suglumę nebežinojo, ką daryti.
Tada jie, būdami pavojuje, šaukėsi VIEŠPATIES,
ir jis išgelbėjo juos iš nelaimės.
Šėlstančią audrą jis nuramino,
ir jūros bangos buvo nutildytos.
Jie džiaugėsi nurimusia jūra,
ir jis nuvedė juos į jų prekybos uostą.
Tedėkoja VIEŠPAČIUI už jo ištikimą meilę,
už nuostabius darbus žmonijai.
Teaukština jį tautos sueigoje,
tešlovina jį seniūnų taryboje.

Jis pavertė upes dykuma,
vandens šaltinius – išdžiūvusia žeme,
vešlų kraštą – druskingais pelkynais
už jo gyventojų nedorumą.
Jis pavertė dykumą vandens tvenkiniais,
išdžiūvusią žemę – srūvančiais šaltiniais.
Alkanus žmones ten apgyvendino,
ir jie pasistatė sau miestą.
Jie sėjo laukus, veisė vynuogynus
ir nuėmė gausų derlių.
Jo laiminami jie labai dauginosi;
jų galvijų bandoms jis neleido sumažėti.

Jie sumenko ir buvo pažeminti
per priespaudą, skurdą ir kančią.
Betgi tas, kuris lieja panieką ant didžiūnų
ir varo juos klajoti po negyvą dykynę,
išgelbėjo beturčius iš skurdo
ir jų šeimas pagausino lyg kaimenes.

Dorieji tai mato ir džiaugiasi;
visų nedorėlių burna užsičiaupia.
Išmintingas žmogus pastebės šiuos dalykus, –
jis mąstys apie VIEŠPATIES
ištikimą meilę.

Prašant pergalės

Giesmė. Dovydo psalmė.

Mano širdis ištikima, Dieve,
mano širdis ištikima!
Giedosiu ir tave šlovinsiu giesme!
Pabusk, mano širdie!
Pabuskite, arfa ir lyra!
Pažadinsiu aušrą.
Dėkosiu tau, VIEŠPATIE, tautose,
giedosiu tau šlovės giesmes visur.
Juk tavo gerumas aukštesnis už dangų
ir tavo ištikimybė debesis siekia.

Apreikšk savo didybę aukštai danguje,
tesužimba tavo garbė visoje žemėje!
Savo dešine išgelbėk, išklausyk mane,
kad tie, kuriuos myli, būtų išlaisvinti.

Dievas kalbėjo savo šventovėje:
“Džiūgaudamas padalysiu Šechemą
ir atmatuosiu Sukotų slėnį.
Mano yra Gileadas ir mano yra Manasas;
Efraimas yra mano galvos šalmas,
Judas mano skeptras.
Moabas bus mano praustuvė,
Edomui mesiu savo apavą,
Filistija girdės mano pergalės šauksmą”.

Kas įves mane į tą įtvirtintą miestą?
Kas ves mane į Edomą?
Argi, Dieve, iš tikrųjų esi mane atmetęs?
Tu, Dieve, nebežygiuoji su mūsų kariuomene.
Išgelbėk tu mus nuo priešo,
nes žmogus padėti nieko negali.
Su Dievu būsime narsuoliai;
jis nugalės mūsų engėjus.

Žmogaus skundas varge

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

O Dieve, kurį šlovinu, netylėk!
Mane užpuolė nedorėliai, –
meluodami jie mane persekioja.
Neapykantos žodžiais mane apniko
ir be priežasties mane puola.
Nors juos myliu, jie mane kaltina
net kai už juos meldžiuosi.
Taip jie piktu už gera man atlygina,
neapykanta – už mano meilę.

Parink nedorą teisėją jam teisti,
testoja kaltintojas jo dešinėje.
Tebūna teisme jis pasmerktas;
net jo malda tebūna laikoma nuodėme.
Trumpas tebūna jo gyvenimas,
kitas teužima jo vietą.
Jo vaikai telieka našlaičiai,
o jo žmona tenašlauja.
Tegul jo vaikai klajoja ir elgetauja;
iš pašiūrių, kur gyvena, tebūna išvaryti.
Tepasiglemžia skolintojas jo nuosavybę,
jo triūso vaisius teišgrobsto svetimieji.
Teneparodo nė vienas jam gerumo
nei užuojautos jo našlaičiams.
Težūva visi jo palikuonys, –
su antra karta teišnyksta jo vardas.
Teatsimena VIEŠPATS jo protėvių kaltę,
jo motinos nuodėmė telieka nepanaikinta.
Temato tai VIEŠPATS nuolatos,
kol jo atminimas užges žemėje.
Juk tas žmogus niekad nenori daryti gera,
tik kamuoja vargšą ir beturtį –
net užmušt kėsinasi prislėgtą bejėgį žmogų.
Prakeikti jis mėgo – tebūna jis pats prakeiktas!
Palaimos linkėti nemėgo – niekas jo tenelaimina!
Prakeikimu apsivilko kaip apsiaustu, –
tepersisunkia prakeikimas į jo kūną lyg vanduo,
į jo kaulus tartum aliejus.
Tebūna kaip drabužis, kuriuo jis apsidengia,
lyg kasdien jo nešiojama juosta!

III

Taip teatmoka VIEŠPATS mano kaltintojams –
tiems, kurie pikta man linki.
Bet tu, DIEVE, mano Viešpatie,
padėk man, kaip esi pažadėjęs,
išgelbėk mane dėl savo gerumo.
Juk vargšas esu ir beturtis,
raitausi iš širdgėlos.
Nykstu lyg šešėlis vakare;
esu lyg vėjo nešamas skėris.
Keliai man linksta nuo pasninko;
mano kūnas nusikamavęs.
Esu tapęs savo kaltintojams pasityčiojimu, –
mane pamatę, jie kraipo galvas.
Padėk man, VIEŠPATIE, mano Dieve!
Dėl savo ištikimos meilės,
gelbėk mane!
Tegu jie sužino, kad tai tavo ranka,
kad tu, VIEŠPATIE, tai padarei.
Tegu jie sau keikia, bet tu laimink.
Tegul dega iš gėdos mano užpuolėjai,
bet tesidžiaugia tavo tarnas.
Teapsivelka gėda mano kaltintojai,
teapsidengia sarmata lyg skraiste!
Visu balsu labai dėkosiu VIEŠPAČIUI,
šlovinsiu jį giesme žmonių spūstyje,
nes jis stovi beturčio dešinėje,
kad išgelbėtų nuo trokštančių
pasmerkti jį mirčiai.

Mesijas – Karalius ir Kunigas

Dovydo psalmė.

VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui:
“Sėskis mano dešinėje,
kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis”.

VIEŠPATS išplės tavo galybės skeptrą iš Ziono:
“Valdyk tave supančius priešus!”
Tu buvai karališkai orus nuo savo gimimo dienos,
šventoji garbė lydėjo nuo įsčių,
nuo tavo jaunystės aušros.

VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigaili:
“Tu esi kunigas amžinai, kaip Melchizedekas”.

III

VIEŠPATS yra prie tavo dešinės, –
karalius jis sutriuškins savo įniršio dieną.
Jis įvykdys teismą tautų
ir nuklos mūšio lauką lavonais, –
visoje žemėje nugalės karalius.

Savo žygyje iš upelio gers
ir pasistiprinęs bus pergalingas.

Išminties pradžia

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

{‘a} Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi
{b} dorųjų taryboje ir sueigoje.

{g} Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai!
{d} Visi, kurie jais žavisi, nori juos suprasti.

{h} Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės;
{v} jo teisumas amžinas.

{z} VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų, –
{h.} jis švelnus ir gailestingas.

{t} Parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo;
{j} niekad jis neužmiršta savo Sandoros.

{k} Savo tautai apreiškė savo galybės darbus,
{l} atiduodamas jiems tautų paveldą.

{m} Jo rankų darbas tiesa ir teisingumas,
{n} tvirti jo įsakai.

{s} Patikimi amžių amžiais,
{‘a} duoti tiesa ir teisumu.

{p} Savo tautai siuntė atpirkimą,
{z.} sudarė su jais amžiną Sandorą.
{q} Šventas ir šiurpulingas jo vardas!

{r} Pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia;
{š} gerai tai supranta, kurie ja gyvena.
{t.} Jo šlovė yra amžina.

Doro žmogaus palaima

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

{‘a} Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo,
{b} kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.

{g} Jo palikuonys bus galingi,
{d} palaiminta dorųjų karta.

{h} Jo namuose bus gerovė ir turtai,
{v} amžinai tvers jo teisumas.

{z} Jis yra lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems,
{h.} visados švelnus, gailestingas ir teisus.

{t.} Gera žmogui, kuris yra dosnus ir skolina,
{j} sąžiningai tvarko savo reikalus.

{k} Visad jis bus tvirtas;
{l} žmonės teisaus žmogaus niekad nepamirš.

{m} Blogos žinios gauti jis nebijos, –
{n} jo širdis tvirta, pasitikinti VIEŠPAČIU.

{s} Patvari jo širdis, – jis nesibaimina;
{‘a} ilgainiui jo priešai bus nugalėti

{p} Dosniai jis duoda beturčiams,
{z.} niekad neišsenka jo dosnumas.
{q} Jis bus didis ir gerbiamas.

{r} Nedoras žmogus tai mato ir erzinasi,
{š} dantį galanda ir netenka drąsos.
{t} Nedorėlių norai niekais nueina.

“Šlovinsiu VIEŠPATĮ, nes jisai geras”

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovinkite, VIEŠPATIES tarnai,
šlovinkite VIEŠPATIES vardą.
Tebūna jo vardas šlovinamas
ir dabar, ir per amžius.
Nuo pat saulėtekio iki pat saulėlydžio
VIEŠPATIES vardas turi būti šlovinamas.

Virš visų tautų išaukštintas VIEŠPATS;
jo garbė aukštesnė už dangų.
Kas yra kaip VIEŠPATS, mūsų Dievas,
kuris sėdi aukštybėse,
bet lenkiasi pamatyti,
kas žemai – danguje ir žemėje?

III

Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių,
ištraukia elgetą iš šiukšlyno,
kad pasodintų su kilmingaisiais –
su savo tautos didžiūnais.
Suteikia namus bevaikei moteriai,
padaro ją laimingą vaikų motiną.
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Išėjimas iš Egipto

Kai Izraelis išėjo iš Egipto,
Jokūbo palikuonys – iš tautos,
šnekančios svetima kalba,
Judas tapo Dievo šventove,
Izraelis jo valda.
Jūra pamatė juos ir pradingo;
Jordanas atgal traukėsi.
Kalnai šokinėjo lyg avinai,
kalvos – lyg kaimenės ėriukai.
Kas gi tau, jūra, ko gi tu bėgi?
Jordanai, ko atgal traukies?
O kalnai, kodėl šokinėjate lyg avinai?
Ir jūs, kalvos, – lyg kaimenės ėriukai?
Drebėk, žeme, nuo Viešpaties Artumo,
nuo Jokūbo Dievo Artumo,
kuris paverčia uolas vandens tvenkiniais,
titnagą – tekančiais šaltiniais.

Tikrasis Dievas – didis ir geras

Ne mums, VIEŠPATIE, ne mums,
bet savo vardui duok garbę
dėl savo gerumo ir ištikimybės.
Kam gi turėtų tautos klausti:
“Kurgi yra tas jų Dievas?”
Mūsų Dievas yra danguje;
visa, kas jam patinka, jis daro.

Jų stabai iš sidabro ir aukso,
padaryti žmonių rankomis.
Burnas jie turi, bet nekalba,
turi akis, bet nemato,
turi ausis, bet negirdi,
turi nosis, bet neužuodžia.
Rankas turi, bet lytėti negali,
turi kojas, bet nevaikšto.
Panašūs į juos bus,
kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki.

III

Izraelio namai pasitiki VIEŠPAČIU, –
jis yra jų pagalba ir skydas.
Aarono namai pasitiki VIEŠPAČIU, –
jis yra jų pagalba ir skydas.
Kas pagarbiai VIEŠPATIES bijo,
VIEŠPAČIU pasitiki, –
tam jis yra pagalba ir skydas.

VIEŠPATS mumis rūpinasi – mus palaimins:
jis palaimins Izraelio namus,
jis palaimins Aarono namus.
Palaimins pagarbiai VIEŠPATIES bijančius –
ir prastuolius, ir didžiūnus.
Tepadaugina jus VIEŠPATS –
ir jus, ir jūsų palikuonis.
Būkite palaiminti VIEŠPATIES,
dangaus ir žemės Kūrėjo.

Dangus yra VIEŠPATIES dangus,
bet žemę jis davė žmogui.
Ne mirusieji šlovina VIEŠPATĮ,
ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę.
Bet mes – gyvieji – garbinsime tave
ir dabar, ir per amžius.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Padėka Dievui už suteiktą pagalbą

Myliu VIEŠPATĮ, nes jis girdi,
klausosi mano maldavimų balso.
Jis girdi mane, –
šauksiuosi jo, kol tik būsiu gyvas.
Mirties kilpos apraizgė mane,
apėmė mane Šeolo kančios, –
buvau graužiamas sielvarto ir nerimo.
Tada šaukiausi VIEŠPATIES vardo:
“O VIEŠPATIE, maldauju tavęs,
gelbėk mano gyvastį!”

Maloningas VIEŠPATS ir teisus;
mūsų Dievas gailestingas.
VIEŠPATS gina bejėgius, –
kai buvau pavojuje, jis mane išgelbėjo.
Nusiramink, mano širdie,
nes Dievas buvo man geras.
Juk jis išgelbėjo mane nuo mirties,
nušluostė man ašaras,
neleido mano kojoms paslysti.
Todėl einu savo keliu VIEŠPATIES Artume
gyvųjų šalyje.

Pasitikėjau net kai skundžiaus:
“Esu baisiai kančios prislėgtas!” –
net kai nustėręs sakiau:
“Visi žmonės – melagiai!”

Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa,
ką jis dosniai yra man davęs?
Nešiu vyno atnašą VIEŠPAČIUI
ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo.
Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu
visos jo tautos sueigoje.

Brangi VIEŠPATIES akyse
yra jo ištikimųjų mirtis.
O VIEŠPATIE, aš tavo tarnas, – tarnauju tau,
kaip tarnavo mano motina.
Mano pančius tu atrišai.
Atnašausiu tau padėkos auką
ir šauksiuosi VIEŠPATIES vardo.
Savo įžadus VIEŠPAČIUI vykdysiu
visos jo tautos sueigoje –
VIEŠPATIES Namų kiemuose,
tavo viduryje, Jeruzale!
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Žmonija kviečiama šlovinti Dievą

Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos tautos!
Aukštinkite jį, visos šalys!
Tikrai didis mums jo gerumas
ir VIEŠPATIES ištikimybė amžina.
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Padėkos už pergalę malda

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,
per amžius tveria jo ištikima meilė!

Tesako Izraelis:
“Jo ištikima meilė amžina”.
Tesako Aarono namai:
“Jo ištikima meilė amžina”.
Tesako visi, kurie pagarbiai VIEŠPATIES bijo:
“Jo ištikima meilė amžina”.

Didelėje bėdoje šaukiausi VIEŠPATIES, –
VIEŠPATS išklausė ir mane išlaisvino.
Su manimi VIEŠPATS, aš nebijau,
ką gali man žmonės padaryti?
Su manimi VIEŠPATS, man pasirengęs padėti, –
matysiu savo priešus nugalėtus.
Geriau ieškoti pagalbos pas VIEŠPATĮ,
negu pasitikėti žmonėmis.
Geriau ieškoti užuovėjos pas VIEŠPATĮ,
negu pasitikėti didžiūnais.

Visos tautos apgulė mane;
VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau!
Jos apgulė mane, apsupdamos iš visų pusių,
VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau!
Jos apspito mane lyg bitės,
suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne,
VIEŠPATIES vardu nuo jų apsigyniau.
Buvau nuožmiai puolamas ir beveik nugalėtas,
bet VIEŠPATS man padėjo.
Mano jėga ir drąsa yra VIEŠPATS, –
jis mane išgelbėjo.

III

Teisiųjų palapinės skamba džiugia pergalės giesme:
“VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!
VIEŠPATIES dešinė išaukštinta!
VIEŠPATIES dešinė davė mums pergalę!”
Nemirsiu, bet gyvensiu
ir skelbsiu VIEŠPATIES darbus.
Nors VIEŠPATS iš tikrųjų mane plakė,
betgi mirčiai manęs neatidavė.

Atverkite man teisumo vartus,
kad, pro juos įėjęs, padėkočiau VIEŠPAČIUI.

Šie yra vartai pas VIEŠPATĮ, –
teisieji pro juos įeis.
Dėkoju tau, kad manęs išklausei
ir tapai mano išgelbėjimu.
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Taip VIEŠPATIES padaryta, –
koks mums nuostabus reginys!

Ši diena yra VIEŠPATIES duota, –
linksminkimės ir džiūgaukime.
O VIEŠPATIE, prašome tave, gelbėk mus!
O VIEŠPATIE, prašome tave, suteik mums palaimą!

Kas įeina, tebūna palaimintas VIEŠPATIES vardu!
Laiminame jus iš VIEŠPATIES Namų.
VIEŠPATS yra Dievas, –
jis yra mūsų šviesa.
Su šakomis rankose pradėkite iškilmę,
žygiuodami eitynėse aplink aukurą.
Tu mano Dievas, aš tau dėkosiu;
tu mano Dievas, aš tave aukštinsiu.
Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,
per amžius tveria jo ištikima meilė.

Viešpaties Įstatymas

Alef

{‘a} Laimingi, kurių kelias be priekaišto,
kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Mokymą.
Laimingi, kas laikosi jo įsakų,
ieško jo visa širdimi,
nedaro nieko pikto,
bet eina jo keliais.
VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus,
kad uoliai jie būtų vykdomi.
O, kad būčiau tvirtas,
laikydamasis tavo įstatų kelių!
Niekuomet nebūsiu sugėdintas,
jei įsižiūrėsiu į visus tavo įsakymus.
Dora širdimi tave šlovinsiu,
kai išmoksiu teisius tavo įsakus.
Laikysiuosi tavo įstatų,
niekad nepalik manęs!

Bet

{b} Kaip gali jauni žmonės nepalūžti savo kelyje?
Laikydamiesi tavo žodžių.
Visa širdimi tavęs ieškau,
neleisk man nuklysti nuo tavo įsakymų.
Branginu širdyje tavo žodį,
kad tau nenusidėčiau.
Būk pašlovintas, VIEŠPATIE;
išmokyk mane savo įstatų.
Kartoju lūpomis
visus tavo burnos sprendimus.
Džiaugiuosi tavo kelio įsakais,
lygiai kaip visais turtais.
Gilinuosi į tavo įsakymus,
įsižiūriu į tavo kelius.
Mėgaujuosi tavo įstatais;
tavo žodžio paisysiu.

Gimel

{g} Būk dosnus savo tarnui,
kad gyvenčiau laikydamasis tavo žodžio.
Atmerk man akis,
kad suprasčiau tavo Mokymo nuostabius vaisius.
Gyvenu tik kaip ateivis žemėje,
neslėpk nuo manęs savo įsakymų.
Širdis man alpsta nuo ilgesio, –
dieną ir naktį ieškau tavo sprendimų.
Tu grasini įžūliesiems – prakeiktiesiems,
kurie nuklysta nuo tavo įsakymų.
Išvaduok mane nuo pajuokos ir užgaulių,
nes laikausi tavo įsakų.
Nors didžiūnai suėję ir sąmokslauja prieš mane,
tavo tarnas rūpinsis tavo įstatais.
Tavo įsakai man žavūs, –
jie mano patarėjai.

Dalet

{d} Nublokštas guliu dulkėse;
atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.
Kai parodžiau savo siekius, tu mane išklausei;
mokyk mane savo įsakų.
Padėk man suprasti tavo įsakų kelią,
ir aš žavėsiuos tavo nuostabiais darbais.
Esu skausmo žudomas, –
palaikyk mane, kaip esi pažadėjęs.
Neleisk man eiti klystkeliais, –
būk man geras ir mokyk savo Įstatymo.
Pasirinkau ištikimybės kelią, –
man kelrodis tavo sprendimai.
Tvirtai laikausi tavo įsakų;
neleisk man patirti gėdos.
Bėgu tavo įsakymų keliu,
nes tu man duodi imlią širdį.

{h} Mokyk mane, VIEŠPATIE, savo įstatų kelio,
ir jo laikysiuosi ir dieną, ir naktį.
Suteik man įžvalgos laikytis tavo Mokymo
ir visa širdimi jam paklusti.
Vesk mane savo įsakymų taku,
nes tai man labai rūpi.
Palenk mano širdį į savo įsakus,
o ne į savanaudį pelną.
Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia;
laikyk mane gyvą savo keliuose.
Laikykis man, savo tarnui, duoto pažado –
pažado, kurį davei pagarbiai tavęs bijantiems.
Nugręžk nuo manęs užgaules – jų bijausi,
nes tavo sprendimai yra geri.
Juk žinai, kad ilgiuosi tavo įsakų;
suteik man naują gyvenimą, nes tu esi teisus!

Vau

{v} Tepasiekia mane tavo, VIEŠPATIE, gerumas,
tavo išganymas, kaip esi pažadėjęs.
Tuomet galėsiu atsakyti savo užgauliotojams,
nes tavo žodžiu pasitikiu.
Padėk man visados tiesą sakyti,
nes mano viltis – tavo sprendimai.
Paklusiu tavo Mokymui visados –
per amžių amžius.
Eisiu erdviu keliu,
nes ieškojau tavo įsakų.
Kalbėsiu apie tavo įsakus
ir nesigėdinsiu karalių akivaizdoje.
Mėgaujuosi tavo įsakymais,
nes juos myliu.
Gerbiu ir myliu tavo įsakymus, –
gilinuosi į tavo įstatus.

Zajin

{z} Atsimink savo pažadą man, savo tarnui,
kuriuo davei man vilties.
Net kančioje esu paguostas,
nes tavo pažadas mane gaivina.
Nors įžūlieji visados iš manęs šaiposi,
bet nuo tavo Mokymo nesigręžiu.
Kai prisimenu senuosius tavo sprendimus,
VIEŠPATIE, jais pasiguodžiu.
Kai matau nedorėlius, nepaisančius tavo Mokymo,
mane apima pyktis.
Tavo įstatai yra mano giesmės šerdis,
kur tik apsigyvenu.
Naktį atsimenu, VIEŠPATIE, tavo vardą
ir paklūstu tavo Mokymui.
Tai mano laimė,
nes laikiausi tavo įsakų.

Het

{h.} VIEŠPATS mano dalis;
aš pasiryžau laikytis tavo žodžių.
Maldauju tave iš visos širdies, –
būk man gailestingas, kaip esi pažadėjęs!
Kai pergalvoju tavo kelius,
kreipiu savo kojas į tavo įsakus.
Skubu – nedelsiu
laikytis tavo įsakymų.
Nors nedorėlių virvės mane supančiojo,
tavo Mokymo nemetu.
Vidurnaktį keliuosi tavęs šlovinti
už tavo teisius sprendimus.
Esu bičiulis pagarbiai tavęs bijančiųjų –
visų tų, kurie laikosi tavo įsakų.
Tavo gerumo, VIEŠPATIE, kupina žemė, –
mokyk mane savo įstatų.

T.et

{t.} Tu buvai geras man – savo tarnui,
VIEŠPATIE, kaip buvai pažadėjęs.
Mokyk mane sveikos nuovokos ir žinojimo,
nes pasitikiu tavo įsakymais.
Prieš nubaudžiamas nuklysdavau,
bet dabar laikausi tavo žodžio.
Geras esi ir gera darai,
mokyk mane savo įstatų.
Įžūlieji šmeižia mane melais,
aš visa širdimi laikausi įsakų tavo.
Jų širdis atbukusi ir nutukusi,
bet aš mėgaujuosi tavo Mokymu.
Gera man, kad mano bausmė buvo
išmokti tavo įstatų.
Tavo duotas Mokymas man brangesnis
už tūkstantį aukso ir sidabro luitų.

Jod

{j} Tavo rankos padarė mane – sukūrė;
padėk man suvokti,
kad reikia mokytis tavo įsakymų.
Tavęs pagarbiai bijantieji,
matydami mane, džiūgaus,
kad aš dėjau viltį į tavo žodį.
Žinau, VIEŠPATIE,
kad teisūs tavo sprendimai,
dėl to mane nubaudei, kad esi ištikimas.
Tepaguodžia mane tavo gerumas,
kaip savo tarnui esi pažadėjęs.
Tepasiekia mane tavo gailestingumas,
kad būčiau gyvas,
nes tavo Mokymas mane traukia.
Tebūna sugėdinti įžūlieji,
nes melu jie nuskriaudė mane;
aš gilinsiuosi į tavo įsakus.
Tesueina pas mane pagarbiai tavęs bijantieji –
visi tie, kurie žino įsakus tavo.
Tebūna mano širdis be ydos pagal tavo įstatus,
kad nebūčiau sugėdintas.

Kaf

{k} Mano širdis ilgisi tavo išganymo;
dedu viltį į tavo žodžius.
Akis pražiūrėjau belaukdamas, kas tavo žadėta;
klausiu: “Kada mane paguosi?”
Nors tapau panašus į sutrešusį vynmaišį,
bet tavo įstatų neužmiršau.
Kaip ilgai turės tavo tarnas kęsti?
Kada mano persekiotojus į teismą pašauksi?
Įžūlieji iškasė man duobes;
jie šaiposi iš tavo Mokymo.
Visi tavo įsakymai man tveria;
be priežasties mane persekioja, – padėk man!
Nors jie kone pribaigė mane žemėje,
aš neapleidau tavo įsakų.
Dėl savo gerumo leisk man gyventi,
idant laikyčiausi tavo duotų įsakų.

Lamed

{l} Tavo žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, –
tvirtai jis laikos danguje.
Ištikimybė tavo trunka per visas kartas;
tu padėjai žemę į vietą, ir ji tebestovi.
Visa tveria ligi šiol, kaip tavo nuspręsta,
nes visa tau tarnauja.
Jeigu tavo Mokymas nebūtų man džiaugsmo šaltinis,
būčiau pražuvęs varge.
Per amžius neužmiršiu įsakų tavo,
nes per juos išlaikei mane gyvą.
Tavo aš esu – gelbėk mane,
nes aš neatsidžiaugiu įsakais tavo.
Nedorėliai kėsinasi mane pražudyti,
bet aš gilinuos į tavo įsakus.
Pamačiau, kad visi dalykai yra riboti,
bet tavo įsakymas beribis.

Mem

{m} O, kaip aš branginu tavo Mokymą!
Mąstau apie jį visą dieną.
Tavo įsakymas padaro mane išmintingesnį už priešus,
nes jis nuolat su manimi.
Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus,
nes nuo tavo įsakų neatsitraukiu.
Įgijau daugiau supratimo už seniūnus,
nes laikausi tavo įsakų.
Į jokį nedorą kelią kojos nekėliau,
idant laikyčiausi tavo žodžio.
Nuo tavo sprendimų nenutolau,
nes tu pats esi mano mokytojas.
Kokie malonūs tavo žodžiai mano gomuriui,
saldesni už medų mano burnai.
Iš tavo įsakų įgyju išminties,
užtat nekenčiu jokio sukto kelio.

Nun

{n} Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui.
Laikysiuos savo iškilmingos priesaikos
paklusti tavo teisiems sprendimams.
Esu sielvarto baisiai nukamuotas;
VIEŠPATIE, atgaivink mane, kaip esi pažadėjęs.
Priimk mano laisvas šlovės atnašas, VIEŠPATIE,
ir mokyk mane savo įsakų.
Nors mano gyvasčiai nuolat gresia pavojus,
bet tavo Mokymo niekad neužmirštu.
Nedorėliai spendė man žabangus,
bet nuo tavo įsakų nenukrypau.
Tavo įsakai yra man amžinas paveldas,
nes jais gėrisi mano širdis.
Širdimi stengiuosi vykdyti tavo įstatus –
amžinai, iki pat galo.

Samech

{s} Nepakenčiu suktos širdies žmonių,
bet branginu tavo Mokymą.
Tu esi mano užuovėja ir skydas,
mano viltis tavo žodyje.
Atstokite nuo manęs, piktadariai,
aš laikysiuos savo Dievo įsakymų.
Stiprink mane gyvenime, kaip esi pažadėjęs,
neleisk mano vilčiai niekais nueiti.
Padėk man, kad būčiau saugus
ir visad branginčiau įstatus tavo.
Tu atmeti visus, kurie nuklysta nuo tavo įstatų,
nes jų suktos užmačios yra tuščios.
Atliekomis laikai visus žemės nedorėlius,
užtat aš branginu tavo įsakus.
Iš tavo baimės šiurpas apima mano kūną, –
esu kupinas pagarbios baimės tavo sprendimams.

‘Ain

{‘a} Dariau, kas teisinga ir teisu;
manęs nepalik mano engėjams.
Laiduok savo tarno gerovę, –
neleisk įžūliems žmonėms manęs engti.
Akis pražiūrėjau belaukdamas tavo išganymo
ir tavo teisaus pažado įvykdymo.
Elkis su savo tarnu pagal savo ištikimą meilę,
ir mokyk mane savo įstatų.
Esu tavo tarnas – suteik išminties,
idant pažinčiau įstatus tavo.
Veikti VIEŠPAČIUI jau metas,
nes tavo Mokymas žiauriai pažeidžiamas.
Tikrai aš branginu tavo įsakymus
labiau už auksą – labiau už gryną auksą.
Tikrai aš tvarkau savo žingsnius pagal tavo įsakus, –
nekenčiu jokio sukto kelio.

{p} Nuostabūs tavo įsakai;
užtat jų laikausi.
Tavo žodžių aiškinimas apšviečia,
pamoko įžvalgos net neišmanėlius.
Atvira burna godžiai kvėpuoju,
nes ilgiuosi tavo įsakymų.
Pažvelk į mane ir būk man maloningas,
kaip darai visiems, kurie brangina tavo vardą.
Neleisk man suklupti, kaip esi pažadėjęs,
ir niekad neleisk, kad pikta mane nugalėtų.
Atpirk mane nuo žmonių, kurie mane engia,
kad laikyčiausi tavo įsakų.
Tešviečia tavo veidas tavo tarnui,
temoko mane tavo įstatų.
Mano akys liejo ašarų upelius dėl to,
kad žmonės nepaklūsta tavo Mokymui.

Z.ade

{z.} Tu teisus, VIEŠPATIE,
teisūs tavo sprendimai.
Tu išleidai teisius įsakus, –
jie yra nepajudinamai tvirti.
Mane apmaudas degina lyg ugnis,
nes mano priešai nepaiso tavo žodžių.
Koks tikras yra tavo pažadas!
Tavo tarnas juo tiki.
Nors esu menkutis ir niekinamas,
bet tavo įsakų laikausi.
Tavo teisumas – amžinas teisumas,
ir tavo Mokymas – tiesa.
Nors vargas ir skausmas ištiko mane,
tavo įsakymais gėriuosi.
Tavo įsakai yra teisūs per amžius;
padėk suprasti, idant gyvenčiau.

Qof

{q} Iš visos širdies šaukiu,
išklausyk mane, VIEŠPATIE!
Paklusiu tavo įstatams.
Šaukiuosi tavęs – išgelbėk mane,
kad laikyčiausi tavo įsakų.
Prieš aušrą keliuosi
šauktis pagalbos, –
sudedu savo viltis į tavo pažadą.
Kiekvieną nakties sargybą mano akys sveikina,
kai svarstau tavo žodį.
Kadangi tavo gerumas ištikimas,
išgirsk mano balsą, – VIEŠPATIE,
išlaikyk mane gyvą, nes esi teisingas.
Tie, kurie į mane kėsinasi, artinasi –
nutolę jie nuo Mokymo tavo.
Bet tu, VIEŠPATIE, esi arti,
ir tavo įsakymai yra tikri.
Seniai apie tavo įsakus patyriau,
kad tu juos skyrei būti per amžius.

Reš

{r} Pažvelk į mano skausmą ir gelbėk mane,
nes aš neužmiršau Mokymo tavo.
Užstok mane ir atpirk;
išgelbėk mane, kaip esi pažadėjęs.
Nedorėliai nebus išgelbėti,
nes tavo įstatų jie neieško.
Didis tavo gailestingumas, VIEŠPATIE;
išgelbėk mane, kaip esi pažadėjęs.
Turiu daug priešų ir engėjų,
bet nuo tavo įsakų nenukrypau.
Žvelgiu į neištikimus žmones ir bjauriuosi,
nes jie nesilaiko tavo žodžių.
Žiūrėk, kaip aš branginu tavo įsakus;
išgelbėk mane, kaip dera tavo gerumui.
Tiesa yra tavo žodžio šerdis, –
kiekvienas tavo teisus sprendimus tveria amžinai.

Šin

{š} Didžiūnai persekioja mane be priežasties,
bet mano širdis pagarbiai žiūri į tavo žodžius.
Mėgaujuosi tavo žodžiu,
kaip žmogus, paėmęs didelį grobį.
Nekenčiu melo, juo bjauriuosi,
bet branginu tavo Mokymą.
Šlovinu tave kasdien septynis kartus,
nes teisūs tavo sprendimai.
Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą, –
jiems nėra suklupimo akmens.
Laukiu viltingai tavo išganymo, VIEŠPATIE,
ir vykdau tavo įsakymus.
Laikausi tavo įsakų;
nepaprastai juos branginu.
Laikausi tavo įsakų ir pamokymų,
nes tu matai kelius mano.

Tav

{t} Tepasiekia tave, VIEŠPATIE, mano šauksmas, –
padėk man suprasti, kaip esi pažadėjęs.
Tepasiekia tave mano maldavimas, –
gelbėk mane pagal savo pažadą.
Iš mano lūpų plūs šlovės giesmė,
nes tu mokai mane savo įstatų.
Mano burna giedos apie tavo pažadą,
nes teisūs visi tavo įsakymai.
Tebūna tavo ranka pasiruošusi man padėti,
nes pasirinkau tavo įsakus.
Ilgiuosi tavo išganymo, VIEŠPATIE,
ir gėriuosi tavo Mokymu.
Leisk man gyventi ir tave šlovinti, –
tepalaiko mane tavo sprendimai.
Klajoju lyg paklydusi avis –
surask savo tarną,
nes aš neužmiršau tavo įsakymų.

Tremtinio malda pavojaus valandą

Pakopų giesmė.

Būdamas pavojuje, šaukiausi VIEŠPATIES,
ir jis manęs išklausė.
VIEŠPATIE, išgelbėk mane nuo klastingų lūpų
ir apgaulingo liežuvio.

Melagiai, ką Dievas jums padarys?
Kaip jus nubaus?
Aštriomis galiūnų strėlėmis,
degančiomis žarijomis!

III

Vargas man, kad esu ateivis Mešeche
ir turiu gyventi tarp Kedaro palapinių!
Per ilgai man teko gyventi su tais,
kurie nekenčia taikos.
Esu visiškai taikus –
bet kai kalbu, jie nori karo.

Dievas žmogų globoja

Pakopų giesmė.

Keliu akis į kalnus –
iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES,
kuris padarė dangų ir žemę.

Tavo kojai suklupti jis neleis, –
tas, kuris tave globoja, budi.
Štai Izraelio globėjas
nei snaudžia, nei miega!

III

VIEŠPATS tave saugo;
tavo dešinėje VIEŠPATS yra tavo užuovėja.
Dieną saulė neužgaus tavęs
nei mėnulis naktį.

VIEŠPATS saugos tave nuo viso, kas pikta, –
jis saugos tavo gyvastį.
VIEŠPATS saugos tave išeinantį ir grįžtantį
ir dabar, ir amžinai.

Piligrimo džiaugsmas

Pakopų giesmė. Dovydo.

Man buvo smagu, kai man pasakė:
“Eime į VIEŠPATIES Namus!”
Nūn jau įkėlėme koją –
stovime tavo vartuose, Jeruzale!
Jeruzalė – pastatyta lyg miestas,
suaustas tvirtai į viena.

Kopia į ją giminės – VIEŠPATIES giminės, –
kaip įsakyta Izraeliui, –
kad padėkotų VIEŠPATIES vardui.
Nes ten pastatyti teismo sostai,
Dovydo namų sostai.

III

Melskitės už Jeruzalės gerovę:
“Tebūna saugūs, kurie tave myli!
Tebūna palaima tavo sienose
ir ramybė tavo pastatuose”.
Savo giminių ir bičiulių labui
sakysiu: “Tebūna tavyje ramybė!”
Dėl VIEŠPATIES, mūsų Dievo, Namų
ieškosiu to, kas tau gera.

Tikėjimo himnas

Pakopų giesmė.

Keliu akis į tave –
į tave, kuris sėdi dangaus soste!
Kaip akys tarnų žvelgia į šeimininko ranką
ir akys tarnaitės į ranką šeimininkės,
taip mes žvelgiame į VIEŠPATĮ, mūsų Dievą,
laukdami, kol jis mūsų pasigailės.

Pasigailėk mūsų, VIEŠPATIE, pasigailėk mūsų,
nes jau pernelyg prisikentėjome didelio pažeminimo.
Pernelyg prisikentėjome įžūliųjų patyčių
ir išdidžiųjų paniekos.

Padėkos giesmė

Pakopų giesmė. Dovydo.

Jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje, –
nūn tesako Izraelis, –
jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje,
kai mus užpuolė priešai,
tuomet jie būtų mus gyvus prariję.
Kai jie užsidegė pykčiu ant mūsų,
potvynis būtų mus nunešęs,
vandenys būtų mus užlieję,
šėlstanti srovė būtų mus paskandinusi.

Tebūna pašlovintas VIEŠPATS,
kuris nepaliko mūsų grobiu jų dantims.
Ištrūkome lyg paukštis iš medžiotojo spąstų, –
spąstai sulaužyti, ir mes ištrūkome.
Mūsų pagalba varge yra VIEŠPATS,
kuris sukūrė dangų ir žemę.

Dievas saugo savo tautą

Pakopų giesmė.

Kas VIEŠPAČIU pasitiki,
yra lyg Ziono kalnas, –
niekad nesvyruoja, tveria amžinai.
Kaip kalnai supa Jeruzalę,
taip VIEŠPATS saugo savo tautą
ir dabar, ir per amžius.

Nedorėlių skeptras niekad neslėgs krašto,
skirto teisiesiems,
idant teisieji netiestų rankų nedorumui.

III

Daryk gera, VIEŠPATIE, geriesiems
ir žmonėms doros širdies.
Bet tuos, kurie eina savo kreivais keliais,
nuvys VIEŠPATS kartu su nedorėliais.
Tebūna ramybė Izraeliui!

Grįžtančių tremtinių giesmė

Pakopų giesmė.

Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius,
mes buvome lyg sapne.
Kaip tuomet mes juokėmės
ir mūsų liežuvis spragėjo džiaugsmu!
Tuomet tautose buvo kalbama:
“VIEŠPATS padarė jiems didžių dalykų!”
Iš tikrųjų VIEŠPATS mums padarė didžių dalykų, –
kokie mes buvome laimingi!

VIEŠPATIE, padaryk mus vėl klestinčius,
lygiai kaip užtvindei sausas upių vagas Negebe.
Kas sėja ašarodamas,
ims derlių džiūgaudamas.
Nors žmogus išeitų verkdamas,
sėkla sėti nešinas,
jis sugrįš namo džiūgaudamas,
derliaus pėdais nešinas.

Pasitikėjimas Apvaizda

Pakopų giesmė. Saliamono.

Jei VIEŠPATS nestato namo,
veltui triūsia tie, kurie jį stato.
Jei VIEŠPATS nesaugo miesto,
veltui budi sargai.
Tuščia jums anksti keltis
ir eiti vėlai gulti, –
jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, –
nes VIEŠPATS, kuriuos myli,
pasirūpina jiems tebemiegant.

Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana,
įsčių vaisius – palaiminimas.
Lyg strėlės galiūno rankoje
yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs.
Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių;
jis niekad nebus nugalėtas,
kai susikirs su priešais vartuose.

Tikrai laimingas žmogus

Pakopų giesmė.

Laimingi visi, kurie pagarbiai VIEŠPATIES bijo,
kurie jo keliais eina!
Maitinsies savo triūso vaisiais, –
būsi laimingas ir tau seksis.
Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis
tavo namų židinyje,
o vaikai – lyg vynmedžio atžalos
prie tavo stalo.
Taip bus palaimintas žmogus,
kuris pagarbiai VIEŠPATIES bijo.

Telaimina tave VIEŠPATS iš Ziono!
Patirk Jeruzalės klestėjimą
per visas savo gyvenimo dienas;
pamatyk savo vaikų vaikus.

Tebūna ramybė Izraeliui!

Trapi nedorėlių laimė

Pakopų giesmė.

“Nuo pat jaunystės buvau labai priešų engiamas”, –
nūn tesako Izraelis, –
buvau labai priešų puolamas nuo pat jaunystės,
bet jie manęs nenugalėjo.
Lyg artojai jie arė man nugarą,
arimais ją pavertė.
Teisus yra VIEŠPATS, –
jis sutraukė nedorėlių virves.

Tepasitraukia sugėdinti visi,
kas nekenčia Ziono.
Tebūna jie lyg stogų žolė,
kuri nuvysta anksčiau, negu užauga.
Pjovėjas jos nesurenka nė saujos,
nė pėdų rišėjas neturi ko neštis.
Tenesako praeiviai: “VIEŠPATIES palaiminimas jums!
Laiminame jus VIEŠPATIES vardu!”

Prašymas atleisti ir pasigailėti

Pakopų giesmė.

Iš nevilties gelmių šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE!
VIEŠPATIE, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys atsiveria mano maldavimui;
išgirsk jį ir būk gailestingas.

Jei tu, VIEŠPATIE, paisysi nuodėmių, –
Viešpatie, kas išliks gyvas?
Bet tu turi galybę atleisti,
kad tavęs pagarbiai bijotume.

III

Nekantriai laukiu VIEŠPATIES pagalbos
ir jo žodžiu pasitikiu.
Laukiu VIEŠPATIES nekantriau,
negu sargybiniai laukia aušros. –

Nekantriau negu sargybiniai laukia aušros,
Izraelis telaukia VIEŠPATIES,
nes VIEŠPATIES yra gerumas,
ir jis didžiai galingas atpirkti.
Jis tikrai atpirks Izraelį
iš visų nuodėmių.

Pasitikėjimo malda

Pakopų malda. Dovydo.

VIEŠPATIE, mano širdis nėra išdidi
nei mano žvilgsnis neišpuikęs.
Nesiimu didžių dalykų,
nei to, kas prašoksta mano jėgas.
Netgi esu patenkintas ir ramus, –
kaip vaikas ramus ant motinos kelių,
taip rami mano širdis mano krūtinėje.

Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli,
ir dabar, ir amžinai!

Dievo sandora su Dovydu

Pakopų giesmė.

Neužmiršk, VIEŠPATIE, Dovydo
ir visų išvargtų jo vargų.
Jis prisiekė VIEŠPAČIUI
ir pažadėjo Jokūbo Galingajam:
“Į namus, kuriuose gyvenu, nežengsiu,
į lovos patalą negulsiu,
miego akims neduosiu,
akių nesumerksiu,
kol neparūpinsiu VIEŠPAČIUI vietos,
buveinės Jokūbo Galingajam”.

Štai girdėjome apie ją Efratoje,
atradome ją laukuose Jaaro.
{Sakėme:} “Eikime į jo buveinę,
pulkime kniūbsčia prie jo pakojo”.
Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik
į savo poilsio vietą,
tu ir tavo galybės Skrynia!
Teapsivelka tavo kunigai teisumu,
tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo.
Tu pažadėjai savo tarnui Dovydui, –
neatmesk, VIEŠPATIE, savo pateptojo.

VIEŠPATS prisiekė Dovydui
ir nuo savo pažado nesitrauks:
“Padarysiu vieną tavo sūnų karaliumi,
ir jis po tavęs viešpataus.
Jei tavo sūnūs bus ištikimi mano sandorai
bei mano įsakams, kuriuos jiems duodu,
tada ir jų sūnūs amžinai sėdės tavo soste”.
Nes VIEŠPATS išsirinko Zioną, –
jis norėjo turėti jį savo Namais.

“Tai mano poilsio vieta amžinai, –
čia gyvensiu, nes toks mano noras.
Gausiai laiminsiu jo maisto išteklius,
vargšus pasotinsiu duona.
Jo kunigus aprengsiu teisumu,
ir jo ištikimieji šauks iš džiaugsmo.
Jame išželdinsiu Dovydo galybę;
parengiau žibintą savo pateptajam.
Jo priešus aprengsiu gėda,
bet ant jo švitės jo paties vainikas.

Santaikos palaima

Pakopų giesmė.

Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!
Tai lyg brangus aliejus ant galvos,
varvantis į barzdą – Aarono barzdą,
kol nuteka ant apykaklės jo apdaro.
Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa,
kuri krinta ant Ziono kalnų,
nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą –
amžinąjį gyvenimą.

Vakaro malda

Pakopų giesmė.

Nūn ateikite, šlovinkite VIEŠPATĮ, jo tarnai,
visi, kurie tarnaujate naktį VIEŠPATIES Namuose.
Tieskite rankas jo šventovės link
ir šlovinkite VIEŠPATĮ.
VIEŠPATS, dangaus ir žemės Kūrėjas,
tave tepalaimina!

Šlovės himnas

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovinkite VIEŠPATIES vardą!
Šlovinkite jį, VIEŠPATIES tarnai,
kurie tarnaujate mūsų VIEŠPATIES Namuose,
mūsų Dievo Namų kiemuose.
Šlovinkite VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS geras,
giedokite giesmę jo vardui, kurį mylime,
nes VIEŠPATS sau išsirinko Jokūbą –
Izraelį, kaip brangų turtą.

Juk žinau, kad VIEŠPATS didis, –
mūsų VIEŠPATS didingesnis už visus dievus.
Visa, ko tik VIEŠPATS nori, tą jis daro
danguje ir žemėje, jūrose ir visose gelmėse.
Audros debesis jis pakelia iš žemės pakraščių,
žaibuoti ir lietui lyti leidžia,
vėją išveda iš savo saugyklos.

Jis yra tas, kuris Egipte išklojo pirmagimius –
ir žmonių, ir gyvulių.
Jis siuntė ženklus ir darė nuostabius darbus
tavo žemėje, Egipte, –
ir faraonui, ir visiems jo tarnams.
Jis yra tas, kuris paguldė daug tautų
ir sugniuždė galingus valdovus –
Sihoną, amoriečių karalių,
Ogą, Bašano karalių,
ir visus Kanaano karaliukus,
atidavė jų žemę kaip paveldą –
paveldą Izraelio, savo tautos.
VIEŠPATIE, amžinai tveria tavo vardas,
tavo garsas, VIEŠPATIE per visas kartas,
nes VIEŠPATS gina savo tautą
ir gailisi savo tarnų.

III

Tautų stabai yra iš sidabro ir aukso, –
žmogaus rankų darbas.
Turi jie burnas, bet nekalba,
turi akis, bet nemato.
Turi jie ausis, bet negirdi, –
net alsavimo nėra jų burnose.
Panašūs į juos taps,
kas juos dirba ir kas jais pasitiki.

O Izraelio namai, šlovinkite VIEŠPATĮ,
o Aarono namai, šlovinkite VIEŠPATĮ!
O Levio namai, šlovinkite VIEŠPATĮ!
Jūs, kurie pagarbiai VIEŠPATIES bijote,
šlovinkite VIEŠPATĮ!
Tebūna šlovinamas Zione VIEŠPATS,
gyvenantis Jeruzalėje!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Padėkos himnas

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras,
nes jo ištikima meilė amžina.
Dėkokite dievų Dievui,
nes jo ištikima meilė amžina.
Dėkokite viešpačių VIEŠPAČIUI,
nes jo ištikima meilė amžina. –

Tam, kuris daro nuostabiai didingus darbus,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris savo išmintimi sukūrė dangus,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris patiesė žemę ant vandenų,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris padarė didžiuosius šviesulius,
nes jo ištikima meilė amžina.
Saulę – valdyti dienai,
nes jo ištikima meilė amžina,
Mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai,
nes jo ištikima meilė amžina.

Tam, kuris nugalėjo Egiptą
per jo pirmagimius,
nes jo ištikima meilė amžina,
ir išvedė Izraelį iš jų žemės,
nes jo ištikima meilė amžina;
stipria ranka ir galingu petim,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris perskyrė Nendrių jūrą,
nes jo ištikima meilė amžina,
ir pervedė per ją Izraelį,
nes jo ištikima meilė amžina,
bet paskandino faraoną
ir jo kariuomenę Nendrių jūroje,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris vedė savo tautą per dykumą,
nes jo ištikima meilė amžina.
Parbloškė didingus karalius,
nes jo ištikima meilė amžina,
sunaikino garsius karalius,
nes jo ištikima meilė amžina, –
Sihoną, amoriečių karalių,
nes jo ištikima meilė amžina,
Ogą, Bašano karalių,
nes jo ištikima meilė amžina, –
ir atidavė jų žemę kaip paveldą,
nes jo ištikima meilė amžina,
paveldą savo tarnui Izraeliui,
nes jo ištikima meilė amžina.

III

Tam, kuris mus atsiminė, kai buvome pažeminti,
nes jo ištikima meilė amžina,
ir išgelbėjo mus nuo priešų,
nes jo ištikima meilė amžina.
Tam, kuris duoda maisto visiems gyvūnams,
nes jo ištikima meilė amžina.

Dėkokite dangaus Dievui,
nes jo ištikima meilė amžina.

Tremtinių giesmė

Prie Babilonijos upių –
ten mes sėdėjome verkdami,
Ziono kalną atsiminę.
Ant to krašto tuopų
pakabinome savo arfas,
nes mus į nelaisvę išvariusieji
ten liepė mums giedoti,
mūsų engėjai vertė mus džiūgauti,
sakydami: “Pagiedokite mums Ziono giesmių!”

Kaipgi galime mes giedoti VIEŠPATIES giesmę
svetimoje žemėje?
Jeruzale, jeigu tave užmirščiau,
tenuvysta mano dešinė!
Teprilimpa man liežuvis prie gomurio,
jei apie tave negalvočiau,
jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!

III

Atsimink, VIEŠPATIE, ką darė edomiečiai tą dieną,
kai Jeruzalė buvo paimta, kai jie šaukė:
“Griaukite! Išgriaukite ją iš pamatų!”
O tu, dukra Babilone, griovike!
Laimingi bus, kurie atmokės tau
už mums padarytą pikta!
Laimingi, kurie paims tavo mažylius
ir tėkš juos į uolą!

Padėka Dievui už pagalbą

Dovydo.

Iš visos širdies dėkoju tau, VIEŠPATIE,
angelų artume giedu tau šlovės giesmę.
Puolu kniūbsčia prie tavo šventųjų Namų,
dėkoju tavo šventajam vardui
už tavo gerumą ir ištikimybę,
nes išaukštinai virš visų savo vardą ir pažadą.
Kai šaukiausi, manęs išklausei, –
suteikei man drąsos.

Visi žemės karaliai šlovins tave, VIEŠPATIE,
nes išgirdo tavo pažadus.
Jie giedos apie VIEŠPATIES kelius,
nes didinga yra VIEŠPATIES garbė.
Juk nors VIEŠPATS yra aukštybėse,
jis rūpinasi kukliaisiais,
o išpuikėliai negali nuo jo pasislėpti.

III

Nors man tenka bristi per didelį vargą,
tu mane palaikai gyvą.
Tu pakeli ranką prieš mano įtūžusius priešus,
išgelbsti mane tavo dešinė.
VIEŠPATS man įvykdys savo užmojį.
Tavo ištikima meilė, VIEŠPATIE, amžina, –
neatmesk savo rankų darbo.

Visa žinantis ir visur esantis Dievas

Chorvedžiui.
Dovydo psalmė.

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti,
štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Tavo žinojimas man per nuostabus, –
man per gilus, negaliu jo pasiekti.

Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios
ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten,
jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten.
Jei įgyčiau aušros sparnus
ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,
net ten mane vestų tavo ranka
ir tvirtai laikytų tavo dešinė.
Jei sakyčiau: “Tamsa tikrai mane paslėps
ir naktis bus man šviesa”, –
juk tau pati tamsa nėra tamsi
ir naktis šviečia kaip diena.
{Tamsa ir šviesa tau yra tas pat.}

III

Juk tu mano širdį sukūrei,
užmezgei mane motinos įsčiose.
Šlovinu tave,
nes esu nuostabiai padarytas.
Tavo visi darbai nuostabūs, –
tai žinau labai gerai.
Mano išvaizda tau buvo žinoma,
kai buvau slapta kuriamas,
rūpestingai sudėtas žemės gelmėse –
tavo akys matė mane dar negimusį.
Į tavo knygą buvo įrašytos
visos man skirtos dienos,
kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi.

Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve,
ir kiek jų daug!
Mėginu jas suskaičiuoti –
jų daugiau negu smėlio grūdelių.
Ir net jei ir jų galą pasiekčiau,
vis dar su tavimi tebebūčiau.

O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį
ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų!
Nedorai jie šaukiasi tavo vardo,
tavo priešai duoda melagingas priesaikas.
Argi aš nekenčiu tų,
kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE?
Argi aš nesibjauriu tais,
kurie prieš tave maištauja?
Nekenčiu jų mirtina neapykanta,
laikau juos savo priešais.
Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį,
išmėgink mane ir žinok mano mintis.
Pažiūrėk, ar einu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu.

Malda pavojams gresiant

Chorvedžiui. Dovydo psalmė.

Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių,
apsaugok mane nuo smurtininkų, –
jų širdis ne tik rezga piktus kėslus,
bet netgi nuolat kursto vaidus.
Jų liežuviai kaip nuodingos gyvatės,
o ant jų lūpų angių nuodai. {Sela}

Neleisk man, VIEŠPATIE, patekti į nedorėlių nagus,
apsaugok mane nuo smurtininkų, –
jie surezgė kėslus man pražudyti.
Įžūlieji paspendė man žabangus su virvėmis,
išskleidė pinkles ant mano tako, –
jie man stato žabangus. {Sela}
Sakau VIEŠPAČIUI: “Tu esi mano Dievas!
Išgirsk tad, VIEŠPATIE, mano pagalbos šauksmą”.
O DIEVE, mano Viešpatie, stiprusis mano Gynėjau,
tu apsaugojai mano galvą mūšio dieną.

III

Nepatenkink, VIEŠPATIE, nedorėlių norų,
neleisk jiems įvykdyti savo kėslų,
kad jie nebūtų išaukštinti. {Sela}
Tie, kurie yra mane apspitę, kelia galvas, –
ant jų pačių teužgriūva jų grasinimai!
Teapiberia VIEŠPATS juos žarijomis!
Tebūna sužerti į duobę, kad niekad nesikeltų!

Tenebūna leista šmeižėjui klestėti krašte,
ūmi nelaimė teužklumpa smurtininką!
Žinau, kad VIEŠPATS gina vargšo reikalus
ir beturčių teises.
Teisieji tikrai dėkos tavo vardui,
dorieji gyvens tavo Artume.

Vakaro malda

Dovydo psalmė.

Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE,
skubėk pas mane,
išgirsk mano balsą, kai tavęs šaukiuosi.
Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus
ir mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką.

Pastatyk, VIEŠPATIE,
sargybą prie mano burnos,
budėtoją prie mano lūpų durų.
Neleisk mano širdžiai nukrypti į pikta,
įsivelti į nedorus darbus kartu su nedorėliais, –
neleisk man vaišintis jų skanėstais!
Teplaka mane teisusis iš gerumo,
ištikimas draugas mane tepamoko.
Neteps mano galvos niekad nedorėlių aliejus,
nes mano malda visad prieš jų nedorus darbus.
Kai jų valdovai bus stumiami žemyn nuo uolos,
žmonės suvoks, kaip draugiški buvo mano žodžiai.
Lygiai kaip ariant išvagojama žemė,
taip mūsų kaulai išmėtomi prie Šeolo angos.

III

Bet mano akys žvelgia į tave, DIEVE, mano Viešpatie,
pas tave ieškau užuovėjos, – nepalik manęs pavojuje.
Sulaikyk mane nuo man paspęstųjų žabangų
ir nedorėlių pinklių.
Leisk nedorėliams įpulti į savo pačių spąstus,
man vienam išsigelbėti.

Dievas – žmogaus užuovėja

Dovydo poema. Kai jis buvo oloje. Malda.

Garsiai šaukiuosi VIEŠPATIES,
balsu VIEŠPATĮ maldauju.
Savo skundą jam išlieju,
jam išsakau savo kančią.
Kai visiškai nustoju drąsos,
žinai tu mano kelią.

Kelyje, kuriuo einu,
mano priešai paspendė man žabangus.
Žiūriu į dešinę ir dairausi –
neturiu draugo, kurs man padėtų,
nėra man kur rasti užuovėją,
niekas manimi nesirūpina.

III

Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE,
sakau: “Tu mano užuovėja –
visa, ką turiu gyvųjų šalyje.
Išklausyk mano pagalbos šauksmą,
nes skęstu neviltyje!
Gelbėk mane nuo priešų,
nes man jie pernelyg stiprūs!
Išvesk mane iš kalėjimo,
kad šlovinčiau tavo vardą!
Teisieji bursis aplink mane vien todėl,
kad tu buvai man geras.

Prašymas padėti

Dovydo psalmė.

Išgirsk mano maldą, VIEŠPATIE!
Klausykis mano maldavimo, nes esi teisus,
išklausyk manęs, nes esi ištikimas!
Neteisk savo tarno,
nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.

Juk priešas mane persekioja, –
jis sutraiškė mane žemėje,
paliko mane sėdintį tamsoje lyg tuos,
kurie jau seniai yra mirę.
Užtat esu visiškai nustojęs drąsos,
širdis man sustingusi krūtinėje.
Prisimenu senąsias dienas,
pergalvoju visus tavo darbus,
svarstau, ką tavo rankos padarė.
Į tave tiesiu rankas, –
lyg išdžiūvusi žemė aš tavęs trokštu. {Sela}

III

Skubėk man atsakyti, VIEŠPATIE!
Neviltis mane apėmė!
Neslėpk savo veido nuo manęs,
kad netapčiau panašus į tuos, kurie žengia į Duobę.
Su aušra atskleisk man savo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu.
Parodyk man kelią, kuriuo turiu eiti,
nes į tave keliu savo širdį.
Išgelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo priešų,
nes pas tave bėgu, ieškodamas užuovėjos.

Mokyk mane vykdyti tavo valią,
nes tu mano Dievas.
Teveda mane lygiu taku
tavo maloningoji dvasia!
Dėl savo vardo, VIEŠPATIE,
apsaugok mano gyvastį;
dėl savo teisumo
išvaduok mane iš bėdų.
Savo ištikimo gerumo dėlei
padaryk galą mano priešams, –
sunaikink visus mano engėjus,
nes esu tavo tarnas.

Karaliaus malda

Dovydo .

Tebūna šlovinamas VIEŠPATS, mano uola!
Jis lavina mano rankas mūšiui
ir mano pirštus karybai.
Jis – mano užuovėja ir mano pilis,
mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas,
mano skydas, kuriuo pasitikiu.
Jis – tas, kuris man paveda valdyti tautas.

VIEŠPATIE, kas yra žmogus, kad tu juo rūpiniesi,
mirtingas žmogus, kad kreipi į jį dėmesį?
Žmogus yra lyg vėjo dvelktelėjimas, –
jo dienos lyg dingstantis šešėlis.
VIEŠPATIE, praplėšk dangaus skliautą ir nuženk,
paliesk kalnus, ir jie ims rūkti.
Svaidyk žaibus ir išblaškyk mūsų priešus,
laidyk savo strėles ir priversk juos bėgti!
Tiesk ranką iš aukštybių –
išvaduok mane
ir ištrauk mane iš galingų vandenų,
iš svetimųjų rankos!
Visa, ką jie sako, yra melas, –
jie kelia dešinę kreivai prisiekti.

III

Tau, Dieve, naują giesmę giedosiu,
dešimtstyge arfa grosiu tau –
tam, kuris teikia pergalę karaliams,
gelbsti savo tarną Dovydą.
Išgelbėk mane nuo žiauraus kalavijo,
išvaduok mane iš svetimųjų rankos.
Visa, ką jie sako, yra melas, –
jie kelia dešinę kreivai prisiekti.

Tebūna mūsų sūnūs lyg sodinukai,
gerai auklėti jaunystėje;
mūsų dukterys lyg šaunios kolonos,
nudailintos rūmams papuošti.
Tebūna mūsų svirnai kupini visokio derliaus,
mūsų avys, skaičiuojamos tūkstančiais,
net dešimtimis tūkstančių, tegausėja mūsų ganyklose,
tebūna gerai rūpinamasi mūsų galvijais.
Tenebūna niekados miesto sienos pralaužtos,
nei tremties, nei dejonių mūsų gatvėse tenesigirdi.

Laiminga ta tauta, kuriai taip klostosi,
laiminga ta tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS!

Dievo didybė ir gerumas

Himnas. Dovydo.

{‘a} Aukštinsiu tave, mano Dieve ir Karaliau,
tavo vardą garbinsiu per amžių amžius.
{b} Kasdien tave garbinsiu
ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius.
{g} Didis yra VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, –
jo didybė yra nesuvokiama.

{d} Viena karta girs kitai tavo darbus
ir skelbs tavo galybę.
{h} Apie tavo didybės garbingą spindesį
ir apie tavo nuostabius darbus – aš mąstysiu.
{v} Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus,
ir aš skelbsiu tavo didybę.
{z} Jie apsakys garsą tavo dosnaus gerumo
ir džiugiai giedos apie tavo teisumą.

{h.} Atlaidus ir gailestingas yra VIEŠPATS,
lėtas pykti ir pilnas gerumo.
{t.} Geras kiekvienam yra VIEŠPATS
ir gailestingas visiems savo kūriniams.

{j} Tedėkoja tau, VIEŠPATIE, visi tavo kūriniai
ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina.
{k} Tepasakoja apie tavo karalystės garbę,
tavo galybę tegarsina,
{l} kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius
ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį.
{m} Tavo viešpatavimas – amžinas viešpatavimas,
tavo valdžia tveria per visas kartas.
{n} VIEŠPATS yra ištikimas visais savo žodžiais
ir maloningas visais savo darbais.
{s} VIEŠPATS prilaiko kiekvieną, kas klumpa,
pakelia visus gyvenimo palaužtus.
{‘a} Visų akys žvelgia į tave su viltimi, –
tu duodi jiems peno, kai reikia.
{p} Atveri savo ranką,
patenkini kiekvieno gyvūno troškimą.
{z.} Visi VIEŠPATIES keliai yra teisūs
ir gailestingi visi jo darbai.
{q} VIEŠPATS yra arti kiekvienam, kas jo
šaukiasi –
visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.
{r} Tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, –
jų šauksmą girdi ir juos gelbsti.
{š} VIEŠPATS saugo kiekvieną, kas jį myli,
bet nedorėlius jis sunaikins.
{t} Teskelbia mano burna VIEŠPATIES šlovę,
ir visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!

Laimingas , kas Dievu pasitiki

Šlovinkite VIEŠPATĮ!
Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!
Šlovinsiu VIEŠPATĮ visą gyvenimą,
giedosiu šlovės giesmes savo Dievui,
kol gyvas būsiu.

Nepasitikėkite didžiūnais –
mirtinguoju, kuris negali išgelbėti.
Kai dvasia jį palieka,
jis sugrįžta į dulkes, –
tą pačią dieną žūva visos jo svajonės.

Laimingas žmogus,
kurio pagalba yra Jokūbo Dievas, –
dedantis viltį į VIEŠPATĮ, savo Dievą,
kuris sukūrė dangų ir žemę,
jūrą ir visa, kas juose.
Jis amžinai laikosi savo pažadų, –
gina nuskriaustųjų teises,
alkaniems parūpina duonos.
VIEŠPATS išlaisvina kalinius,
VIEŠPATS atveria akis akliesiems.
VIEŠPATS pakelia gyvenimo palaužtuosius,
VIEŠPATS myli teisiuosius.
VIEŠPATS saugo ateivius,
padeda našlaičiui ir našlei,
bet suvingiuoja nedorėlių kelią.

VIEŠPATS amžinai viešpataus,
tavo Dievas, Zione, per visas kartas.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Dievo meilė ir galybė

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Gera giedoti šlovės giesmes mūsų Dievui,
nes malonu ir teisinga jį šlovinti giesme.
VIEŠPATS atstato Jeruzalę, –
jis surenka Izraelio tremtinius.
Jis gydo sužeistas širdis
ir aptvarsto jų žaizdas.
Jis nustatė žvaigždžių skaičių, –
kiekvieną jų vardu vadina.
Didis yra mūsų VIEŠPATS ir galingas, –
beribė jo išmintis.
VIEŠPATS duoda drąsos kukliesiems, –
nedorėlius nubloškia į dulkes.

Giedokite VIEŠPAČIUI dėkodami,
šlovės giesmę mūsų Dievui lyra palydėkite.
Debesimis jis apdengia dangų,
žemei parūpina lietaus, kalnuose želdina žolę.
Gyvuliams jis duoda pašaro
ir varnos jaunikliams lesalo.
Ne ristūno jėga jis mėgaujasi,
malonumo jam neteikia nei bėgiko greitumas.
VIEŠPATS gėrisi tais, kas jo pagarbiai bijo –
tais, kurie pasitiki jo ištikima meile.

III

Šlovink VIEŠPATĮ, Jeruzale!
Šlovink savo Dievą, Zione!
Juk jis stiprina tavo vartų skląsčius,
palaimą teikia tavo vaikams.
Sukuria taiką prie tavo ribų,
sotina tave geriausiais kviečiais.
Siunčia savo žodį žemei,
ir ką jis įsako, greitai įvyksta.
Apkloja žemę sniegu lyg vilna,
šalna apiberia lyg pelenais.
Meta žemėn krušos ledus kąsniais –
kas gali pakelti jo siunčiamą šaltį?
Pasiunčia savo žodį ir juos sutirpdo –
liepia vėjui pūsti, ir vanduo srovena.

Jis paskelbė savo žodį Jokūbui,
savo įstatus ir įsakus Izraeliui.
To jis nepadarė jokiai kitai tautai, –
jo įsakų jos nežino.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Visatos šlovės giesmė

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovinkite VIEŠPATĮ iš dangaus –
šlovinkite jį aukštybėse!
Šlovinkite jį, visi jo angelai, –
šlovinkite jį, visos jo dangiškos galybės!
Šlovinkite jį, saule ir mėnuli,
šlovinkite jį, visos mirksinčios žvaigždės!
Šlovinkite jį jūs, dangaus aukštybės,
ir jūs, vandenys virš dangaus
skliauto!

Visa tešlovina VIEŠPATIES vardą,
nes jis tarė, ir visa buvo sukurta.
Į savo vietas viską padėjo amžių amžiams,
nustatė darną, kuri niekados nesikeis.

Šlovinkite VIEŠPATĮ nuo žemės –
jūs, jūros pabaisos ir vandenyno gelmės,
Jūs, ugnie ir ledų kruša, sniege ir šalna,
audros vėjau, vykdantis jo žodį!

Jūs, kalnai ir visos kalvos,
vaismedžiai ir visi kedrai!
Jūs, laukiniai žvėrys ir galvijai,
žemės šliužai ir padangių paukščiai!

III

Jūs, žemės karaliai ir visos tautos,
didžiūnai ir žemės teisėjai!
Jūs, vaikinai ir merginos,
ir seni žmonės, ir maži vaikai!

Tešlovina visi VIEŠPATIES vardą,
nes tik jo vieno vardas yra didingas, –
jo didybė dengia žemę ir dangų.
Savo tautos galybę jis išaukštino,
kad visi jo ištikimieji jį šlovintų –
taip brangi jam Izraelio tauta.

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovės giesmė

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę,
jo šlovės giesmę ištikimųjų sueigoje.
Tesidžiaugia Izraelis savo Kūrėju,
tedžiūgauja Ziono vaikai, nes jis yra Karalius.
Tešlovina jo vardą šventišku šokiu
su būgnelio žvangučių ir lyros palyda,
tegieda jam šlovės giesmę.
Nes VIEŠPATS džiaugiasi savo tauta, –
kukliuosius papuošia pergale.
Tedžiūgauja ištikimieji, pasiekę garbės,
iš džiaugsmo tegieda visą naktį.

Tešaukia valio, šlovindami Dievą,
dviašmenį kalaviją rankoje telaiko,
kad suteiktų atpildą tautoms
ir padarytų teismą gentims,
sukaustydami jų karalius pančiais
ir jų didžiūnus grandinėmis,
vykdydami teismo sprendimą.
Tai yra garbė Dievo tautai!
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovinkite Viešpatį!

Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Šlovinkite VIEŠPATĮ jo šventovėje,
šlovinkite jį dangaus skliauto galybėje!
Šlovinkite jį už jo didžius darbus,
šlovinkite jį dėl jo iškilios didybės!

Šlovinkite jį ragų gaudesiu,
šlovinkite jį arfa ir lyra!
Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu,
šlovinkite jį stygomis ir dūdomis!
Šlovinkite jį skambiais cimbolais,
šlovinkite jį žvangančiais cimbolais!
Visi, kas gyvas, tešlovina VIEŠPATĮ!