Viešpatie, aš ateinu pas Tave su skaudančia širdimi. Tu žinai mano skausmą, mano neviltį ir mano sielos sužeidimus. Prašau Tavęs, suteik man ramybės ir paguodos, kurios taip trokštu.
Sunku priimti šiuos išbandymus, tačiau žinau, kad Tu esi šalia ir laikai mane savo rankose. Duok man stiprybės, Viešpatie, kad galėčiau įveikti šią sunkią akimirką, išgydyk mano širdį ir leisk man vėl rasti taiką ir viltį.
Padėk man atleisti tiems, kurie mane sužeidė, ir neleisk mano širdžiai užsidaryti prieš meilę. Viešpatie, tikiu, kad Tavo planai yra geresni už mano pačius didžiausius troškimus. Leisk man vėl pasitikėti Tavo valia ir rasti džiaugsmą Tavo meilėje.
Meldžiu Tavo išminties, kad priimčiau teisingus sprendimus ir galėčiau gyventi toliau su ramybe ir tikėjimu. Laikyk mane savo globoje, Viešpatie, ir padėk rasti gydymą mano sužeistai širdžiai. Amen.
Krikščioniškoje tradicijoje yra įdomi mintis apie širdies „ištuštinimą“. Kai širdis skauda, ji tarsi ištuštėja nuo vieno žmogaus meilės. Ši tuštuma, nors ir skausminga, yra proga Dievui ją užpildyti savo meile. Tai lyg tuščia taurė, kuri laukia, kad būtų pripildyta kažkuo geresniu ir amžinu.
Taip pat verta prisiminti, kad ankstyvieji krikščionys, susidūrę su dideliais sunkumais, įsivaizdavo, jog jų kančia yra dalis didesnio, Dievo plano, vedančio į tikrąją laimę. Jie tikėjo, kad net didžiausias skausmas turi prasmę, jei jį priimame su tikėjimu. Tai padeda mums suprasti, kad šis išbandymas nėra pabaiga, o galbūt naujo, tvirtesnio ryšio su Kūrėju pradžia. Ši perspektyva suteikia jėgų žiūrėti į ateitį su viltimi.