Sarnatas, Utaro Pradešo valstijoje, šiaurės Indijoje, glūdi 10 kilometrų į šiaurės rytus nuo Varanasio, kur elnių parkas ir senos stupos tyvuliuoja prie upės atšakos. Senovinis pavadinimas Isipatana reiškia „žemę, kur nusileido šventieji” arba „elnių mišką”, o lietuviškai Sarnatas – iš sanskrito „mrigadava”, elnių giraitė. Ši kilmė kyla iš vietos prigimties: miškas, kur Buda pasirinko pradėti mokymą, o elniai stebėjo pirmuosius žodžius.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Sarnato istorija prasideda VI amžiuje prieš Kristų, kai Sidharta Gautama, pasiekęs nušvitimą Bodhgajoje, atvyko čia su penkiais bendraminčiais – Kaundinju, Vappa, Bhaddija, Mahanama ir Ašvadžit. Liepos pilnatį, po penkių savaičių po sambodhi, Buda sėdėjo po medžiu ir pasakė Dhammacakkappavattana suttą – pirmąjį pamokslą, kur paaiškino keturias kilniąsias tiesas ir aštuoneriąjį kelią, sukdamas dharmos ratą. Tai įvyko elnių parke, kur vienas elnias gulėjo prie jo kojų, o penki mokiniai atsivertė, sudarydami pirmąją sanghą – vienuolių bendruomenę. Buda praleido čia pirmą lietingą sezoną, mokydamas meditacijos, o vieta tapo vienu iš keturių didžiųjų budizmo centrų.
III amžiuje prieš Kristų imperatorius Ašoka aplankė Sarnatą, pastatydamas stupą ir koloną su liūto viršūne – keturi liūtai, žvelgiantys į keturias puses, dabar Indijos herbas. Kolona žymi pamokslą, o stupa saugojo relikvijas. Gupta laikotarpiu IV–VI amžiuje miestas klestėjo: statytos viharos su aukštomis sienomis, o kinų keliautojas Fa Sianas 400–411 metais matė keturias dideles bokštus ir du vienuolynus su šimtais vienuolių. Siuan Cangas apie 640 metus aprašė šimtus mažų šventyklų ir 61 metro aukščio viharą su didžiule Budos statula.
Pala dinastija VIII–XI amžiuje globojo vietą: statė naujus mahaviharų, o piligrimai iš Azijos keliavo mokytis. Bet XII amžiuje musulmonų invazijos sunaikino daugumą – stupos apleistos. XIX amžiuje britų archeologas Aleksandras Kaningemas 1835 metais atrado koloną, o 1905 metais kitas – Dhamek stupą. 1956 metais, Budos gimimo 2500-mečiui, Indija atstatė dalį, o 1997 metais Tailandas pradėjo 24 metrų aukščio stovintį Budą, atidarytą 2011 metais. Čia gimė sangha, mirė niekas garsus, bet sukurta – Dhammacakkappavattana sutta, budizmo pamatas.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Sarnatas traukia tūkstančius piligrimų: Dhamek stupa, 43 metrai aukščio su spiraliniais ornamentais, žymi pamokslą – piligrimai apeina ją kora, aukoja gėles ir dega lempas. Ašokos kolona su liūto viršūne – Indijos simbolis, o Chaukhandi stupa žymi susitikimą su mokiniais. Mulagandhakuti vihara – moderni šventykla su Budos statula, kur praleista lietingas sezonas, o archeologijos muziejus saugo Gupta skulptūras ir relikvijas.
Šventės čia – budizmo kalendorius: Dharmacakra pradžia liepos pilnatį mini procesijomis ir giesmėmis, o Vaisakhi gegužę – gimimą, nušvitimą ir parinirvaną su meditacijomis. Tarptautinės šventyklos – kinų, japonų, tailandiečių – traukia mongkus iš viso pasaulio, o Dalai Lama lankosi, mokydamas. Miesto reikšme – dharminio rato pradžia: čia prasidėjo sangha, o pamokslas sklido Azijoje. Su 2000 gyventojų, Sarnatas gyvuoja maldomis: rytą girdėti mantros, o parke – vienuoliai sėdintys po medžiais. Vieta rodo, kaip elnių giraitė tapo pasaulio šviesa – pamokslas, kuris keičia gyvenimus.