Lietuvių kalboje pranašo Mahometo vardas turi kelias vartosenos tradicijas, susiformavusias skirtingais istoriniais laikotarpiais. Pagrindinė ir norminė adaptuota forma yra Mahometas – ją teikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), ją vartoja „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ ir kiti akademiniai šaltiniai. Ši forma į lietuvių kalbą pateko per viduramžių Europos tarpininkavimą. Bendrinėje kalboje vardas kirčiuojamas Mahomètas, o garsas „h“ čia atitinka lietuvišką skardųjį pučiamąjį priebalsį, kuris nėra tapatinamas su dusliuoju „ch“, nors praktikoje šie garsai kartais painiojami.
Religiniuose, arabistikos ar orientalistiniuose kontekstuose dažniau pasirenkamos formos, artimesnės originaliam arabiškam vardui Muḥammad (محمد). Tokiuose tekstuose vartojami variantai Muhamedas, Muhammadas arba transliteracinė forma su taškeliu – Muḥammad. Arabiškas priebalsis ḥ yra ryklinis frikatyvas, kurį lietuvių kalboje įprasta perteikti raide „h“, o moksliniuose darbuose – specialiu ženklu „ḥ“. Pavyzdžiui, Fethullah Güleno knygoje „Didysis pranašas Muhammadas: amžinoji šviesa“ vartojama forma „Muhammadas“, siekiant išlaikyti artimumą originalo fonetikai.
Senojoje lietuvių raštijoje, veikiamoje lenkų kalbos, pasitaiko forma Machometas, tačiau šiandien ji laikoma archajiška ir nevartojama. Dabartinėje vartosenoje nusistovėjusi aiški skirtis: Mahometas vartojamas kaip tradicinis, adaptuotas vardas bendrinėje kalboje, o Muhammadas ar Muḥammad – kaip tikslios transliteracijos moksliniuose ar religiniuose tekstuose. Abi kryptys laikomos taisyklingomis, o pasirinkimas priklauso nuo teksto pobūdžio ir auditorijos.
Kas buvo Mahometas: kelias iš prekybininko į pranašą
Mahometas gimė apie 570 metus Mekoje, dabartinėje Saudo Arabijoje, mieste, kuris tuo metu buvo judrus prekybos centras, pilnas gentinių karų ir stabmeldystės. Jo tėvas Abdulas Muttalibas mirė dar prieš gimimą, o motina Amina – kai jam buvo šešeri, tad vaikystę praleido pas senelį, vėliau pas dėdę Abu Talibą, kuris buvo pirklys. Jaunas Mahometas pats įsitraukė į karavanų verslą, tapo žinomas kaip patikimas tarpininkas – net gavo pravardę „al-Amin“, reiškiančią „pasitikimas“. Būdamas 25-erių, jis vedė turtingą našlę Chadidžą, kuri buvo vyresnė už jį 15 metų; ji tapo jo pirmąja žmona ir stipria atrama. Jų santuoka truko 25 metus, ir Chadidža pagimdė jam šešis vaikus, iš kurių sūnus mirė anksti, o dukros vėliau vaidino svarbų vaidmenį islamo plėtroje.
Mahometas buvo realus istorinis asmuo, apie kurį išliko daug rašytinių šaltinių, tiek islamo tradicijoje, tiek nepriklausomuose istoriniuose dokumentuose. Nors kai kurios detalės apie jo gyvenimą yra apipintos legendomis, pagrindiniai biografiniai faktai – gimimo vieta, šeima, verslas, santuoka ir religinė veikla – yra plačiai pripažinti istorikų. Jo gyvenimas ir mokymai tapo pagrindu islamo religijai, o pats Mahometas laikomas paskutiniuoju pranašu, kurio veikla turėjo milžinišką poveikį ne tik Arabijos pusiasaliui, bet ir visam pasauliui.
Mahometas sulaukė pirmojo apreiškimo apie 610 metus, kai jam buvo keturiasdešimt. Pasak islamo tradicijos, Hiros urve jam pasirodė angelas Gabrielius ir liepė kartoti žodžius, kurie vėliau tapo Korano pradžia. Šis įvykis pakeitė jo gyvenimą: Mahometas pradėjo skelbti vieno Dievo – Alacho – garbinimą ir kritikavo Mekos stabmeldystę bei socialinę nelygybę. Iš pradžių jį rėmė artimiausi žmonės, ypač žmona Chadidža ir pusbrolis Alis, tačiau netrukus jis susidūrė su Kuraišų genties priešiškumu. Ši gentis valdė Kabą ir gaudavo didelę naudą iš piligrimystės, todėl Mahometo mokymas jiems atrodė pavojingas.
Gyvenimas Medinoje
Persekiojimas tęsėsi trylika metų, kol 622 m. Mahometas su savo pasekėjais persikėlė į Mediną. Šis įvykis vadinamas hidžra ir laikomas islamo kalendoriaus pradžia. Medinoje Mahometas tapo ne tik pranašu, bet ir bendruomenės vadovu: jis sudarė dokumentą, dažnai vadinamą Medinos konstitucija, kuris nustatė taisykles įvairioms miesto grupėms – musulmonams, žydams ir kitoms gentims – ir apibrėžė bendrą tvarką, teisingumą bei tarpusavio gynybą. Svarbu tai, kad nei šio dokumento, nei kitų tekstų Mahometas pats nerašė – jis juos diktavo, o pasekėjai užrašinėjo.
Gyvenimas Medinoje nebuvo ramus. Mahometui teko kovoti su mekiečiais, o tokie mūšiai kaip Badras ar Uhudas tapo svarbiais islamo istorijos momentais. Vis dėlto islamas plito ne tik per karinius susidūrimus, bet ir per derybas bei sąjungas. 630 m. Mahometas sugrįžo į Meką beveik be pasipriešinimo, paskelbė amnestiją savo buvusiems priešams ir paskyrė Kabą pagrindine islamo šventove.
Per 23 pranašavimo metus buvo surinktas Koranas – 114 skyrių rinkinys, kuriame aptariami tikėjimo, moralės ir bendruomenės gyvenimo principai. Mahometas pats šios knygos nerašė: jis garsiai deklamavo apreiškimus, o jo pasekėjai juos užrašė ir vėliau sujungė į vieną tekstą. Greta Korano Mahometas įtvirtino ir pagrindines religines praktikas: kasdienes maldas, pasninką per ramadaną, išmaldą vargšams ir piligrimystę į Meką – vadinamuosius penkis islamo stulpus. Po Chadidžos mirties jis vedė dar kelias moteris, daugiausia našles ar moteris iš kitų genčių, taip stiprindamas bendruomenės ryšius.
Mahometas mirė 632 m. Medinoje ir buvo palaidotas vietoje, kur dabar stovi Pranašo mečetė (Al‑Masjid an‑Nabawi). Jo gyvenimas ir mokymas tapo islamo pagrindu – religijos, kuri šiandien vienija daugiau nei pusantro milijardo žmonių ir turėjo didžiulę įtaką pasaulio istorijai nuo Šiaurės Afrikos iki Pietryčių Azijos. Musulmonams Mahometas išlieka pavyzdžiu tikėjimui, teisingumui ir gailestingumui.
Mažai žinoma, kad dar prieš tapdamas pranašu, Mahometas pasižymėjo kaip genialus diplomatas sprendžiant religinius ginčus. Kai Mekoje buvo perstatoma šventykla Kaba, genčių vadai mirtinai susipyko, kas turėtų garbę savo rankomis įmūryti šventąjį Juodąjį akmenį. Mahometas pasiūlė sprendimą, kuris parodė jo išmintį: jis patiesė savo apsiaustą ant žemės, padėjo akmenį per vidurį ir liepė kiekvienos genties vadui suimti už apsiausto krašto. Taip visi vadai kartu pakėlė akmenį iki reikiamos vietos, o Mahometas jį įmūrijo, taip išvengdamas gresiančio genčių karo ir visiems išsaugant garbę.
Įdomu ir tai, kad Mahometas buvo vienas pirmųjų istorinių veikėjų, diegusių etiško elgesio su gyvūnais ir gamtosaugos principus. Jis mokė, kad už žiaurų elgesį su gyvūnais laukia dvasinė bausmė, o už gailestingumą net mažiausiam padarui – atpildas. Pasakojama legenda, kad jis taip mylėjo savo katę Muezzą, jog sykį verčiau nusikirpo savo prabangaus drabužio rankovę, nei prikėlė ant jos užmigusį gyvūną. Be to, jis draudė kirsti medžius net karo metu ir skatino nuolatinį apželdinimą, teigdamas, kad net jei žmogus žinotų, jog rytoj bus pasaulio pabaiga, jis vis tiek privalėtų pasodinti savo turimą sodinuką.
Mahometo citatos
- „Gerumas yra tavo tikėjimo esmė.“
(Paaiškinimas: svarbiausia ne formalūs ritualai, o geras charakteris.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Niekas netaps tikru tikinčiu, kol nelinksmins savo kaimyno savo saugumu.“
(Paaiškinimas: būti geru kaimynu yra tikėjimo dalis.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Tobulas iš tikrųjų yra tas, kurio elgesys yra geras.“
(Paaiškinimas: moralė svarbesnė už žinias be praktikos.)
Šaltinis: Ahmad Hadisas - „Kas nemalonų dalyką laiko gera, jo tikėjimas nebaigtas.“
(Paaiškinimas: tikras tikėjimas reikalauja sąžiningumo ir vidinės logikos.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Dievas nemato tavo išorės ir turto, bet Jis mato tavo širdį ir tavo veiksmus.“
(Paaiškinimas: svarbiausia yra vidinė intencija ir darbai.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Gerumas niekada neišnyksta.“
(Paaiškinimas: geri darbai lieka, net jei jų nemato pasaulis.)
Šaltinis: Musnad Ahmad - „Stiprus nėra tas, kuris įveikia kitus kumščiais, o tas, kuris valdo save pyktį.“
(Paaiškinimas: tikra jėga yra savikontrolė.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Trokšti žinias nuo lopšio iki kapo.“
(Paaiškinimas: mokymasis yra gyvenimo būdas, ne trumpalaikis tikslas.)
Šaltinis: Abu Dawud Hadisas - „Tobulas tikintysis yra tas, kuris yra geriausias savo šeimai.“
(Paaiškinimas: santykiai su artimaisiais – tikėjimo refleksija.)
Šaltinis: Tirmidhi - „Padėk broliui, net jei jis neteisus, bet stabdyk jį, paskui mokyk teisingumo.“
(Paaiškinimas: pagalba žmogui bet kurioje situacijoje, bet tiesą paaiškink vėliau.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Sąžiningumas yra kelias į teisingumą.“
(Paaiškinimas: sąžiningumas formuoja teisingą gyvenimą.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Neskriausk silpnesnio.“
(Paaiškinimas: atsakomybė saugoti tuos, kurie neturi galios.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Sunku yra tik trumpą akimirką, bet kantrybė duoda amžiną naudą.“
(Paaiškinimas: kantrybė svarbi ne tik sunkumų metu, bet ir gyvenime.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Kas noriai atleidžia, tam Dievas atleis didžiausiai.“
(Paaiškinimas: atleidimas yra stipresnis už pyktį.)
Šaltinis: Tirmidhi - „Tavo žodis turi būti geresnis už tylą, nebent tylėjimas yra geriau.“
(Paaiškinimas: kalbėti reikia protingai ir taikiai.)
Šaltinis: Abu Dawud - „Neįvertinsi vertybės to, ko neturėsi, kol to neprarasi.“
(Paaiškinimas: dėkingumas – būtinybė žmoniškam gyvenimui.)
Šaltinis: Tirmidhi - „Nėra tikro pasitikėjimo Dievu be tradicijos maldai ir veiksmams.“
(Paaiškinimas: tikėjimas reikalingas kasdieniniam gyvenimui, ne vien teorijai.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Mūsų geriausias pasirinkimas yra tas, kuris yra geriausias sau ir kitiems.“
(Paaiškinimas: sprendimai turi būti naudingi bendruomenei, ne tik individui.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Tikrasis turtingumas yra sielos turtingumas.“
(Paaiškinimas: materialus turtas be vidinės ramybės neturi prasmės.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Tas, kuris nebijo teisėjo, nebus saugus nei rojuje, nei ant žemės.“
(Paaiškinimas: sąžiningumas ir atsakomybė už veiksmus – esminiai principai.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Vyras yra tas, kuris miršta už savo šeimą, ir jis yra atsakingas už ją.“
(Paaiškinimas: ši hadiso forma pabrėžia šeimos atsakomybę, o ne moterų menkinimą.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Moterys yra kaip raugas tavo duonai; jei jos gerai, visa šeima klesti, jei ne– visi kenčia.“
(Paaiškinimas: tai metafora, kuri tradiciškai reiškia, kad šeimos dinamika veikia visus narius; tai ne teisinė instrukcija, o priminimas apie santykių svarbą.)
Šaltinis: Tirmidhi - „Tikėjimo stiprumas ne tas, kuris šaukia pro langą, bet tas, kuris net ir tyloje išlaiko sąžinę.“
(Paaiškinimas: netikinčiųjų atžvilgiu tai akcentuoja vidinį elgesį, o ne išorinius gestus.)
Šaltinis: Sahih Muslim - „Moterys ir vyrai yra tarpusavyje sutverti kaip partneriai, bet jie turi skirtingas pareigas.“
(Paaiškinimas: čia tradiciškai kalbama apie skirtingas socialines funkcijas to meto visuomenėje, ne menkinant moterų vertės kaip žmonių.)
Šaltinis: Abu Dawud - „Netikintysis yra tas, kuris nei pietų, nei vakarienės nevertina kaip Dievo dovanos.“
(Paaiškinimas: „netikintysis“ šiame kontekste dažnai reiškia ne žmogų, o požiūrį į Dievo dovaną gyvenimą.)
Šaltinis: Sahih Muslim (interpretacija) - „Jei kas pažeidžia įžadus dėl malonumo ar turto, jis atitolsta nuo tikėjimo.“
(Paaiškinimas: tai ne smerkti asmenį, bet priminti, kad atsakomybė ir ištikimybė yra dalis tikėjimo praktikos.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari - „Moterys yra vyro šypsena namuose ir jų gerumas sukuria taiką.“
(Paaiškinimas: tai dažnai skaitoma kaip pagarbos partneriui iliustracija, o ne kaip hierarchinis mažinimas.)
Šaltinis: Atas - „Netikintysis – tas, kuris atmeta Dievo žinią ir skelbia gyvenimo prasmės iliuziją.“
(Paaiškinimas: čia „netikintysis“ yra idėja, o ne žmogaus etiketė; kai kuriose tradicijose tai reiškia filosofinę prieštarą, ne kitataučių ar kitataučių žmonių pejoratyvą.)
Šaltinis: Tefsiras apie Korano tekstą (interpretacijos plotas) - „Jei moteris yra teisi ir gera savo elgesiu, tai didžiausias džiaugsmas namuose.“
(Paaiškinimas: tai vertinimas apie charakterį – ne vertinimas dėl lyties pats savaime.)
Šaltinis: Džami at‑Tirmidhi - „Tas, kuris žemina kitą dėl jo tikėjimo ar lyties, yra neteisus prieš Dievą.“
(Paaiškinimas: tai modernesnė interpretacija, kuri grindžiama principu, kad Dievas nemato rasės, lyties ar statuso – tik sąžinę.)
Šaltinis: Sahih al‑Bukhari / Sahih Muslim bendros moralės principas