Islamo atsiradimas VII amžiuje buvo vienas staigiausių religinių ir politinių virsmų pasaulio istorijoje, tačiau krikščioniškasis pasaulis šio įvykio nei laukė, nei suprato, nei iš karto pastebėjo. Kai Mekos ir Medinos miestuose formavosi nauja religija, Romos ir Bizantijos Bažnyčios gyveno visiškai kitame informaciniame ir politiniame pasaulyje. Todėl pirmosios reakcijos į islamą buvo ne tiek teologinės, kiek instinktyvios, fragmentiškos ir dažnai klaidingos. Tik vėliau, kai islamas tapo didžiule politine jėga, Bažnyčia suvokė, kad susiduria su nauju civilizaciniu konkurentu.
Islamas atsirado Arabijos pusiasalyje, kur Mahometas apie 610 metus pradėjo skelbti vieno Dievo tikėjimą. 622 metais įvykusi hijra — Mahometo persikėlimas į Mediną — tapo islamo bendruomenės pradžia ir simboliniu naujos eros tašku. Per kelis dešimtmečius po Mahometo mirties arabų gentys susivienijo ir pradėjo stulbinančiai greitą ekspansiją, užimdamos milžiniškas Bizantijos ir Persijos teritorijas. Tačiau tuo metu nei Romos popiežius, nei Vakarų krikščionys apie šiuos įvykius nežinojo beveik nieko. Arabija jiems buvo tolimas, mažai reikšmingas regionas, o informacija keliavo lėtai ir fragmentiškai. Popiežius Bonifacijus V, valdęs 622 metais, kai prasidėjo islamo era, apie Mahometą ir jo mokymą neturėjo jokios galimybės sužinoti. Romos Bažnyčia tuo metu rūpinosi visai kitais dalykais: barbarų karalysčių spaudimu Italijoje, Bizantijos politinėmis intrigomis, miesto išlikimu ir vidiniais teologiniais ginčais.
Pirmieji islamo ženklai krikščionis pasiekė tik tada, kai arabų kariuomenės pradėjo užkariauti Bizantijos provincijas. Tai įvyko VII amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, praėjus vos keliems metams po Mahometo mirties. Vienas ankstyviausių dokumentų, kuriame minimas Mahometas, yra „Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (Doctrina Jacobi nuper baptizati), sukurtas apie 634–640 metus. Jame Mahometas vadinamas „klaidingu pranašu“, o islamo plitimas suvokiamas kaip politinė grėsmė ir apokaliptinis ženklas. Šis tekstas rodo, kad krikščionys iš pradžių islamą matė ne kaip savarankišką religiją, o kaip nerimą keliantį reiškinį, susijusį su imperijos silpnėjimu ir Dievo bausme už nuodėmes.
Pirmieji realūs kontaktai tarp Bažnyčios ir islamo buvo ne teologiniai, o diplomatiniai. Rytų krikščionys — ypač Sirijoje, Egipte ir Mesopotamijoje — pirmieji susidūrė su musulmonų valdžia. Jie tapo dhimmi — saugomomis, bet pavaldžiomis bendruomenėmis, kurioms buvo leidžiama išlaikyti savo tikėjimą mainais į lojalumą ir specialų mokestį. Šių regionų patriarchai rašė laiškus, kuriuose bandė suprasti naują valdžią, derėjosi dėl bažnyčių teisių ir aiškino tikintiesiems, kaip gyventi naujomis sąlygomis. Romos popiežiai šiuose procesuose beveik nedalyvavo, nes jų įtaka Artimuosiuose Rytuose buvo minimali.
Tik VIII amžiuje, kai musulmonai užėmė Ispaniją (711 m.) ir priartėjo prie Prancūzijos, popiežiai suvokė, kad atsirado nauja, ilgalaikė jėga. Tuo metu Bažnyčia pradėjo formuoti teologinį atsaką islamui. Vienas žymiausių autorių buvo Jonas Damaskietis, gyvenęs musulmonų valdžioje. Jis islamą laikė „Išmaelito erezija“ — klaidingu mokymu, kilusiu iš neteisingo krikščionybės supratimo. Jo raštuose islamas dar nėra suvokiamas kaip savarankiška religija, o kaip krikščionių tikėjimo iškraipymas, panašus į ankstyvąsias erezijas.
Krikščionių pasaulis tuo metu jau buvo praradęs didžiules teritorijas. Arabų užkariavimai per kelis dešimtmečius atėmė iš Bizantijos Siriją, Palestiną, Egiptą ir Šiaurės Afriką, o iš Vakarų — beveik visą Pirėnų pusiasalį. Tai buvo didžiausias teritorinis krikščionybės praradimas nuo pat jos atsiradimo. Bažnyčia suvokė, kad islamas nėra laikinas reiškinys, o nauja civilizacija, turinti savo politinę struktūrą, teisę, kultūrą ir religiją.
Tik XI amžiuje, prasidėjus kryžiaus žygiams, Bažnyčia ėmėsi aktyvios karinės reakcijos. Tačiau tai jau buvo vėlyvas etapas — praėjo beveik keturi šimtai metų nuo islamo atsiradimo. Kryžiaus žygiai buvo ne tik religinis, bet ir politinis atsakas į musulmonų dominavimą Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio regione. Nors jie dažnai vaizduojami kaip civilizacijų susidūrimas, iš tikrųjų tai buvo sudėtingas procesas, kuriame persipynė religija, politika, ekonomika ir kultūriniai mainai.
Islamo ir krikščionybės santykiai niekada nebuvo vien tik konfliktas. Šalia karų ir polemikos egzistavo ir prekyba, diplomatiniai ryšiai, kultūriniai mainai, vertimų judėjimas, kurio metu krikščionys perdavė musulmonams graikų filosofiją, o vėliau musulmonai — Europai Aristotelio ir kitų autorių tekstus. Šis abipusis poveikis formavo viduramžių intelektinį pasaulį.
Bažnyčios reakcija į islamo atsiradimą buvo lėta, fragmentiška ir kupina nesupratimo. Islamas gimė toli nuo krikščioniškų centrų, todėl pirmieji jo ženklai pasiekė Europą tik tada, kai naujoji religija jau buvo tapusi politine jėga. Krikščionys iš pradžių islamą suvokė kaip ereziją ar apokaliptinį ženklą, o tik vėliau — kaip savarankišką religiją ir civilizacinį konkurentą. Ši istorija atskleidžia, kaip religijos dažnai susiduria ne idėjų lygmenyje, o politinių ir kultūrinių lūžių akimirkomis, kai pasaulis keičiasi greičiau, nei žmonės spėja suvokti.
Ankstyviausi dokumentai, kuriuose paminėtas islamas arba Mahometas
- Tomo Presbiterio kronika (Chronicon miscellaneum ad annum Domini 724 pertinens, ~640 m.) – pats seniausias žinomas neislamiškas šaltinis, kuriame Mahometas paminimas vardu (Tayyaye d-Mḥmṭ) grynai istoriniame kontekste, aprašant 634 m. mūšį prie Gazos.
- „Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (Doctrina Jacobi nuper baptizati, ~634–640 m.) – seniausias poleminis tekstas, kuriame Mahometas įvardijamas kaip „klaidingas pranašas“, pasirodęs su kardu ir skelbiantis būsimą žydų mesiją; čia pirmą kartą juntama krikščionių apokaliptinė baimė.
- Sofronijaus, Jeruzalės patriarcho, pamokslai ir laiškai (634–638 m.) – tiesioginio liudininko pasakojimai apie Jeruzalės apgultį ir „saracėnų“ įsiveržimą, kurį autorius interpretuoja kaip Dievo rūstybę dėl krikščionių nuodėmių, tačiau islamą dar mato tik kaip politinę jėgą.
- Patriarcho Išojahbo III laiškai (Išoʿyahb III Adiabenus, ~647–659 m.) – Rytų Bažnyčios vadovo liudijimai apie arabų valdymą; pastebima, kad naujieji šeimininkai nekovoja prieš krikščionybę ir gerbia bažnyčias, tačiau teologiškai yra svetimi, nes griežtai neigia Kristaus dievystę.
- Vyskupo Sebeoso „Istorija“ (Patmut’iwn Sebeosi, ~661 m.) – itin išsamus armėnų šaltinis, kuriame Mahometas aprašomas ne tik kaip karinis vadas, bet ir kaip pamokslininkas, suvienijęs arabus per Abraomo palikimą ir sugrąžinęs juos prie monoteizmo.
- Jono iš Sedros pokalbis su emyru (The Colloquy of John of Sedre, įvyko 644 m., galutinis tekstas ~730 m.) – pirmasis oficialiai užfiksuotas disputas, kuriame nagrinėjami Biblijos autentiškumo klausimai ir pirmą kartą aprašomas arabų (Mhaggrāyē) tikėjimas kaip savarankiška doktrina.
- „Pseudo-Metodijaus Apokalipsė“ (Apocalypsis Pseudo-Methodii, VII a. pab. – VIII a. pr.) – vienas įtakingiausių viduramžių tekstų, kuriame arabų užkariavimai interpretuojami kaip baisi bausmė ir Antikristo eros įžanga, suteikiant krikščionims viltį per mistinę Paskutiniojo imperatoriaus figūrą.
- Jono Damaskiečio „Apie erezijas“ (De Haeresibus, ~730–750 m.) – pirmasis sistemingas teologinis veikalas, kuriame islamas įvardijamas kaip „išmaelitų erezija“; čia pateikiama gili analizė, tiesiogiai cituojamos Korano dalys ir Mahometas kritikuojamas kaip klaidingas mokytojas.
- Teodoro Abu Qurra raštai (Theodorus Abucara, VIII a. pab. – IX a. pr.) – vieni pirmųjų brandžių teologinių dialogų, rašytų arabų kalba, kur krikščionių autorius bando intelektualiai apginti krikščionybę susidūrus su jau visiškai susiformavusia islamo religine sistema.
- Ankstyvieji krikščionių–musulmonų dialogų rinkiniai (VII–IX a.) – anoniminiai arba fragmentiški laiškai ir disputai (pvz., „Vienuolio ir saracėno pokalbis“), liudijantys apie aktyvius intelektualinius bei kasdienius krikščionių bandymus suprasti islamą ir išlaikyti savo tapatybę Kalifato viduje.
Pirmosios krikščionių citatos apie islamą
- Tomo Presbiterio kronika (Chronicon miscellaneum ad annum Domini 724 pertinens, ~634 m.): „Įvyko mūšis tarp romėnų ir Mahometo arabų Palestinoje… romėnai bėgo, palikę tūkstančius žuvusių.“ (Tai seniausias pasaulyje neislamiškas šaltinis, kuriame Mahometas paminimas vardu kaip karinis vadas, o ne kaip pranašas.)
- „Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (Doctrina Jacobi nuper baptizati, ~634–640 m.): „Jis klaidina žmones, nes yra klaidingas pranašas… Ar pranašai ateina su kardu ir kovos vežimu? Tikrai ne, tai tik sumaišties darbai.“ (Pirmasis Mahometo dvasinės veiklos įvertinimas; krikščionys bando suprasti, ar jis atitinka biblinį pranašo vaizdinį.)
- „Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (Doctrina Jacobi nuper baptizati, ~634–640 m.): „Žydai džiūgavo dėl pranašo, pasirodžiusio tarp saracėnų, sakydami: ‘Pasirodė pranašas, ateinantis su saracėnais, ir jis skelbia apie ateinantį pateptąjį’.“ (Parodo, kad iš pradžių krikščionys manė, jog Mahometas yra žydų mesijo šauklys.)
- Sofronijaus, Jeruzalės patriarcho, pamokslas (634 m. Gruodžio 25 d., Kalėdos): „Kodėl miestai nuniokoti, kaimai sunaikinti, bažnyčios sudegintos… kodėl saracėnai, kurie dabar viešpatauja krašte, tyčiojasi iš mūsų?“ (Ankstyviausia emocinė reakcija į užkariavimus, parašyta patriarchui esant apgultoje Jeruzalėje.)
- Vyskupo Sebeoso „Istorija“ (Patmut’iwn Sebeosi, ~661 m.): „Mahometas mokė juos pažinti Abraomo Dievą… jis davė jiems įstatymą: nevalgyti maitos, negerti vyno, nemeluoti ir nesvetimauti.“ (Vienas pirmųjų palankesnių aprašymų, kuriame pripažįstama, kad Mahometas atvėrė arabams kelią į monoteizmą.)
- Patriarcho Išojahbo III laiškas (Išoʿyahb III Adiabenus, ~647–659 m.): „Šie arabai ne tik nekovoja prieš krikščionybę, bet netgi giria mūsų tikėjimą, gerbia mūsų šventuosius ir teikia paramą bažnyčioms bei vienuolynams.“ (Rodo pragmatišką ankstyvųjų krikščionių požiūrį Mesopotamijoje, kol dar nebuvo prasidėjęs mokesčių spaudimas.)
- „Pseudo-Metodijaus Apokalipsė“ (Apocalypsis Pseudo-Methodii, VII a. pab.): „Iš dykumos pakils tauta, Išmaelio vaikai, kurie yra kaip Dievo rykštė, atsiųsta nubausti krikščionis už jų neteisybes.“ (Islamo iškilimas galutinai įgauna apokaliptinį, bausmės už nuodėmes atspalvį.)
- Jono Damaskiečio „Apie erezijas“ (De Haeresibus, ~730 m.): „Yra ir iki šiol vyraujantis izmaelitų prietaras, kuris klaidina žmones — tai yra Antikristo pirmtakas.“ (Islamas pirmą kartą sistemingai pavadinamas krikščioniška erezija, o ne nauja religija.)
- Jono Damaskiečio „Apie erezijas“ (De Haeresibus, ~730 m.): „Jis [Mahometas] tvirtina, kad jam miegant iš dangaus buvo nuleista knyga, bet kur yra liudininkai, kurie tai matė, ir kodėl Dievas nepatvirtino to ženklais?“ (Pirmasis loginis-teologinis išpuolis prieš Mahometo pranašystės autoritetą ir Korano kilmę.)
- Jono iš Sedros pokalbis su emyru (The Colloquy of John of Sedre, ~730 m. redakcija): „Jie sako, kad Dievas yra vienas ir neturi Sūnaus… jie klausia, kaip jūs galite garbinti kryžių, kuris kitiems yra tik medžio gabalas?“ (Vienas pirmųjų šaltinių, fiksuojančių pamatinius teologinius nesutarimus dėl Švenčiausiosios Trejybės ir kryžiaus garbinimo.)