„Petro ir Povilo kankinystė“ (The Martyrdom of Peter and Paul) yra vienas iš didžiausių ir teologiškai tankiausių apaštalų apokrifų, perteikiantis paskutines dviejų didžiųjų Bažnyčios stulpų dienas Romoje. Šis tekstas jungia istorinius motyvus, polemiką tarp žydų ir pagonių, konfliktą su Simonu Magu, imperatoriaus Nerono vaidmenį ir galiausiai dviejų apaštalų mirtį, kuri čia vaizduojama kaip kulminacija jų tarnystės Kristui.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Povilas grįžta iš Ispanijos į Romą. Jį pasitinka žydų grupė, kuri bando įtraukti jį į ginčą su Petru dėl Įstatymo laikymosi. Žydai kaltina Povilą, kad jis, būdamas žydas, moko pagonis nesilaikyti apipjaustymo ir šabo, o Petrą – kad jis panaikino Įstatymo nuostatas. Povilas atsako ramiai ir išmintingai: jis sako, kad yra tikras žydas, kad laikėsi šabo ir apipjaustymo, bet kad viską reikia vertinti pagal Raštus. Jis pažada, kad jei Petro mokymas atitinka hebrajų knygas, jis pats ragins žydus jo klausyti. Tai vienas iš retų apokrifinių tekstų, kuriame Povilas vaizduojamas kaip tiltas tarp dviejų bendruomenių.
Žydai tada nueina pas Petrą ir praneša, kad Povilas jį kviečia. Susitikimas tarp Petro ir Povilo yra šiltas ir kupinas džiaugsmo: jie apsikabina, verkia iš laimės ir dalijasi savo misijų istorijomis. Tai gražus kontrastas vėlesniems ginčams, kuriuos mini kai kurie kanoniniai tekstai – čia jie vaizduojami kaip visiškai vieningi.
Ryte prie Povilo namų susirenka minia žydų ir pagonių, ir tarp jų kyla ginčas dėl tikėjimo. Žydai giriasi savo kilme, patriarchais, pranašais ir stebuklais, kuriuos matė jų protėviai. Pagonių krikščionys atsako, kad žydai matė stebuklus, bet nepatikėjo, o jie – pagonys – patikėjo vos išgirdę tiesą. Povilas nutraukia ginčą ir primena, kad Dievas pažadėjo Abraomui palaiminti visas tautas, ir kad tikėjime nėra nei žydo, nei graiko. Petras tą patį patvirtina, aiškindamas, kad Kristus yra pažadėtasis Dovydo sūnus, kunigas pagal Melchizedeko tvarką, ir kad Jo auka atvėrė kelią visoms tautoms.
Toliau pasakojimas pereina į konfliktą su Simonu Magu. Žydų ir pagonių vadovai, matydami, kad beveik visas miestas atsivertė į krikščionybę, sukursto Nerono rūmus prieš apaštalus. Simonas Magas, siekdamas valdžios, demonstruoja savo magiją: jis keičia pavidalus, juda ore, priverčia statulas judėti. Nero, apstulbintas, beveik patiki, kad Simonas yra dieviškas. Tačiau Petras viešai jį demaskuoja kaip melagį ir burtininką. Tarp jų vyksta ilga teologinė ir dvasinė dvikova, kurioje Simonas bando įrodyti savo dieviškumą, o Petras ir Povilas nuosekliai jį paneigia.
Vienas iš įspūdingiausių epizodų – kai Petras prašo atnešti miežinės duonos kepalą ir slapta jį palaimina. Jis meta Simonui iššūkį atspėti, ką jis padarė. Simonas negali, ir iš pykčio iškviečia šunis, kad jie sudraskytų Petrą. Tačiau šunys, pamatę palaimintą duoną, sustoja ir nusiramina. Tai simbolinis ženklas, kad Kristaus galia nugali demonų apgaulę.
Nero, matydamas Simoną vis labiau pralaimintį, ima abejoti jo dieviškumu. Simonas tada pasiūlo pastatyti aukštą medinį bokštą, nuo kurio jis pakils į dangų savo „angelų“ nešamas. Tai garsusis Simonio Maguso skrydis, žinomas ir iš kitų šaltinių. Petras meldžiasi, ir Simonas krinta žemyn, susilaužo kojas ir galiausiai miršta. Tai galutinis jo demaskavimas.
Po šio įvykio Neronas įsiunta ir nusprendžia atkeršyti apaštalams. Povilui paskiriama nukirsti galvą – kaip Romos piliečiui. Petrui, kuris nėra pilietis, skiriama nukryžiavimas. Petras prašo būti nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes nesijaučia vertas mirti taip, kaip mirė Kristus. Povilas priima mirtį ramiai, kaip tikėjimo liudijimą. Tekstas čia nutrūksta, bet akivaizdu, kad jis veda į jų kankinystės kulminaciją.
Šis apokrifas išsiskiria savo epiniu mastu, teologine gelme ir dramatiška įtampa. Jame Petras ir Povilas vaizduojami kaip vieningi Kristaus liudytojai, kurie kartu stoja prieš imperijos galią ir demonišką apgaulę. Simonas Magas čia yra ne tik burtininkas, bet ir antikristinė figūra, o Nero – aklas valdovas, kurį apaštalai bando atvesti į tiesą. Tai vienas iš svarbiausių tekstų, formavusių krikščioniškąją tradiciją apie dviejų apaštalų mirtį Romoje.
Petro ir Povilo kankinystė
Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Vieno Dievo, šio mėnesio dvidešimt devintąją dieną buvo papasakota dviejų didžiųjų apaštalų, Petro ir Povilo, apaštalų vadovų, kankinystė.
Kai Povilas sugrįžo iš Ispanijos į Romą, prie jo priėjo žydų būrys, sakydamas: „Saugokis, kad palaikytumei mūsų tikėjimą, kuriame gimei; nedera, kad būtum žydas, gimęs iš žydų, ir sakytumei esąs pagonių mokytojas bei palaikytumei neapipjaustytuosius. Tu pats esi apipjaustytas, o naikini apipjaustytųjų tikėjimą. Kai pamatysi Petrą, kovok prieš jo mokymą, nes jis panaikino bet kokį mūsų įstatymo laikymąsi, uždarė sabatus, jaunaties dienas ir įstatymo šventes.“
Povilas jiems atsakė tarydamas: „Bet aš esu tikras žydas, ir tuo galite mane patikrinti, kad iki šiol laikausi sabato ir rūpinuosi tikruoju apipjaustymu. Mat sabato dieną Dievas ilsėjosi nuo visų savo darbų; mūsų yra tėvai, patriarchai ir Toros įstatymas. Ir koks gi tai Karalius, kurį Petras skelbia pagonims? Jei kas nors tarp mūsų nori įvesti naują mokymą, pasakykite jam be jokio sąmyšio, neapykantos ar bėdų, kad mes pažvelgsime į jo mokymą, jį apsvarstysime, ir aš jį sudrausiu jūsų visų akivaizdoje. Ir jei jo mokymas bus teisingas ir patvirtintas žydų knygų liudijimu, įsakau, kad dera jam pasiduoti ir taikoje paklusti.“
Jiems ištarus šiuos ir panašius dalykus Povilui, jie nuėjo ir tarė Petrui: „Žydas Povilas atvyko iš Ispanijos ir kviečia tave pas jį ateiti. Mat jį lydėjusieji sako, kad nei vienas iš tų, kurie nori su juo pasikalbėti, nebegalės to padaryti po to, kai jis pasirodys prieš Cezarį.“
Išgirdęs tai, Petras nepaprastai apsidžiaugė. Jis tuoj pat pakilo ir nuėjo pas jį. Pamatę vienas kitą, jie verkė iš džiaugsmo, apsikabino ir abu liejo gausias ašaras vienas ant kito. Povilas papasakojo Petrui savo darbų istoriją ir kaip su didžiais vargais laivu atvyko; Povilas taip pat papasakojo Petrui, kokių sunkumų patyrė nuo Simono Mago.
Atėjus vakarui, Petras sugrįžo į savo buveinę. Ryte, auštant dienai, Petras priėjo ir rado žydų minią prie Povilo namų durų. Tarp žydų, krikščionių ir pagonių kilo didžiulė sumaištis.
Tikintys žydai kalbėjo: „Mes esame išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, Abraomo, Izaoko ir Jėkabo bei visų pranašų, kuriems Dievas patikėjo savo paslaptis, draugai; ir Jis parodė jiems savo paslaptis bei didžius stebuklus. O jūs, pagonys, jūsų kilmėje nėra nieko didingo; jūs esate pakvaišę dėl iškaltų stabų, purvinų ir apgailėtinų.“
Įtikėjusiems žydams ištarus šiuos ir kitus panašius žodžius, įtikėjusieji pagonys jiems atsakė, sakydami: „Kai tik išgirdome tiesą, iškart nusekėme paskui Kristų, kuris pats iš tiesų yra Tiesa, ir palikome savo klaidą; o jūs žinojote tėvų stebuklus, turėjote Toros bei pranašų mokymus, perėjote jūrą dulkėtomis kojomis ir matėte savo priešus, išdidžiai žengiančius į gelmes.“
„Šviesos stulpas pasirodydavo jums naktį, o debesis dengė jus dieną. Jums buvo duota mana iš dangaus, vanduo srautu veržėsi iš uolos, o jūs neįtikėjote. Po viso šito pasidarėte sau stabą, jį pastatėte ir garbinote iškaltą daiktą. O mes nematėme jokių stebuklų, bet įtikėjome tikrąjį Dievą, kurį jūs palikote, prieš Jį sukildami.“
Jiems besiginčijant dėl šių ir kitų panašių dalykų, apaštalas Povilas tarė: „Tegu nebekyla daugiau šių ginčų bei nesutarimų tarp jūsų, bet, o mano broliai, viliokitės tuo, nes Dievas įvykdė savo pažadus, dėl kurių prisiekė mūsų tėvui Abraomui – kad tavo sėkloje bus palaimintos visos tautos, juk Dievas nežiūri asmenų; kas nusidėjo turėdamas įstatymą, bus teisiamas pagal įstatymą, o tie, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, žus be įstatymo. O mes, mano broliai, saugokimės ir dėkokime Dievui; nes He savo gailestingumu išsirinko mus kaip šventąją tautą sau, kad derėtų Juo didžiuotis. Nesvarbu, ar pradžioje buvote žydai, ar graikai, – visi esate viena tikėjime Jo vardu.“
Povilui pasakius šią kalbą, žydai ir pagonys nurimo. Taip pat juos mokė ir Petras, sakydamas: „Dievas pažadėjo patriarchui Dovydui, tarydamas: „Tavo kūno vaisių aš pasodinsiu tavo soste“, – tai šis, Dievo Žodis. Ir He atsiuntė savo Sūnų. Jis tapo kūnu iš jo sėklos, apie kurį pats Dovydas liudijo, sakydamas: „Tu esat mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.“ Ir pats Tėvas liudija iš dangaus, sakydamas: „Šis yra mano mylimas Sūnus, kuriuo gėriuosi, klausykite Jo.“ Ir tai Jį vyriausiasis kunigas bei tautos vadovai nukryžiavo iš neapykantos paskatos; o dėl pasaulio išganymo Jis laisva valia leido visam tam Jį ištikti. Per Jį Dievas tikėjimu atvėrė įėjimą visiems – Abraomo, Izaoko ir Jėkabo vaikams bei kiekvienai žemės tautai. Jų išpažinimas bei sutvirtinimas Jame bus jiems gyvenimas ir išganymas Jo vardu, nes ką Dievas pažadėjo Abraomui, tą įvykdė. Todėl pranašas Dovydas apie Jį sako: „Viešpats prisiekė ir nesigailės: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.“ Mat Gelbėtojas tapo kunigu, kad paaukotų Dievui pilną vaisingą auką – savo kūno ir kraujo auką už visą pasaulį.“
Petrui ir Povilui tai ir panašius dalykus ištarus, visi nutilo ir klausėsi jų pačių mokymo. Jie skelbė Dievo žodį visiems tikintiesiems. Kasdien vykdavo įtikėjusiųjų mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi padėkos pamaldos, – jų buvo nesuskaičiuojama gausybė. Kai visų žydų vadovai ir graikų kunigai pamatė, kad per jų pamokslavimą beveik visi Romos žmonės, išskyrus kelis, įtikėjo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, jie pradėjo kelti sumaištį prieš juos ir nepasitenkinimą tautos viduryje, bei gyrė Simoną Magą priešais daugybę tų, kurie sekė paskui abu apaštalus.
Jie stengėsi šį reikalą pateikti garsiajam imperatoriui Neronui. Jie melagingai kalbėjo prieš Viešpaties apaštalus; o tarp nesuskaičiuojamos minios, kuri sugrįžo pas Viešpatį per Petro pamokslavimą, atsitiko taip, kad įtikėjo Livija, Nerono žmona, ir jo vizirio Agripos žmona, vardu Agripina. Jos įtikėjo taip, kad pasitraukė nuo bendro gyvenimo su savo vyrais. O per Povilo pamokslavimą daugelis pradėjo niekinti kariuomenę ir prigludo prie Dievo, taip kad net kai kurie žmonės iš imperatoriaus rūmų pasišventė jiems, tapo krikščionimis ir nebenorėjo grįžti nei į kariuomenę, nei į rūmus.
Tuomet tas sukčius rado savo progą, sukėlė sumaištį tarp tautos ir privertė ją murmėti. Pavydo vedamas, jis sukurstė juos sakyti piktus melus prieš Petrą, vadindamas jį burtininku bei klaidintoju. O tie, kurie stebėjosi jo paties stebuklais, juo tikėjo. Mat jis padarydavo, kad žalvarinė gyvatė judėtų pati savaime, akmeniniai stabai juoktųsi ir judėtų savo noru, o pats, kai būdavo pašaukiamas, staiga pasirodydavo ore priešais juos. Tačiau Petras žodžiu gydė ligonius, akliesiems grąžino regėjimą; kai jis melsdavosi, jo įsakymu demonai bėgdavo ir mirusieji prisikeldavo. Jis sakė žmonėms, kad jie bėgtų nuo klaidintojo Simono apgaulės, o šie taip pat liudijo apie jį, kad nebūtų apgauti tarnauti tam sukčiui.
And taip nutiko todėl, kad visi pamaldūs žmonės atmetė Simoną Magą ir tvirtino, jog jame nėra jokio gėrio. Tačiau tie, kurie palaikė Simoną, melavo prieš Petrą ir melagingai liudijo, kad jis užburia visus Simono Mago sekėjus, kol šis pranešimas pasiekė Neroną Cezarį. Jis įsakė atvesti Simoną Magą į jo akivaizdą. Įėjęs jis atsistojo priešais jį. Ir jis pradėjo staiga keisti savo pavidalą, taip kad vieną akimirką iškart tapdavo berniuku, o netrukus po to – seneliu; kitą kartą – jaunuoliu, nes jo veidas ir ūgis keitėsi į įvairias formas, jis tapdavo labai aukštas, paversdamas save velnio tarnu.
Neronas, tai išvydęs, taip apstulbo, kad pats palaikė jį Dievo Sūnumi. Tačiau apaštalas Petras tarė: „Šis žmogus yra melagis, burtininkas, blogas vyras, niekam tikęs maištininkas ir visame kame priešinasi Dievo valiai. Neliko nieko kito, tik kad jo nusikaltimai bei nedorybės būtų parodyti Dievo įsakymu ir taptų aiškūs kiekvienam.“ Įėjęs pas imperatorių Neroną, Simonas tarė: „Išklausyk, o gerasis imperatoriau! Aš esu Dievo Sūnus, nužengęs iš dangaus. Iki šiol Petras veidmainiškai skelbėsi esąs apaštalas pagal mano panašumą; o dabar jo ir Povilo blogybė padvigubėjo; šiais dalykais jie moko ir tvirtai tiki nuomonėmis, kurios nukreiptos prieš mane. Turiu omenyje pamokslavimą, kurio jie laikosi. Todėl, jei neįsakysi jų visų sunaikinti, tavo valdos negalės tvirtai stovėti.“
Tuomet Neronas pradėjo rūpestingai teirautis ir tuoj pat įsakė skubiai juos atvesti pas jį. Kitą dieną pas Neroną įžengė Simonas Magas, ir Petras bei Povilas, Viešpaties apaštalai. Simonas tarė: „Šie du yra Nazariečio mokiniai. Ir nėra labai gerai, kad Jis yra iš žydų tautos.“
Neronas paklausė: „O ką reiškia Nazarietis?“
Simonas atsakė: „Žydų krašte yra miestas, kuris visuomet mums labai priešinosi; jis vadinamas Nazaretu.“ Ir pridūrė: „Iš jo yra kilęs šių dviejų Mokytojas.“
Neronas tarė: „Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi ir jį myli; o tu, kodėl persekioji šiuos du?“
Simonas atsakė: „Šie du vyrai siekia nugręžti visą žydų giminę, kad jie manimi netikėtų.“
Neronas tarė Petrui: „Kodėl jūsų giminė priešinasi ir nekenčia viena kitos?“
Tuomet Petras tarė Simonui: „Savo triukais tu turi galią prieš minią, tačiau prieš mane nieko negalikai padaryti. Ir gausybę tų, kuriuos apgavai, Dievas siekia per mane sugrąžinti iš jų klaidos. Tu kovojai, bet negali manęs nugalėti; stebiuosi, kaip tu keitei visas spalvas imperatoriaus akivaizdoje ir save aukštinai. Tu manai, kad savo magišku amatu gali nugalėti Kristaus mokinius.“
Neronas paklausė: „O kas yra Kristus?“
Petras atsakė: „Tas, kuo Simonas Magas tuščiai giriasi esąs; jis yra labai piktas žmogus, jo darbai apgaulingi, o jis tvirtina pats juo esąs. O jei nori ištirti, o gerasis imperatoriau, kas buvo padaryta žydų Kristaus byloje ir sužinoti apie tai pranešimą, liepk atnešti raštus, kurie buvo gauti iš Poncijaus Piloto, nusiuntusio juos Klaudijui; tuomet mes viską sužinosime.“
Neronas įsakė atnešti raštus ir perskaityti jo akivaizdoje. Juose buvo parašyta taip: „Poncijus Pilotas sveikina Klaudijų. Mano dienomis nutiko įvykis, apie kurį tau aiškiai pranešiu. Žydai dėl tarpusavio pavydo bei pasipriešinimo buvo nubausti baisiais teismais; mat jų tėvai pasakojo jiems apie tai, kas buvo nuspręsta, – kad jų Dievas atsiųs jiems iš dangaus savo Šventąjį, kuris teisingai bus vadinamas jų Karaliumi, ir Jis pažadėjo jį atsiųsti į žemę iš mergelės. Jam nužengus mano valdymo Judėjoje metu, aš mačiau Jį, žydų Dievą, grąžinantį akliesiems regėjimą, apvalantį raupsuotuosius, gydantį paralyžiuotuosius, išvarantį velnius iš žmonių, prikeliantį mirusiuosius, draudžiantį vėjus bei dulkėtomis kojomis vaikštantį jūros bangomis; Jis padarė daug stebuklų, ir daugybė žydų tautos žmonių sakė Jį esant Dievo Sūnų. Vyriausieji kunigai pajuto Jam pavydą, sučiuptų Jį, perdavė man, melagingai kalbėjo prieš Jį įvairius dalykus, tvirtindami Jį esant burtininką ir darantį darbus, priešingus Įstatymui. Aš patikėjau, kad jų žodžiai teisingi, ir perdaviau Jį jiems, nuplakęs Jį pagal jų teismą. Jie Jį nukryžiavo. Kai Jis buvo palaidotas, jie pastatė prie Jo sargybinius iš mano kariuomenės. Trečią dieną Jis prisikėlė. Dėl to žydų nedorybė taip įsiliepsnojo, kad jie davė sidabro kareiviams, sakydami: „Sakykite, kad jo mokiniai atėjo naktį ir pavogė jo kūną.“ Jie paėmė sidabrą, tačiau negalėjo paslėpti fakto ir paliudijo Jį prisikėlus, nes matė Jį stovintį. Tai tau pranešu, kad kas nors nekalbėtų melo ir žmonės nepatikėtų žydų melagingais žodžiais.“
Perskaičius laišką, Neronas paklausė: „O Petrai! Pasakyk man, ar visi šie dalykai tikrai taip įvyko?“
Petras atsakė: „O imperatoriau! Reikalas yra būtent toks; prašau tavęs tuo įsitikinti. Šis Simonas yra pilnas melo bei apgaulės. Vis dėlto Kristuje yra visos pergalės išsipildymas dėl Dievybės ir dėl Žmonystės, kurią prisiėmė, ir dėl to yra nesuvokiama šlovė, kuri daro žmones vertus Jo per tai, kad Jis tapo žmogumi. O šis Simonas susideda iš dviejų elementų – žmogaus ir velnio; ir kaip žmogus jis siekia trukdyti žmonėms.“
Simonas atsakė: „Aš iš tiesų stebiuosi, o gerasis imperatoriau, kaip tu tai įsivaizduoji. Tai prasčiokas žmogus, be galo skurdus žvejys, nemokantis kalbėti ir neturintis jokios giminės. Bet kad man nereikėtų daugiau kęsti šio priešo, aš įsakysiu savo angelams, kad jie savo atėjimu man atkeršytų.“
Petras tarė: „Aš nebijau tavo angelų; argi jie verčiau nebijos manęs mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybe ir pasitikėjimu Juo, prieš kurį tu pats melagingai kalbėjai?“
Neronas paklausė: „But argi tu nebijai Simono, kuris savo darbais bei žygdarbiais patvirtina savo dievystę?“
Petras atsakė: „Tas parodys tau dievystę, kuris ištiria paslėptas širdies paslaptis. Tegu jis man pasako dabar, ką aš galvoju ir ką darau. O mintį, kurią galvoju, prieš jam pradedant meluoti, aš atskleisiu tavo ausims, kad jis nedrįstų kalbėti melo ir neiškreiptų to, ką sugalvojau.“
Neronas tarė: „Prieik prie manęs ir pasakyk, ką sugalvojai.“
Petras tarė: „Įsakyk atnešti miežinį duonos kepalą ir slapta man jį paduoti.“ Įsakius atnešti ir slapta paduoti duoną Petrui, šis tarė: „Tegu Simonas pasako, ką aš sugalvojau, arba kas buvo pasakyta, arba kas nutiko.“
Neronas tarė: „Ar nori, kad patikėčiau, jog to nežino Simonas, kuris prikėlė mirusius ir kuris, kai jam buvo nukirsta galva, pats atsikėlė po trijų dienų? Kad ir ką esu liepęs jam daryti, jis viską padarė.“
Petras atsakė: „Bet prieš mane jis nieko nepadarys.“
Neronas tarė: „Argi jis viso to nepadarė mano akivaizdoje? Jis įsakė savo angelams ateiti pas jį, ir jie skubiai pas jį susirinko.“
Petras atsakė: „Jei jau padarė tokį didelį darbą, kodėl nepadaro mažo ir nepasako, ką sugalvojau bei ką padariau?“
Neronas paklausė: „Ką tu sakai, Simonai? Šiaip aš pats jūsų reikaluose nieko nepatikrinau.“
Simonas tarė: „Tegu Petras pasako, ką aš esu sumatęs.“
Petras tarė: „Ką Simonas sugalvojo, aš tai atskleisiu padarydamas tai, ką jis sugalvojo.“
Simonas tarė: „Žinok tai, o gerasis imperatoriau, kad niekas nežino žmonių minčių, tik vienas Dievas; todėl Petras yra melagis.“
Petras tarė: „O tu, kuris sakai esąs Dievo Sūnus! Pasakyk, ką sugalvojau ir ką tik dabar slapta padariau. Jei gali tai padaryti, parodyk mums aiškiai.“
Mat Petras buvo palaiminęs paimtą miežinę duoną, ją sulaužęs ir palietęs savo dešinės bei kairės rankos pirštais.
Tuomet Simonas, supykęs, kad negali pasakyti apaštalo paslapties, kurios šis nebuvo ištaręs, suurzgė sakydamas: „Tegu pasirodo šunys ir suėda jį Cezario akivaizdoje.“ Ir staiga didžiuliai šunys užpuolė Petrą. Štai Petras ištiesė ranką maldoje ir pasiūlė jiems duoną, kurią buvo palaiminęs. Šunys, tai pamatę, daugiau nebekaišiojo liežuvių.
Tuomet Petras tarė Neronui: „Štai! Parodžiau tau, kad žinojau, ką mąsto Simonas Magas – ne tik žodžiais, bet ir darbais; juk jis neturi angelų, kuriuos galėtų paleisti prieš mane, bet nukreipė prieš mane šunis, kad parodytų neturintis dangiškųjų angelų, o tik šuniškus.“
Tuomet Neronas tarė Simonui: „Kas tai, Simonai? Man atrodo, kad mes esame priversti bėgti?“
Simonas atsakė: „Taip jis man darė Judėjoje, visoje Palestinoje ir Cezarėjoje; jis daug kartų man priešinosi ir tai viešino, nes yra priešingas šiems dalykams. Jis tai viešino, kad mane išvytų; nes niekas negali žinoti žmonių minčių, tik vienas Dievas.“
Petras tarė Simonui: „Tu įsivaizduoji esąs tikras Dievas, tai kodėl neatskleidi kiekvieno žmogaus minčių?“
Tuomet Neronas atsigręžė į Povilą ir tarė: „Tu, Povilai, kodėl nieko nesakai?“
Povilas atsakė tarydamas: „O Cezariau! Būk tikras dėl to – žinok, kad jei leisi šiam burtininkui daryti tokius piktus darbus, tavo šalyje išaugs didelis blogis, o tavo valdos bus suskaldytos dėl jo pasipriešinimo.“
Neronas paklausė Simono: „Ką tu sakai?“
Simonas atsakė: „Jei viešai neparodyčiau savęs esant kaip Dievo, nei vienas neatneštų man garbinimo, kuris man prikaišo.“
Neronas tarė: „Ir kodėl dabar delsia ir neparodai savęs esant Dievo, kad šie du būtų nubausti?“
Simonas atsakė: „Įsakyk pastatyti man aukštą medinį bokštą; aš į jį užlipsiu, pasišauksiu savo angelus ir įsakysiu jiems visų akivaizdoje pakelti mane pas mano Tėvą, kuris yra danguje. O jei šie du negalės to padaryti, bus sugėdinti, nes yra prasti žmonės.“
Neronas, tai išgirdęs, tarė Petrui: „Ar girdėjai, Petrai, ką Simonas pasakė apie šį reikalą? Bus parodyta, kas turi galią – šis žmogus ar tavo Dievas.“
Petras tarė: „O galingasis imperatoriau! Jei nori, aš tau parodysiu, kad šis žmogus yra demono apsėstas.“
Neronas tarė: „Kodėl delsiate su savo painiomis kalbomis? Rytoj jūsų byla bus nagrinėjama kartu.“
Simonas tarė: „Tikėk, o gerasis imperatoriau, kad turiu didelę garbę, nes buvau miręs ir vėl prisikėliau.“ Mat maištininkas Simonas tarp kitų savo piktų darbų buvo sakęs Neronui: „Įsakyk tamsioje vietoje nukirsti man galvą ir palik mane ten nužudytą; jei neatsikelsiu trečią dieną, žinok, kad buvau burtininkas. O jei atsikelsiu, žinok, kad esu Dievo Sūnus.“
Kai tai įvyko Nerono įsakymu, Simonas savo magišku amatu sugalvojo tokį triuką – tamsoje buvo nukirsta avino galva. Ir atrodė, tarsi tai būtų Simonas, kol jam buvo nukirsta galva. Nukirtus avino galvą tamsoje, kalavijininkas paėmė galvą ir pamatė, kad tai avino galva. Tačiau jis nedrįso to pasakyti imperatoriui, kad šis jo nenuplaktų, nes buvo įsakęs jam tai padaryti slapta.
Praėjus vienai valandai, imperatorius užsinorėjo sužinoti to tikrumą. Pamatęs galvą, jis nustebo. Nuo to laiko Simonas pasakojo pats atsikėlęs po trijų dienų, nes, parodęs galvą imperatoriui, burtų pagalba jis pakėlė ir kūno galūnes, tai yra lavoną. Tačiau kraujas liko zen; ir trečią dieną jis pasirodė imperatoriui Neronui, sakydamas: „Įsakyk nuvalyti mano išlietą kraują, nes aš, nužudytasis, esu sveikas, kaip ir sakiau, kad trečią dieną prisikelsiu.“
Neronui ištarus: „Rytoj jūsų byla bus patikrinta“, jis atsigręžė į Povilą ir tarė jam: „Tu, Povilai! Kodėl tu nieko nesakai? Kas tave išmokė? Kas buvo tavo mokytojas? Kaip mokyti miestuose ir kas nutiko per tavo mokymą? Manau, kad neturi jokios išminties ir negali padaryti jokio stebuklo.“
Povilas atsakė: „Ar nori, kad aš kalbėčiausi su piktu žmogumi, burtininku, kuris pats atidavė save mirti, kuris skubiai nužengs į pražūtį ir žūtį? Argi dera, kad kalbėčiausi su žmogumi, kuris atsukinėja tuo, kuo nėra, tyčiojasi iš žmonių savo magišku amatu ir traukia juos į pražūtį? Jei pasirinksi klausytis jo žodžių ir jam padėti, tu pats pražudysi save ir savo valdas, nes jis yra labai blogas žmogus. Ir kaip Egipto burtininkai Ianesas bei Iambresas nukreipė klystkeliais faraoną bei jo kariauną, kol jie buvo nuskandinti jūroje, taip ir šis žmogus, mokydamas savo tėvo apgaulės, įtikinėja žmones ir klaidina prastus žmones tavo valdų išmėginimui.“
„O aš, matydamas šitame žmoguje liejantis klastingojo žodžius, Šventojoje Dvasioje atnaujinu savo širdies dūsavimus, prašydamas, kad jis suprastų, kas esąs; juk matau jį norintį pasikelti į dangų, o jis nugarmės iki tokio pat atstumo į pragarą, kur yra verksmas ir dantų griežimas. O kalbant apie mano Mokytojo mokymą, apie kurį mane paklausei, – niekas negali jo suprasti, tik tie, kurie yra tyra širdimi ir tvirtai laikosi tikėjimo; nes aš mokiau tikėjimo, meilės bei taikos įsakymų: nuo Jeruzalės iki pat Ilirijos įvykdžiau taikos žodį. Aš mokiau, kad žmonės gerbtų vieni kitus; mokiau, kad stiprūs bei turtingi nebūtų išpuikę ir nepasitikėtų niekingais turtais, bet pasitikėtų Dievu. Mokiau juos tenkintis paprastu maistu bei drabužiais. Mokiau vargšus džiaugtis savo skurdu. Mokiau tėvus mokyti vaikus gero elgesio Dievo baimėje, o vaikus – paklusti savo tėvams gelbėjančiame skelbime. Mokiau turinčiuosius valdžią mokėti duoklę. Mokiau moteris mylėti savo vyrus ir gerbti juos kaip viešpačius, o vyrus – išlaikyti ištikimybę moterims. Mokiau šeimininkus būti supratingus savo vergams su švelnumu, o vergus – ištikimai tarnauti šeimininkams. Mokiau visus tikinčiuosius tarnauti Vienam Dievui, Visagaliam, Neregimam, Nesuvokiamam. Toks yra mano mokymas, ir jis kilęs ne iš žmonių, ir ne per žmogų, bet jį man davė Jėzus Kristus, prabilęs į mane iš dangaus.“
Neronas tarė: „O tu, Petrai, ką tu sakai?“ Ir jis atsakė tardamas: „Visa, ką Povilas pasakė, yra tiesa; mat seniau jis persekiojo tikėjimą Kristumi. Balsas pašaukė jį iš dangaus ir išmokė tiesos, nes jis nebuvo priešas iš neapykantos mūsų tikėjimui, bet buvo klystkelyje; juk kyla daug klaidingų kristų, kaip šis Simonas, netikrų apaštalų ir netikrų pranašų, kurie pasirodo su šlovingais ženklais bei pavidalais, trokšdami paversti tiesą niekuo. Šis žmogus turėjo sugriauti jų bylą ir padaryti galą jų nuomonėms; jis nuo pat vaikystės nieko kito nedarė, tik tyrinėjo dieviškojo Įstatymo paslaptis, per tai tapdamas mokiniu, tiesos gynėju ir melo puolėju. Kadangi jo persekiojimas kito ne iš neapykantos, bet iš uolumo Įstatymui, pati Tiesa jam tarė: „Aš esu pati Tiesa, prieš kurią kovoji; nustok mane persekioti.““
„Taip Jį pažinęs, jis paliko tai, prieš ką kovojo, ir pradėjo palaikyti šį Kelią, kuris yra Kristaus ir kurį anksčiau buvo persekiojęs.“
Simonas tarė: „O gerasis imperatoriau! Pažvelk į šiuos du vyrus – kaip jie susimokė prieš mane. Aš esu tiesa, o šie du susimokė prieš mano religiją.“
Petras tarė: „Tavyje nėra absoliučiai jokios tiesos; visus savo žodžius tu tari melu.“
Neronas paklausė: „O Povilai! Ką tu sakai?“
Povilas atsakė: „Aš patvirtinu, kad visi žodžiai, kuriuos išgirdau iš Petro, yra mano žodžiai, nes mes esame vienos minties ir turime vieną Viešpats – Jėzų Kristų.“
Simonas tarė: „O gerasis imperatoriau! Argi manai, kad aš galiu kalbėti su šiais dviem, susimokiusiais prieš mane?“
Ir jis atsigręžė į Kristaus apaštalus ir tarė jiems: „Išgirskite, Petrai ir Povilai! Jei čia nieko negaliu jums padaryti, ateikite ten, kur man bus teisinga jus teisti.“
Povilas tarė: „O gerasis imperatoriau! Žiūrėk, kokiais grasinimais jis nori mus išgąsdinti.“
Petras tarė: „Kodėl mums nepasijuokus iš tavęs, tuščias žmogau, demonų prakeiktas, kuris įsivaizduoja galintis veikti savo valia?“
Simonas tarė: „Aš pasigailiu jūsų, kol parodysiu savo galią.“
Povilas tarė: „Saugokis, kad išeitumei iš čia išteisintas.“
Petras tarė: „Kol neišvysi, Simonai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybės, neįtikėsi nesąs Kristus.“
Simonas tarė: „O šlovingasis imperatoriau! Netikėk šiais dviem, nes šie apipjaustyti žmonės yra sukčiai.“
Povilas tarė: „Prieš pažindami tiesą, apipjaustėme kūną; o kai tiesa apsireiškė, buvome apipjaustyti širdies apipjaustymu, ir esame apipjaustyti.“
Petras tarė: „Jei apipjaustymas, Simonai, yra blogas, kodėl tu pats buvai apipjaustytas?“
Neronas paklausė: „Ir Simonai, ar tu tikrai buvai apipjaustytas?“
Petras atsakė: „Kitaip jis negalėtų klaidinti sielų, tik skelbdamasis esąs žydas ir dėdamasis mokantis Dievo įstatymo.“
Neronas tarė: „O Simonai! Matau, kad persekioji šiuos du su neapykanta, kuri tave apgaubia. Ir kadangi matau, jog tai kyla iš didelio pavydo tarp tavęs ir jų Kristaus, bijau, kad jie tave nugalės, ir tu pateksi į dideles nelaimes.“
Simonas tarė: „Kristus netapo Povilo mokytoju.“
Povilas atsakė: „Taip, apsireikšdamas man Jis mane parengė ir išmokė. Bet pasakyk mums apie klausimą, kurio tavęs paklausiau, – kodėl buvai apipjaustytas?“
Simonas paklausė: „Kodėl judu abu manęs apie tai klausiate?“
Povilas tarė: „Mes uždavėme tau šį klausimą – ar turi kokį pasiteisinimą dėl to, ko paklausėme?“
Neronas tarė: „Kodėl bijai ir dvejoji atsakyti?“
Simonas atsakė: „Išgirsk, o imperatoriau! Tuo metu, kai Dievas mums įsakė apipjaustymą, aš jį priėmiau, ir todėl buvau apipjaustytas.“
Povilas tarė: „Ar girdėjai, gerasis imperatoriau, ką Simonas pasakė? Jei apipjaustymas yra geras dalykas, kodėl išdavei apipjaustytus žmones ir privertei juos nužudyti kalėjime?“
Neronas tarė: „Nesu tikras, ar girdžiu kokią nors tikrą išmintį iš kurio nors iš jūsų.“
Petras ir Povilas tarė: „Jei jau ištyrei mūsų bylą – ar ji teisinga, ar piktavališka, – tegu byla nebūna atidėliojama, kad būtų užbaigta tai, kas reikalinga, ką mūsų Mokytojas mums pažadėjo.“
Neronas paklausė: „O jei aš to nepasirinksiu?“
Petras atsakė: „Ne tai, ko tu nori, bet tai, ko nori Tas, kuris mums pažadėjo, įvyks.“
Simonas tarė: „O šlovingasis imperatoriau! Šie du vyrai skubiai naudojasi tavo geros valios bei reikalavimo proga.“
Neronas tarė: „Tai tu mane nutildei savo dvejojimais, kaip turėčiau į tai žiūrėti.“
Simonas tarė: „Kiek daug gražių dalykų ir stebuklų matei iš manęs! Ir aš stebiuosi, kaip tu dvejoji.“
Neronas atsakė: „Aš nei dvejoju, nei giriu ką nors tavo; bet to, ko paklausiau, atsakykite man.“
Simonas tarė: „Nuo šiol aš tau nieko nebeatsakysiu.“
Neronas tarė: „Kadangi esi melagis, todėl taip sakai. Bet jei aš nieko negaliu tau padaryti, Dievas, kuris gali, padarys tau tai, ko esi nusipelnęs.“
Simonas atsakė: „Aš tau visai nieko neatsakysiu.“
Neronas tarė: „Ir nuo šiol aš tave laikysiu niekuo, nes įsitikinau, kad esi melagis visame kame, tad nenoriu ilgų kalbų. Jūs trys patys parodėte, kad jūsų nuomonė nieko neverta ir nėra reikalo apie tai kalbėti. Jūs privertėte mane abejoti visais savo painiais žodžiais, taip kad negaliu tikėti nei vieno iš jūsų byla.“
Petras tarė: „But mes skelbiame vieną Dievą, Kristaus, Gelbėtojo, Tėvą, su Šventąja Dvasia, Vieną Dievą, visko Kūrėją, dangaus, žemės, jūros bei visų juose esančių kūrinių Kūrėją, Tą, kuris yra tikrasis Karalius, kurio karalystei nėra pabaigos.“
Neronas paklausė: „Kas yra tas Viešpats, Karalius?“
Povilas atsakė: „He yra visų tautų Gelbėtojas.“
Simonas tarė: „Aš esu tas, kurio ieškote.“
Petras ir Povilas tarė: „Tavyje nėra nieko gero, o Simonai Magai, žmogau, pilnas kartumo!“
Simonas tarė: „Išklausyk, o Neronai Cezariau! Kad žinotumei, jog šie du vyrai yra melagiai, o aš esu apaštalas iš dangaus; rytoj aš tikrai žengsiu į dangų ir padarysiu palaimintus tuos, kurie manimi tiki. Ir aš parodysiu savo rūstybę šiems dviem, kurie manimi netiki ir mane neigia.“
Petras ir Povilas tarė: „Dievas pašaukė mus savo šlovei; o tu esi klaidintojo pašauktas, skubantis į kankinimą.“
Simonas tarė: „O Neronai Cezariau! Išklausyk manęs ir pašalink toli nuo savęs šiuos du šnibždėtojus; kad man iškeliavus į dangų pas savo tėvą, būčiau tau atleidėjas ir pasigailėčiau tavęs.“
Neronas paklausė: „O kuo mes patikrinsime tai, kad žengsi į dangų?“
Simonas atsakė: „Įsakyk pastatyti aukštą medinį bokštą, kad man užlipus ant jo, mano angelai pasitiktų mane ir rastų ore, nes jie negali ateiti pas mane žemėje tarp nusidėjėlių.“
Neronas tarė: „Aš labai norėčiau sužinoti, ar įvykdysi tai, ką sakai.“
Tuomet Neronas įsakė pastatyti didžiulį aukštą bokštą vietoje, žinomoje kaip Marso laukas, ir kad visi miesto plebėjai bei visi didžiūnai susirinktų pamatyti šio reginio. Kitą dieną, susirinkus miniai, Neronas įsakė atvesti Petrą bei Povilą, ir tarė jiems: „Dabar paaiškės tiesa.“
Petras ir Povilas tarė: „Mes atskleisime šį dalyką; o mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, prieš kurį šis žmogus melagingai kalbėjo, pats atskleis jo veidmainystę.“
Povilas atsigręžė į Petrą ir tarė jam: „Aš suklupsiu ant kelių maldoje Dievui, o tu – pasimelsk, nes tu esi vyresnioysis; tave Viešpats išsirinko pirmiausia ir paskyrė ganytoju.“ Povilui suklupus ant kelių, Petras pasimeldė.
Tuomet jis pakėlė akis į Simoną, sakydamas: „Tu baigei tai, ką pradėjai; juk atėjo laikas tavo reikalo atskleidimui, ir Jis mus šaukia. Štai! Matau Kristų, kuris šaukia mane ir Povilą.“
Neronas paklausė: „O kur jūs iškeliausite nuo manęs be mano sutikimo?“
Petras atsakė: „Į dangų, mūsų Viešpats mus šaukia.“
Neronas paklausė: „O kas yra jūsų Viešpats?“
Petras atsakė: „Jėzus Kristus, kurį – štai! – matau šaukiantį mus pas save.“
Neronas paklausė: „And jūs tvirtinate, kad keliaujate į dangų?“
Petras atsakė: „Ten, kur patiks mus šaukiančiam Dievui.“
Simonas tarė: „O imperatoriau! Mano iškeliavimo į dangų metu tikrai sužinosi, kad šie du vyrai yra klaidintojai; tuo metu aš atsiųsiu pas tave savo angelus ir priversiu tave ateiti pas mane.“
Neronas atsakė: „Daryk nuo šiol tai, ką sakai.“
Tuomet Simonas visų žiūrovų akivaizdoje užlipo į bokštą, jo galva buvo papuošta lauro lapų vainiku. Jis ištiesė rankas ir pradėjo skristi.
Neronas, pamatęs jį skrendantį, tarė Petrui: „Šis Simonas yra tikrasis vyras, o tu ir Povilas esate klaidintojai.“
Petras atsakė: „Šiuo metu sužinosi, kad wir esame tikrieji Kristaus mokiniai, o šis žmogus bus pažintas nesąs Kristus, bet burtininkas, apgavikas ir piktadarys.“
Neronas tarė: „Ir judu abu vis dar priešinatės jam, nors matote jį kylantį į dangų?“
Tuomet Petras pažvelgė į Povilą ir tarė: „O Povilai! Pažvelk ir pamatyk.“
Povilas pakėlė akis, ir jo ašaros pasipylė, kai išvydo Simoną skrendantį. Jis tarė: „O Petrai! Kodėl delsia užbaigti tai, dėl ko dvejoji? Štai mūsų Viešpats Jėzus Kristus mus šaukia.“
Neronas, tai išgirdęs, paniekinamai pasijuokė iš jų ir tarė: „Šie du klysta, matydami save nugalėtus.“
Petras tarė: „Dabar pamatysi, kad mes neklystame ir nedūsaujame.“
Povilas atsisuko ir tarė Petrui: „Užbaigti tai, dėl ko dvejoji.“
Petras pažvelgė į reginį ir tarė: „Prisikiu jus, šėtono angelai, kurie nešate jį ore, norėdami apgauti širdis tų, kurie netiki Dievu, visko Kūrėju, ir Jėzumi Kristumi, kurį Jis prikėlė iš numirusiųjų trečią dieną, – neneškite jo daugiau nuo šios valandos, bet paleiskite jį.“
Ir tuoj pat tą akimirką jis buvo paleistas; jis nukrito vietoje, vadinamoje Šventuoju keliu (Sacra Via), kas reiškia kelią į šventyklą, sudužo į keturias dalis ir mirė baisiausia mirtimi.
Tuomet Neronas įsakė surakinti Petrą bei Povilą geležinėmis grandinėmis, o Simono kūną rūpestingai saugoti tris dienas, manydamas, kad jis atsikels po trijų dienų.
Petras atsakė: „He visiškai neatsikels, nes iš tiesų mirė ir žuvo amžinuose kankinimuose.“
Neronas jam tarė: „Ir kas tau įsakė padaryti tokį baisų dalyką?“
Petras atsakė: „Jo piktžodžiavimas ir šmeižtas prieš mano Viešpatį Jėzų Kristų atvedė jį į šią pražūtį.“
Neronas tarė: „Argi aš jūsų nepražudysiu baisia pražūtimi?“
Petras tarė: „Ne nuo tavęs priklauso mūsų pražūtis; bet tai, ką mūsų Mokytojas mums pažadėjo, turi būti įvykdyta.“
Tuomet Neronas pasišaukė savo vizirį Agripą ir tarė jam: „Du vyrai turi būti pasmerkti griežtu nuosprendžiu; jie turi mirti. Todėl įsakau pririšti prie jų didelius geležinius akmenis ir kad jie žūtų jūroje.“
Viziris Agripa atsakė: „O šlovingasis imperatoriau! Tai, ką nusprendei, netinka; nes Povilas parodė savo bylą esąs nekaltesnis už Petrą.“
Neronas paklausė: „O kokiais kankinimais mes juos nužudysime?“
Agripa atsakė tardamas: „Kaip man atėjo į galvą, teisingas nuosprendis būtų nukirsti Povilui galvą, o Petrą pakabinti ant kryžiaus, nes jis buvo nužudymo priežastis.“
Neronas tarė: „Tu priėmei teisingą nuosprendį.“
Tuomet abu apaštalai, Petras ir Povilas, buvo išvaryti iš Nerono akivaizdos. Povilui galva buvo nukirsta Ostijos kelyje (Via Ostiensis). O Petras, prisiartinęs prie kryžiaus, tarė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kadangi nužengė iš dangaus į žemę, buvo iškeltas ant kryžiaus tiesiai. O man, kuris esu pripažintas vertu būti pašauktas iš žemės į dangų, dera, kad mano kryžiaus viršūnė būtų įsmeigta į žemę, kad palengvintų mano kojų kelionę į dangų; ir todėl, kad nesu vertas būti nukryžiuotas kaip mano Viešpats.“
Tuomet jie apvertė jo kryžių ir prikalė jo kojas į viršų. Susirinko gausi minia, plūstanti Cezarį, įžeidinėjanti jį ir besipriešinanti dėl nužudymo. Tačiau Petras jiems uždraudė, sakydamas: „Nerodykite jam savo nepasitenkinimo, nes jis yra savo tėvo šėtono tarnas. Bet aš privalau įvykdyti savo Viešpaties įsakymą; juk prieš kelias dienas broliai mane paklausė apie sumaištį, kurią prieš mane sukėlė Agripa, kad aš išeičiau iš miesto. Ir Viešpats Jėzus Kristus, mano Viešpats, sutiko mane; kai Jį pagarbinau, paklausiau: „Kur keliauji, Viešpatie?“ Ir Jis man atsakė tarydamas: „Aš keliauju būti nukryžiuotas Romoje.“ Aš Jam tariau: „O Viešpatie! Argi nebuvai nukryžiuotas vieną kartą?“ Ir Viešpats atsakė sakydamas: „Aš mačiau tave bėgantį nuo mirties ir panorau būti nukryžiuotas vietoj tavęs.“ Aš tariau: „O Viešpatie! Aš nukeliausiu ir įvykdysiu Tavo įsakymą.“ Ir Jis man tarė: „Nebijok, nes aš esu su tavimi.“ Todėl, o mano vaikai, nestokite mano kelyje; nes mano kojos tuoj pat žengs dangiškuoju taku. Ir nelamentuokite, bet džiaukitės manimi, nes šiandien gausiu savo triūso vaisių.“
Tai ištaręs, jis tarė: „O Viešpatie Jėzau Kristau! Dėkoju Tau, o Gerasis Ganytojau, kad avys, kurias man patikėjai, užjaučia mane. Ir maldauju Tave, kad suteiktumei jiems gerą dalį su manimi Tavo karalystėje.“
Tai ištaręs, jis atidavė savo dvasią Viešpačiui. Ir tuoj pat pasirodė kilmingi vyrai, savo išvaizda panašūs į svetimšalius, sakantys vienas kitam: „Mes atvykome iš Jeruzalės dėl dviejų švenčiausiųjų mokinių, vyresniųjų.“ Kartu su jais buvo vyras, vardu Marcelas Listrietis, kuris buvo įtikėjęs per Petro pamokslavimą ir palikęs Simoną; jis slapta išsinešė jo kūną ir paguldė jį prie terebinto [terpentino] medžio netoli Naumachijos, vietoje, kuri vadinama Vatikanu. O tie vyrai, kurie sakėsi atvykę iš Jeruzalės, tarė žmonėms: „Džiaukitės ir būkite linksmi, nes buvote pripažinti verti turėti su savimi du didžiuosius Mokytojus. Ir žinokite, kad šis Neronas po nedaugelio dienų išnyks, o jo karalystė bus atiduota kitam.“
Po šių dalykų žmonių susirinkimas sukilo prieš jį su triukšmu; tai sužinojęs, jis pabėgo į dykumos vietas; jo dvasia buvo išvaryta alkio bei troškulio, o kūnas tapo laukinių žvėrių grobiu.
Pamaldūs žmonės iš Rytų kraštų nusprendė pagrobti šventųjų kūnus. Ir tuoj pat mieste kilo stiprus žemės drebėjimas. Sužinoję priežastį, miesto žmonės susirinko ir juos pasiėmė, o anie vyrai pabėgo. Tuomet romėnai juos paėmė ir paguldė vietoje, nutolusioje per tris mylias nuo miesto, bei laikė juos ten vienerius metus ir septynis mėnesius, kol buvo pastatytos dvi šventyklos, kurias jie paruošė jiems paguldyti.
Po šių dalykų susirinko žmonių minia ir su šlovinimais bei giesmėmis pernešė juos į dvi jiems pastatytas šventyklas. Švenčiausieji, kilnieji apaštalai Petras ir Povilas užbaigė savo liudijimą chazirano [birželio] mėnesio dvidešimt devintąją dieną, Jėzuje Kristuje, mūsų Viešpatyje, kuriam tebūna šlovė ir didybė iki amžių pabaigos. Amen.