Petro ir Povilo istorija

„Petro ir Povilo istorija“ (The Story of Peter and Paul) yra vienas iš didžiausių, teatrališkiausių ir labiausiai epinių viso apaštalų apokrifų ciklo tekstų. Jis jungia misijų pasakojimą, stebuklus, kovą su demonais, imperatorių rūmų intrigas, moralinę pamoką ir dangišką intervenciją. Šis kūrinys, išlikęs arabų rankraščiuose, vaizduoja Petrą ir Povilą kaip dvasinius milžinus, kurie ne tik skelbia Evangeliją, bet ir tiesiogiai kovoja su šėtonu, keičia imperatorių širdis, gydo ligonius ir sugriauna stabmeldystę pačioje Romos širdyje.

Pasakojimas prasideda tuo, kad Kristus siunčia Petrą ir Povilą į Romą, kad jie „kovotų su velniu“. Jis pažada būti su jais iki galo ir nuleidžia juos į Romą ant švytinčio debesies, lydimus arkangelo Gabrieliaus. Šis įžanginis epizodas yra tipiškas rytų apokrifams: apaštalai keliauja ne pėsčiomis, o dangiškais keliais, tarsi angelai, ir nusileidžia tiesiai imperatoriaus rūmuose. Imperatorius Baramūsas, pamatęs juos, išsigąsta ir beveik įsako juos nužudyti, bet sustoja, nes jų veiduose mato „angelų panašumą“.

Petras ir Povilas pasakoja imperatoriui Evangeliją nuo pradžios iki pabaigos: Kristaus gimimą, stebuklus, kančią, mirtį, nužengimą į pragarą, prisikėlimą ir būsimą teismą. Tai vienas iš išsamiausių Kristaus istorijos pasakojimų visame apokrifų cikle. Imperatorius išbando jų žodžius prašydamas išgydyti jo dukterį Lūhitą, kuriai „paukštis iš dangaus“ išplėšė akį. Petras ir Povilas meldžiasi, ir akimirksniu jos akis atstatoma. Tai sukelia didžiulį sujudimą, o imperatorius suvokia, kad apaštalai žino ne tik jo dukters vardą, bet ir jo protėvių vardus – ženklas, kad jie turi dievišką žinojimą.

Toliau pasakojimas pereina į vieną iš įspūdingiausių scenų: Petras ir Povilas iškviečia tą patį paukštį, kuris išplėšė mergaitės akį. Paukštis pasirodo ore, pakibęs tarp dangaus ir žemės, ir garsiai išpažįsta imperatoriaus nuodėmę: jis buvo girtas, bandė išprievartauti merginą, o kai ji atsisakė, uždarė ją mirti iš bado. Imperatorius sugėdinamas viešai, o jo dukra išgydoma. Tai moralinė scena, kurioje apaštalai ne tik gydo kūną, bet ir atskleidžia paslėptą neteisybę.

Po šio stebuklo apaštalai iškviečia visus Romos ligonius – aklus, kurčius, luošus, apsėstuosius, net mirusius – ir Povilas, Petro įsakymu, apšlaksto juos vandeniu iš vieno puodelio. Visi išgydomi, o vanduo puodelyje nesumažėja. Tai vienas iš ryškiausių „nesibaigiančio vandens“ stebuklų visoje krikščioniškoje literatūroje.

Petras ir Povilas tampa Romos didvyriais, tačiau šėtonas, matydamas jų sėkmę, persirengia Indijos karaliumi ir apgauna imperatorių, įtikindamas, kad apaštalai yra burtininkai, kurie nuvers jo valdžią. Imperatorius siunčia tūkstantį karių suimti apaštalų Filipuose. Čia įvyksta dar viena įspūdinga scena: Petras meldžiasi, ir Viešpaties angelas įsiveržia į kariuomenę, suardo arklius, numeta raitelius ant žemės, o žirgai, kaip žmonės, klaupiasi prieš apaštalus. Kariai atsiverčia ir meta ginklus, sakydami, kad nori tarnauti Kristui.

Apaštalai juos siunčia atgal pas imperatorių, liepdami viešai išpažinti tikėjimą. Imperatorius įsiunta ir įmeta juos į kalėjimą, bet apaštalai pranašauja, kad Kristus juos išvaduos. Tekstas čia nutrūksta, bet akivaizdu, kad istorija tęsiasi toliau, vaizduodama didžiulę dvasinę kovą tarp apaštalų ir Romos valdžios.

Šis apokrifas išsiskiria savo epiniu mastu, teatrališkais stebuklais, moralinėmis scenomis ir dvasine simbolika. Petras ir Povilas čia vaizduojami kaip dangiški kariai, kovojantys su šėtonu ne tik žodžiu, bet ir tiesiogine antgamtine galia. Tai tekstas, kuriame Romos imperija susiduria su Kristaus karalyste, o apaštalai tampa Dievo galybės įrankiais, keičiančiais istorijos eigą.

Petro ir Povilo istorija

Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Vieno Dievo. Tai yra Petro ir Povilo, dviejų mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinių, istorija, skirta garbinimo ir šlovinimo atminimui.

Abiem mokiniams įžengus į Romos miestą, kai Povilas įtikėjo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, ir po stebuklo, kurį jie padarė imperatoriaus dukrai tarp daugelio kitų stebuklų – tebūna jos malda su mumis! Amen.

Šventasis Povilas buvo priešgyniavęs šventajai Dievo bažnyčiai ir persekiojęs nazarėnus, kol Viešpats Kristus jam pasirodė kelyje į Damasko miestą, kur jis keliavo norėdamas sunaikinti Kristumi įtikėjusių nazarėnų bendruomenę.

Ir jis įtikėjo bei buvo pakrikštytas apaštalo Ananijo. Viešpats tarė Povilui: „Keliauk į Romos miestą, ir aš nusiųsiu Petrą kartu su tavimi; jis tau pasakys, kaip turi kovoti su velniu.“

Tuomet Viešpats įsakė arkangelui Gabrieliui keliauti su apaštalais ant švytinčio debesies. Apaštalai atėjo pas mūsų Viešpatį ir Jį pagarbino. Viešpats jiems tarė: „Ramybė jums, o mano broliai!“ Tuomet visi apaštalai apsidžiaugė [išvydę Povilą] su mūsų Viešpačiu, nes pradžioje jis buvo priešinęsis [tiesai]. Ir Viešpats tarė Petrui: „Keliauk su savo broliu ir parodyk jam, kaip jis turi kovoti su velniu Romoje.“

Petras paklausė Viešpaties: „Kur pageidauji, kad keliaučiau?“ Viešpats atsakė: „Kur tik debesys jus nuneš, ten ir kovokite su priešu. Ir neišsigąskite, bet būkite stiprūs, nes aš jį numesiu po jūsų kojomis. Keliaukite mano vardu ir nedvejokite, o aš būsiu su jumis iki galo.“

Tuomet Viešpats įsakė debesiui, ir šis nunešė apaštalus oru bei nuleido juos pačiame imperatoriaus rūmų viduryje Romos mieste, priešais Baramą, netikintį pagonį imperatorių. Jis sėdėjo savo sosto kėdėje, o aplink jį, iš dešinės ir iš kairės, stovėjo rūmų kamerherai. Kai imperatorius pamatė apaštalus, nusileidžiančius iš debesų, jis išsigando, o jo veido spalva pasikeitė. Kamerherai suskubo mušti apaštalų, tačiau imperatorius sušuko: „Atitraukite rankas nuo šių vyrų ir nemuškite jų, nes juose matyti angelų pavidalas.“

Tuomet jis tarė apaštalams: „Kaip buvote tokie kvaili, kad įėjote čia be mano įsakymo? Jei mano vienintelė dukra būtų taip padariusi, būčiau nukirtęs jai galvą kalaviju. Ir jei nebūčiau jumyse įžvelgęs angelų pavidalo, būčiau jus tuoj pat pražudęs. Bet papasakokite man savo istoriją: iš kur atvykote ir kieno draugai esate?“

Petras tarė Povilui: „O mano broli! Ar tu kalbėsi pirmas, ar man kalbėti?“ Povilas atsakė: „Kalbėk tu, mano broli, nes tu esi tas, kurį Jis paskyrė bendruomenės galva.“

Petras persižegnojo kryžiaus ženklu, atsakė imperatoriui ir tarė jam: „Aš esu iš Galilėjos Saidos miesto, o šis – mano brolis Povilas iš Tarso. Mes atvykome iš gyvybės šalies. Esame Kristaus – Viešpaties Dievo, karalių Karaliaus, sukūrusio dangų, žemę, jūras ir visa, kas juose juda, – vergai. Jis sukūrė žmones pagal savo paveikslą ir panašumą. Jis gimė iš tyros ir skaisčios Mergelės Marijos, vandenį pavertė vynu, dykumoje penkiais kepalais duonos pasotino gausybę žmonių. Jis išgydė raupsuotuosius, pagydė ligonius, atvėrė akliesiems akis, kurtiesiems grąžino klausą, o nebyliams – kalbą, išvarė velnius, ištiesino šlubus ir prikėlė mirusiuosius. Žydų tauta Jėzaus nekentė ir pasmerkė Jį žemiškosios mirties bausmei. Jis užkopė ant kryžiaus. Jis iškentė tai dėl mūsų ir dėl mūsų nuodėmių. Jis buvo iškeltas ant kryžiaus medžio, ir saulė užtemo nuo Jo skausmo, o kūriniai sutriko. Jis nužengė į pragarą, mirtis išsigando Jo ir pasislėpė nuo Jo. Mirusieji prisikėlė iš kapų ir sveikino žmones. Trečią dieną Jis prisikėlė ir pasirodė savo apaštalams, atskleidė jiems dieviškas paslaptis ir pasiuntė jus skelbti Jo karalystės. Galiausiai Jis vėl ateis didžiulėje galybėje ir šlovėje su savo tyraisiais angelais. Dangūs pasikeis nuo Jo žodžio ir susisuks tarsi ritinėlis nuo Jo įsakymo. Trimitai nuskambės aukštybėse, kiekvienas pakils iš savo vietos, ir visi kūnai prisikels iš savo dulkių. Jis atsisės savo soste teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Tuomet Adomo sūnūs prisikels iš savo kapų, nuogi prieš Jį, be jokių drabužių. Ir Jis atskirs geruosius nuo blogųjų, ir kiekvienas tuomet gaus tai, ką buvo sukaupęs. Jis bus pašlovintas savo teisiuosiuose tarnuose. Jis teis nusidėjėlius ir atskleis jų paslaptis. Šio Dievo galybe wir šiandien atvykome čia išvyti velnio. Ir pagonybė Romos mieste liausis.“

Imperatorius atsakė ir tarė apaštalams: „Jei jūsų žodžiai teisingi, daug pasakėte; bet aš noriu tai išbandyti, sužinoti ir suprasti jūsų Dievo galybę. Štai aš turiu vienintelę dukrą, ir paukštis iš dangaus nusileido ant jos bei išlupo jai dešinę akį. Aš sukviečiau savo valdų gydytojus, išminčius bei filosofus, kad ją išgydytų, bet jie nieko negalėjo padaryti. Aš siunčiau pas kitus karalius ir išleidau daug pinigų, kad rasčiau žmogų, kuris sugrąžintų jai akį, bet man nepavyko. Noriu ją atvesti prieš jus ir pamatyti, ar jūsų Dievas, apie kurį kalbėjote, ją išgydys.“

Tuomet Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, tarė imperatoriui: „Atvesk savo dukrą, ir išvysi Viešpaties galybę, kuri niekuomet nesunyksta. Ir ateik dabar su savo dukra Luhite.“ Imperatorius atsakė ir tarė Petrui: „Štai! Matau, kad žinai mano dukters vardą.“ Petras nusijuokė ir tarė imperatoriui: „Taip, ir tavo tėvo tėvą Dorotėją. Ir jei įtikėsi Kristų, pamatysi dar didesnių dalykų už šiuos.“

Tuomet imperatorius nustebo ir tarė apaštalams: „Iš tiesų Dievas gyvena jumyse, jei žinote žmonių vardus, būdami svetimšaliai. Jūs žinote mano dukters Luhitės vardą ir mano senelio vardą.“

Tuomet imperatorius įsakė atvesti savo dukrą; ji atėjo, o kartu su ja ir jos motina. Apaštalai, pamatę mergaitę, nuliūdo dėl to, ką šėtonas jai buvo padaręs. Petras tarė imperatoriui: „Aš labai norėčiau, kad tu mums papasakotumei, kaip nusidėjai ir kokiu būdu tas paukštis išlupo tavo dukters akį.“

Imperatorius tarė Petrui: „Kiek daug gydytojų ir išminčių stovėjo prieš mane, bet apie tokį dalyką jie manęs niekuomet neklausė. Ir aš iš jų to negirdėjau. O jei nesate tikri, kad ją išgydysite, užsičiaupkite ir išeikite iš mano akivaizdos.“

Imperatorius tai pasakė tik iš gėdos prieš savo žmoną ir prieš kartu buvusią draugiją, kad jam nereikėtų išpažinti savo nuodėmės.

Povilas tarė Petrui: „Eikime, pasimelsime priešais mūsų Viešpatį, kad Jis suteiktų mums kantrumo ir pergalės šioje kovoje.“

Petras tarė Povilui: „Taip, mano tėve Povilai! Nemanyk, kad esu geresnis už tave; žinok, kad aš tris kartus per vieną naktį išsigyniau Kristaus, Gelbėtojo, ir prisiekdamas bei prakeikdamas tvirtinau Jo nepažįstantis, tad velnias, kuris tuomet kalbėjo, neras manyje ramybės. Mano Viešpats priėmė mane ir atleido mano nuodėmę dėl mano ašarų ir savo gailestingumo man.“

Povilas taip pat tarė Petrui: „Ir tu, o broli Petrai! Žinok, kad aš buvau Kristaus priešas ir persekiojau visus, kurie Jį garbina; ir nebuvau vertas vadintis Jo apaštalu dėl savo pasipriešinimo Dievo bažnyčiai. Tačiau savo gerumu bei gailestingumu Jis padarė mane vertą vadintis Jo apaštalu ir Jo mokiniu, kad kiti nusidėjėliai taptų panašūs į mane ir būtų išgelbėti amžinybei. O dabar pasimelsk tu, o mano tėve Petrai, ir aš kartu su tavimi; ir jei esi vertas, pašaukime tą paukštį, kuris išlupo imperatoriaus dukters akį, ir jis atskris bei papasakos imperatoriui apie jo nuodėmes ir jo gėdą.“

Petras garsiu balsu sušuko: „O tu, paukšti! Kurs nusileidai pas Romos pagonio imperatoriaus Baramo dukrą, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus, visos kūrinijos Dievo, vardu tuoj pat pasirodyk ir pasakyk pagoniui imperatoriui, kanti jis padarė savo dukrai, ko jis nenori išpažinti, ir pranešk jam apie jo nuodėmes, kad Dievas jam atleistų.“

Ir tuoj pat pasirodė paukštis, ir visi dalyvavusieji jį išvydo; jis išskleidė sparnus ore, pakibo tarp dangaus ir žemės, sakydamas: „Kas yra Petras ir Povilas, Kristaus tarnai?“

Povilas pravirko ir tarė: „Jei esame verti šio vardo, esame Kristaus tarnai. Kalbėk, o paukšti, ir nebijok; sudrausk imperatorių už jo nuodėmę ir priversk jį susigėsti.“ Tuomet paukštis atsakė:

„Išklausykite, o išrinktieji Dievo vyrai! Pažvelkite į šią kvailystę, ir aš prabilsiu jūsų akivaizdoje. Kai buvo šio pagonio imperatoriaus gimtadienis, he iškėlė didelę puotą. Jis gėrė ir pasigėrė, išvydo nepaprastai gražią mergaitę ir užsigeidė su ja miegoti. Ji su tuo nesutiko; jam primygtinai reikalaujant, o jai nepaklūstant, jis ant jos užsirūstino, uždarė ją galvijų tvarte ir įsakė neduoti jai nei duonos, nei vandens. O tam, kas duos jai ko nors valgyti ar gerti, bus nukirsta galva kalaviju. Mergaitė didžiulėje kančioje praleido dvylika dienų; po to imperatoriaus dukra prisiminė ją savo širdyje ir tarė: „Vargas man! Kad ši mergaitė, kurią mano tėvas uždarė savo kvailybėje ir tamsume, mirs iš bado ir troškulio; vargas man! Ir aš neturiu jokios ramybės dėl jos.“

„Imperatoriaus dukra prisiartino ir pro langą padavė jai duonos bei vandens, o aš, paukštis, stovėjau šalia; kažkas atsitiko mano galvoje, ir nežinau, ką padariau. Tuomet nusileidau šalia imperatoriaus dukters ir išlupau jai dešinę akį; nuskridausi į dykumą, ir man skrendant mano dešinė akis apako, ir aš nukritau po medžiu, kur išbuvau trylika dienų, nieko neparagaudamas. Ir dabar atskridau prieš savo valią, kad papasakočiau jums, ką padariau ir ką padarė imperatorius. Ir mane persekioja dangiškasis Karalius, jūsų Dievas, kuris yra Kristus.“

Tuomet Petras tarė imperatoriui: „Pasakyk mums dabar – kieno burna užčiaupė šių dviejų burnas, ar tavo burna?“

Tuomet imperatorius pravirko jų akivaizdoje ir tarė: „Aš neturiu drąsos su jumis kalbėti, nes šis paukštis privertė mane susigėdyti; ir tai įvyko jūsų Dievo galybe.“

Tuomet imperatorė pakilo, atvedė savo dukrą Luhitę priešais apaštalus ir tarė: „Maldauju jūsų, o mano viešpačiai! Pasigailėkite manęs ir išgydykite šią mano dukrą – vienintelę mergaitę, kurią jūsų tarnaitė turi.“

Tuomet Petras uždėjo ranką ant imperatoriaus dukters akies ir tarė: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, pasaulio Šviesos, vardu – tapk tokia pat kaip kita.“ Ir tuoj pat mergaitės akis tapo tokia pat kaip kita.

Ir susirinko žmonės, atvyko imperatorius, valdytojų draugija, imperatorė, jos dukra ir kiti žmonės, norėdami pamatyti, ką darys apaštalai. Petras ir Povilas pakilo ir atsistojo žmonių viduryje. Romos gyventojų minia šaukė, sakydama: „Parodykite mums šiandien savo Dievo galybę, kad išvystume ir mūsų tikėjimas būtų užtikrintas bei sutvirtintas.“

Tuomet Povilas jiems tarė: „O Romos žmonės! Išklausykite mano žodžių. Kas tik yra ligotas, kenčiantis, nebylys, pamišęs, aklas, šlubas ar miręs – net jei būtų užmigęs ir palaidotas, – tegu atveda jį čia; ir jis taps visiškai sveikas vardan Viešpaties Jėzaus Kristaus.“

Tuomet gausi Romos žmonių minia nuėjo, surinko likusius ligonius, paliko juos teatro viduryje ir pradėjo šaukti, sakydami: „Išgydykite mums mūsų ligonius, o Kristaus apaštalai, kad išvystume ir atiduotume šlovę bei pagarbą jūsų Dievui.“

Petras mostu liepė jiems nutilti. Jiems nutilus, jis pažymėjo save garbingojo kryžiaus ženklu, buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir pradėjo pamokslauti romėnų kalba.

Jis tarė: „O Romos žmonės! Kaip ilgai jūsų širdys bus aklos? Ir kaip ilgai neturėsite pažinimo, būdami svetimi tikėjimui Dievu? Jūs skubate pas stabus, nešiojamus jų kūrėjų rankomis, ir paliekate galingąjį, didįjį Dievą, kurio rankose yra jūsų sielos. Atsisakykite dabar piktos pagoniškos netikystės ir sugrįžkite pas Viešpatį Kristų, kuris vienintelis yra Amžinasis tiesos Dievas, ir nėra kito Dievo be Jo. Kurs savo išmintimi sukūrė dangų ir žemę, surinko vandenis jūrose ir nustatė vandeniui ribas, kad jos nesikeistų. Kurs pamatavo žemę savo sprindžiu, pasvėrė dulkes savo rankoje; tai Jis pasvėrė kalnus svarstyklėmis, o kalvas – balansu, ir pastatė saulę valdyti dieną, o mėnulį – valdyti naktį. Kurs daro savo angelus vėjais, o savo tarnus – liepsnojančia ugnimi; Tas, kuriam dvasinės kariaunos teikia šlovę – serafinai ir cherubinai, šviečiantys Jo grožio šviesa. Kurs sėdi ugnies soste, o ugnies upė teka priešais Jį; tūkstančių tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių šlovina Jo vardą. Kurs suskaičiuoja žvaigždes ir suteikia joms vardus; pažvelgusiam į žemę, ji sudreba prieš Jį, o sudrausti kalnai pradeda rūkti. Kurs joti ant cherubinų ir skrieja ant vėjų sparnų. Tai Jis sukūrė Adomą. Tai buvo Aukščiausiojo Sūnus, atsiųstas dėl gailestingumo. Tai yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmes, Tas, kuriuo Tėvas gėrisi. Jis yra mana, nužengusi iš dangaus ir išsaugota auksiniame inde, kuris buvo Mergelė Marija. Jis yra Angelų Duona, kuri savo malone apvalo kiekvieną, kas ją valgo. Tai yra Gyvenimo Šaltinis – kas iš jo gers, nebetroškš. Tai yra mirties Nugalėtojas ir nuodėmės Naikintojas. Tai yra pasaulio Šviesa, ir tie, kurie Juo tiki, yra apšviečiami. Tai yra kovos Viešpats, teikiantis Karūnas tiems, kurie Jam paklūsta. Jis yra Gerasis Medis, kuriuo maitinasi dvasinės būtybės. Jis yra Kopėčios, vedančios į aukštybes, ir per Jį aukos nunešamos į Viešpaties akivaizdą. Jis yra Dievo Durys, ir per jas įžengia teisieji. Jis yra pamaldžiųjų Viltis, kuria pasikliaujantys niekuomet nesusigės. Ateikite pas Jį, o Romos sūnūs! Pasikliaukite Juo, ir jūsų veidai nesusigės; turtingieji taps vargšais ir alkis, o vargšai bus pasotinti ir turės gausą. Ir jei ieškosite Viešpaties, Jis nepaslėps nuo jūsų savo gėrybių.“

Petrui ištarus šiuos žodžius ir dar daugiau, Romos žmonės sušuko: „O Kristaus apaštalai! Išgydykite mums mūsų ligonius.“ Petras tarė Povilui: „Pripilk man taurę vandens ir pastatyk ją priešais mane.“ Tuomet Povilas atnešė jam taurę vandens ir pastatė priešais jį. Petras virš jos nubrėžė kryžiaus ženklą ir tarė: „Mano Viešpaties Jėzaus Kristaus, visų skausmų Gydytojo, vardu, – Tu pavertei šį vandenį išsiveržiančiu iš žemės ir tinkamu gerti; Tu išgydei įvairias ligas ir skausmus.“

And jis padavė taurę Povilui, sakydamas: „Eik, mano broli, ir apšlakstyk ja visus ligonius; jie tuoj pat bus išgydyti vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris mus atsiuntė.“

Povilas paėmė vandens taurę ir apšlakstė ja visus ligonius; jie tuoj pat buvo išgydyti. Jie atsikėlė ir garsiai šlovino Dievą. Ir nors šiuo vandeniu buvo apšlakstyti visi žmonės, vanduo taurėje nesumažėjo, bet išliko pilnas, koks buvęs.

Tuomet visi Romos žmonės vienu balsu sušuko: „Iš tiesų šis yra didis Dievas, Petro ir Povilo Dievas, kuris šiandien mums parodė šį stebuklą. Mes nepažinojome šio Dievo, bet Jis savo gailestingumu atsiuntė mums Gelbėtoją.“ Jie priėjo prie apaštalų, juos pagarbino, krito prieš juos ant žemės ir su šlove bei giesmėmis palydėjo juos į karaliaus rūmus.

Tuomet Petras tarė: „O Romos sūnūs! Mes esame tokie pat žmonės kaip jūs; šlovė priklauso ne mums, bet šlovinimas ir garbė priklauso mūsų Viešpačiui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris savo užuojauta ir gailestingumo gausa atsiuntė mus pas jus.“

Tuomet apaštalai pasiliko Romoje šešis mėnesius, ir daugelį padarė teisingo tikėjimo mokiniais. Iš ten jie nukeliavo į Filipų miestą, kaip Viešpats jiems buvo nurodęs. Apaštalams įžengus į Filipų miestą, jie netylėjo ir nesiliovė gydę Kristaus vardu dieną ir naktį; Viešpats juos stiprino ir patvirtino jų žodžius ženklais bei stebuklais, kuriuos jie darė.

Priešas, pamatęs ir sužinojęs, ką daro apaštalai, susišaukė savo vadus bei draugus ir tarė: „Ką man daryti su šiais Marijos Sūnaus mokiniais, juk jie mus nugalėjo ir sugriovė visus mūsų darbus bei mūsų galią? Kelkitės, imkimės klastos – galbūt mums pavyks sugadinti tai, ką jie ištaisė.“

Tuomet šėtonas pakeitė savo pavidalą, pakeitė odos spalvą ir tapo panašus į indą; jis apsivilko karaliaus drabužiais ir užsidėjo karūną ant galvos. Pasikvietęs afritą (piktąją dvasią), jis pavertė jį savo žirgu ir užsėdo ant jo. Taip pat pasišaukė keturis savo vadus ir padarė juos panašius į romėnus pareigūnus, nešančius lazdas ir einančius priekyje jo tarsi princai. Jis atvyko prie imperatoriaus rūmų Romoje ir tarė vartų sargams: „Eikite ir pasakykite imperatoriui Baramui, kad tavo brolis, Indijos karalius, stovi prie durų, norėdamas įeiti pas tave.“

Vartų sargai įėję pranešė imperatoriui. Jis leido jam įeiti. Kartu su juo įėjo ir tie keturi, kurie buvo jo vadai. Romos imperatorius, jį išvydęs, atsistojo jo pasitikti, paspaudė jam ranką ir pasisodino šalia savęs savo karalystės soste.

Tuomet tariamas Indijos karalius pradėjo verkti ir dūsauti, o kartu su juo ir tie, kurie buvo su juo. Baramas jam tarė: „Dėl ko, mano broli, tu verki ir dūsauji? Kodėl esi liūdnas, juk dabar metas dengti stalą? Papasakok man savo istoriją po valgio – kas tau nutiko, ir aš panaudosiu savo valdžią bei padėsiu tau pasiekti tavo troškimą.“

Tariamas Indijos karalius jam atsakė: „Aš esu, kaip mane matai, paniekintas, pažemintas ir dideliame sielvarte. Buvau karalius kaip ir tu, valdžiau Sindiją ir Indiją. Turėjau daug kariaunų bei stiprių kareivių graikų krašte ir Nubijoje; turėjau valdytojus bei kapitonus šalies Rytuose ir Vakaruose, Egipte, Sirijoje, Irake, Palestinos žemėje, hilaliečių bei armėnų žemėse, Temano žemėje bei pas arabus ir berberus. Pasaulyje nebuvo tautos, kalbos ar genties, kuri nebūtų paklususi man ir mano valdžiai. Mano valdose vyravo pagarba ir ramybė, kol pas mane atvyko du vyrai – burtininkai, magai; vieno vardas buvo Petras, kito – Povilas. Jie nusileido pas mane iš debesies ir atsistojo mano rūmų viduryje; aš sėdėjau savo karalystės soste, o mano kamerherai stovėjo man iš dešinės ir iš kairės. Juos pamatęs, išsigandau, o mano veido spalva pasikeitė. Kamerherai puolė juos mušti, bet aš jiems neleidau, nes įžvelgiau juose angelų pavidalą. Paklausiau jų apie jų istoriją ir iš kur jie yra. Vyresniojo iš jų man atsakė: „Aš esu Petras iš Galilėjos Betsaidos, o šis – mano brolis Povilas iš Tarso. Keliaujame iš gyvybės šalies, esame Kristaus – Viešpaties Dievo, karalių Karaliaus, sukūrusio dangų, žemę, jūras ir visa, kas juose juda, – vergai. Jis sukūrė žmones pagal savo paveikslą ir panašumą. Jis gimė iš Mergelės Marijos. Jis vandenį pavertė vynu, penkiais kepalais duonos pasotino gausybę, išgydė raupsuotus, pagydė ligonius, atvėrė akliesiems akis, kurtiesiems grąžino klausą, o nebyliams – kalbą; Jis išvaro velnius, prikelia mirusius ir daro stebuklus.“ Mano akivaizdoje jie kalbėjo daug žodžių, paklaidino mano vizirius, kamerherus ir draugus. Jie visi mane atmetė, išsitraukė ginklus ir nukreipė man į veidą. Jie tarė: „Pasiimk savo ginklus nuo mūsų, mums jų nebereikia, nes radome dangiškąjį Dievą, geresnį už tave, ir Jis yra Petro bei Povilo Karalius, viso pasaulio Valdovas.“ Iš visų kamerherų ir kapitonų man liko tik šie keturi graikai, kurie atkeliavo su manimi; tai tie, kuriuos tavo akis mato. O dabar, mano broli, aš rūpinuosi, kad tavo karalystė nežūtų kaip mano, ir atkeliavau iš tolimo krašto tau pranešti bei tave įspėti, kad jie neatvyktų pas tave, savo burtininkavimu nepaklaidintų tavo draugų, neatstumtų tavęs ir nepaliktų tavęs visiškai vieno, bejėgio, be kareivių, kad tau neateitų galas ir žemės karaliai tavęs nenugalėtų.“

Tuomet imperatorius atsistojo iš sosto, sudėjo rankas, nusilenkė jam ir pagarbino. Jis tarė: „Dėkoju tau, mano broli, mano sielos mylimasis! Kad pasigailėjai manęs ir atvykai iš tolo pranešti apie šį reikalą. Iš tiesų sakau tau, kad jie pasirodė man tokiu pavidalu, kokį aprašei, kaip pasirodė tau, taip pasirodė ir man. Žinia apie juos mane buvo pasiekusi; jie nukeliavo į Filipų miestą, norėdami paklaidinti juos savo burtininkavimu, kaip paklaidino tave ir mane. Aš nusiųsiu vyrus jiems iš paskos, kad sugrąžintų juos surištomis rankomis ir su grandinėmis ant kaklų. Nulupsiu jiems odą ir padarysiu iš jos vyno kailius. Ir sudeginsiu juos ugnyje, kaip trokšta tavo dvasia.“

Imperatorius pasišaukė vieną iš savo kapitonų ir įsakė jam pasiimti tūkstantį ginkluotų kareivių, nukeliauti į Filipų miestą ir atvesti Petrą bei Povilą, velkamus su grandinėmis ant kaklų. Jis prisiekė tarydamas: „Prisiekiu savo dukters Luhitės gyvybe! Jei tai padarysi, aš išaukštinsiu tavo buveinę.“

Kapitonas išėjo iš imperatoriaus akivaizdos, pasiėmė su savimi kareivius, jie nukeliavo į Filipų miestą ir apsupo jį iš visų pusių. Filipų gyventojai pamatė prie jų artėjančius romėnus, vilkinčius šarvais ir apgulusius miestą. Jie nepaprastai išsigando, uždarė vartus ir užkopė ant sienos viršaus.

Jie paklausė kapitono: „Kodėl atvykai pas mus su šiais kareiviais? Juk wir esame imperatoriaus tarnai. O jis atsiuntė romėnus sugriauti mūsų miesto.“

Kapitonas jiems atsakė tardamas: „Imperatorius neatsiuntė sugriauti jūsų miesto, bet wir atvykome sučiupti didžiųjų burtininkų Petro ir Povilo. Išduokite juos mums, ir mes pasitrauksime nuo jūsų.“

Tuomet Filipų žmonės jiems atsakė tarydami: „Mūsų mieste nėra jokių burtininkų; tačiau turime du vyrus, kurie yra teisūs ir išmintingi. Jie gydo sielas ir kūnus. Suteikite mums laiko, kad praneštume jiems. Ir jei jie norės keliauti su jumis, mes juos jums išduosime. O jei jie to nenorės, tuomet mes ir jų Dievas – dangiškasis Karalius Kristus – kovosime už juos su tavimi ir su tavo kvailu imperatoriumi, kuris tave atsiuntė.“

Apaštalai, išgirdę esantys pavadinti burtininkais, labai dėkojo Dievui ir tarė: „Dėkojame Tau, o Jėzau Kristau, dėl kurio šventojo vardo šią dieną esame verti vadintis burtininkais.“

Jie atvėrė miesto vartus ir išėjo pas juos. Kapitonas įsakė užkabinti jiems ant kaklų pančius bei grandines. Filipų gyventojai, pamatę apaštalus su geležimi ant kaklų, pradėjo verkti. Petras jiems tarė: „Neverkite, o broliai! Bet būkite kantrūs, ir išvysite mūsų Dievo Kristaus galybę, bei tai, kas nutiks šiems žmonėms ir jų kvailam imperatoriui, kuris juos atsiuntė.“

Kapitonas ir su juo buvę romėnai užsėdo ant žirgų. Petras tarė kapitonui: „Jei nori, nulipk nuo žirgo, kad pasimelstum; ir ką tik Kristus mums įsakys, mes padarysime.“

Kapitonas supykęs jam tarė: „O piktieji burtininkai! Baramo rūstybė dega tarsi ugnis, o tu tebestovi savo burtuose.“ Tuomet jie ir miestiečiai atsigręžė į rytus ir stojo maldai. Petras pasimeldė sakydamas: „O Savo tarnų siuntėjau į kiekvieną šalį! Kurs padedi savo vergui kiekvienoje vietoje kovoti kiekvienoje kovoje, ateik šiuo metu mums, besišaukiantiems Tavęs, į pagalbą ir sugėdink imperatorių Baramą, kuris atsižadėjo Tavęs po savo įtikėjimo; kad tikintys Filipų miestiečiai įsitikintų, jog Tu esi Amžinasis tiesos Dievas.“

Ir nuo tos valandos iš dangaus nusileido Viešpaties angelas, įsiveržė tarp žirgų ir pradėjo juos kirsti; jie vertė vienas kitą ir privertė raitelius nukristi ant žemės. Žirgai trypė juos kojomis ir baisiai tampė dantimis. Visi žirgai vienu balsu prunkštė; jie visi meldėsi ir nusilenkė prieš apaštalus. Jie taip pat nusilenkė prieš Dievą, ištiesę rankas į dangų tarsi Kristaus apaštalai. Filipų žmonės šaukė sakydami: „Dėkojame Tau, o Petro ir Povilo Dieve! Nes regime gyvulius savo balsais teikiant Tau šlovę.“ Tuomet kapitonas priėjo verkdamas bei šaukdamas; su juo buvę romėnų kareiviai tarė: „Pasigailėkite mūsų, o Petrai ir Povilai! Kristaus apaštalai.“

Petras jiems tarė: „Ko norite, kad jums padarytume?“ Jie atsakė: „Meldžiame jūsų maldauti savo Dievą, kad padarytų mus tokiais pat tarnais kaip jūs.“

Petras jiems tarė: „Su šiais drabužiais, kuriuos dabar vilkite, negalite tarnauti mūsų Karaliui; bet jei trokštate kovoti su mumis šioje kovoje, išklausykite mūsų žodžių. Mūsų Karalius yra Kristus, ir Jo tarnystėje yra ginklai. Mūsų jėga yra gyvenimas, o mūsų drabužis – dvasinis apdaras, kurį vilkime nuo krikšto; šalmų, esančių ant mūsų galvų, paskirtis – kunigystės palaiminimas. Pentinai ant mūsų kojų – Evangelijos sutvirtinimas, kuriuo trypiame gyvates, skorpionus ir visas priešo galybes. Mūsų šarvai yra tikrasis tikėjimas, kuriuo atremiame visas priešo strėles. Mūsų kalavijai – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodis, kuriuo perkertame visas prakeiktojo Ibliso klastas. Mūsų žirgai yra debesys, nešantys mus oru mūsų Dievo vardu. Mūsų ietis – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius ir Jo tyras, gyvybę teikiantis kraujas.“

„O dabar, broliai, kelkitės, nukeliaukite pas imperatorių, kuris jus atsiuntė, ir viešai jo išsižadėkite; numeskite savo ginklus priešais jį ir sakykite jam: „Pasiimk savo ginklus nuo mūsų, nes radome dangiškąjį Karalių; Jis yra didesnis už tave ir yra Petro bei Povilo Karalius.“ Ir tvirtai žinokite, kad imperatorius užsirūstins ant jūsų ir įmes jus į kalėjimą; bet nebijokite jo, nes Jėzus Kristus, dangiškasis Karalius, kuriuo tikite, greitai jus iš jo išgelbės.“

Tuomet apaštalai pakilo, palaimino juos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir išsiuntė į Romą. Jie nuėjo pas imperatorių Baramą, ir šis jų paklausė: „Kur tie vyrai, burtininkai, pas kuriuos jus siunčiau?“

Jie jam atsakė: „O imperatoriau! Gerus, teisius vyrus, kuriems žmonės yra dėkingi, tu vadini burtininkais? Ir ar taip atsilyginsi žmonėms, kurie nemokamai išgydė tavo dukrą, kurios akis buvo išlupta trylika metų?“ Ir tuomet jie nusiėmė ginklus, numetė juos priešais jį ir tarė: „Pasiimk savo ginklus nuo mūsų; mums jų nebereikia, nes radome dangiškąjį Karalių, geresnį už tave, ir Jis yra Petro bei Povilo Karalius, kurio karalystė niekuomet nesibaigs.“ Tuomet imperatorius užsidegė pykčiu, atsistojo iš sosto ir pradėjo ranka daužyti to kapitono veidą, sakydamas jam: „Iš tiesų aš tave gyvą sudeginsiu ugnyje, kad pamatyčiau, ar Petro bei Povilo Dievas išgelbės tave iš mano rankos.“

Jie atsakė: „Petro ir Povilo Dievas savo gailestingumu gali užgesinti tavo ugnį ir tavo rūstybę.“

Ir imperatorius įsakė juos įmesti į kalėjimą. Jiems einant į kalėjimą, jie teikė šlovę Dievui, dėl kurio turėjo būti uždaryti.

Tuomet Indijos karalius tarė Baramui: „Argi nesakiau tau, kad jie savo burtininkavimu bei savo kalbomis paklaidins tavo draugus?“

Romos imperatorius atsakė: „Iš tiesų, prisiekiu dievais ir galingosios Romos gyvybe, visa, ką man sakei, yra tiesa.“

Imperatorius pasišaukė kitą kapitoną ir įsakė jam: „Pasiimk su savimi keturis tūkstančius raitelių, nukeliauk į Filipų miestą, tegu jis bus nusiaubtas; išžudyk jo gyventojus kalaviju, nepasigailėk nei seno, nei jauno, nes jie buvo paklaidinti savo burtų galybės ir priešinasi mūsų valiai.“

Kapitonas išėjo iš imperatoriaus akivaizdos; jis įsakė kareiviams ir davė jiems ženklą pūsti antrąjį trimitą, užsėsti ant žirgų ir keliauti su juo.

Tuomet apaštalams, buvusiems Filipuose, pasirodė Šventoji Dvasia ir papasakojo jiems, ką Indijos karalius kalbėjo su Romos imperatoriumi ir ką Priešas buvo suplanavęs prieš juos. Petras prabilo ir tarė: „O mano broli Povilai! Kelkis, pasimelsime priešais mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kad Jis išgelbėtų mus iš jų klastų šią naktį. O mano broli! Patroklas susitarė atvykti ieškoti mūsų iš Romos miesto su keturiais tūkstančiais ginkluotų vyrų; jie sako, kad leis nusiaubti bei sudeginti miestą ir dėl mūsų išžudyti jo gyventojus kalaviju. Bet, broli, kelkis, melskimės mūsų Viešpačiui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kad Jis savo galybe padarytų taip, kaip trokšti.“

Tuo metu, kai romėnai pakilo ir iškeliavo pas juos, tuoj pat nusileido debesis, pakėlė apaštalus ir nuleido juos pačiame imperatoriaus Baramo rūmų viduryje. Jis sėdėjo savo karalystės soste, mąstydamas apie pirmąjį kapitoną bei jo kompanionus, kaip juos sunaikinti. Pamatęs priešais save stovinčių apaštalus, imperatorius sušuko prieš juos: „O Petrai ir Povilai! Jūs, burtininkai, klaidinačiame pasaulio žmonių sielas.“

Petras jam tarė: „Mes nesame burtininkai, bet atėjome išvyti iš tavęs velnio, kuris visuomet tave klaidino savo burtininkavimu.“ Tuomet imperatorius pasišaukė rūmų kamerherus, stovėvusius prie durų, ir įsakė jiems: „Eikite pas… ir nusiųskite žinią… kad jis nekeliautų į Filipų miestą.“

Atėjus rytui, imperatorius įsakė, ir visame mieste buvo pūčiamas trimitas, kad žmonės susirinktų pamatyti burtininkų Petro ir Povilo sudeginimo. Imperatorius įsakė atnešti du stabus, o apaštalus pastatyti miesto viduryje. Jis liepė įmesti į ugnį du geležinius šalmus ir uždėti jiems ant galvų. Jie tai jiems padarė; jis pradėjo tepti riebalus po jais ir kalbėjo: „Dabar tegu ateina Kristus ir išgelbsti jus iš mano rankų, bei užgesina šią ugnį nuo jūsų.“

Šie žodžiai labai užgavo Petrą. Povilas prabilo jam hebrajiškai, sakydamas: „Melskis, o mano tėve Petrai, priešais Kristų ir melsk Jį išgelbėti mus iš šio kankinimo, nes aš esu didžiulėje kančioje dėl jo, ir mano siela artinasi prie mirties.“ Tačiau Petras išliko nepaliestas kankinimo skausmo, nes turėjo daug patirties bei išmėginimų. Petras atsakė ir tarė Povilui: „Būk kantrus, mano broli, dar trumpai; juk parašyta: „Teisusis bus išteisintas kantrumu, kad gautų didį užmokestį“.“

Tuomet Petras pasimeldė, sakydamas: „O mūsų Viešpatie Jėzau Kristau! Ateik mums į pagalbą šiuo metu ir išgelbėk mus iš šios nelaimės bei nuo netikinčio imperatoriaus Baramo; tebūna jis sugėdintas kartu su savo mokytoju, Indijos karaliumi; ir tegu kapitonas bei jo tikintys draugai išeina iš kalėjimo, tegu išvysta Tavo šlovę bei Tavo pagarbą ir būna sutvirtinti Tavo tikėjime.“

Ir apaštalų malda tuoj pat buvo išklausyta; iš dangaus nusileido Viešpaties angelas, nukėlė Petrą bei Povilą nuo kankinimo vietos, pastatė ant žemės, nuėmė šalmus nuo jų galvų bei pavertė juos dulkėmis, o apaštalai nė kiek nenukentėjo.

„…kantrus. Bet siųsk pasiuntinį ir išlaisvink kapitoną bei visus jo draugus, kuriuos uždarei savo tamsume.“

Tuomet imperatorius atsakė ir tarė: „Ką man siųsti, juk mes esame pakabinti?“

Petras tarė: „Jei nori, siųsk savo dukrą Luhitę.“

Ir imperatorius pravirko bei tarė: „Luhite, pasigailėk manęs! Pasigailėk savo tėvo, nes jis puolė ir tapo pasaulio stebuklu.“

Jo dukra jam atsakė: „Net jei pasigailėčiau tavęs, tos mergaitės, kurią uždarei savo kvailybėje, kraujas šaukiasi iš žemės priešais Dievą. Ir tai Jis tau atsiuntė bausmę.“

Jis jai tarė: „Maldauju tavęs, o mano dukra! Eik ir išlaisvink kalinius, kad jie neatvyktų ir nepradėtų maldauti dangiškojo Karaliaus dėl manęs.“

Tuomet Luhitė nuėjo ir išvedė juos iš kalėjimo. Apaštalams priartėjus, jie rado kabantį imperatorių ir likusius jo draugus. Imperatorius, pamatęs juos, tarė tai jiems: „Pasigailėkite manęs, o laimingieji Kristaus apaštalai!“

Tuomet jie tarė: „Šlovė Dievui visais laikais! Kurs pažemino tavo karalystę, sugriovė tavo gyrimąsi ir išgelbėjo mus iš tavo rankos, kuria mus engė.“

Tuomet imperatorius Baramas su visais kartu pakabintaisiais atsakė ir tarė: „Tegu Indijos karalius niekuomet nebūna prisimenamas su gėriu per amžius! Jis mus apgavo ir nukreipė klystkeliais po mūsų teisingo tikėjimo. Ir tai jis atidavė mus šiam baisiam kankinimui. Ir wir prašome Dievą, kad jam neliktų jokios pagarbos ir jokios valdžios per amžius.“

Tuomet imperatorius verkė karčiomis ašaromis ir tarė: „O Petrai ir Povilai, gailestingo krikščionio tarnai! Melskitės už mane, o gailestingo krikščionio mylimieji, kad būtume išlaisvinti iš šio baisaus kankinimo, ir priimkite mane savo rankomis.“

Tuomet Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, tarė imperatoriui: „Prisiekiu Viešpaties Kristaus vardo gyvybe, kurio rankose pasilieku dieną ir naktį, tu nenusileisi iš čia, ir nebus tau džiaugsmo nei ramybės tavo sieloje, kol savo burna neįtikėsi ir savo ranka neparašysi; tu liksi kaboti savo vietoje, nes nėra nei galybės, nei valdžios danguje ar žemėje, tik Jėzus Kristus.“ Tuomet imperatorius pravirko nuo kankinimo baisumo ir tarė: „Atneškite man rašalinę ir popieriaus. Iš tiesų parašysiu, kad galbūt būčiau išgelbėtas iš šio kankinimo bei sielvarto.“

Kapitonas pakilo, atnešė jam rašalinę bei popieriaus ir paklausė jo: „Kodėl neįtiki Kristumi, kai stovi nugalėtas, pakabintas virš žemės?“

Tuomet jis paėmė į ranką plunksną ir taip parašė: „Aš sakau, kad tikiu ir esu tikras, aš, Baramas, Romos imperatorius, buvęs, aš ir mano draugija, bei mano Romos miesto žmonės, pakabintas ir nugalėtas, – kad nėra kito Dievo danguje nei žemėje, tik Jėzus Kristus, Petro bei Povilo Karalius. Ir nuo šiol bei per amžius aš tikėsiu; ir nei vienas teišdrįsta plūsti nazarėno Kristaus vardo. O kas Jį neigs, tas nepasiliks ant žemės paviršiaus, bet bus įmestas į jūros gelmes – jis ir visi jo namai. Juk nėra kito tokio Dievo kaip Jis, kuris gelbėja savo garbintojus bei savo draugus nuo nelaimės ir nuo ugnies.“

Tuomet apaštalai pakėlė rankas į dangų ir tarė: „O mūsų Viešpatie Jėzau Kristau! Gerasis Dieve, kuris neatsilygini kiekvienam pagal jo darbus, – Tu, Viešpatie, atleisk imperatoriui Baramui ir kartu su juo pakabintiems jo draugams, nes tai Indijos karalius juos paklaidino.“

Ir tuoj pat nusileido Viešpaties angelas, juos išlaisvino ir nuleido ant žemės. Apaštalai pasiliko trejus metus ir šešis mėnesius; jie įkūrė didelę visuotinę bažnyčią, joje paskyrė dvidešimt keturis vyskupus, keturiasdešimt kunigų, septyniasdešimt du diakonus bei šimtą dvylika subdiakonų, nustatė jiems kanoną, įstatymą bei Viešpaties Kristaus tarnystei tinkamus įsakymus.

Tuomet jie iškeliavo iš ten. Šėtonas, pamatęs esąs nugalėtas ir įveiktas apaštalų, sušaukė savo kariaunas ir tarė joms: „Ką man daryti su Marijos Sūnaus mokiniais, juk jie mus nugalėjo, sutrikdė ir sugriovė visus mūsų sumanymus?“

Tuomet šėtonas pakeitė savo pavidalą, tapdamas panašus į nuogą indą; jis sekė apaštalams iš paskos tris mylias, nepaliaujamai silpnu balsu šaukdamas jiems į pėdas: „O Petrai ir Povilai! Viešpaties Jėzaus, gailestingo krikščionio, mokiniai, pasigailėkite manęs ir būkite man geri, kad nenumirčiau dėl jūsų.“

Povilas atsisuko, išvydo jį nuogą, esantį toli jiems už nugaros, ir tarė Petrui: „Pasigailėk, o mano broli! Pažiūrėkime, kodėl šis žmogus bėga mūsų ieškodamas.“

Jie palaukė jo, ir šis atsistojo priešais juos. Jis buvo nuogas ir įkaitęs tarsi ugnis. Jis negalėjo kalbėti nuo bėgimo spartumo. Povilas jam tarė: „Kodėl bėgi mūsų pėdomis? Argi nemanai, kad mes bet kokiu būdu pasirodysime teisingesni už Baramą? Prisiekiu gyvuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu – mes neturime nieko šiame pasaulyje, išskyrus drabužius, kuriais pridengiame savo kūnus, daugiau nieko. Ir jei nori, mes tau duosime dalį to, ką vilkime. Aš tai padarysiu.“

O Priešas atsakė apaštalams, sakydamas: „Meldžiu jūsų, mano viešpačiai! Tos galingosios jėgos, kuri mus pažemino, vardu, – pasigailėkite manęs. Aš pasitrauksiu nuo jūsų, nes jums tarnauja deganti ugnis.“

Petras tarė: „Prisiek mums, kad toje vietoje, kur keliausi, mūsų nepersekioti, netrukdysi mums ir negadinsi to, ką mes darome.“

Ir Priešas prisiekė tardamas: „Ne, prisiekiu pragaro ugnimi, paruošta man ir visiems mano draugams – vietoje, kur būsi tu ir tavo draugai, mano koja niekuomet nežengs.“ Ir apaštalai jį paleido.

Jam šiek tiek nutolus nuo jų, jis pakeitė pavidalą, tapdamas juodu jaučiu, ir suskubo bbadyti Povilą. Povilas išsigando jo ir pradėjo glaustis prie Petro. Jis tarė: „O mano tėve! Išgelbėk mane nuo šio baisaus pavidalo velnio.“

Petras tarė: „Neišsigąsk, o mano broli! Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybe – tu griebk už vieno rago, aš už kito, ir mes jį pargriausime.“

Kiekvienas iš jų pradėjo traukti į savo pusę. Tuomet prakeiktasis sušuko ir tarė apaštalams: „Iš tiesų, prisiekiu Jėzumi Gelbėtoju, paleiskite mane. Aš visiškai pasitrauksiu nuo jūsų, nes jūsų galybė su jūsų Dievu yra didžiulė.“

Petras tarė šėtonui: „Tegul Kristus tave sugėdina! Ir visas tavo kariaunas.“

Ir prakeiktasis tarė Petrui: „Tu tris kartus per vieną naktį išsigynei Kristaus, sakydamas, kad Jo nepažįsti. O man, ką man daryti? Nes jei su kuo nors iš jūsų dėl ko nors kovojau ir jį nugalėjau, jis nueina, verkia Kristaus akivaizdoje, dūsauja ir jam atleidžiama.“

O Povilas tarė Priešui: „Palaimintas tebūna Kristus! Kurs tave sugėdino, sujaukė tavo veidą ir numetė tave po mūsų kojomis, kad tave sumintume; ir Jo vardu mes tave nugalėjome.“

Šėtonas tarė Povilui: „Bijok, o plikažvaigždi (plikagalvi) ir žemiausias iš visų žmonių! Tu manai, kad nugalėjai mane savo jėga; jei Dievo gailestingumas nebūtų tavęs išgelbėjęs nuo manęs, būčiau tave pražudęs per nuodėmę, prie kurios buvai pakinkytas likusiam savo gyvenimui.“

Tuomet Povilas pravirko ir dūsavo priešais Viešpatį, kol šėtonas jam tarė: „Viešpaties gailestingumu buvai išgelbėtas nuo manęs, nuo nuodėmės jungo, prie kurio buvai pakinkytas.“

Tuomet jie paleido šėtoną. Petras jam tarė: „Tu prisieki ir meluoji, kad mums nesipriešinsi.“

Priešas nusijuokdamas atsakė: „Teikite šlovę ir garbę Viešpačiui, kuris suteikia šią galią savo tarnams, tikintiems Jo vardu ir vykdantiems Jo valią.“

Ir mūsų Viešpačiui tebūna šlovė, didybė, garbinimas ir pagarba nuo šiol, visuomet ir per amžius. Amen.

Šventųjų apaštalų pasakojimai baigti su Dievo pagalba – šlovė Jam – ailulo mėnesį… Ir tebūna nuolatinė šlovė Dievui. Ir tebūna mums Jo gailestingumas! Amen.