Autorius: Jacob ir Wilhelm Grimm
Pasaka „Dievo maistas“ (vokiškai „Gottes Speise“) buvo paskelbta brolių Grimmų rinkinyje „Grimmų pasakos“ („Grimms’ Fairy Tales“) 1812 metais, pirmajame leidime. Įdomus faktas: Brolių Grimmų pasakos dažnai turi tamsių ir pamokančių elementų, skirtų ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Ši pasaka yra trumpa, bet labai stipri, perteikianti moralę apie gailestingumą, dalijimosi svarbą ir dievišką teisingumą. Ji mažiau žinoma nei kitos jų pasakos, tokios kaip „Snieguolė“ ar „Pelenė“, bet atskleidžia griežtą to meto moralinį požiūrį.
Pasakos „Dievo maistas“ moralė gali atrodyti griežta ar net tamsi, ypač dėl vaikų mirties, tačiau ji atspindi XIX a. liaudies pasakų kontekstą, kuriame dažnai buvo naudojamos kraštutinės situacijos, kad perteiktų stiprią pamoką. Šioje pasakoje vaikų mirtis nėra moralės esmė, o veikiau simbolizuoja vargšės sesers tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu net didžiausiame skurde. Moralas slypi kontraste tarp turtingos sesers savanaudiškumo, už kurį ji sulaukia simbolinės bausmės (kraujuojanti duona), ir vargšės sesers nuolankumo, kuris pabrėžia dvasinę stiprybę. Pasaka moko vaikus, kad dalijimasis ir užuojauta yra būtini, o abejingumas kitiems, ypač tiems, kuriems reikia pagalbos, gali turėti rimtų pasekmių. Nors vaikų mirtis gali trikdyti šiuolaikinį skaitytoją, to meto kontekste ji buvo skirta parodyti, kad tikėjimas ir gerumas yra svarbiau už žemiškąjį gyvenimą.
Senų senovėje gyveno dvi seserys. Viena sesuo neturėjo vaikų, bet buvo labai turtinga. Kita sesuo buvo našlė, turėjo penkis vaikus ir buvo tokia vargšė, kad nebeturėjo duonos nei sau, nei savo vaikams pamaitinti.
Kartą, labai nusiminusi, ji nuėjo pas savo turtingą seserį ir sako:
– Mano vaikai ir aš badaujame. Tu esi turtinga, duok mums bent kąsnelį duonos.
Bet turtingoji sesuo, nors ir turėjo daug, buvo kieto širdies. Ji piktai atsakė:
– Mano namuose irgi nieko nėra! – ir išvijo vargšę seserį.
Po kurio laiko turtingosios sesers vyras grįžo namo ir norėjo atsipjauti gabalėlį duonos. Bet kai jis įpjovė kepalą, iš jo pasipylė raudonas kraujas! Pamatę tai, vyras ir žmona labai išsigando. Žmona papasakojo, kaip išvijo seserį, prašiusią duonos. Vyras tuoj pat nuskubėjo padėti vargšei seseriai.
Kai jis atėjo į jos namus, rado ją ten meldžiantis. Ji laikė ant rankų du mažiausius vaikus, o trys vyresnieji gulėjo negyvi. Vyras pasiūlė maisto, bet ji atsakė:
– Mums žemiško maisto nebereikia. Dievas jau pasirūpino trimis mano vaikais, ir jis išklausys mūsų maldas.
Vos ji tai ištarė, du mažiausieji vaikai liovėsi kvėpavę. Tada jos širdis neatlaikė, ir ji pati krito negyva.