Vienuolių gyvenimas, ypač tų, kurie laikosi griežto popiežiškojo uždarumo, dažnai kelia klausimų: iš ko jie gyvena, jei didžiąją laiko dalį skiria maldai ir kontempliacijai? Maistas, drabužiai, elektra, žvakės, pastatų remontas – visa tai kainuoja. Ar vienuolynai remiasi tik aukomis, ar vienuoliai patys užsidirba? Pagal Apostolinę Konstituciją „Sponsa Christi“, vienuolės, gyvenančios didžiajame popiežiškajame uždarume (clausura maior), … [Skaityti toliau…]
Kontempliatyvios vienuolės – tai moterys, pašventusios savo gyvenimą Dievui per maldą, tylą ir atsiskyrimą, dažnai klauzūriniuose vienuolynuose, kur jų pagrindinė misija yra kontempliacija – gilus, meditatyvus Dievo buvimo išgyvenimas. Jų gyvenimas, apgaubtas popiežiškojo uždarumo (clausura papalis), yra tarsi Bažnyčios plaučiai, alsuojantys malda už visą žmoniją. Kontempliatyvios vienuolės yra moterys, davusios vienuolinius įžadus (skaistumo, neturto ir … [Skaityti toliau…]
Šventasis Juozapas Vaz (Joseph Vaz) buvo portugalų kilmės kunigas iš Indijos, Goos valstijos, pasižymėjęs herojiška misionieriška veikla ir pelnęs „Ceilono apaštalo“ vardą. Gimęs 1651 metais Benaulime, jis anksti pajuto pašaukimą ir tapo dvasininku, tačiau jo širdis linko į pagalbą persekiojamiems krikščionims. Sužinojęs apie tragišką katalikų padėtį Ceilono saloje (dabartinė Šri Lanka), kur olandų kolonistai kalvinistai … [Skaityti toliau…]
Antiochijos vyskupas Teofilis, gyvenęs II amžiaus antroje pusėje, krikščionybės istorijoje užima ypatingą vietą kaip mąstytojas, pirmasis pabandęs dvasinę patirtį paversti griežta filosofine sistema. Jo pagrindinis darbas „Teofilas Autolikui“ (graikiškai Πρὸς Αὐτόλυκον, lotyniškai Ad Autolycum, angliškai To Autolycus) yra religinis pamokslas ir intelektualinė dvikova, kurioje susiremia senovės graikų mitologija ir kylanti krikščioniškoji mintis. Nematomas Dievas ir … [Skaityti toliau…]
1928-ųjų Londonas buvo intelektualinių kontrastų katilas. Kol miestas modernėjo, leidykla Rider & Co (garsėjusi okultine literatūra) išleido C. W. Ollivier veikalą „Magijos ir raganavimo analizė“ (An Analysis of Magic and Witchcraft). Ši knyga pasirodė tuo metu, kai vakarų visuomenė bandė suderinti Viktorijos laikų okultizmą su naujai gimstančia psichologija ir mokslo progresu. Ollivier savo darbe nesiekia … [Skaityti toliau…]
„Slapti visų amžių mokymai“ (The Secret Teachings of All Ages: An Encyclopedic Outline of Symbolical Philosophy) yra vienas plačiausių ezoterinės literatūros kūrinių, kada nors išleistų Vakarų pasaulyje. Šią knygą 1928 metais publikavo Menlis P. Holas (Manly Palmer Hall), būdamas vos 27-erių metų. Nepaisant autoriaus jaunystės, kūrinys tapo fundamentaliu vadovėliu visiems, siekiantiems suprasti slaptąją istoriją, simbolių … [Skaityti toliau…]
„Kristaus nuotakos“ – tai poetiškas ir giliai teologiškas terminas, apibūdinantis vienuoles, ypač tas, kurios gyvena klauzūriniame atsiskyrime, pašvęsdamos savo gyvenimą Jėzui Kristui per maldą, kontempliaciją ir įžadus. Šis įvaizdis, įsišaknijęs Bažnyčios tradicijoje, atspindi vienuolių dvasinį ryšį su Kristumi, kuris laikomas jų „Sužadėtiniu“. Popiežius Pijus XII savo Apostolinėje Konstitucijoje „Sponsa Christi“ (1950 m.) gražiai apibūdino šią … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
„Augsburgo išpažinimas“ (Confessio Augustana) – Reformacijos dokumentas, parengtas Philipo Melanchthono (Filipas Melanchtonas) ir 1530 m. pristatytas imperatoriui Karoliui V per Reichstago susirinkimą Augsburge. Tai aiškus, santūrus ir teologiškai nuoseklus liuteroniškosios tradicijos tikėjimo išdėstymas, kuriuo siekta parodyti, kad naujoji reformuota teologija nėra naujovė, bet grįžimas prie apaštalinės ir patristinės krikščionybės. Tekstas prasideda išsamia įžanga imperatoriui, kurioje … [Skaityti toliau…]
Psalmių knyga (Liber Psalmorum), dar vadinama Psalmynas, Psaltėris (Psaltérion) arba hebrajiškuoju pavadinimu Tehilim, yra viena seniausių ir labiausiai atpažįstamų Senojo Testamento dalių, sudaranti išskirtinį poezijos, maldos ir teologinės refleksijos rinkinį. Ši knyga, sudaryta iš 150 atskirų psalmių, per tūkstantmečius tapo neatsiejama žydų ir krikščioniškosios tradicijos dalimi. Psalmių tekstai jungia asmeninę maldą, bendruomeninį šlovinimą, istorinę atmintį … [Skaityti toliau…]