Judo laiškas (originalo kalba gr. Ἰούδα ἐπιστολή – Iouda epistolē, lotyniškai Epistola Iudae) yra viena trumpiausių, tačiau kartu ir viena griežčiausių Naujojo Testamento knygų. Biblijos kanone jis žymimas santrumpa Jud. Šis tekstas priklauso Bendriesiems (Visuotiniams) laiškams, nes yra skirtas ne vienai konkrečiai bažnyčiai, o visiems pašauktiesiems krikščionims, susiduriantiems su vidine bendruomenės griūtimi. Istorinė metrika: asmenys, … [Skaityti toliau…]
Pseudepigrafai – tai senovės tekstų rinkinys, priskiriamas žinomiems biblijos veikėjams, bet iš tikrųjų parašytas vėliau nežinomų autorių. Lietuviškai terminas „pseudepigrafai” kilęs iš graikų kalbos originalo ψευδεπίγραφα (pseudepígrapha), kas reiškia „netikrai užrašyti” arba „su klaidingu pavadinimu” – nuo ψευδής (pseudḗs, „melagingas”) ir ἐπιγραφή (epigraphḗ, „užrašas”). Šie raštai dažniausiai sukurti tarp 300 m. pr. Kr. ir 300 … [Skaityti toliau…]
Žodis „pragaras“ lietuvių kalboje dažniausiai reiškia galutinę blogio ir nusidėjėlių vietą po mirties. Bet kai paklausiame „kur jis yra?“, atsakymai skiriasi kaip diena ir naktis – nuo „po žeme“ iki „tai būsena, o ne vieta“. 1. Bibliniai vardai ir vaizdiniai Biblija nevartoja vieno žodžio „pragaras“. Yra bent 5 skirtingi terminai: Hebrajiškas / graikiškas terminas Lietuviškas … [Skaityti toliau…]
Didysis Baltasis Sostas – tai paskutinė teismo diena, kai pats Dievas (arba Kristus kaip Teisėjas) atsisėda ant didžiulio balto sosto, prie kurio atsistoja visi mirusieji, kurie nebuvo išgelbėti. Atveriamos knygos su visų darbais ir Gyvenimo knyga. Kas įrašytas Gyvenimo knygoje – eina į amžinąjį gyvenimą. Kas ne – metamas į ugnies ežerą, vadinamą antrąja mirtimi, … [Skaityti toliau…]
Abraomo prieglobstis (hebr. ḥêq ʾAvrāhām, gr. kolpos Abraam) – tai biblinė sąvoka, minima Jėzaus palyginime apie turtuolį ir vargšą Lazarą (Luko 16:19–31), apibūdinanti teisųjų pomirtinę būseną, kur jie ilsisi po mirties. Abraomo prieglobstis yra simbolinė vieta arba būsena, kur, pagal žydų tikėjimą I a., teisūs žmonės po mirties patenka į ramybės ir bendrystės su Dievu … [Skaityti toliau…]
Azazelis, kurio vardas hebrajų kalba rašomas kaip עֲזָאזֵל, yra viena mįslingiausių ir įvairialypių figūrų senovės judėjų tradicijoje. Jo vaidmuo ir prigimtis skiriasi priklausomai nuo šaltinio, transformuodamasis nuo paslaptingos būtybės, susijusios su atpirkimo ritualu, iki galingo puolusio angelo, atsakingo už žmonijos supažindinimą su draudžiamomis žiniomis. Būtent pastarasis, apokrifinis vaidmuo, kuriame jis moko žmones gaminti ginklus ir … [Skaityti toliau…]
Pranašas – tai žmogus, kuris, kaip tikima, gauna dievišką žinią ar įkvėpimą ir perduoda ją žmonėms. Pranašai dažniausiai laikomi dvasiniais mokytojais, perspėjančiais apie ateitį, skelbiančiais moralines vertybes ar dievišką valią. Skirtingose religijose pranašai suvokiami nevienodai, bet juos vienija pagrindinis bruožas: jie nesiekia valdžios ar asmeninės naudos, o tampa „tiltu“ tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio. Pranašo … [Skaityti toliau…]
Anakimai, dar vadinami Anakų palikuonimis, yra paslaptingi ir bauginantys personažai, minimi Senajame Testamente. Šie milžinai, gyvenę Kanaano žemėje, kėlė siaubą izraelitų žvalgams, kurie aprašė juos kaip neįveikiamus gigantus, šalia kurių jie patys jautėsi „kaip žiogai“ (Skaičių 13:33). Anakimai buvo laikomi rafaimų, kitos milžinų giminės, giminaičiais, o jų istorija yra persmelkta mitologinio didingumo ir teologinių klausimų. … [Skaityti toliau…]
Tartaras pirmiausia žinomas iš graikų mitologijos – tai ne šiaip požemis, o požemio požemis, esantis tiek pat žemiau Hado, kiek žemė yra žemiau dangaus. Tai ne mirusiųjų pasaulis, o gilioji kalėjimo duobė, skirta dievams ir būtybėms, kurios peržengė ribas net tarp nemirtingųjų. Jame, pasak Hesiodo ir kitų, kalinti: – Titanai, nugalėti dievų, – Tifonas, pabaisa … [Skaityti toliau…]
Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia (Yäityop’ya ortodoks täwaḥədo betä krəstiyan) yra viena seniausių krikščionių bažnyčių pasaulyje, turinti unikalią istoriją, teologiją ir kultūrinę reikšmę. Jos išskirtinumas slypi ne tik ilgoje tradicijoje, bet ir platesniame Šventojo Rašto kanone, kuriame yra tokios knygos kaip Enocho knyga ir Jubiliejų knyga, nerandamos daugelyje kitų krikščioniškų tradicijų. Etiopijos Ortodoksų Tewahedo Bažnyčia teigia, … [Skaityti toliau…]
Skaitydamas Senąjį Testamentą, kartais užtinki keistą žodį, kuris lyg netyčia įsiterpia tarp genčių vardų ar kovos aprašymų: rephaimai. Jie lyg žmonės, bet lyg ir ne. Kartais vadinami milžinais, kartais – mirusiųjų šešėliais, o kai kur – pragarinės būtybės. Tačiau jų istorija – miglota kaip dykumos miražas. Kaip versti – Rephaimai ar rafaimai? Hebrajiškai rašoma רְפָאִים … [Skaityti toliau…]
Biblijoje kartais pasirodo fragmentai, kurie atrodo lyg įkritę iš visai kitos knygos – ne moralinės, ne istorinės, o kosminės. Vienas jų – Pradžios knygos 6 skyriuje, kai prieš pat tvaną įvyksta keistas įvykis: „Tuo metu žemėje gyveno milžinai (nefilimai), o taip pat ir vėliau, kai Dievo sūnūs pradėjo eiti pas žmonių dukras ir jos jiems … [Skaityti toliau…]