Oxalá, dar vadinamas Obatalá, yra viena seniausių ir garbingiausių jorubų dievybių, laikomas kūrimo, šviesos, ramybės ir tyrumo Orixá. Jo vardas reiškia „karalius, apvilktas baltu audiniu“ – simbolis, siejamas su dvasiniu skaistumu, sąmonės šviesa ir protėvių išmintimi. Ši dievybė užima ypatingą vietą tiek Afrikos jorubų mitologijoje, tiek afrobrazilų religijoje Candomblé, kur jis tapo vienu pagrindinių tikėjimo centrų.
Pasakojama, kad aukščiausiasis dievas Olodumaré paskyrė Obatalá atlikti kūrimo darbą. Jam buvo duoti įrankiai: grandinė, maišas su žeme, palmių riešutas ir višta. Jis turėjo nuleisti šiuos daiktus iš dangaus į vandenų platybes ir sukurti sausumą. Tačiau prieš kelionę jis išgėrė palmės vyno, apsvaigo ir užmigo. Tada kūrimo darbą atliko jo brolis Oduduwa, kuris užbaigė žemės formavimą. Kai Obatalá pabudo ir suprato, ką praleido, jis pažadėjo daugiau niekada nevartoti alkoholio ir paprašė leisti jam sukurti žmones. Olodumaré sutiko, ir nuo tada Obatalá iš molio lipdė žmonių kūnus, o Dievas įkvėpė jiems gyvybės kvapą.
Pasakojama, kad kai kurie jo sukurti kūnai buvo netobuli – su negalia, be rankų ar kojų. Dėl šios priežasties Obatalá pažadėjo globoti visus žmones, kurie gimė skirtingi, silpnesni ar pažeidžiami. Šis mitas išreiškia ne tik kosmogoninę kūrimo idėją, bet ir moralinę žinią: net tobuliausioje kūryboje slypi klaidos, o iš jų kyla gailestingumas.
Oxalá simbolizuoja ramybę, moralinį balansą ir dvasinį aiškumą. Jis laikomas pirmuoju iš visų Orixás – išminties šaltiniu ir tarpininku tarp žmonių bei Dievo. Jis nevaldo audrų ar karų, bet yra tylos ir šviesos valdovas. Candomblé tradicijoje jo garbei naudojama tik balta spalva: baltos gėlės, baltas maistas, baltas audinys. Jis nepriima triukšmingų aukų, nes laikomas dievybe, kuri vertina tylą, santūrų elgesį ir grynumą.
Candomblé religijoje Oxalá dažnai tapatinamas su katalikų Viešpačiu Bonfimu arba su Jėzumi Kristumi. Ši sintezė atsirado vergovės laikais, kai afrikiečiai buvo verčiami atsiversti į katalikybę. Jie paslėpė savo dievus po krikščioniškų šventųjų vardais, kad galėtų išlaikyti tikėjimą. Dėl to iki šiol Bahijoje vyksta iškilmingos procesijos, kuriose baltai apsirengę tikintieji neša vandens indus, gieda ir meldžiasi Oxalá vardu. Šios šventės jungia afrikietišką ir krikščionišką dvasingumą, paversdamos jas unikaliu kultūros paveldu.
Oxalá nėra griežtas valdovas – jis tėviškas, bet reikalaujantis pagarbos. Jo garbintojai vadinami „vaikais balto drabužio“, nes baltas audinys simbolizuoja švarą tiek kūne, tiek dvasioje. Jo šventyklose draudžiama triukšmauti, ginčytis ar vartoti alkoholį. Maldos jam atliekamos lėtai, dažnai tylomis, su lengvu būgnų ritmu, primenančiu širdies dūžius.
Jo domenas – aukštumos, kalnai, debesys, visa, kas pakyla virš žemės. Jis yra dangaus ir žemės ryšys, todėl laikomas dieviškuoju architektu. Jo simboliai – lazda, molio indas, balta karolinių girlianda. Balta spalva jam – ne tik švara, bet ir visų spalvų suma, taigi visų jėgų vienybė.
Vienoje iš senųjų giesmių apie Obatalá sakoma:
„Tas, kuris mąsto lėtai, bet kuria amžinai; tas, kurio tyla galingesnė už perkūniją; tas, kuris miega šviesoje ir kviečia sielas pabusti.“
Ši eilutė perteikia jo esmę – ne veiksmą, o buvimą, ne audrą, o ramybę, ne valdžią, o šviesą.
Oxalá laikomas ir žmogaus sąmonės įvaizdžiu – galvos, kuri jungia protą su dvasia. Jis moko, kad tikra jėga yra susitaikymas, o kūrimas gimsta iš tylos. Jo vardas dažnai tariamas kaip palaiminimas: „Êpa Babá!“ – „Tegul tave palaimina tėvas.“