Šventasis Dismas, krikščioniškoje tradicijoje geriau žinomas kaip Gerasis latras, yra viena labiausiai vilties teikiančių figūrų Evangelijoje. Nors kanoniniuose tekstuose jo vardas neminimas, šis asmenvardis pirmą kartą pasirodo apokrifinėse raštuose „Nikodemo evangelija“ (Evangelium Nicodemi). Dismas buvo vienas iš dviejų nusikaltėlių, nukryžiuotų kartu su Jėzumi Kristumi ant Galgotos kalno. Jo gyvenimo istorija yra trumpiausias ir tiesiausias kelias į šventumą: jis tapo vieninteliu asmeniu, kuriam pats Išganytojas dar būnant gyvam tiesiogiai pažadėjo dangaus karalystę.
Pasak Luko evangelijos, kol vienas iš nukryžiuotųjų tyčiojosi iš Jėzaus, Dismas jį sudraudė sakydamas: „Ir tu nebijai Dievo, gaudamas tą pačią bausmę? Mes juk teisingai kenčiame, gauname, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Tada jis kreipėsi į Jėzų su garsiuoju prašymu: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“. Atsakydamas į šį nuoširdų atgailos aktą, Jėzus ištarė lemtingus žodžius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. Šis momentas teologijoje laikomas tobulo atsivertimo pavyzdžiu, kai žmogus pripažįsta savo kaltę ir pasitiki Dievo gailestingumu pačią paskutinę akimirką.
Dizmo asmenybė krikščioniškajame mene ir liturgijoje simbolizuoja begalinį Dievo gailestingumą, kuris viršija bet kokį žmogišką teisingumą. Jis moko, kad niekada nėra per vėlu gręžtis į šviesą ir kad vienas nuoširdus atgailos žodis gali nusverti viso gyvenimo nuodėmes. Viduramžiais jo kultas buvo itin populiarus tarp kalinių ir mirtininkų, matant jame dvasinį užtarėją, kuris geriausiai supranta žmogaus nuosmukį ir viltį būti išgelbėtam.
Teologinė reikšmė ir atgailos paslaptis
Šv. Dismas teologijoje dažnai vadinamas „vagių karaliumi“, nes jis sugebėjo „pavogti“ dangų paskutinę savo gyvenimo valandą. Jo poelgis interpretuojamas kaip aukščiausias tikėjimo aktas – tuo metu, kai kiti mokiniai buvo išsisklaidę, o Jėzus merdėjo ant kryžiaus paniekintas, Dismas sugebėjo Jėzuje įžvelgti Karalių ir Dievą. Jis tapo pirmuoju Kristaus mirties vaisiumi ir krikščioniškosios viltis stulpu.
Rytų krikščionybės ikonografijoje Dismas užima ypatingą vietą. Stačiatikių kryžiaus apatinis skersinis dažnai vaizduojamas pasviręs: viršutinė dalis rodo į dangų (kur nukeliavo Gerasis latras), o apatinė – į prarają (kur smuko antrasis, neatgailavęs nusikaltėlis). Tai primena apie laisvą žmogaus valią pasirinkti Dievą net ir didžiausių kančių metu.
Mene Šv. Dismas vaizduojamas nukryžiuotas dešinėje Jėzaus pusėje (žiūrint iš Kristaus perspektyvos). Jo veidas paprastai būna pasuktas į Išganytoją, išreiškiantis ramybę ir pasitikėjimą, priešingai nei kairėje pusėje esančio nusikaltėlio, kuris vaizduojamas besisukantis šalin. Kartais jis vaizduojamas jau rojuje, laikantis kryžių kaip savo išsigelbėjimo raktą.
Globos sritys ir atminimas
Šv. Dismas laikomas visų tų, kurie atsiduria beviltiškose situacijose, užtarėju. Jo pavyzdys dažnai naudojamas sielovadoje su kaliniais, siekiant parodyti, kad klaidų pripažinimas yra pirmas žingsnis į vidinę laisvę.
- Kovo 25 d. yra jo liturginio minėjimo diena (vadinamoji „Gerojo latro diena“).
- Jis laikomas kalinių, mirtininkų, atgailaujančių nusikaltėlių ir tų, kurie dirba su nuteistaisiais, globėju.
- Kai kuriose šalyse jis taip pat laikomas vairuotojų užtarėju prieš avarijas (kaip staigios mirties prevencijos simbolis).
Šv. Dizmo palikimas šiandienos pasaulyje primena, kad žmogaus vertė nėra lygi jo padarytoms klaidoms. Jo gyvenimas (ir mirtis) moko mus vengti pasmerkimo ir visada palikti vietos stebuklingam Dievo gailestingumui. Jis išlieka dangiškuoju advokatu visiems, kurie jaučiasi neverti atleidimo, drąsindamas juos tarti tą patį paprastą prašymą: „Prisimink mane“.