Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79 m. po Kr.) buvo romėnų rašytojas, mokslininkas ir karininkas, žuvęs per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais, gelbėdamas draugus. Jo pagrindinis veikalas – Natūralioji istorija (Historia naturalis), parašytas lotyniškai 77 metais ir skirtas imperatoriui Titui. Tai 37 knygų enciklopedija, apimanti viską nuo astronomijos iki medicinos, zoologijos ir mineralogijos. Plinijus rinko žinias iš daugiau nei 2000 šaltinių, siekdamas sukurti visapusišką pasaulio aprašymą romėnams.

Plinijus gimė Komume (šiaurės Italija), tarnavo Romos legionuose, vėliau tapo administratoriumi. Jis dirbo po 18 valandų per parą, skaitydamas ir diktuodamas vergams. Rašyti Natūraliąją istoriją jis pradėjo apie 70 metus, norėdamas sisteminti graikų ir romėnų žinias vienoje vietoje. Knyga skirta Titui kaip dovana – Plinijus tikėjo, kad žinios tarnauja valstybei ir visuomenei. Jis matė pasaulį kaip Dievo kūrinį, nors buvo pagonis: knygoje mini „dieviškąją prigimtį“ (natura divina), kuri valdo visatą tvarkingai.

Plinijaus 37 knygų apžvalga

1. Praefatio (Įvadas)
   Įvadas imperatoriui Titui, šaltinių sąrašas (daugiau nei 2000 veikalų) ir bendras turinys.
   Citata: „Aš surinkau 20 000 vertingų faktų iš 100 autorių.“ (HN 1, praef. 17)
2. De mundo et caelo (Apie pasaulį ir dangų)
   Kosmologija: Visata, Dievas kaip kūrėjas, planetos, žvaigždės, meteorai, kometa.
   Citata: „Dievas yra mirtingųjų ir nemirtingųjų prigimtis, viskas, kas yra ir kas gali būti.“ (HN 2.5)
3. De Europa (Apie Europą, I dalis)
   Europos geografija: Italija, Ispanija, Galija.
   Citata: „Italija – tai žemė, kurią dievai išrinko žmonėms.“ (HN 3.41)
4. De Europa (Apie Europą, II dalis)
   Graikija, Balkanai, salos.
   Citata: „Graikija garsėja miestais, kurie yra kaip žvaigždės danguje.“ (HN 4.1)
5. De Africa et Aegypto (Apie Afriką ir Egiptą, I dalis)
   Šiaurės Afrika, Libija, Egiptas.
   Citata: „Nilo upė – dievų dovana Egiptui.“ (HN 5.55)
6. De Asia (Apie Aziją)
   Artimieji Rytai, Indija, Arabija.
   Citata: „Indija – žemė, kur gimsta perlai ir prieskoniai.“ (HN 6.101)
7. De homine (Apie žmogų)
   Žmogaus anatomija, gimimas, mirtis, rasės.
   Citata: „Žmogus – vienintelė būtybė, kuri verkia gimdama.“ (HN 7.4)
8. De animalibus terrestribus (Apie sausumos gyvūnus)
   Žinduoliai: liūtai, drambliai, arkliai.
   Citata: „Dramblys – protingiausias gyvūnas po žmogaus.“ (HN 8.1)
9. De animalibus aquaticis (Apie vandens gyvūnus)
   Žuvys, banginiai, jūros pabaisos.
   Citata: „Jūra slepia daugiau stebuklų nei žemė.“ (HN 9.2)
10. De avibus (Apie paukščius)
    Paukščiai: ereliai, feniksas, migruojantys paukščiai.
    Citata: „Feniksas atgimsta iš pelenų – gamtos stebuklas.“ (HN 10.3)
11. De insectis (Apie vabzdžius)
    Vabzdžiai, vorai, bitės.
    Citata: „Bitės – dievų dovana, gaminanti medų.“ (HN 11.11)
12. De arboribus exoticis (Apie egzotinius medžius)
    Medžiai iš užsienio: cinamonas, pipirai.
    Citata: „Cinamonas – Arabijos dovana pasauliui.“ (HN 12.82)
13. De arboribus (Apie medžius)
    Vietiniai medžiai, miškai.
    Citata: „Ąžuolas – šventas medis, skirtas Jupiteriui.“ (HN 13.1)
14. De vitibus (Apie vynuoges)
    Vynmedžiai, vyno rūšys.
    Citata: „Vynas – dievų gėrimas, bet saikingai.“ (HN 14.58)
15. De frumentis (Apie grūdus)
    Javai, duona, aliejus.
    Citata: „Duona – žmogaus gyvenimo pagrindas.“ (HN 15.1)
16. De lignis (Apie medieną)
    Medžių naudojimas statyboje.
    Citata: „Kedras – nemirtingas medis.“ (HN 16.213)
17. De arboribus cultis (Apie auginamus medžius)
    Sodininkystė, vaismedžiai.
    Citata: „Obelis – romėnų sodų karalienė.“ (HN 17.1)
18. De agricultura (Apie žemdirbystę)
    Dirbimas, derlius, orai.
    Citata: „Žemė duoda vaisių tiems, kurie ją gerbia.“ (HN 18.1)
19. De hortis (Apie sodus)
    Gėlės, daržovės.
    Citata: „Rožė – gėlių karalienė.“ (HN 19.1)
20. De medicinis ex hortensibus (Apie mediciną iš daržovių)
    Vaistiniai augalai: česnakas, svogūnas.
    Citata: „Česnakas gydo daugelį ligų.“ (HN 20.50)
21. De floribus (Apie gėles)
    Gėlės, vainikai.
    Citata: „Lelija – tyrumo simbolis.“ (HN 21.1)
22. De medicinis ex herbis (Apie mediciną iš žolelių)
    Žolės vaistams.
    Citata: „Mėta atgaivina protą.“ (HN 22.1)
23. De medicinis ex arboribus (Apie mediciną iš medžių)
    Medžių sultys, derva.
    Citata: „Vynas gydo, bet per daug – žudo.“ (HN 23.1)
24. De medicinis ex silvestribus (Apie mediciną iš lauko augalų)
    Laukiniai augalai.
    Citata: „Šventagaršvė – dievų augalas.“ (HN 24.1)
25. De herbis exoticis (Apie egzotines žoles)
    Užsienio vaistiniai augalai.
    Citata: „Silfijus – Libijos lobis.“ (HN 25.1)
26. De morbis novis (Apie naujas ligas)
    Ligų priežastys ir gydymas.
    Citata: „Gamta pateikia vaistą kiekvienai ligai.“ (HN 26.1)
27. De herbis reliquis (Apie likusias žoles)
    Kiti augalai medicinoje.
    Citata: „Augalai – Dievo vaistinė.“ (HN 27.1)
28. De medicinis ex animalibus (Apie mediciną iš gyvūnų, I dalis)
    Gyvūnų dalys vaistams.
    Citata: „Gyvatės nuodai gydo įkandimus.“ (HN 28.1)
29. De medicinis ex animalibus (Apie mediciną iš gyvūnų, II dalis)
    Paukščiai, vabzdžiai medicinoje.
    Citata: „Bitės medus – universalus vaistas.“ (HN 29.1)
30. De magicis remediis (Apie magiškus vaistus)
    Kritika magijai, tikri vaistai.
    Citata: „Magija – apgavystė, gamta – tiesa.“ (HN 30.1)
31. De aquis (Apie vandenis)
    Vanduo, šaltiniai, jūros.
    Citata: „Vanduo – gyvybės šaltinis.“ (HN 31.1)
32. De piscibus (Apie žuvis medicinoje)
    Jūros gyvūnai vaistams.
    Citata: „Jūros ežys gydo nuodus.“ (HN 32.1)
33. De metallis (Apie metalus)
    Auksas, sidabras, bronza.
    Citata: „Auksas – dievų metalas.“ (HN 33.1)
34. De ferro et cupro (Apie geležį ir varį)
    Geležis, varis, lydiniai.
    Citata: „Geležis – karo ir taikos įrankis.“ (HN 34.1)
35. De pictura (Apie tapybą)
    Menas, dažai, skulptūra.
    Citata: „Tapyba – gamtos imitacija.“ (HN 35.1)
36. De lapidibus (Apie akmenis)
    Marmuras, statulos.
    Citata: „Marmuras – amžinas grožis.“ (HN 36.1)
37. De gemmis (Apie brangakmenius)
    Deimantai, perlai, jų kilmė.
    Citata: „Deimantas – kietiausias Dievo kūrinys.“ (HN 37.1)

Šios knygos rodo Plinijaus siekį aprašyti visą kūriniją kaip tvarkingą Dievo sistemą. Krikščioniškoje tradicijoje tai primena Psalmę 104: „Kiek daug Tavo kūrinių, Viešpatie!“ – gamtos studijos veda prie Kūrėjo garbinimo.

Plinijus naudojo empirinius stebėjimus, bet kartais kartojo mitus (pvz., apie vienaragius). Bendras apimtis – apie 400 000 žodžių.

Nors Plinijus buvo pagonis, jo požiūris į gamtą kaip į tvarkingą sistemą atitinka krikščionišką kūrinijos sampratą. 2 knygoje jis rašo: „Dievas yra viskas, kas yra, ir viskas, kas gali būti“ – tai primena Šv. Rašto idėją apie Dievą kaip Kūrėją (Pr 1). Viduramžių krikščionys (pvz., Izidorius Sevilietis) naudojo Natūraliąją istoriją kaip šaltinį, pritaikydami prie Biblijos.

Knygoje Plinijus kritikuoja stabmeldystę ir prabangą, ragindamas pagarbą gamtai – tai rezonuoja su krikščioniška atsakomybe už kūriniją (Rom 8:19–22). Jis mini žydus ir ankstyvuosius krikščionis (10 knyga), rodydamas Romos imperijos religinį įvairovę.

Natūralioji istorija buvo kopijuojama viduramžiais, spausdinta 1469 m. – viena pirmųjų enciklopedijų. Ji įtakojo Renesanso mokslą (Kolumbas naudojo geografiją), bet ir klaidino (pvz., mitai apie gyvūnus). Šiandien tai šaltinis romėnų pasaulėžiūrai tyrinėti.

Krikščioniškoje perspektyvoje veikalas primena: gamtos studijos veda prie Kūrėjo pažinimo. Kaip rašo Plinijus: „Gamta yra Dievo menas“ – tai kvietimas matyti Šv. Rašto kūriniją mokslinėmis akimis, bet visada su pagarba Aukščiausiajam.

Citatos iš Natūraliosios istorijos

1. „Dievas yra mirtingųjų ir nemirtingųjų prigimtis, viskas, kas yra ir kas gali būti.“ (HN 2.5)
   Plinijus apibūdina Dievą kaip visatos esmę – pabrėžia, kad kūrinija yra dieviška tvarka, o ne atsitiktinumas, primindamas krikščionišką Kūrėjo visagalybę.
2. „Žemė yra apvali kaip rutulys, o dangus ją supa iš visų pusių.“ (HN 2.4)
   Teisingas teiginys: Plinijus remiasi graikų mokslu, norėdamas parodyti harmoningą Dievo sukurtą pasaulį, kur viskas subalansuota.
3. „Feniksas atgimsta iš savo pelenų kas 500 metų.“ (HN 10.3)
   Klaidingas mitas: Plinijus tiki legendomis, iliustruodamas gamtos stebuklus kaip Dievo ženklus apie atgimimą, panašiai į krikščionišką prisikėlimą.
4. „Dramblys – protingiausias gyvūnas po žmogaus, jis supranta kalbą ir garbina saulę.“ (HN 8.1)
   Iš dalies teisinga (protingumas), bet klaidinga (garbinimas): Plinijus nori parodyti gyvūnų vietą Dievo hierarchijoje, kur žmogus – viršūnė.
5. „Bitės gimsta iš negyvų jaučių kūnų.“ (HN 11.23)
   Klaidinga (spontaniška generacija): Plinijus kartoja senovės mitą, norėdamas pabrėžti gamtos paslaptis kaip Dievo kūrybos dalį.
6. „Nilo upė kyla iš rojaus šaltinių.“ (HN 5.55)
   Klaidinga geografija: Plinijus maišo mitus su faktais, rodydamas upę kaip dievišką dovaną, panašiai į Biblijos upes Edeno sode.
7. „Žmogus – vienintelė būtybė, kuri verkia gimdama.“ (HN 7.4)
   Teisingas stebėjimas: Plinijus pabrėžia žmogaus unikalumą Dievo kūrinijoje, skirtą protui ir sielai.
8. „Auksas – dievų metalas, bet godumas jį paverčia prakeiksmu.“ (HN 33.1)
   Teisinga kritika: Plinijus įspėja apie nuodėmę, primindamas, kad Dievo dovanos (metalai) turi būti naudojamos saikingai.
9. „Jūros pabaisos egzistuoja, didesnės už laivus.“ (HN 9.4)
   Klaidinga (hiperbolė): Plinijus remiasi jūreivių pasakojimais, norėdamas parodyti jūros kaip Dievo paslapčių gelmę.
10. „Vynas – dievų gėrimas, bet per daug jo daro žmogų gyvuliu.“ (HN 14.58)
    Teisingas saikingumo patarimas: Plinijus mato vyną kaip kūrinijos dovaną, bet įspėja prieš piktnaudžiavimą, kaip Šv. Rašte.
11. „Deimantas – kietiausias akmuo, jį galima sulaužyti tik ožkos krauju.“ (HN 37.15)
    Klaidingas mitas: Plinijus tiki alchemija, iliustruodamas mineralų stebuklus kaip Dievo galios ženklus.
12. „Gamta pateikia vaistą kiekvienai ligai.“ (HN 26.1)
    Teisinga idėja: Plinijus tiki dieviška pusiausvyra, kur kūrinija gydo save, primindamas Psalmę apie žoles.
13. „Mėnulis valdo potvynius ir moterų ciklus.“ (HN 2.221)
    Iš dalies teisinga (potvyniai): Plinijus sieja dangų su žeme, rodydamas Dievo tvarką visatoje.
14. „Vienaragis – tikras gyvūnas Indijoje, su ragu kaktoje.“ (HN 8.31)
    Klaidingas (mitas apie raganosį): Plinijus nori pabrėžti egzotiškas Dievo kūrinius tolimose žemėse.
15. „Žemė duoda vaisių tiems, kurie ją gerbia.“ (HN 18.1)
    Teisingas žemdirbystės patarimas: Plinijus mato žemę kaip gyvą Dievo dovaną, reikalaujančią pagarbos.
16. „Magija – apgavystė, tikra galia gamtoje.“ (HN 30.1)
    Teisinga kritika: Plinijus atmeta stabmeldystę, pabrėždamas tikrą Dievo kūrinijos galią.
17. „Rožė – gėlių karalienė, bet jos spygliai primena apie kančią.“ (HN 21.1)
    Teisingas stebėjimas: Plinijus mato grožį ir skausmą kaip Dievo pusiausvyrą kūrinijoje.
18. „Žvaigždės – dievų akys, stebinčios žemę.“ (HN 2.6)
    Poetiškas, bet klaidingas: Plinijus personifikuoja dangų, rodydamas dievišką priežiūrą, panašią į Biblijos „Viešpats mato“.
19. „Česnakas gydo daugelį ligų ir atbaido vampyrus.“ (HN 20.50)
    Iš dalies teisinga (gydymas), klaidinga (vampyrai): Plinijus maišo mediciną su folkloru, iliustruodamas augalų kaip Dievo vaistų galią.
20. „Pasaulis – Dievo menas, o žmogus – jo stebėtojas.“ (HN 2.2)
    Teisinga filosofija: Plinijus kviečia tyrinėti kūriniją, kad pažintume Kūrėją, rezonuodamas su krikščioniška gamtos teologija.
21. „Ąžuolas – šventas medis, skirtas Jupiteriui, jo gilės maitino pirmuosius žmones.“ (HN 16.1)
    Iš dalies teisinga (šventumas romėnams): Plinijus pabrėžia medžių kaip dieviškų dovanų vaidmenį, primindamas Biblijos medį Edeno sode.
22. „Cinamonas auga ant paukščių lizdų, kuriuos arabai renka strėlėmis.“ (HN 12.85)
    Klaidingas mitas: Plinijus remiasi keliautojų pasakojimais, norėdamas parodyti egzotiškas Dievo kūrinius tolimose žemėse.
23. „Obelis – romėnų sodų karalienė, jos vaisiai gydo virškinimą.“ (HN 15.49)
    Teisingas medicinos patarimas: Plinijus mato vaisius kaip Dievo dovaną sveikatai, panašiai į Šv. Rašto vaismedžius.
24. „Kedras – nemirtingas medis, naudojamas šventykloms.“ (HN 13.52)
    Teisinga (patvarumas): Plinijus giria medieną kaip dievišką medžiagą, skirtą garbinimui, rezonuodamas su Saliamono šventykla.
25. „Duona – žmogaus gyvenimo pagrindas, be jos civilizacija neegzistuotų.“ (HN 18.103)
    Teisingas socialinis stebėjimas: Plinijus pabrėžia žemdirbystę kaip Dievo palaimintą darbą, kaip Nojaus laikais.
26. „Šventagaršvė – dievų augalas, gydantis žaizdas.“ (HN 25.82)
    Teisinga (vaistinės savybės): Plinijus vadina augalą šventu, iliustruodamas gamtą kaip Dievo vaistinę.
27. „Gyvatės nuodai gydo savo pačių įkandimus.“ (HN 28.42)
    Klaidinga (homeopatija): Plinijus tiki priešingybių pusiausvyra, rodydamas Dievo tvarką net nuoduose.
28. „Bitės medus – universalus vaistas, bet bitės kyla iš lavonų.“ (HN 11.20)
    Klaidinga kilmė, teisingas gydymas: Plinijus maišo mitą su faktais, pabrėždamas vabzdžius kaip Dievo stebuklą.
29. „Jūros ežys gydo nuodus ir stiprina akis.“ (HN 32.66)
    Iš dalies teisinga (mineralai): Plinijus mato jūrą kaip Dievo lobyną vaistams.
30. „Geležis – karo ir taikos įrankis, bet rūdija be priežiūros.“ (HN 34.138)
    Teisingas praktinis patarimas: Plinijus įspėja apie priežiūrą, primindamas atsakomybę už Dievo dovanas.
31. „Tapyba – gamtos imitacija, bet menininkas niekada neprilygs Kūrėjui.“ (HN 35.2)
    Teisinga filosofija: Plinijus giria meną, bet pabrėžia Dievo viršenybę kūrinijoje.
32. „Marmuras – amžinas grožis, naudojamas dievų statuloms.“ (HN 36.4)
    Teisinga (patvarumas): Plinijus mato akmenį kaip dievišką medžiagą garbinimui.
33. „Perlai gimsta iš kriauklių, kai rasos lašai patenka vidun.“ (HN 9.106)
    Klaidingas mitas: Plinijus poetiškai aiškina, rodydamas jūros stebuklus kaip Dievo kūrybą.
34. „Silfijus – Libijos lobis, bet išnyko dėl godumo.“ (HN 19.38)
    Teisinga (išnykimas): Plinijus kritikuoja piktnaudžiavimą, įspėdamas saugoti Dievo dovanas.
35. „Lelija – tyrumo simbolis, bet jos kvapas gali nužudyti.“ (HN 21.27)
    Klaidinga (nuodai), teisingas simbolis: Plinijus maišo grožį su pavojumi, iliustruodamas pusiausvyrą.
36. „Mėta atgaivina protą ir kvėpavimą.“ (HN 19.159)
    Teisingas vaistinis patarimas: Plinijus rekomenduoja žolę kaip Dievo dovaną kasdienybei.
37. „Vanduo – gyvybės šaltinis, bet jūros vanduo gydo žaizdas.“ (HN 31.62)
    Iš dalies teisinga: Plinijus giria vandenį kaip dievišką elementą, panašų į krikštą.
38. „Erelis – paukščių karalius, jis atnaujina akis saulėje.“ (HN 10.10)
    Klaidingas mitas: Plinijus tiki atgimimu, rodydamas gyvūnus kaip Dievo ženklus.
39. „Indija – žemė, kur gimsta drambliai ir dramblio kaulas.“ (HN 8.11)
    Teisinga (kilmė): Plinijus aprašo egzotiką, pabrėždamas Dievo įvairovę kūrinijoje.
40. „Augalai – Dievo vaistinė, žmogus turi juos tyrinėti su pagarba.“ (HN 25.1)
    Teisinga išvada: Plinijus kviečia studijuoti gamtą, kad pažintume Kūrėją, rezonuodamas su krikščioniška gamtos teologija.