„Herodoto Istorija“ yra vienas seniausių ir svarbiausių Vakarų civilizacijos istorinių kūrinių. Jį parašė Herodotas iš Halikarnaso (apie 484–425 m. pr. Kr.), kurį dar antikos laikais vadino „istorijos tėvu“.
Knyga buvo parašyta V a. pr. Kr. jonėnų tarme, o pats pavadinimas „Historiai“ senąja graikų kalba reiškia „tyrinėjimai“ arba „apklausos“. Iš čia kilo ir pats žodis „istorija“ mūsų kalbose.
Herodotas siekė užrašyti ir išsaugoti žmonijos atmintį, kad „žmonių darbai nebūtų pamiršti ir dideli žygiai neprarastų šlovės“. Kūrinys pasakoja apie graikų ir persų karų priežastis, bet neapsiriboja vien karine istorija. Autorius keliauja per Egiptą, Mažąją Aziją, Persiją, Babiloną, Skitiją, rinkdamas pasakojimus, legendas, stebėjimus apie papročius, religiją, geografiją ir politiką.
Herodoto „Istorija“ tradiciškai padalinta į devynias knygas, kurių kiekviena pavadinta vienos iš devynių mūzų vardu. Šie pavadinimai atsirado vėliau, helenistiniais laikais, kai Aleksandrijos bibliotekininkai siekė struktūruoti kūrinį.
- Kleio (Κλειώ) – pirmoji knyga. Joje aprašoma Lidijos karaliaus Kroiso istorija, jo karai su persais ir pirmieji Kyro Didžiojo žygiai.
- Euterpė (Εὐτέρπη) – antroji knyga. Didžioji dalis skirta Egiptui: jo geografijai, papročiams, religijai, faraonų istorijoms ir stebuklingiems pasakojimams.
- Talija (Θάλεια) – trečioji knyga. Tęsiasi pasakojimas apie Persijos imperiją po Kyro mirties, Kambizą II ir jo beprotybę, bei persų užkariavimus Afrikoje.
- Melpomenė (Μελπομένη) – ketvirtoji knyga. Daugiausia dėmesio skiriama skitams ir Libijai, jų kilmei, gyvenimo būdui bei legendoms apie jų protėvius.
- Terpsichorė (Τερψιχόρη) – penktoji knyga. Prasideda pasakojimas apie graikų sukilimą prieš persus – Jonijos miestų maištas ir pirmieji konfliktai.
- Erato (Ἐρατώ) – šeštoji knyga. Aprašomi įvykiai prieš Maratono mūšį, Atėnų ir Spartiečių vaidmenys, bei Miltiado pergalė prieš persus.
- Polihimnija (Πολυμνία) – septintoji knyga. Xerxo pasiruošimas didžiajam karui su graikais, persų kariuomenės žygis per Helespontą, Termopilų mūšis.
- Uranija (Οὐρανία) – aštuntoji knyga. Xerxo žygio tęsinys ir graikų laivyno pergalė prie Salamino.
- Kaliope (Καλλιόπη) – devintoji knyga. Aprašoma galutinė graikų pergalė prieš persus Platejų ir Mikalės mūšiuose bei karo pabaiga.
Šie mūzų vardai vėliau tapo simboliniais – jie tarsi atspindi kiekvienos dalies dvasią: nuo karo ir pasakojimų iki filosofinių apmąstymų apie žmonių likimus ir istorijos tėkmę.
Herodoto kūrinys jungia istoriją, mitą ir etnografiją. Jis pirmasis bandė ieškoti priežasčių, o ne vien pasakoti įvykius, todėl laikomas pirmuoju istoriku. Kartu jo pasakojimuose gyva žmogaus lemties, dievų pavydumo ir valdžios trapumo tema: viskas, kas iškyla, anksčiau ar vėliau krenta.
Citatos
1. Kleio
„Didžiąsias karalystes sunaikina ne išorės priešai, o jų pačių pasitenkinimas savimi.“
Herodotas šią mintį perteikia per Kroiso istoriją – karalius, kuris manė esąs laimingiausias, bet prarado viską. Pirmoji knyga moko, kad perteklius gimdo aklumą, o likimas visada lygina svorius.
2. Euterpė
„Egiptiečiai pirmieji iš žmonių surado metų laikų padalijimą ir juos paskyrė dievams.“
Antroji knyga – tai pagarba senajai išminčiai. Herodotas žavisi Egipto tvarka, religija ir astronomija. Čia jis parodo, kad civilizacijos brandą lemia ne jėga, o žinojimas.
3. Talija
„Joks žmogus nėra toks galingas, kad išvengtų savo paties beprotybės.“
Kambizo istorijoje jis tampa pavyzdžiu, kaip valdžia be saiko iškraipo protą. Trečioji knyga kalba apie moralinę degradaciją, kai žmogus, pasiekęs viską, nebežino, kam tai daro.
4. Melpomenė
„Skitai neturi nei miestų, nei sienų, bet jų laisvė stipresnė už bet kokią tvirtovę.“
Čia Herodotas aprašo klajoklius skitus, priešpastatydamas juos sėslioms imperijoms. Tai pirmasis istorinis svarstymas apie kultūrinę laisvę ir nepriklausomybę nuo valdžios struktūros.
5. Terpsichorė
„Kiekvienas miestas turi savo būdą būti teisiu.“
Jonijos sukilimas prieš persus rodo, kad nėra vienos teisybės – kiekvienas tautos pasirinkimas turi savo moralę. Penktoji knyga atskleidžia Herodoto santūrumą – jis ne teisėjas, o stebėtojas.
6. Erato
„Dievai pavydi žmogui sėkmės, nes žmogaus džiaugsmas trunka trumpiau už dieną.“
Ši frazė apibūdina graikų ir persų karų pradžią. Pergalė Maratone pateikiama ne kaip triumfas, o kaip likimo ironija – vos gimęs pasididžiavimas virsta nauju pavojumi.
7. Polihimnija
„Žmonės bijo to, ko nesupranta, ir seka tuo, kas garsiai šaukia.“
Septintoji knyga vaizduoja Xerxo didybę ir jo klaidą – karą, pradėtą iš tuštybės. Herodotas čia mato masės psichologiją: karalius, apsuptas bailių patarėjų, tampa savo ambicijų vergu.
8. Uranija
„Jūra visada palieka vietos tiems, kurie nebijosi žengti pirmi.“
Salamino mūšis – jūrinė pergalė, bet kartu dvasinė metafora. Graikai laimi, nes išdrįsta priešintis. Herodotas jūroje mato gyvenimo simbolį: ji baudžia ir apdovanoja tuos, kurie pasitiki savimi.
9. Kaliope
„Dievai leidžia žmonėms kentėti, kad jie galėtų tapti išmintingesni.“
Paskutinė knyga baigia ciklą. Graikai nugali, bet Herodotas klausia – ar iš tiesų laimėjo? Jis rodo, kad pergalės prasmė ne sunaikinti priešą, o suprasti, ką tavo kova atskleidė apie tave patį.