Najafas, centrinėje Irako dalyje, 160 km į pietus nuo Bagdado, plyti prie Bahr al-Najaf ežero, kur palmės ir minaretai atspindi saulėlydžio šviesą smėlio lygumose. Žodis kilęs iš arabų „nay jaff” – „sausa upė” arba „aukštuma virš potvynio”, nurodantis vietą, kur vanduo nesiekia. Ši prasmė gimė iš gamtos: ežeras saugo nuo potvynių, o miestas tapo šventu prieglobsčiu, kur Ali ibn Abi Talib, pirmasis šiitų imamas, rado amžiną poilsį.
Religinė istorija ir lemtingi įvykiai
Najafas tapo šiitų širdimi 661 metais, kai ketvirtasis kalifas Ali, pranašo Mahometo žentas, buvo mirtinai sužeistas Kufos mečetėje charidžito ranka. Jis mirė po dviejų dienų, o kūnas slapta perneštas į Najafą – legenda sako, kad kupranugaris pasirinko vietą, kur sustojo. Kapas tapo mauzoliejumi, o miestas – piligrimystės centru. 750 metais Abbasidai pastatė kupolą, bet 1056 metais ugnis sunaikino – atstatyta 1086-aisiais. Mongolai 1258 metais nusiaubė, bet Timūridas 1410 metais vėl renovavo.
Safavidai 1508 metais padengė auksu, o Nadyr Šachas 1743 metais pridėjo minaretus. 1803 metais wahabitai apiplėšė, nužudydami tūkstančius, bet osmanai atstatė. 1918 metais britai užėmė, o 1991 metais Saddamo tankai šaudė į maištininkus – šventovė apgadinta, bet išliko. 2003 metais invazija atnešė laisvę, bet 2004 bombos nusinešė šimtus. Čia gimė Ali Kufos, mirė jis, o sukurta – Nahj al-Balagha, jo kalbų rinkinys.
Šiuolaikinė religinė svarba ir kas vyksta
Najafas – šiitų Vatikanas, traukiantis 20 milijonų piligrimų: Imamo Ali šventovė su aukso kupolu ir sidabro grotomis – centras, kur liečia sienas, prašydami palaimos. Hawzah, su 50 tūkstančių studentų, moko fiqh – ajatolos kaip al-Sistani vadovauja pasauliui. Wadi al-Salam kapinės, didžiausios musulmonų, saugo milijonus kapų – tikima, kad čia prisikėlimas greitesnis.
Šventės – gedulo ritmas: Ashura su procesijomis, Arbaeen iš Karbalos baigiasi čia. Miesto reikšmė – imamo palikimas: malda prilygsta tūkstančiui kitur. Su 600 tūkstančių gyventojų, Najafas gyvuoja maldomis: rytą recitacijos, o ežeras atspindi amžinybę. Jis rodo, kaip sausa žemė tampa šventu prieglobsčiu – kur Ali kraujas maitina tikėjimą.