Milkomas, kurio originalus hebrajiškas vardas yra מִלְכֹּם (Milcom) arba מַלְכָּם (Malcam), o angliška versija – Milcom, yra figūra, kurios demoniškas įvaizdis yra tiesioginis jo vaidmens Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente) rezultatas. Nors jis įvardijamas kaip „amonitų velnias“, toks apibrėžimas yra teisingas tik iš senovės izraelitų perspektyvos. Patiems amonitams – tautai, gyvenusiai į rytus nuo Jordano upės, dabartinės Jordanijos teritorijoje – Milkomas nebuvo velnias. Jis buvo jų aukščiausiasis, nacionalinis dievas, jų tautos globėjas ir karalius, panašiai kaip Jahvė buvo Izraelio dievas ar Kemošas – kaimyninių moabitų dievas. Milkomas tapo demonizuotas Biblijos autorių akyse, nes jis simbolizavo didžiausią grėsmę monoteistinei Jahvės garbinimo tradicijai – svetimdievių kultą ir stabmeldystę.
Mūsų žinios apie Milkomą yra beveik išimtinai paremtos Biblijos tekstais, kuriuose jis visada minimas neigiamame kontekste, kaip „bjaurastis“ (hebr. shiquts). Pati garsiausia istorija, susijusi su Milkomo kultu, yra pasakojama Pirmojoje Karalių knygoje ir yra susijusi su legendiniu karaliumi Saliamonu. Pasakojama, kad Saliamonas, savo senatvėje, paveiktas daugybės savo svetimšalių žmonų, nukrypo nuo Jahvės kelio. Norėdamas įtikti savo žmonoms, jis pastatė aukštumų alkus (ritualines garbinimo vietas) jų dievams ant kalno, esančio į rytus nuo Jeruzalės. Tarp šių dievų yra konkrečiai minimas „Milkomas, amonitų bjaurastis“ (1 Karalių 11:5). Šis Saliamono poelgis Biblijoje pristatomas kaip didžiausia jo nuodėmė, lėmusi Dievo pyktį ir pažadą, kad po Saliamono mirties jo karalystė bus padalyta. Milkomo garbinimas pačioje Jeruzalės pašonėje buvo laikomas baisiu išdavystės ir dvasinio nuopuolio aktu.
Milkomo kulto įtaka buvo tokia stipri, kad jo šventykla stovėjo šimtmečius. Tik po maždaug trijų šimtų metų teisuolis karalius Jozijas, vykdydamas didžiulę religinę reformą ir siekdamas išvalyti Judėją nuo bet kokių stabmeldystės pėdsakų, galiausiai sugriovė šias Saliamono pastatytas šventyklas. Antrojoje Karalių knygoje (23:13) rašoma, kad Jozijas „suteršė aukštumų alkus… kuriuos Izraelio karalius Saliamonas buvo pastatęs… Milkomui, amonitų pasibjaurėjimui“. Tai rodo, koks gilus ir ilgalaikis buvo Milkomo kulto paliktas „randas“ Jeruzalės religiniame gyvenime.
Pati šiurpiausia Milkomo reputacijos dalis yra susijusi su jo galimu tapatumu su kita dievybe, vardu Molechas (Molech). Daugelis mokslininkų mano, kad Milkomas ir Molechas yra tas pats dievas, o vardai yra tiesiog skirtingi variantai, kilę iš tos pačios semitiškos šaknies M-L-K, reiškiančios „karalius“. Biblijoje Molechas yra tiesiogiai ir nedviprasmiškai siejamas su pačia baisiausia pagoniškos praktikos forma – vaikų aukojimu ugnyje. Kunigų knygoje (Levitike) ir pranašų raštuose griežtai draudžiama „atiduoti savo palikuonių Molechui“. Jei Milkomas ir Molechas iš tiesų yra ta pati figūra, tuomet pagrindinis amonitų dievas buvo garbinamas per ritualus, kurie izraelitams atrodė patys žiauriausi ir labiausiai atstumiantys. Tai paaiškintų, kodėl jis buvo vadinamas ne tiesiog svetimu dievu, o „bjaurastimi“ – terminu, rezervuotu patiems pasibjaurėtiniausiems kultams.
Nors pagrindinis informacijos šaltinis yra Biblija, archeologiniai radiniai patvirtina, kad Milkomas buvo reali ir svarbi amonitų dievybė. Amonitų sostinės Rabos (dabartinio Amano) apylinkėse buvo rasta antspaudų ir įrašų, kuriuose minimas Milkomas. Pavyzdžiui, buvo atrasti antspaudai su vardais, tokiais kaip „Milkom’or“ („Milkomas yra šviesa“), kurie rodo, kad žmonės ne tik garbino šį dievą, bet ir įtraukdavo jo vardą į savo asmenvardžius, kaip buvo įprasta senovės Artimuosiuose Rytuose. Tai yra aiškus įrodymas, kad Milkomas nebuvo Biblijos autorių išgalvotas demonas, o gyvo ir klestinčio kulto centrinė figūra. Apibendrinant, Milkomas yra puikus pavyzdys, kaip vienos tautos gerbiamas nacionalinis dievas tampa kitos tautos velniu. Amonitams jis buvo karalius ir globėjas, o izraelitams – pavojingas varžovas, stabmeldystės simbolis ir, per sąsajas su Molechu, kraupaus vaikų aukojimo įsikūnijimas.