„Šventojo Mato kankinystė“ (The Martyrdom of Saint Matthew) yra vienas iš brandžiųjų rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstų, perteikiančių apaštalo Mato – evangelisto, misionieriaus ir gydytojo – paskutinį gyvenimo tarpsnį ir jo mirtį už Evangeliją. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs V–VII amžiuje ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, jungia hagiografiją, moralinį mokymą, stebuklų pasakojimą ir dramatišką kankinystės sceną. Jame Matą matome kaip švelnų, gailestingą ir kartu nepaprastai tvirtą Kristaus liudytoją, kurio tarnystė pasiekia kulminaciją ne žiauriu konfliktu, o nuosekliu gėrio liudijimu iki pat mirties.
Pasakojimas prasideda tuo, kad Matas, parašęs savo Evangeliją hebrajų kalba Jeruzalėje, iškeliauja į Partų kraštą skelbti Evangelijos. Jis moko apie Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos, apie Dievo įsikūnijimą, apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, pabrėždamas, kad Dievas „apsigyveno kūne“ be jokio sumišimo ar pasidalijimo. Mato teologija čia išreikšta aiškiai ir glaustai – tai katechetinis mokymas, skirtas naujai atsivertusiems. Jis sustiprina tikinčiųjų bendruomenę, o kai jų tikėjimas tampa tvirtas, Matas iškeliauja toliau, džiaugdamasis Dievo darbu žmonių širdyse.
Vienas iš ryškiausių šio teksto bruožų – Mato tarnystė kalėjimuose. Jis kasdien lankydavo įkalintuosius, gydydavo ligonius ir išvaduodavo apsėstuosius, tardamas tik vieną frazę: „Jėzaus Kristaus vardu būk išgydytas.“ Ši tarnystė atskleidžia Mato kaip gailestingumo apaštalo paveikslą – jis ne tik skelbia Evangeliją, bet ir gydo, guodžia, atstato žmonių orumą.
Vieną dieną Matas kalėjime sutinka vergą, kurį šeimininkas Festas įmetė į kalėjimą dėl prarasto turto. Vyras pasakoja, kad laivas, kuriuo jis gabeno šeimininko pinigus, nuskendo, o Festas, apsėstas godumo, reikalauja atlyginti nuostolius. Matas jį paguodžia ir duoda pranašišką nurodymą: rytoj Festas suteiks jam atokvėpį, o prie jūros jis ras visą prarastą turtą. Taip ir įvyksta – vyras randa didžiulį maišą su dviem tūkstančiais dinarų ir išgelbsti savo gyvybę. Šis epizodas yra tipiškas rytų apokrifams: apaštalas ne tik skelbia, bet ir stebuklingai išsprendžia socialinę neteisybę.
Tačiau būtent šis stebuklas tampa Mato mirties priežastimi. Į miestą ateina piktavališkas žmogus, kuris apkaltina Matą „skleidžiant naują dievą“ ir kurstant maištą. Festas praneša apie tai karaliui, o šis, apimtas įniršio ir baimės, įsako nedelsiant nukirsti Mato galvą ir jo kūną palikti paukščiams. Tai žiauri, bet rytų kankinystės literatūrai būdinga mirties forma – valdžia siekia ne tik nužudyti apaštalą, bet ir pažeminti jo kūną.
Tačiau Dievas neleidžia Mato kūnui būti išniekintam. Du tikintieji slapta paima jo galvą ir kūną, suvynioja į drobulę ir palaidoja garbingoje vietoje. Tekstas pabrėžia, kad Matas mirė Phaofi mėnesio dvyliktą dieną, kas rodo aiškų koptų liturginį kontekstą ir šventojo minėjimo tradiciją.
„Šventojo Mato kankinystė“ išsiskiria savo švelniu, gailestingu tonu. Matas čia nėra kovotojas ar stebukladarys, kuris griauna stabus jėga – jis yra gydytojas, mokytojas ir užtarėjas, kurio gerumas tampa jo mirties priežastimi. Jo kankinystė nėra pateikiama kaip pralaimėjimas, bet kaip paskutinis Evangelijos patvirtinimas: Dievas priima savo tarną, o jo mirtis tampa bendruomenės tikėjimo stiprybės šaltiniu.
Mato kankinystė
Šventojo apaštalo ir evangelisto Mato kankinystė, įvykusi dvyliktąją faofi dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Kai evangelistas Matas atvyko į Jeruzalę ir Judėjos žemę, jis parašė savo Evangeliją hebrajų kalba; tuomet jis iškeliavo į Partiją, skelbė jiems Kristaus Evangeliją ir sutvirtino juos tikruoju tikėjimu. Sužinojęs, kad jų ir visų toje šalyje gyvenančiųjų tikėjimas sutvirtėjo, jis iškeliavo iš jų, džiaugdamasis ir džiūgaudamas dėl to, ką Dievas jam buvo davęs per jų tikėjimą. Jis keliavo po tą šalį nuo Berinato pasienio, pamokslavo tarp jų ir skelbė jiems gyvybę teikiantį Dievo Žodį – Jo gimimą iš tyrosios Mergelės, Valdovės Marijos, tikrosios Dievo Motinos, Jo mirtį bei Kristaus kilmės pradžią; mokydamas kiekvieną, kad Dievas gyveno kūne, kurį gavo iš Mergelės Marijos be vyro santykio. Jis buvo su juo vienybėje, tačiau nebuvo sumaišytas, nei supainiotas, nei padalytas. Šventasis Matas lankė kalėjimą ir be jokio atlygio gydė visus, kurie jame buvo. Gydymas, kurį jis suteikdavo kiekvienam, buvo jo žodžiai: „Jėzaus Kristaus vardu būk pagydytas.“ Ir tuoj pat jo žodžiai išsipildydavo. Jo dėka pasveikdavo visi, kurie tikėjo Dievu.
Kartą Matas užėjo į kalėjimą ir rado jame žmogų, iš kurio buvo reikalaujama daug pinigų ir kuriam kalėjimo sargai taikė baisią bausmę. Pažvelgęs į jį, jo kankinimą ir gausų verksmą, jis pajuto jam atjautą ir paklausė jo: „Kodėl matau tave tokiame dideliame sielvarte ir taip verkiantį?“
Šis jam atsakė: „Aš esu Festo vergas, buvau juo patikėtas ir mano žodžiai jam patiko. Jis man patikėjo daug turto ir įsakė man plaukti per jūrą bei juo prekiauti. Aš įvykdžiau jo įsakymą, iškeliavau ir plaukiau jūra. Jūra pasišiaušė prieš mane, pakilo baisas vėjas, laivas nuskendo su visu jame buvusiu turtu, ir aš šioje nelaimėje praradau viltį išgyventi. Tačiau Dievas atsiuntė mažą valtį, kuri mane išvedė į jūros krantą. Aš grįžau pas savo šeimininką Festą, kad papasakočiau jam apie viską, kas nutiko. Jis įniršęs paklausė manęs: „Iš kur tu atsiradai?“ Aš papasakojau jam viską, kas man nutiko jūroje. Dėl savo didelės meilės pinigams jis baisiai užsirūstino. Todėl jis įmetė mane į kalėjimą ir pareikalavo, kad grąžinčiau jam dalį pinigų.“
Matas, tai išgirdęs, labai nuliūdo ir tarė jam: „Neverk ir nesielvartauk, bet tikėk, kad Dievas gyvena širdyje kiekvieno, kuris Juo tiki.“
Žmogus paklausė jo: „Ką tu nori, kad daryčiau, juk mano sielvartas yra didžiulis? Iš tiesų sakau tau, o gerasis Dievo tarne, kad daug kartų norėjau nusižudyti dėl baisaus kankinimo, kurį patiriu.“
Mokinys jam tarė: „Aš tau atskleisiu šią didžią paslaptį, tačiau prisiek man, kad jei tai, ką tau pasakysiu, išsipildys, tu tikėsi Dievu visas savo gyvenimo dienas.“
Žmogus puolė prieš apaštalą ir tarė jam: „Dievas man liudytojas, kad jei per tavo rankas ir tavo nurodymus gaučiau bent duonos kąsnį, aš įtikėsiu nukryžiuotuoju Kristumi.“
Mokinys jam tarė: „Jei rytoj tavo šeimininkas Festas pareikalaus tave atvesti ir išsives iš kalėjimo, kad nubaustų, kaip yra įpratęs, ir pamatęs jį pamatysi, kad jis liepia tave nubausti, sakyk jam: „Maldauju tave, mano šeimininke, pasigailėk manęs šiandien; galbūt Dievas man atvers kelią, o šio miesto žmonių širdys pajus man atjautą ir padės man išsigelbėti.“ Ir galbūt jo teismo salėje atsiras kas nors, kas laiduos už tave dviem dienoms. Jei jis tave paleis, eik į tą vietą, kur nuskendo laivas. Tu rasi viską, kas žuvo, gulinčią pakrantėje – paimk tai ir atiduok jam. Taip sumokėsi tai, ką esi skolingas, ir būsi laisvas – tu ir tavo namai.“
Kitą dieną Festas atsiuntė sargus, išsivedė jį iš kalėjimo ir supykęs įsakė nubausti. Žmogus maldavo atidėti bausmę, kaip mokinys jam buvo liepęs. Šis sutiko su jo prašymu. Jis nuėjo į tą vietą, kur laivas buvo nuskendęs, tikėdamas, kad viskas, ką mokinys jam sakė, išsipildys. Pažvelgęs į dešinę jūros krante, jis rado didelį krepšį, pilną dinarų. Jis paėmė jį ir grįžo į miestą, laimindamas Dievą ir dėkodamas šventajam mokiniui.
Jis nuėjo pas Festą ir atidavė jam krepšį. Šis jį atidarė, suskaičiavo, kas jame buvo, ir rado du tūkstančius dinarų.
Festas paklausė jo: „Kas tai?“ Jis atsakė jam: „Tai laivo, kuris nuskendo jūroje, ir viso jame buvusio turto kaina.“
Festas paklausė: „O iš kur gavai šiuos pinigus?“ Ir jis papasakojo jam visą istoriją – apie savo padėtį, ką mokinys jam pasakė ir kaip rado pinigus.
Festas jam tarė: „Kas tai per kvailos kalbos, kurias iš tavęs girdžiu? Galbūt tu nuėjai į kokią vietą, įsilaužei, apiplėšei ją ir su šiais pinigais grįžai čia?“
Žmogus jam atsakė: „Ne, mano Viešpaties Kristaus, Mato Dievo, tiesa – aš neįsilaužiau į jokią kitą vietą, tik į tą, apie kurią tau pasakojau. Tai yra tiesa. O jei nori jį pamatyti, štai jis yra kalėjime, gydo kiekvieną ligą ir išvaro demonus.“
Jam tai besakant, pasirodė piktas žmogus, kuris nekentė gėrio, ir sušuko: „Klausykite, romėnai! Aš papasakosiu jums apie maištą, kilusį šiame mieste. Svetimšalis vyras miesto gatvėse skelbia apie naują dievą, kurio vardas Jėzus Kristus Nazarietis. Jei tu jam tai leisi, o Festai, miesto valdove, jis sužlugdys miestą ir visus, kurie jame yra.“
Festas apie tai pranešė karaliui. Tai išgirdęs, karalius baisiai užsirūstino ant mokinio. Jis tarė esantiems sargybiniams: „Greitai eikite ten, kur jį rasite, nukirskite jam galvą ir numeskite jo kūną ant žemės, kad jis būtų maistas dangaus paukščiams.“ Jie išėjo iš jo akivaizdos ir padarė taip, kaip karalius jiems įsakė: nukirto jam galvą ir paliko jo kūną gulėti, kad jį suėstų dangaus paukščiai. Tačiau žmoniją mylintis Dievas atsiuntė du gerus vyrus, kad jie paimtų jo šventąją tyrąją galvą su kūnu; jie suvyniojo jį į švarią drobulę ir paguldė į kapą, kuris priklausė jų tėvams.
Kai žmogus, kuriam mokinys padėjo išsigelbėti nuo Festo, išgirdo, kad mokinys visa tai iškentėjo ir mirė, jis tris dienas jo gedėjo. Praėjus dvylikai dienų po šventojo evangelisto Mato, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, mirties, jo kankinystė baigėsi dvyliktąją faofi dieną. Šlovė Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Gyvybės Teikėjui, dabar ir visada, per visus amžius. Amen.