„Matijo pamokslavimas“ (The Preaching of Saint Matthias) yra vienas iš dramatiškiausių, siužetiškai turtingiausių ir teologiškai įdomiausių rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstų. Jis priklauso tam pačiam apaštalų misijų ciklui kaip Tomo, Andriejaus, Baltramiejaus ar Tado apokrifai, tačiau savo tonu yra išskirtinis: tai beveik epinis pasakojimas apie apaštalo Matijo misiją tarp kanibalų tautos, kupinas stebuklų, vizijų, kovos su demonais, Dievo teismo ir masinio atsivertimo. Tekstas tikriausiai susiformavo V–VII amžiuje ir išliko koptų bei arabų rankraščiuose.
Pasakojimas prasideda tuo, kad apaštalai burtų keliu pasidalija pasaulio miestus, ir Matijui tenka kraštas, kurio gyventojai yra žmogėdros. Tai viena iš ryškiausių rytų apokrifų hiperbolių: ši tauta nevalgo nei duonos, nei vandens, o tik žmonių mėsą ir kraują. Jie akina kiekvieną atvykėlį, užburia jį, maitina žole ir po trisdešimties dienų suėda. Matijas, atvykęs į šią šalį, patiria tą patį likimą: jį apakina, įmeta į tamsą ir maitina žole. Tačiau Dievo galia jame veikia — jis nevalgo, jo protas išlieka aiškus, o maldoje jis prašo tik vieno: kad Dievas neatiduotų jo kūno kanibalams. Viešpats išklauso jo maldą, atveria jam akis ir pažada išgelbėti po šešių dienų, pasiųsdamas Andriejų.
Toliau pasakojimas pereina į vieną iš įspūdingiausių viso ciklo epizodų: Andriejaus kelionę į Matijo gelbėjimą. Viešpats pasirodo Andriejui El Barbaro mieste ir įsako jam vykti į kanibalų kraštą. Andriejus abejoja, nes kelionė truktų ilgiau nei tris dienas, tačiau Kristus jam parodo savo galią: Jis paruošia dangišką laivą, kuriame pats sėdi kaip kapitonas, o angelai yra jūreiviai. Andriejus, to nežinodamas, kalbasi su Juo kaip su paprastu laivo vadovu. Laivas plaukia antgamtiniu būdu — jis nejuda, nesvyruoja, o apaštalai jaučiasi tarsi stovėtų ant žemės. Kristus maitina juos dangiška duona, o jų sielos pakeliamos į rojų, kur jie mato regėjimus apie angelus ir dvylika apaštalų.
Atvykęs į kanibalų kraštą, Andriejus randa Matiją gyvą, giedantį psalmes. Jis išlaisvina jį ir dar 149 žmones, kurie buvo laikomi kaip būsimos aukos. Abu apaštalai meldžiasi, ir Viešpats atveria jų akis bei protą. Jie išveda juos iš miesto ir paslepia po figmedžiu. Tuo metu kanibalai, atėję į kalėjimą, randa sargus mirusius, o kalinius dingusius. Ištikti panikos, jie svarsto, ką daryti: valgyti mirusiuosius, ar burtų keliu išsirinkti naujas aukas. Ši scena yra groteskiška, bet būdinga rytų apokrifams, kuriuose moralinis nuopuolis vaizduojamas kraštutinėmis formomis.
Andriejus ir Matijas, matydami, kad žmonės ruošiasi žudyti nekaltuosius, meldžiasi, ir Dievas sustabdo jų rankas: peiliai virsta vašku, rankos suglemba. Tai sukelia dar didesnį chaosą. Tada pasirodo pats šėtonas, bandydamas įtikinti žmones nužudyti apaštalus. Andriejus jį atpažįsta, vadina Samiliu — „akluoju“ — ir išvaro. Tačiau žmonės vis tiek suima apaštalus, sumuša juos, tempia per miestą ir įmeta į kalėjimą. Čia įvyksta dar viena dvasinė kova: demonai bando juos nužudyti, bet apaštalai padaro kryžiaus ženklą, ir demonai krinta ant žemės.
Tada prasideda Dievo teismas miestui. Apaštalai meldžiasi, ir iš po akmens stabo ištrykšta sūrus vanduo, kuris užlieja miestą kaip naujasis tvanas. Žmonės, paniką apimti, bando bėgti, bet Matijas meldžia, kad arkangelas Mykolas uždengtų miestą debesimi, kad niekas neišeitų. Vanduo kyla iki kaklų, ir tik tada žmonės suvokia savo kaltę. Jie šaukiasi Dievo, prašo apaštalų pasigailėjimo, ir vanduo sustoja. Šeši seniūnai ateina pas apaštalus, vandeniui prasiskyrus prieš juos kaip Raudonajai jūrai. Tarp jų yra ir tas senis, kuris anksčiau atidavė savo sūnų suėsti. Matijas jį pasmerkia: žemė prasiveria ir praryja jį kartu su kitais žudikais ir visu vandeniu.
Po šio teismo apaštalai meldžiasi, ir Dievas prikėlė visus, kurie buvo mirę nuo tvano. Tai masinis prisikėlimas — vienas iš didžiausių stebuklų visame apaštalų cikle. Miestas atsiverčia, apaštalai įsteigia bažnyčią, paskiria vyskupą, kunigus ir diakonus, suteikia sakramentus, parašo Evangeliją ir moko žmones atsisakyti kanibalizmo. Tai simbolinis perėjimas iš žvėriškumo į žmogiškumą, iš tamsos į šviesą.
Galiausiai Viešpats pasirodo apaštalams ir liepia jiems dar savaitę pasilikti mieste, kad sustiprintų naująją bendruomenę. Po septynių dienų jie iškeliauja, o žmonės juos išlydi šlovindami Kristų. Matijas vėliau miršta Phamenoto mėnesio aštuntąją dieną, „užbaigęs savo kovą“.
„Matijo pamokslavimas“ yra vienas iš labiausiai epinių, dramatiškų ir simboliškai turtingų rytų apokrifų. Jame susipina misija, kankinystė, Dievo teismas, atgaila, prisikėlimas ir bendruomenės atgimimas. Tai tekstas, kuriame apaštalai vaizduojami kaip dvasiniai herojai, kovojantys ne tik su žmonių nuodėmėmis, bet ir su demonais, o Dievo galia pasireiškia per stebuklus, teismą ir gailestingumą.
Matijo pamokslavimas
Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Vieno Dievo. Palaimintojo Matijo, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, pamokslavimas, kuriuo jis skelbė Evangeliją mieste, kurio žmonės yra žmogėdros; ir jis užbaigė savo kovą aštuntąją famenoto dieną, Viešpaties Jėzaus Kristaus ramybėje. Amen.
Ir nutiko taip, kai mokiniai dalijosi pasaulio miestus, kad Matijui teko miestas, kurio žmonės yra žmogėdros. Jame jie nevalgė duonos ir negėrė vandens, ir neturėjo jokio kito maisto, tik žmonių mėsą ir jų kraują. Jie sučiupdavo kiekvieną svetimšalį, kuris įžengdavo į šį miestą, išlupdavo jam akis, apipindavo burtų užkeikimais, kad netektų proto, maitindavo žole tarsi gyvulį ir uždarydavo tamsioje vietoje trisdešimčiai dienų; tuomet išsivesdavo ir suėsdavo.
Palaimintajam Matijui įžengus į šį miestą, jie jį sučiupo ir apaklino savo žinomu būdu; jie maitino jį žole, tačiau jis jos neėdė, nes su juo buvo jame gyvenanti Dievo galybė. Jie įmetė jį į kalėjimą. Jis meldėsi ir maldavo Viešpatį Jėzų Kristų, sakydamas: „O mano Viešpatie! Dėl kurio išsižadėjome pasaulio ir sekėme paskui Tave, iš tiesų žinome, kad nėra kito padėjėjo, tik Tu. Pažvelk, ką jie padarė Tavo tarnui; pavertė jį panašiu į gyvulį. Tu, Viešpatie, žinai, kas buvo ir kas bus. Ir jei Tu nori, kad mirčiau šiame mieste, tebūna Tavo valia. Bet, Viešpatie, suteik mano akims šviesą ir neduok jiems galios suėsti mano kūną tarsi gyvulio.“
Baigus jam maldą, jo akys atsivėrė ir jis pamatė visą pasaulį, koks jis buvo; jį pašaukė balsas, sakydamas jam: „Būk stiprus, o Matijau! Ir nebijok; aš nepasitrauksiu nuo tavęs, bet būsiu su tavimi kiekvienoje vietoje, kur tik keliausi. Būk kantrus, kol praeis šešios dienos. Aš atsiųsiu pas tave Andriejų, ir jis išves tave iš kalėjimo.“
He padėkojo Dievui ir Jį pašlovino, o jo siela džiaugėsi. Jis pasiliko kalėjime, kaip Viešpats jam buvo įsakęs. Kai miestiečiai įeidavo į kalėjimą, norėdami ką nors išsivesti paaukoti, jis užmerkdavo akis, kad jie nematytų jo regint. Jie turėjo paprotį: kai uždarydavo žmogų į kalėjimą, pirmąją dieną parašydavo kortelę ir užkabindavo jam ant kaklo. Kai jam sueidavo trisdešimt dienų, jį paaukodavo pagal paprotį. Taip jie padarė ir Matijui.
Trisdešimt šeštąją jo įkalinimo dieną Viešpats pasirodė Andriejui El Barbaro mieste ir tarė jam: „Kelkis, keliauk pas Matijų į Žmogėdrų miestą, kad išvestum jį iš kalėjimo, nes po trijų dienų miestiečiai norės jį suėsti.“
Andriejus tarė: „Aš negaliu jo pasiekti per šį laiką, bet atsiųsk angelą, kad išvestų jį iš kalėjimo, nes per šias tris dienas aš ten nespėsiu.“
Viešpats jam atsakė: „Išklausyk, o tu, kurį išsirinkau! Kuris gali ištarti miestui ir visiems jo gyventojams: „Ateikite čia“. Kelkis, tu ir tavo mokinys, rytoj rasite paruoštą laivą, įlipkite į jį; jis jus ten nuneš.“ Ir Viešpats palinkėjo jam ramybės bei šlovėje pakilo į dangų.
Andriejus atsistojo jūros pakrantėje, kaip Viešpats buvo įsakęs. Viešpats buvo paruošęs jam dvasinį laivą; Jis pats sėdėjo jame tarsi laivo kapitonas, o angelai buvo jūreiviai. Kai Andriejus priartėjo prie laivo ir išvydo sėdintį Viešpatį (jo nepažindamas), tarė Jam: „Ramybė tau, o laivo kapitone!“
Viešpats jam atsakė: „Tegul Viešpaties ramybė ilsisi ant tavęs!“
Andriejus paklausė Jo: „Ar nuplukdysi mus su savimi į šalį, kurios žmonės yra žmogėdros?“ O Viešpats, kuris buvo panašus į kapitoną, jam tarė: „Kiekvienas bėga iš to miesto, o jūs ten keliaujate.“ Jis Jam atsakė: „Mes turime reikalų, todėl privalome ten vykti.“
Andriejus Jam tarė: „Maldauju tavęs, o mylimas broli, perkelti mus; mes neturime lėšų tau už tai sumokėti, bet valgysime su tavimi tavo maisto.“ Viešpats, prisiėmęs laivo kapitono pavidalą, tarė: „Jei judu abu valgysite mūsų duonos ir neturite kuo sumokėti už kelionę laivu, pasakykite man, kas esate.“ Andriejus Jam atsakė: „Mes esame gerojo Viešpaties, kurio vardas Jėzus Kristus, mokiniai – dvylika mokinių. Jis mus išsirinko, davė mums įsakymus, pasiuntė skelbti Jo vardu pasaulyje ir įsakė mums neturėti nei aukso, nei sidabro, nei jokių šio pasaulio pinigų, taip pat nesirūpinti duona. Todėl esame tokie, kokius mus matai. Jei sutiksi su mumis ir mus perkelsi, padarysi mums malonę. O jei nenori to daryti, pasakyk nous, kad ieškotume kito laivo.“
Jis jiems tarė: „Lipkite į laivą, aš mieliau nuplukdysiu jus, nei žmones, kurie man sumokėtų už kelionę. Tai didelis džiaugsmas, jei esu vertas, kad plauktumėte su manimi, o Kristaus mokiniai!“
Andriejus Jam tarė: „Tepalaimina tave Dievas dvasiniais palaiminimais!“ Ir Andriejus su savo mokiniu įlipo bei atsisėdo laive.
Ir Viešpats tarė vienam iš angelų, panašių į jūreivius: „Atnešk duonos šiems dviem broliams, kad jie pavalgytų, nes jie atvyko iš tolimo krašto.“ Ir šis padarė taip, kaip Jis buvo įsakęs.
Ir Viešpats tarė Andriejui: „Kelkis, o mano broli, ir tavo mokinys; pavalgykite duonos, prieš mums išplaukiant į jūrą.“ Tačiau Andriejaus mokinys negalėjo kalbėti iš jūros baimės.
Andriejus atsigręžė ir tarė jam: „Tegul mano Viešpats Jėzus Kristus suteikia tau gerą užmokestį dangaus karalystėje! Būk man kantrus šiek tiek, ir aš nevalgysiu, kol mano mokinys nepavalgys.“
Ir jie išplaukė į jūrą; jie niekuomet anksčiau buvo ja plaukioję. Andriejus tarė: „Kelkis ir nusileisk į šią vietą, kad nukeliautumei ten, kur buvai siųstas.“ Viešpats tarė vienam iš angelų, buvusių jūreivių pavidalu: „Iškelk laivo burę.“ Ir šis tai padarė. Viešpats paėmė vairą tarsi laivo kapitonas; angelai stovėjo Jo šone, o Andriejus su savo mokiniu sėdėjo viduryje; jis guodė juos ir sakė: „Nebijok, mano vaike! Viešpats mūsų neapleis. Dangų Jis iškėlė, jūrą ir visus jos vandenis pakėlė; ir visa Jis sukūrė. Nebijokite, nes Jis yra su mumis iki pat tos vietos, į kurią keliaujame, kaip mums pažadėjo.“ Andriejui tai ištarus, jis pasimeldė, prašydamas Viešpaties, kad jo mokinys užmigtų ir jie nebebijotų jūros. Tai skubiai įvyko. Jiems miegant, jis nunešė jų sielas į rojų, ir jie valgė jo vaisių.
Sužinojęs, kad jie miega, jis tarė Viešpačiui: „Maldauju tavęs, o gerasis žmogau, papasakok man apie šią kelionę, kurią atlieka tavo laivas; nes nieko panašaus nesu matęs. Aš daug kartų plaukiojau jūra, bet niekuomet nesu plaukęs tokiu laivu. Iš tiesų jaučiuosi taip, tarsi sėdėčiau sausumoje, laivas visiškai nesisūpuoja, nors išplaukėme į pačią jūros vidurį. Jūreiviams nereikia nieko daryti su laivo įranga, nei kam nors kitam.“
Viešpats Jėzus Kristus tarė: „Per visą laiką, kiek plaukiojome jūra, tokios kelionės nesame matę. Kai laivas žino, kad jame yra Kristaus mokinys, jis nesisūpuoja taip, kaip kitais kartais.“
Andriejus tarė: „Teapdovanoja Viešpats mano Viešpatį Jėzų Kristų palaiminimu! Kurs savo gailestingu gerumu leido man plaukti su žmogumi, pažįstančiu Jo vardą.“
Viešpats tarė: „Jei esi Kristaus mokinys, pasakyk man, kodėl Izraelio vaikai Juo netiki ir nesako, kad Jis yra Dievas. Esu girdėjęs apie Jį, kad Jis parodė stebuklų savo mokiniams ant Alyvų kalno.“
Andriejus Jam atsakė: „Aš papasakosiu tau apie Jo stebuklus. Jis atvėrė akliesiems akis, nebyliai prabilo, kurtieji pradėjo girdėti, Jis išvydavo velnius, prikeldavo mirusius; Jis padėjo penkis miežinės duonos kepalus ant žolės, kol jų užteko pasotinti penkiems tūkstančiams vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Ir po to dar liko dvylika krepšių duonos pertekliaus. Ir po viso šito jie Juo netikėjo.“
Viešpats jam tarė: „Galbūt Jis nedarė šių stebuklų vyriausiųjų kunigų akivaizdoje, todėl jie neįtikėjo, bet sukilo prieš Jį.“
Andriejus Jam atsakė: „Ne, ir jų akivaizdoje Jis rodė savo galybę, taip pat ir slapta tarp jų darė stebuklus.“
Viešpats jo paklausė: „Koks tai buvo slaptas dalykas?“
Jiems besikalbant, jie prisiartino prie miesto. Andriejus užmigo. Viešpats įsakė angelams nunešti jį bei du jo mokinius ir maisto atsargas į jūros pakrantę, o pats savo šlovėje pakilo į dangų.
Pabudęs jis išvydo miestą, tačiau laivo pėdsakų nebematė. Jis tarė: „Argi aš sėdėjau su Viešpačiu ir to nežinojau? Aš žvalgysiuosi, ir Viešpats prabils į savo tarną. Tai palaiminta diena man. Kai mano laivas plauks, aš išvysiu Jį, kuris nusižemino dėl mūsų.“
Tuomet pabudo jo mokiniai; jis tarė jiems abiems: „Kelkitės, mes plaukėme su Viešpačiu, o to nežinojome.“ Jo mokiniai jam tarė: „Kai aš pasimeldžiau, išvydome švytinčius erelius; jie mus apgaubė šešėliu, nunešė mūsų sielas į rojų, ir mes pamatėme Viešpatį, sėdintį soste, o aplink Jį – angelus. Ir mačiau jus, dvylika mokinių, bei dvylika angelų aplink jus. Nuo to laiko, kol pabudome, matėme daug stebuklų.“
Andriejus apsidžiaugė, kad jo du mokiniai matė šį dvasinį regėjimą. Jis atsistojo, nubrėžė žemėje apskritimą ir tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Aš nepasitrauksiu iš šios vietos, kol Tu nepasirodysi, nes žinau, kad nesi toli nuo manęs. Atleisk man už tai, ką mano širdis pagalvojo mano kvailybėje. Maldauju Tave pasirodyti savo tarnui.“ Ir Viešpats pasirodė jam už miesto ribų, panašus į dailaus veido jaunuolį, ir tarė jam: „Andriejau, mano mylimasis.“ Andriejus puolė ant žemės ir tarė: „Dėkoju Tau, o mano Viešpatie Jėzau Kristau! Ką aš padariau, kad Tu man pasirodei jūroje?“
Viešpats jam tarė: „Nebijok, padariau tau tai todėl, kad sakei: „Mes nepasieksime miesto per tris dienas.“ Norėjau tave išmokyti, kad esu Visagalis ir man nėra nieko neįmanomo. Kelkis, eik į miestą, išvesk Matijų iš kalėjimo ir visus, kurie ten su juo yra. Jūsų jame laukia daug kančių. Būk kantrus, nes aš būsiu su jumis. Prisimink, kad esu užjaučiantis, ir būkite panašūs į mane. Ir prisiminkite, kas buvo sakoma – kad aš Belzebulo galybe išvarau velnius. Aš galėčiau greičiau nei per akies mirksnį įsakyti žemei atsiverti ir nugramzdinti juos į gelmes, tačiau buvau kantrus, nes žinau, kad piktasis gyvena su jumis žemėje; ir žinau, kad dėl jūsų kantrumo kančiose šiame mieste daugelis jame įtikės Manimi.“
Andriejus Jam tarė: „Būk su manimi, Viešpatie, ir aš padarysiu visa, ką man įsakysi.“ Ir Viešpats palinkėjo jam ramybės bei didžioje šlovėje pakilo į dangų.
Andriejus atsistojo su dviem mokiniais, jie įžengė į miestą, ir niekas jų nepastebėjo. Jie priėjo prie kalėjimo vartų. Vos jiems palietus kalėjimo vartus, jie patys atsidarė; jie įėjo ir rado Matijų sėdintį bei giedantį psalmes, ir jį pasveikino. Andriejus jam tarė: „Argi sakai, kad po dviejų dienų išeisi ir būsi paaukotas tarsi gyvulys? Ir tavo kūnas bus suėstas? Ar pamiršai šiuos slėpinius, kuriuos matėme iš Viešpaties? Jei apie juos prabiltume, pats dangus sudrebėtų.“
Matijus atsakė: „Aš tai žinojau, mano broli! Bet tariau: „Galbūt Viešpats taip norėjo, kad užbaigčiau savo kovą šiame mieste.“ Argi Jo balsas neskambėjo Šventojoje Evangelijoje, kai Jis sako: „Siunčiu jus kaip avinėlius tarp vilkų“? O man, tą dieną, kai buvau įmestas į kalėjimą, aš pašaukiau Viešpatį, ir Jis man pasirodė bei tarė: „Nebijok; kai praeis paskirtos dienos, aš atsiųsiu pas tave Andriejų; jis išves tave iš kalėjimo – tave ir tuos, kurie yra su tavimi.“ Ir štai – tu atėjai, ir matau, ką padarei.“
Andriejus pamatė kalėjimo viduryje vyrus, surištus tarsi gyvuliai, ir prakleikė šėtoną bei visas jo kariaunas. Andriejus ir Matijus pradėjo maldauti Viešpatį, ir Jis juos išklausė. Jie uždėjo rankas ant vyrų, buvusių kalėjime; atvėrė jų akis, ir jiems sugrįžo jėgos. Jie įsakė jiems išeiti iš miesto ir pasakė, kad kelyje ras figmedį, po kuriuo galės sėdėti, kol mokiniai sugrįš pas juos. Vyrai jiems tarė: „Išeikite kartu su mumis, kad miestiečiai neatvyktų ir nepriverstų mūsų sugrįžti.“
Mokiniai jiems atsakė: „Eikite ramybėje; nieko blogo jums nenutiks.“ Ir jie išėjo už miesto ribų; jie rado figmedį, kaip mokiniai jiems buvo sakę. Jų skaičius buvo šimtas keturiasdešimt devyni vyrai.
Ir abu jie prisakė Rufui bei Aleksandrui, Andriejaus mokiniams, išeiti iš miesto. Andriejus, Matijus ir jų mokiniai atsistojo, pasimeldė ir maldavo Viešpatį atsiųsti debesį, kad perneštų mokinius Rufą bei Aleksandrą ir nugabentų juos pas Petrą. Viešpats atsiuntė debesį, ir šis juos nunešė.
Andriejus ir Matijus išėjo į miesto gatves ir atsisėdo po gatvės danga, kad sužinotų, kas nutiks. Miestiečiai nusiuntė pareigūnus į kalėjimą atvesti vyrų, kuriuos ketino paaukoti, – toks buvo jų paprotys kasdien. Jie rado kalėjimo duris atviras, o sargus negyvus, – jų buvo šeši vyrai, – ir kalėjime nieko nebuvo. Jie sugrįžo ir pranešė valdytojams. Šie kalbėjo: „Ką mums daryti? Ar galime šiandien pasilikti be jokio maisto?“ Ir jie tarėsi dėl to, kas juos neramino. „Arba mes suėsime numirusius, arba sukviesime miesto senolius, jie mes burtus, ir ant ko kris burtas, tas bus paaukotas ir suėstas, kol sugrįš mūsų pasiuntiniai.“ Mat jie turėjo žmones, kuriuos išsiųsdavo laivu rinkti žmonių iš visų vietų į savo kraštą, kad galėtų juos suėsti. Mieste jie turėjo ežerą; kai norėdavo paaukoti vyrą ar moterį, juos ten nužudydavo, o kraujas nutekėdavo į baseiną jo viduryje.
Kai jie atvedė juos į tą vietą ir pasiėmė peilius jiems supjaustyti, Andriejus juos pamatė. Jis atsistojo ir pasimeldė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau, žmonių Mylėtojau! Tegu sudužta šie peiliai, esantys jų rankose.“ Ir tuoj pat jų rankos sudžiuvo, ir jie nebegalėjo jų pajudinti.
Valdytojai, pamatę, kas įvyko, verkė ir sakė: „Burtininkai, kurie išvedė žmones iš kalėjimo – tai jie užbūrė šiuos vyrus, kad neturėtume jiems jokios galios.“ Ir miesto senoliai, kurių iš viso buvo trys šimtai šešiolika vyrų, susirinko. Jie privertė juos mesti burtus, ir burtas krito ant šešių, kad jie būtų paaukoti ir suėsti. Vienas iš tų šešių, ant kurio krito burtas, tarė: „Aš turiu sūnų, paimkite jį, o mane paleiskite.“ Pareigūnai atsakė: „Mes jo nepaimsime, kol nepranešime valdytojams.“ Jie pranešė jiems, ir šie tarė: „Jei jis atiduoda sūnų vietoj savęs, paleiskite jį.“ Ir jis atidavė jiems savo sūnų. Kai jie sučiuptų berniuką, kad jį nužudytų, jis verkė savo tėvui į veidą ir sakė: „Maldauju tavęs, mano tėve! Neleisk manęs nužudyti, kol esu dar vaikas; leisk man gyventi, kad tapčiau toks kaip tu. O kai būsiu senas kaip tu, tegu jie mane suėda.“ Berniukas verkė ir sakė pareigūnams: „Jūs esate kietos širdies, bet tai mano tėvas atidavė mane mirti.“
Jų miesto įstatymas reikalavo, kad kiekvienas miręs būtų supjaustytas ir suėstas. Jie atvedė tuos, ant kurių buvo kritęs burtas. Andriejus pasimeldė Viešpačiui ir tarė: „Maldauju Tave, o mano Viešpatie Jėzau Kristau! Kaip išgirdai mane dėl mirusiųjų, taip išklausyk mano prašymą dėl šių gyvųjų, ir tegu niekas neturi galios juos nužudyti.“ Ir jų kalavijai virto tarsi vaškas prieš ugnį. Tai pamatę, valdytojai verkė karčiomis ašaromis ir kalbėjo: „Vargas mums! Kas mus ištiko?“
Tuomet jiems pasirodė šėtonas, panašus į senelį, ir sušuko: „Vargas jums! Jūs mirsite iš bado, nes po šito nebegalėsite suėsti savo mirusiųjų; jie gulės jūsų gatvėse, kol supus, ir jūs negalėsite jų suėsti. Kelkitės, ieškokite to vyro Matijo ir nužudykite jį. Nes jei jo nenužudysite, negalėsite daryti to, ko norite. Juk būtent jis išvedė žmones iš kalėjimo; jis yra šiame mieste, ieškokite jo ir nužudykite, kad jūsų padėtis vėl būtų gera.“
Kai Andriejus pamatė šėtoną taip kalbantį su jais, jis tarė jam: „O mūsų Viešpaties prieše! Tegu Dievas, kurio vardas išaukštintas, numeta tave po mūsų kojomis.“ Išgirdęs šiuos žodžius, šėtonas tarė: „Girdžiu balsą, bet nematysiu kūno.“ Andriejus pasirodė jam ir tarė: „Taip, argi tavo vardas ne Samilis? O tu aklasis! Juk esi aklas; tu nematai Dievo tarnų.“ Šėtonas garsiu balsu sušuko: „Štai tie vyrai! Sučiupkite juos.“ Minia nubėgo į priekį, užrakino miesto vartus, ieškojo jų ir šaukė: „Matijau ir Andriejau! Sučiupkite juos mums, kad padarytume su jais tai, ką norime.“
Ir Viešpats įsakė abiem mokiniams, sakydamas: „Kelkitės ir pasirodykite, kad jie pažintų savo galios silpnumą.“ Jie išėjo iš po dangos ir tarė jiems: „Mes esame tie, kurių ieškote.“ Žmonės sukilo prieš juos, sučiupe juos ir tarė: „Mes padarysime su jumis tai, ką padarėte su mumis.“ Vieni kalbėjo: „Nukirskime jūsų galvas ir atiduokime jas vyriausiesiems kunigams.“ Kiti sakė: „Ne, bet supjaustykime juos į mažus gabalėlius ir išdalinkime jų mėsą visiems miestiečiams.“ Ir jie vilko juos per visą miestą, kol jų kraujas tekėjo taku; jie įmetė juos į kalėjimą, surišė ir paliko tamsioje vietoje. Jie paskyrė daug stiprių vyrų juos saugoti. Įėję į kalėjimą, abu mokiniai pasimeldė ir tarė: „O mūsų Viešpatie Jėzau Kristau! Tegu Tavo pagalba nebūna toli nuo mūsų. Tu mums įsakei neskubėti; neleisk priešui džiaugtis prieš mus.“
Tuomet jiems pasirodė Viešpats ir tarė: „Aš esu su jumis.“ Ir Jis pridūrė: „Nebijokite.“
Jiems esant kalėjime, šėtonas pasiėmė su savimi šešis savo draugus; jie pasirodė jiems, kalbėjo prieš juos piktus žodžius ir sakė: „Patekote į mano rankas; kas jus išgelbės iš manęs? Kur jūsų galybė, kuria nugalėjote mane visuose miestuose ir sugriovėte mano šventyklas? Leisiu jiems jus nužudyti taip, kaip nužudžiau jūsų Mokytoją.“
Ir jis tarė savo draugams: „Kelkitės, nužudykite šiuos žmones, kurie jums priešinosi, kad pailsėtumėte nuo jų ir kiekviena vieta būtų jūsų.“ Demonai pakilo prieš mokinius, norėdami juos nužudyti. Mokiniai pažymėjo savo veidus kryžiaus ženklu, ir demonai nukrito ant žemės. Jų tėvas šėtonas paklausė jų: „Kas jums nutiko?“ Jie jam atsakė: „Išvydome ženklą jų rankose ir jo išsigandome. Jei turi prieš juos galios – daryk ką nors, nes mes esame išsigandę.“ Ir jie gėdingai pasitraukė.
Ryte miestiečiams prabudus, jie išsivedė abu mokinius ir vilko juos per miestą. Mokiniai maldavo savo Viešpatį, sakydami: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie! Nes esame kūnas ir kraujas, ir žinome, kad nesi toli nuo mūsų.“ Ir jie išgirdo balsą, šaukiantį juos hebrajiškai: „Andriejau ir Matijau, dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.“ Miestiečiai nuvedė juos atgal į kalėjimą ir kalbėjo: „Šį kartą jie tikrai mirs.“ O mokiniai meldėsi, kol jų kraujas tekėjo ant žemės, sakydami: „O mūsų Viešpatie Jėzau Kristau! Padėk mums ir išgelbėk šį miestą bei visus jame esančius.“ Ir tuoj pat kalėjimo viduryje jie pamatė akmeninę stabo skulptūrą, stovinčią ant kolonos; jie pažymėjo ją kryžiaus ženklu. Išskėtę rankas jie pasimeldė ir priėjo prie kolonos, ant kurios stovėjo stabas.
Jie tarė jai: „Bijok kryžiaus ženklo, kurį virš tavęs nubrėžiame, ir liek vandenį iš po savęs gausiai, tarsi tvano vandenis ant šio miesto ir visų jo gyventojų.“ Ir tuoj pat iš po jos pradėjo veržtis nepaprastai sūrus vanduo, kuris pradėjo skandinti miestą ir visus jo gyventojus. Miestiečiai pasiėmė vaikus bei gyvulius ir bandė išbėgti. Matijus tarė: „O mano Viešpatie Jėzau Kristau! Išklausyk savo tarno maldą ir atsiųsk arkangelą Mykolą su tamsiu debesiu ant šio miesto, kad joks srautas negalėtų iš jo išeiti.“
Sužinojęs, kad Viešpats jį išklausė, Matijus sudavė kolonai ir tarė: „Užbaik tai, ką įsakiau.“ Vanduo pakilo dar aukščiau, kol pasiekė žmonių kaklus, ir juos beveik paskandino. Jie verkė ir sakė: „Vargas mums! Galbūt šis rūstis, kuris ant mūsų ilsisi, yra dėl tų dviejų gerų vyrų, Dievo tarnų, kuriuos įmetėme į kalėjimą, ir dėl mūsų baisaus elgesio su jais. Štai – mirsime baisia mirtimi šiame vandenyje; eikime, sušukime jų Dievui ir sakykime: „Mes tikime Tavimi, o Dieve! Šių dviejų svetimšalių Dieve. Išgelbėk mus iš šio vandens.““
Tuomet Andriejus kreipėsi į koloną, sakydamas: „Tvano metas praėjo; dabar metas sėti miestiečių širdyse. Iš tiesų sakau: kai pastatysiu bažnyčią šiame mieste, tave joje pastatysiu.“
Vanduo, kuris veržėsi iš po kolonos, tuoj pat sustojo. Tai pamatę, šeši miesto senoliai su keliais jaunuoliais atsikėlė ir nuėjo prie kalėjimo, – vanduo jiems siekė kaklą. Pamatę abu mokinius, ištiesusius rankas ir besimeldžiančius Dievui, jie išėjo pas juos, o vanduo traukėsi priešais juos. Tai išvydę senoliai išsigando ir sušuko: „Pasigailėkite mūsų, o Dievo tarnai!“ Tarp jų buvo ir tas senelis, kuriam burtu buvo tekę būti paaukotam, bet kuris atidavė sūnų ir taip pats išsigelbėjo. Matijus jam tarė: „Stebiuosi tavimi, kai sakai: „Pasigailėk manęs“, juk pats nepasigailėjai savo sūnaus. Šią valandą vanduo sugrįš į žemės gelmes, ir tu nugarmėsi kartu su juo, bei tie šeši vyrai, kurie aukodavo žmones, kad būtų pamatyta padėtis to, kuris nekentė savo sūnaus, ir tų, kurie žudydavo žmones.“
Jis tarė jaunuoliams, lydėjusiems senolius: „Eikite į vietą, kur žmonės būdavo aukojami, kad vanduo sugrįžtų į savo vietą.“ Jie nuėjo kartu su mokiniais, o vanduo traukėsi priešais juos. Jie atsistojo prie ežero ir pasimeldė. Ir tuoj pat žemė atsivėrė ir prarijo vyrus, kurie aukodavo žmones, bei tą senelį, kuris atidavė sūnų mirti, ir visą mieste buvusį vandenį; visi miestiečiai tai pamatė ir baisiai išsigando. Jie kalbėjo: „Dabar jie sakys: „Tegu ugnis nusileidžia iš dangaus ir sudegina mus dėl blogio, kurį jiems padarėme.““
Mokiniai jiems tarė: „Nebijokite ir tikėkite tikru tikėjimu. Išvysite Dievo šlovę. Mes nepaliksime gelmėse tų, kuriuos žemė prarijo; mes juos prikelsime.“ Ir Matijus su Andriejumi įsakė, kad kiekvienas, žuvęs nuo vandens, būtų atneštas pas juos, kad galėtų už juos pasimelsti ir jie prisikeltų. Tačiau jie negalėjo to padaryti dėl mirusiųjų gausos.
Mokiniai pasimeldė Viešpačiui, ir Jis atsiuntė lietų ant mirusiųjų, ir jie visi prisikėlė. Po šių dalykų buvo padėti bažnyčios pamatai, ir jie ją pastatė. Jie davė jiems Evangelijos įsakymus, Įstatymą bei Evangeliją ir pakrikštijo juos visus vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Jie davė jiems Šventuosius Slėpinius ir išgydė visus ligonius. Jie tarė jiems: „Laikykitės to, ką jums įsakėme, iki savo gyvenimo pabaigos, ir mokykite savo vaikus, kurie ateis po jūsų. Ir melskite Viešpatį, kad pašalintų iš jūsų paprotį minti žmonių mėsa.“ Ir Jis davė jiems teisingą nuovoką, kad jų maistas būtų kaip visų žmonių. Po to mokiniai iškeliavo iš jų, o šie atsisveikino su jais sakydami: „O gėrieji Dievo tarnai! Pasilikite su mumis dar kurį laiką, kad džiaugtumėmės jumis, juk mes esame nauji augalai.“ Jie atsakė: „Neliūdėkite ir nebijokite; Dievo valia mes neužtruksime ilgai toli nuo jūsų.“
Jiems išeinant iš miesto, jiems pasirodė Viešpats, panašus į dailaus veido jaunuolį. Jis tarė jiems: „Pasigailėkite šio miesto gyventojų, priimkite jų prašymą ir pasilikite su jais kelias dienas. Nes girdėjau jų prašymą jums, kai jie sakė: „Esame nauji augalai.“ Ir kodėl gi jūs nubaudėte tuos šešis vyrus ir pasiuntėte juos į gelmes?“
Jie atsakė: „Atleisk mums, Viešpats! Mes sugrįžsime pas juos ir Tavo vardu prikelsime juos iš gelmių.“ Viešpats jiems tarė: „Sugrįžkite į miestą, pasilikite jame septynias dienas ir tuomet iškeliaukite; o tu, Andriejau, keliauk į El Barbaro miestą.“ Jie abu tarė: „Viešpatie, palaimink mus!“ Ir Jis juos palaimino bei šlovėje pakilo į dangų. Jie įžengė į miestą, kaip Viešpats buvo įsakęs, ir pasiliko jame septynias dienas. Jie prikėlė tuos, kuriuos žemė buvo prarijusi, sutvirtino jų tikėjimą ir sustiprino jų žinias apie Viešpaties įsakymus. Jie iškeliavo iš jų, teikdami šlovę Dievui, kuris nepaliko jų klaidose. Miesto žmonės išėjo kartu su jais, išlydėjo juos ir sakė: „Yra tik vienas Dievas – Andriejaus ir Matijo Dievas, Jėzus Kristus, kuriam tebūna šlovė ir pagarba, ir Jo Tėvui, palaikančiam visa, bei Šventajai Dvasiai, gyvybės Teikėjai per amžių amžius. Amen.“