„Matijo kankinystė“ (The Martyrdom of Matthias) yra glaustas, bet labai intensyvus rytų krikščioniškosios apokrifinės tradicijos tekstas, perteikiantis apaštalo Matijo – Judo Iskarijoto įpėdinio – misiją ir mirtį. Šis kūrinys, tikriausiai susiformavęs ankstyvaisiais viduramžiais ir išlikęs koptų bei arabų rankraščiuose, jungia katechezę, polemiką su stabmeldyste, stebuklo motyvą ir kankinystės sceną. Matijas čia vaizduojamas kaip tvirtas, drąsus ir nepalaužiamas Kristaus liudytojas, kurio ištvermė tampa jo pamokslo patvirtinimu.
Pasakojimas prasideda priminimu apie Judo Iskarijoto išdavystę ir savižudybę, po kurios Matijas išrenkamas dvyliktuoju apaštalu. Jo misijos vieta – Damaskas, miestas, kuriame, pasak teksto, žmonės yra giliai įklimpę į stabmeldystę ir moralinę tamsą. Matijas čia skelbia Evangeliją su dideliu teologiniu aiškumu: jis moko apie Dievo vienumą, apie Kristų kaip amžinąjį Dievo Žodį, apie įsikūnijimą iš Mergelės Marijos, apie Kristaus kančią ir išgelbėjimą, apie Trejybę ir apie skaistumo svarbą. Tai vienas iš aiškiausių ankstyvosios krikščionybės tikėjimo išpažinimų apokrifinėje literatūroje.
Tačiau miesto gyventojai, kaip pasakoja tekstas, yra „apgauti šėtono“, ir Matijo mokymą priima kaip grėsmę. Jie apkaltina jį tuo, kuo dažnai kaltinami apaštalai apokrifuose – burtininkavimu ir šeimų ardymu. Matijas suimamas, surišamas ir paguldomas ant geležinio rėmo, po kuriuo užkuriama didžiulė ugnis. Tai klasikinė kankinystės scena, primenanti trijų jaunuolių iš Danieliaus knygos istoriją: ugnis kyla penkiolikos uolekčių aukščio, kūnas turėtų sudegti, tačiau Matijas lieka visiškai sveikas.
Trys dienos praeina, o Matijas vis dar gyvas. Po septynių dienų jis guli ant rėmo su atmerktomis akimis, o po aštuonių – jo kūnas spindi kaip kūdikio. Tai ženklas, kad Dievas jį saugo. Miesto žmonės, matydami šį stebuklą, masiškai atsiverčia ir išpažįsta Kristų kaip vienintelį Dievą. Tie, kurie vis dar abejoja, dar dvidešimt keturias dienas kursto ugnį, bet Matijo kūnas lieka visiškai nepažeistas. Tai vienas iš ryškiausių „ugnies nugalėjimo“ motyvų visoje apaštalų apokrifinėje tradicijoje.
Atsivertimas yra visiškas: Matijas įsako sunaikinti stabų šventyklas, pastato bažnyčią, pakrikštija visus miesto gyventojus, suteikia sakramentus ir moko Evangelijos. Tai tipiškas rytų apokrifų finalas, kuriame apaštalo stebuklas tampa naujos krikščionių bendruomenės gimimu.
Galiausiai Matijas iškeliauja iš miesto ir, kaip pasakoja tekstas, „užmiega Viešpatyje“ Pharmuti mėnesio aštuntąją dieną, viename iš žydų miestų, vadinamame Malavanu. Jo mirtis nėra dramatiška – ji pateikiama kaip ramus, Dievo malonės kupinas perėjimas po sėkmingos misijos.
„Matijo kankinystė“ išsiskiria savo aiškia struktūra ir teologiniu nuoseklumu. Tai tekstas, kuriame kankinystė nėra kruvina ar žiauri, bet stebuklinga: Matijas nugalėjo ugnį ne savo jėga, o Dievo galia. Jo kūnas tampa gyvu liudijimu, o jo ištvermė – Evangelijos patvirtinimu. Tai vienas iš švelnesnių, bet labai stiprių apaštalų kankinystės pasakojimų, kuriame Dievo galia pasireiškia ne per bausmę, o per apsaugą ir šviesą.
Matijo kankinystė
Šventojo Matijo, Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, kankinystė ir jo kova, kurią jis užbaigė aštuntąją farmučio dieną, Viešpaties ramybėje. Amen.
Ir nutiko taip: kai Judas Iskarijotas išdavė mūsų Viešpatį Jėzų Kristų piktiesiems žydams nukryžiuoti, kad šėtonas ir jo kariaunos būtų nugalėti Viešpaties Jėzaus Kristaus, dangaus ir žemės Karaliaus, kančia, jis nuėjo ir pasikorė; taip jis prarado savo garbę ir iškrito iš apaštalų būrio. Ir jo vietoje buvo paskirtas Matijas. Matijas iškeliavo pamokslauti į Damasko miestą, nes jam teko burtas jame skelbti žodį.
Ir jis tarė: „O jūs, žmonės, kurie nuklydote ir klaidžiojate savo nuodėmėse! Kurie nepažįstate Dievo, savo Kūrėjo, kodėl palikote tikrąjį Dievą ir tarnaujate akmenims, sukurtiems žmonių rankomis? Ir jūs norite, kad visi žmonės nuklystų taip pat kaip jūs. Atsisakykite stabų garbinimo, pašalinkite toli nuo savęs klaidą bei savo darbų bjaurumą. Ir ateikite pas Dievą, savo Kūrėją, ir priimkite mano žodžius. Aš priartinsiu jus prie Dievo, jūsų Viešpaties, ir Jis padarys jus vertus savo karalystės. Ateikite pas mane, aš išmokysiu jus angelų kelio ir pamaitinsiu jus Gyvenimo Duona, kad gyventumėte per amžius. Išsižadėkite dievų, sukurtų žmonių rankomis, ir pabuskite iš šėtono apgaulės, kad būtumėte tikri Dievo – Jėzaus Kristaus, dangaus ir žemės Viešpaties, Amžinojo Žodžio, Gyvojo Dievo Žodžio, kuris apsigyveno Mergelėje Marijoje be vyro sėklos ar santykio, kuris iškentė kančias, kol išgelbėjo žmoniją iš šėtono vergovės, – tarnai; To, kuris yra neregimas savo šlovėje ir savo aukštybėje; kuris žemėje neturi tėvo, kaip gimsta vaikai kūnu, bet visuomet yra danguje su savo Tėvu be atsiskyrimo ir viską valdo savo išmintimi; kuris paėmė žemės dulkes ir padarė iš jų mūsų tėvą Adomą, pirmąjį tėvą; Dievo, kurio rankose yra visų kūrinių dvasios; To, kuris jus myli ir padarys jus vertus prie Jo prisiartinti. Ir jei sugrįžtumėte su tikru tikėjimu ir visa dvasia, – Jis, Jo Tėvas ir Šventoji Dvasia, juk Jis yra trijų Asmenų Trejybė, Viena Dievybė, vienos esmės. Ir pirmasis dalykas, kurį Jis jums įsakė – saugokite save nuo suteršimo ir neprisiriškite prie moterų, kad Dievas pažvelgtų į jūsų tyrumą, palaimintų jus dangiškais palaiminimais ir pasigailėtų jūsų teismo dieną.“
Kai miesto gyventojai tai išgirdo iš jo, šėtonas savo apgaule ir piktais darbais užvaldė jų širdis. Jie kalbėjo vienas kitam: „Tikrai šis žmogus yra vienas iš dvylikos burtininkų, kurie keliauja po šalis ir skiria moteris nuo jų vyrų.“ Jie pasitarė, sučiupe mokinį, surišo jį ir paguldė ant geležinės lovos. Ir jie uždegė ugnį po juo, kol iš jos pasigirdo kūno degimo kvapas. Kiekvienas iš jų tai matė ir stebėjosi, kai ugnies liepsna virš lovos pakilo į penkiolikos uolekčių aukštį. O aplink jį buvusieji kalbėjo: „Jei jis būtų burtininkas, būtų žuvęs. Po trijų dienų pasirodys jo darbų nedorumas.“
Praėjus trims dienoms, jie rado jį gulintį ant lovos atviromis akimis. Jie apčiuopė jo kūną ir rado jį sveiką; joks sužalojimas jo nebuvo palietęs. Jame nebuvo jokio degimo kvapo, o jo drabužiai nebuvo apdegę. Išvydę šį stebuklą, kuris buvo nuo Dievo, daugelis miestiečių įtikėjo Dievu ir sakė: „Šis žmogus yra dievas.“ Praėjo septynios dienos; aštuntąją dieną šventasis gulėjo ant lovos, visi miestiečiai jį matė, įtikėjo tikru tikėjimu ir pasitikėjo mokinio Matijo žodžiais. O tie, kurie netikėjo jo žodžiais, dar dvidešimt keturias dienas, dieną ir naktį, kurstė ugnį po lova. Tačiau Viešpats Jėzus Kristus neleido jokiam blogiui paliesti Jo mokinio, kuris pamokslavo Jo vardu, mat jis kentėjo dėl Jo vardo. Po šių dalykų jie ištraukė jį iš ugnies vidurio ir pamatė, kad jo kūnas išliko sveikas; jo veidas buvo šviesus tarsi kūdikio, ir visi, kurie jį regėjo, sakė: „Šis žmogus nebuvo ugnyje“, nes jo kūnas buvo sveikas nuo galvos plaukų iki kojų nagų. Visi mieste įtikėjo, ir visose jo žemėse jie šaukė: „Nėra kito Dievo danguje ir žemėje, tik Dievas – Matijo, Jėzaus Kristaus mokinio, Dievas, kuris gelbsti visus, kurie Juo pasitiki ir tiki Jo šventuoju vardu.“
Palaimintasis mokinys Matijas įsakė sugriauti visas stabų šventyklas ir įmesti jas į jūrą, kad nieko iš jų nebūtų rasta, dėl piktų darbų, kurie jose vyko. Jis pastatė jiems bažnyčią ir pakrikštijo visus miestiečius – vyrus, moteris bei jaunuolius – vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Vieningos Trejybės, Nedalomos ir Nekintamos. Po krikšto jis pašventino jiems bažnyčią. Jis skelbė jiems gyvenimo įstatymus, mokė juos tikrojo tikėjimo bei Evangelijos įsakymų. Jis iškeliavo iš jų, ir jie visi taikoje su juo atsisveikino, nes jis išmokė juos tiesos kelio ir išvedė iš klaidų į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus religijos vadovavimą.
Užbaigęs savo pamokslavimą bei Evangelijos mokymą, Dievo, žmonių Mylėtojo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo, malone jis užmigo viename iš žydų miestų, vadinamame Malavanu, aštuntąją farmučio dieną. Jam tebūna šlovė, pagarba ir šlovinimas dabar, visuomet ir per amžių amžius. Amen.