Sura Maryam yra devynioliktoji Korano dalis, priklausanti mekinio laikotarpio apreiškimams. Tai reiškia, kad pranašas Muhammadas ją paskelbė dar gyvenant Mekoje, kai islamo bendruomenė buvo nedidelė ir patyrė spaudimą. Tekstas sudarytas iš 98 eilučių, kurios perteikia keletą reikšmingų pasakojimų. Sura pavadinta Marijos vardu – musulmonams ji žinoma kaip Maryam, o krikščioniškoje tradicijoje kaip Mergelė Marija. Korane tai vienintelė sura, pavadinta moters vardu, todėl turi išskirtinę vietą islamo rašte ir teologijoje.
Teksto pradžioje pasakojama apie pranašą Zachariją, jau garbaus amžiaus žmogų, meldusį palikuonio. Dievas išklauso jo prašymo ir jam gimsta sūnus Yahya, krikščionių vadinamas Jonu Krikštytoju. Šis pasakojimas įveda skaitytoją į stebuklingų gimimų temą: Dievas kuria gyvybę net tada, kai tai atrodo neįmanoma. Tokiu būdu išryškėja Dievo visagalybė ir rūpestis ištikimaisiais.
Toliau dėmesys nukreipiamas į Maryam (Mariją). Koranas akcentuoja jos skaistumą, nuolankumą ir atsidavimą Dievo valiai. Angelui pranešus apie kūdikio gimimą, Maryam patiria vienatvę, baimę ir visuomenės spaudimą. Vis dėlto ji pasitiki Dievu ir žengia per šį išbandymą. Isa, krikščionims žinomas kaip Jėzus, gimsta kaip pranašas. Tekste išryškinama, kad jo ypatingumas kyla ne iš dieviškos prigimties, bet iš misijos pranešti žmonėms Dievo žodį. Sura pateikia kūdikio Isa žodžius lopšyje kaip ženklą žmonėms: jau gimęs jis patvirtina, kad yra Dievo siųstas.
Vėlesnėse eilutėse minimi ir kiti pranašai: Abraomas, Mozė, Izmaelis, Idrysas ir dar keli senieji Dievo tarnai. Visi jie vaizduojami kaip ištikimi, kantrūs, pasiruošę paklusti Dievo nurodymams, nepaisant išorinių sunkumų. Ši pranašų galerija tampa ilga tikėjimo grandine, kuri veda nuo pirmųjų žmonių iki Muhammado. Tai svarbi mintis islamo teologijoje – vienas ir tas pats Dievas siuntė daugybę pasiuntinių žmonijai, o tikintieji kviečiami gerbti jų visų žinią.
Surai Maryam būdingas ramus, bet drauge ir stiprus tonas. Tekste randama paguodos, padrąsinimo ir raginimo nepasiduoti netikėjimui. Gyvenimo prasmė ir atsakomybė siejama su Dievo teismu ir pomirtiniu gyvenimu. Tie, kurie laikosi teisingumo, sulauks užtarimo, o tie, kurie atsisako pripažinti tiesą, išvengti atsakomybės nepajėgs. Viena iš žinomų eilučių pabrėžia, kad Gailestingasis suteiks meilę tikintiesiems ir darantiems gera. Tai leidžia suprasti, jog islamo Dievo paveikslas nėra vien teisėjas, bet ir gailestingas globėjas.
Maryam
1 Kaaf, Haa, Yaa, ‘Ayn, Saad. Šios raidės yra viena iš Korano stebuklų. Jų tikrąją prasmę žino tik Allahas. Jos žymi sūros pradžią ir kviečia susikaupti.
2 Tai tavo Viešpaties gailestingumo priminimas Jo tarnui Zacharijai. Dievas primena, kaip Jo gailestingumas pasireiškė Zacharijai – pranašui, kuris nuoširdžiai meldėsi dėl palikuonio.
3 Kai jis slapta šaukėsi savo Viešpaties. Zacharijas meldėsi tyliai, nuoširdžiai, parodydamas tikrą tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
4 Viešpatie! Mano kaulai jau silpni, o galva pasidengė žilais plaukais, bet aš niekada nenusivyliau malda Tau. Zacharijas išreiškia savo senatvę ir fizinį silpnumą, bet pabrėžia, kad visada tikėjo Dievo atsaku.
5 Ir aš bijau, kas bus po manęs su mano artimaisiais, o mano žmona nevaisinga. Tad suteik man iš Tavęs įpėdinį. Jis prašo palikuonio, kuris tęstų tikėjimo kelią, nes neturi vaikų.
6 Kad jis paveldėtų mane ir paveldėtų iš Jokūbo giminės, ir kad jis būtų, Viešpatie, Tau priimtinas. Zacharijas prašo sūnaus, kuris būtų dvasinis paveldėtojas ir Dievo malonėje.
7 Zacharijai! Mes tau skelbiame gerą naujieną apie sūnų, vardu Jahja (Jonas), kurio vardo Mes niekam anksčiau nesuteikėme. Dievas atsako į maldą ir pažada sūnų – Jahją, unikalų ir palaimintą.
8 Viešpatie! Kaip aš galėčiau turėti sūnų, jei mano žmona nevaisinga, o aš jau pasiekiau gilų senatvę? Zacharijas stebisi, kaip tai įmanoma, bet jo klausimas kyla iš nuostabos, ne iš abejonės.
9 Taip yra – tavo Viešpats sakė: Tai Man lengva. Aš tave sukūriau anksčiau, kai tu dar nebuvai niekas. Dievas primena, kad Jam nėra nieko neįmanomo – Jis sukūrė Zachariją iš nieko.
10 Viešpatie! Duok man ženklą. Jis atsakė: Tavo ženklas bus tas, kad tris dienas nekalbėsi su žmonėmis, nors būsi sveikas. Zacharijas prašo ženklo, ir Dievas duoda jam ženklą – laikinas nebylumas, kuris patvirtins stebuklą.
11 Tuomet jis išėjo pas savo žmones iš šventyklos ir ženklų kalba ragino juos šlovinti Dievą rytą ir vakarą. Nepaisant nebylumo, Zacharijas ragina žmones garbinti Dievą – tai rodo jo ištikimybę ir dvasinę lyderystę.
12 O Jahja! Imk Raštą tvirtai. Ir Mes jam dar vaikystėje suteikėme išmintį. Dievas kreipiasi į Jahją, ragindamas jį laikytis Rašto, ir pažymi jo ankstyvą išmintį.
13 Ir švelnumą iš Mūsų, ir tyrumą. Ir jis buvo dievobaimingas. Jahja buvo maloningas, tyras ir bijojo Dievo – tai jo dvasinės savybės.
14 Ir jis buvo geras savo tėvams, nebuvo nei arogantiškas, nei neklusnus. Jahja gerbė tėvus ir buvo nuolankus – tai pavyzdys tikintiesiems.
15 Ramybė jam tą dieną, kai jis gimė, tą dieną, kai mirs, ir tą dieną, kai bus prikeltas gyvas. Dievas palaimina Jahją trimis svarbiausiais gyvenimo momentais – gimimu, mirtimi ir prisikėlimu.
16 Ir prisimink Rašte Mariją, kai ji pasitraukė nuo savo šeimos į rytinę vietą. Prasideda pasakojimas apie Mariją – jos atsiskyrimas rodo pasiruošimą dvasiniam įvykiui.
17 Ji pasidengė uždanga nuo jų. Tuomet Mes pasiuntėme jai Mūsų dvasią, ir jis pasirodė jai kaip tobulas žmogus. Dievas siunčia angelą Gabrielį, kuris pasirodo Marijai kaip žmogus – tai pradžia Jėzaus gimimo istorijos.
18 Ji tarė: Aš ieškau prieglobsčio pas Gailestingąjį nuo tavęs, jei tu bijai Dievo. Marija išsigąsta ir kreipiasi į Dievą, parodydama savo tyrumą ir tikėjimą.
19 Jis tarė: Aš esu tik tavo Viešpaties pasiuntinys, kad tau suteikčiau tyrą sūnų. Angelas paaiškina savo misiją – jis atneša žinią apie stebuklingą sūnaus gimimą.
20 Ji tarė: Kaip aš galėčiau turėti sūnų, jei manęs nelietė vyras ir aš nesu ištvirkusi? Marija stebisi, kaip tai įmanoma, bet jos klausimas kyla iš nuostabos, ne iš abejonės – tai pabrėžia jos skaistumą.
21 Jis atsakė: „Taip yra – tavo Viešpats sakė: Tai Man lengva. Ir Mes padarysime jį ženklu žmonėms ir gailestingumu iš Mūsų. Tai jau nuspręsta.“ Dievas patvirtina Marijai, kad Jėzaus gimimas yra stebuklas – ženklas žmonijai ir Jo gailestingumo išraiška.
22 Taigi ji pastojo ir pasitraukė su juo į tolimą vietą. Marija, pastojusi stebuklingai, pasitraukia į nuošalią vietą, kad išgyventų šį dvasinį įvykį.*
23 Gimdydama ji atsirėmė į palmių kamieną ir tarė: „O kad būčiau mirusi anksčiau ir būčiau pamiršta!“ Marija išgyvena skausmą ir baimę, jausdama vienatvę ir visuomenės spaudimą – tai žmogiškas momentas.*
24 Tuomet balsas iš apačios ją nuramino: „Nesijaudink! Tavo Viešpats padarė po tavimi srovę.“ Dievas ją paguodžia ir suteikia vandens – tai ženklas, kad Ji nėra viena.*
25 „Ir papurtyk palmių kamieną – tau kris šviežių datulių.“ Dievas pasirūpina ir maistu – datulės tampa palaiminimu ir stiprybės šaltiniu.*
26 „Valgyk, gerk ir būk linksma. O jei pamatysi žmogų, sakyk: Aš pasižadėjau Gailestingajam pasninkauti, todėl šiandien nekalbėsiu su niekuo.“ Marijai duodamas nurodymas tylėti – tai dvasinis pasninkas ir apsauga nuo kaltinimų.*
27 Ji atėjo pas savo žmones nešdama jį. Jie tarė: „Marija! Tu padarei kažką neįtikėtino.“ Marija grįžta su kūdikiu, o žmonės stebisi ir kaltina ją – tai išbandymas jos tikėjimui.*
28 „O Aarono seserie! Tavo tėvas nebuvo blogas žmogus, ir tavo motina nebuvo ištvirkusi.“ Žmonės primena jos kilmę, tikėdamiesi paaiškinimo – tai spaudimas iš bendruomenės.*
29 Ji parodė į jį. Jie tarė: „Kaip galime kalbėti su kūdikiu lopšyje?“ Marija atsako gestu, parodydama į kūdikį – tai kvietimas stebuklui.*
30 Jis tarė: „Aš esu Dievo tarnas. Jis man davė Raštą ir padarė mane pranašu.“ Kūdikis Jėzus kalba – tai stebuklas ir Dievo ženklas, patvirtinantis jo pranašystę.*
31 „Ir Jis padarė mane palaimintu, kad ir kur būčiau, ir įsakė man maldą ir išmaldą, kol būsiu gyvas.“ Jėzus pabrėžia savo misiją – malda, išmalda ir palaiminimas visur.*
32 „Ir Jis padarė mane geru savo motinai, ir nepadarė manęs arogantišku ar nelaimingu.“ Jėzus gerbia Mariją – tai pavyzdys sūnaus ir pranašo nuolankumo.*
33 „Ramybė man tą dieną, kai gimiau, tą dieną, kai mirsiu, ir tą dieną, kai būsiu prikeltas gyvas.“ Jėzus palaimina save trimis svarbiausiais gyvenimo momentais – gimimu, mirtimi ir prisikėlimu.*
34 Tai yra Jėzus, Marijos sūnus – tiesos žodis, dėl kurio jie abejoja. Dievas patvirtina Jėzaus kilmę ir misiją – tai tiesa, kurią kai kurie neigia.*
35 Dievui nepritinka turėti sūnų. Šlovė Jam! Kai Jis nusprendžia kažką, Jis tik sako: „Būk!“ – ir tai įvyksta. Islamo teologija pabrėžia Dievo vienybę – Jėzus yra pranašas, ne Dievo sūnus.*
36 „Ir tikrai Dievas yra mano Viešpats ir jūsų Viešpats, tad garbinkite Jį. Tai tiesus kelias.“ Jėzus kviečia garbinti vieną Dievą – tai pagrindinė islamo žinia.*
37 Bet grupės nesutarė tarpusavyje. Vargai tiems, kurie netikėjo, dėl didžios dienos, kuri ateis! Dievas įspėja apie pasekmes tiems, kurie neigia tiesą – tai priminimas apie Teismo dieną.*
38 Kaip aiškiai jie girdės ir matys tą dieną, kai ateis pas Mus! Bet šiandien neteisieji yra akli. Teismo dieną viskas bus aišku, bet dabar netikintieji nemato – tai dvasinis aklumas.*
39 Įspėk juos apie apgailestavimo dieną, kai viskas bus nuspręsta, o jie vis dar abejingi ir netiki. Dievas ragina perspėti žmones – tai kvietimas atsiverti prieš per vėlu.*
40 Mes paveldėsime žemę ir visus, kurie joje yra, ir jie bus sugrąžinti pas Mus. Dievas primena, kad Jis yra galutinis valdovas – visi sugrįš pas Jį.
41 Ir prisimink Rašte Abraomą. Jis buvo tiesos žmogus, pranašas. Dievas kviečia prisiminti Abraomą – jis buvo teisingas ir Dievo išrinktas pranašas.
42 Kai jis sakė savo tėvui: „Tėve! Kodėl garbini tai, kas nei girdi, nei mato, nei gali tau padėti?“ Abraomas ragina savo tėvą atsisakyti stabų – jis kviečia į tikrąjį Dievo pažinimą.
43 „Tėve! Man buvo suteiktas žinojimas, kurio tu neturi, tad sek mane – aš parodysiu tau tiesų kelią.“ Abraomas siūlo vadovauti savo tėvui dvasiniame kelyje, remdamasis Dievo įkvėptu žinojimu.
44 „Tėve! Nebūk šėtono garbintojas. Šėtonas nepakluso Gailestingajam.“ Jis įspėja tėvą, kad stabmeldystė yra šėtono kelias – tai kvietimas į atgailą.
45 „Tėve! Bijau, kad tave ištiks bausmė nuo Gailestingojo, ir tu tapsi šėtono draugu.“ Abraomas išreiškia rūpestį – jis nenori, kad tėvas būtų pasmerktas.
46 Jis atsakė: „Ar tu atsisakai mano dievų, Abraomai? Jei nenustosi, aš tave užmušiu. Pasitrauk nuo manęs ilgam.“ Abraomo tėvas atmeta jo kvietimą ir grasina smurtu – tai stabmeldystės užsispyrimas.
47 Abraomas tarė: „Ramybė tau! Aš melsiu Viešpatį už tave – Jis man labai geras.“ Abraomas atsako taikiai ir pažada melstis už tėvą – tai jo gailestingumas ir tikėjimas.
48 „Aš atsitrauksiu nuo jūsų ir nuo to, ką garbinate, išskyrus Dievą. Ir melsiuosi savo Viešpačiui – galbūt nebūsiu nusivylęs malda Jam.“ Abraomas pasitraukia nuo stabmeldystės ir pasikliauja Dievu – tai tikėjimo pavyzdys.
49 Kai jis atsitraukė nuo jų ir nuo to, ką jie garbino, išskyrus Dievą, Mes jam davėme Izaoką ir Jokūbą, ir padarėme juos pranašais. Dievas apdovanoja Abraomą už jo tikėjimą – jam suteikiami palaiminti palikuonys.
50 Ir Mes jiems suteikėme Mūsų gailestingumą, ir padarėme juos aukšto rango tiesos skelbėjais. Abraomo palikuonys tampa Dievo pasiuntiniais – tai Dievo malonės išraiška.
51 Ir prisimink Rašte Mozę. Jis buvo išrinktas, ir buvo pasiuntinys, pranašas. Dievas primena Mozę – vieną iš svarbiausių pranašų, išrinktą perduoti Dievo žodį.
52 Mes pašaukėme jį iš dešinės pusės kalno ir priartinome jį pasikalbėti. Mozė patyrė artimą ryšį su Dievu – tai unikalus pranašo statusas.
53 Ir Mes davėme jam iš Mūsų gailestingumo jo brolį Aaroną kaip pranašą. Mozė gavo pagalbininką – Aaroną, kuris taip pat buvo pranašas.
54 Ir prisimink Rašte Ismailą. Jis buvo pažadų laikytojas, ir buvo pasiuntinys, pranašas. Ismailas – Abraomo sūnus – buvo ištikimas ir Dievo pasiuntinys.
55 Jis ragino savo šeimą melstis ir duoti išmaldą, ir buvo Viešpaties malonėje. Ismailas buvo dvasinis lyderis savo šeimoje – tai pavyzdys tikinčiajam.
56 Ir prisimink Rašte Idrisą. Jis buvo tiesos žmogus, pranašas. Idrisas – dar vienas pranašas, žinomas dėl savo teisingumo ir dvasinės išminties.
57 Mes jį pakėlėme į aukštą vietą. Dievas išaukštino Idrisą – tai dvasinio pakylėjimo simbolis.
58 Tai tie, kuriems Dievas buvo maloningas – pranašai iš Adomo palikuonių, iš tų, kuriuos Mes nešėme su Nojumi, iš Abraomo ir Izraelio palikuonių, ir iš tų, kuriuos Mes vedėme ir išrinkome. Kai jiems buvo skaitomas Gailestingojo žodis, jie krito kniūbsčiai ir verkė. Dievas išvardija savo išrinktuosius – jie buvo nuolankūs ir jautrūs Jo žodžiui.
59 Po jų atėjo karta, kuri apleido maldą ir sekė geidulius. Jie susidurs su praraja. Dievas įspėja apie tuos, kurie apleidžia tikėjimą – tai perspėjimas apie pasekmes.
60 Bet tie, kurie atgailauja, tiki ir daro gerus darbus – jie pateks į Rojų ir nebus nuskriausti. Dievas pažada atlygį tiems, kurie grįžta prie tikėjimo – tai vilties ir gailestingumo žinia.
61 Amžini Edeno sodai, kuriuos Gailestingasis pažadėjo savo tarnams – nematomi, bet tikri. Jų pažadas tikrai išsipildys. Dievas primena apie Rojų – tai vieta, skirta Jo ištikimiems tarnams, ir Jo pažadas yra tikras.
62 Ten jie negirdės tuščių kalbų, tik „ramybė“; ir ten jie turės savo maistą ryte ir vakare. Rojus yra taikos vieta – be tuštybės, su nuolatiniu palaiminimu ir aprūpinimu.
63 Tai Rojuje paveldės tie, kurie bijojo Dievo – tai Jo dovana. Dievas pabrėžia, kad tik Jo bijantys paveldės Rojų – tai Jo malonės išraiška.
64 Mes (angelai) nenusileidžiame, nebent pagal tavo Viešpaties įsakymą. Jam priklauso tai, kas prieš mus, kas už mūsų ir kas tarp to. Tavo Viešpats niekada neužmiršta. Angelai vykdo tik Dievo valią – Jis viską žino ir nieko nepamiršta.
65 Jis yra dangaus ir žemės Viešpats ir to, kas tarp jų. Tad garbink Jį ir būk kantrus Jo garbinime. Ar žinai ką nors, kas būtų Jam lygus? Dievas kviečia į išskirtinį garbinimą – Jis neturi lygių, todėl reikia ištvermingai Jį šlovinti.
66 Žmogus sako: „Ar tikrai, kai būsiu miręs, būsiu prikeltas gyvas?“ Dievas cituoja netikintį žmogų, kuris abejoja prisikėlimu – tai dvasinis aklumas.
67 Ar žmogus neprisimena, kad Mes jį sukūrėme anksčiau, kai jis dar buvo niekas? Dievas primena savo kūrybos galią – jei Jis sukūrė iš nieko, Jis gali ir prikelti.
68 Tad, Viešpaties vardu, Mes tikrai surinksime juos ir šėtonus, ir pastatysime juos aplink pragarą, klūpančius. Dievas įspėja apie Teismo dieną – netikintieji ir šėtonai bus pasmerkti.
69 Tuomet Mes ištrauksime iš kiekvienos grupės tuos, kurie labiausiai maištavo prieš Gailestingąjį. Dievas teisingai atskirs tuos, kurie labiausiai nusidėjo – tai Jo teisingumo ženklas.
70 Mes geriausiai žinome tuos, kurie nusipelnė būti deginami. Dievas žino kiekvieno širdį ir veiksmus – Jo sprendimas yra tobulas.
71 Ir nėra nė vieno iš jūsų, kuris nepraeis pro jį (pragarą); tai tavo Viešpaties nustatytas sprendimas. Kiekvienas žmogus susidurs su Teismo dienos tikrove – tai Dievo valia.
72 Tuomet Mes išgelbėsime tuos, kurie bijojo Dievo, ir paliksime neteisiuosius klūpančius jame. Dievas išgelbės tikinčiuosius, o netikintieji liks pragare – tai galutinė atskirtis.
73 Kai jiems skaitomi Mūsų aiškūs ženklai, netikintieji sako tikintiesiems: „Kurio iš mūsų padėtis geresnė ir kas turi geresnę draugiją?“ Netikintieji išdidžiai lygina save su tikinčiaisiais – tai tuščias pasigyrimas.
74 Bet kiek Mes sunaikinome kartų prieš juos, kurios buvo turtingesnės ir gražesnės išvaizda! Dievas primena, kad išorinis grožis ir turtai neapsaugo nuo Jo teismo – praeities kartos buvo sunaikintos.
75 Sakyk: „Gailestingasis tegu leidžia tiems, kurie yra klydime, ilgiau gyventi, kol jie pamatys tai, kas jiems pažadėta – bausmę ar Teismo dieną. Tuomet jie supras, kas turi blogesnę padėtį ir silpnesnę kariuomenę.“ Dievas leidžia netikintiesiems gyventi, bet jų galas neišvengiamas – tuomet paaiškės tikroji padėtis.
76 Dievas padidina vadovavimą tiems, kurie vadovaujasi tiesa. Ir gerieji darbai, kurie išlieka, yra geresni tavo Viešpaties akyse – tiek atlygį, tiek viltį. Tikėjimas ir geri darbai yra tikrasis turtas – jie išlieka ir atneša amžiną naudą.
77 Ar matei tą, kuris neigia Mūsų ženklus ir sako: „Man tikrai bus duota turtų ir vaikų“? Dievas cituoja išdidų netikintįjį, kuris tiki, kad jam bus duota viskas – tai tuščia viltis.
78 Ar jis matė paslaptis, ar sudarė sandorį su Gailestinguoju? Dievas klausia – ar tas žmogus turi kokį nors pagrindą savo tikėjimui? Ne, tai tik arogancija.
79 Ne! Mes užrašysime, ką jis sako, ir prailginsime jam bausmę. Dievas pažada teisingą atlygį – netikintieji bus teisiami pagal savo žodžius ir veiksmus.
80 Mes paveldėsime tai, ką jis kalba, ir jis ateis pas Mus vienas. Dievas primena, kad žmogus galiausiai liks vienas prieš Jį – be turto, be draugų, tik su savo darbais.
81 Jie priėmė dievus be Dievo, kad jie būtų jiems garbės šaltinis. Netikintieji garbino stabus, tikėdamiesi, kad jie suteiks jiems garbę ar apsaugą.
82 Bet jie (stabai) jiems nepadės – priešingai, jie taps jų priešais. Dievas paaiškina, kad stabai ne tik nepadės, bet ir liudys prieš juos Teismo dieną.
83 Ar nematai, kaip Mes siunčiame šėtonus prieš netikinčiuosius, kad jie juos kursto? Dievas leidžia šėtonams paveikti netikinčiuosius – tai jų pasirinkimo pasekmė.
84 Taigi neskubėk jų atžvilgiu. Mes tik skaičiuojame jiems dienas. Dievas ragina pranašą būti kantriu – kiekvienam ateis jo laikas.
85 Tą dieną Mes surinksime dievobaiminguosius pas Gailestingąjį kaip garbingą delegaciją. Tikintieji bus surinkti su pagarba – tai jų atlygis už ištikimybę.
86 O nusidėjėlius Mes nuvarysime į pragarą kaip ištroškusius gyvulius. Netikintieji bus pažeminti – jų kelias bus skausmingas ir gėdingas.
87 Jie neturės užtarimo, išskyrus tuos, kurie sudarė sandorį su Gailestinguoju. Tik tie, kuriems Dievas leido, galės užtarti – tai Jo išrinktieji.
88 Jie sako: „Gailestingasis turi sūnų.“ Dievas cituoja klaidingą teiginį – tai viena iš pagrindinių islamo kritikuojamų idėjų.
89 Jūs pasakėte baisų dalyką. Dievas smerkia šį teiginį kaip labai rimtą ir klaidingą.
90 Dėl to dangūs galėtų plyšti, žemė suskilti, o kalnai sugriūti. Tai poetinis vaizdinys, parodantis, koks sunkus yra šis šventvagiškas teiginys.
91 Kad jie priskiria Gailestingajam sūnų. Dievas dar kartą pabrėžia, kad tai neteisinga ir prieštarauja Jo vienybei.
92 Gailestingajam nepritinka turėti sūnų. Islamo tikėjimo esmė – Dievas yra vienas, be palikuonių ar partnerių.
93 Nė vienas danguje ar žemėje neateis pas Gailestingąjį kitaip kaip tarnas. Visi – net angelai – yra tik Dievo tarnai, ne Jo vaikai ar partneriai.
94 Jis juos visus suskaičiavo ir tiksliai žino jų skaičių. Dievas žino kiekvieną savo kūrinį – niekas Jam nėra paslėpta.
95 Kiekvienas iš jų ateis pas Jį vienas. Teismo dieną kiekvienas žmogus stos prieš Dievą vienas – be pagalbos ar tarpininkų.
96 Tiems, kurie tiki ir daro gerus darbus, Gailestingasis suteiks meilę. Dievas pažada meilę tiems, kurie tiki ir elgiasi dorai – tai Jo ypatinga malonė.
97 Mes padarėme šį Raštą lengvą tavo kalba, kad tu galėtum juo džiuginti dievobaiminguosius ir įspėti užsispyrusią tautą. Koranas yra aiškus ir prieinamas – jis skirtas tiek paguosti, tiek perspėti.
98 Ir kiek Mes sunaikinome kartų prieš juos! Ar jauti bent vieną iš jų, ar girdi jų šnabždesį? Dievas primena apie praėjusias tautas, kurios buvo sunaikintos – tai įspėjimas dabartiniams žmonėms.